Moteris lange

Image result for moteris lange

Viena iš tų knygų, kurių geriau nepradėti skaityti sesijos metu, ar kitais pavojingais gyvenimo atvejais, nes gali būti, kad į kokius konspektus taip ir nežvilgtelėsit, kol neperskaitysit knygos. Tačiau puikiausiai tinka tokiomis dienomis, kaip šiandien, kai nesinori kišti nosies į lauką. Taip ir perskaičiau – beveik nelipdama iš lovos visą dieną. Tik dėl viso pikto, įspėkite artimuosius, kad galite laikinai pradingti. Ir šiaip pasidžiaukite, kad kažkam rūpite.

Man visada patinka, kai autorius trileryje ar detektyve švelniai apgaudinėja savo skaitytoją. Jei profesionaliai vedžioja už nosies, tai su malonumu leidžiuosi (kažkada jau minėjau, kad nesistengiu labai intensyviai spėlioti, kaip knyga baigsis, na, nebent knyga tokia prasta, kad net negalvojant viskas aišku) vedžiojama ir mėgaujuosi skaitydama.

Tai va, moteris lange atrodo visiškai trenkta, tikrai nenorėtumėte turėti tokios kaimynės. Įsivaizduokite, tik užmetate akį į kaimynų langus, o ten visada ji – fotokameros akis. Jus stebi. Kiek ilgai būtų galima tai pakęsti? O dar žinant, kad kaimynė šiaip turi visokių psichoginių problemų – nelabai jauku darosi. Bet iš kitos pusės, labai nesigąsdinkite, nes ji, pasirodo, ne didžiausia psichė gatvėj. Paguodžiau?

Page turner (puslapiakūlverstukas), tie 500 puslapių dialogais susivalgo greitai ir skaniai. Keletoj viečikių pasikabinėčiau, bet, ai, tiek jau to.

Le romancier A. J. Finn, chez lui à Manhattan en décembre 2017, un mois pile avant la sortie aux États-Unis de son premier roman « La Femme à la fenêtre », qui paraît en France, en février  2018, aux Presses de la Cité

Paskutinis lapis

paskutinis

Jei skųsitės, kada šalta (man pačiai šalta nuolatos), tai rekomenduosiu paskaityti “Paskutinį lapį” – va, Laplandijoj tai šalta. Šalta gal ir nieko dar būtų, bet kai dar tamsu… Paskaitai laplandišką trilerį ir bijai tamsoje ir šaltyje eiti laukan.

Šiaip keisčiausias dalykas apie šitą knygą yra tai, kad ją parašė prancūzas, ir dar į siužetą įpynė savo tautietį, kuris tikrai nė iš tolo nepanašus į gerąjį knygos personažą, atvykusį gelbėti nykstančių šiaurės tautų nuo globalizacijos blogio… Reikės paklausti per susitikimą knygų mugėje.

Taigi, nešvinta jau keturiasdešimt dienų, šalta. Randamas nužudytas elnių piemuo, iš muziejaus pavogtas senas šamanų būgnas. Kažkaip daugoka įvykių tolimoje šiaurėje, kur gyventojų vos vienas kitas, policininkų irgi ne per daugiausia, todėl į pagalbą normaliai policijai ateina ir elnių policininkai senbuvis Klemetas ir naujokė Nina, jie ir yra šios knygos pagridiniai gerieji veikėjai, kuriems rūpi knisti iki galo, sužinoti tikruosius motyvus, surankioti visus iki galo įrodymus.

Knyga iki vidurio kiek lėtokai, šiaurietiškai lėtai vystosi, bet dėl šalčio ir tamsos, gal visai ir normalu. Labai ten bėgsi visury amžinos nakties nusikaltėlių gaudyti (nors, žinoma, knygos veikėjai ir gaudo, nes kitaip nusikaltimo tyrimą reiktų atidėti iki pavasario). Tai pats trileris įsibėgėja lėtokai, tačiau mesti jo kažkaip nesinori, nes jis ne tik seka nusikaltimo pėdsakais, bet ir supažindina skaitytoją su lapių gyvenimo ypatumais, tradicijomis, gyveimo būdu (nauju ir senu), o taip pat ir su Laplandijos geologinėmis ypatybėmis ir apskritai geologo darbu, na, nes dėl savo atšiaurumo ir neprieinamumo, ši žemė vis dar yra iki galo neatrastas geologų rojus.

Na, o prie ko čia geologai, būgnai ir visa kita – intriga būsimiems skaitytojams.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Kelias iš labirinto

kelias

Visai  neseniai rašiau, kad trileriai užknisa. Ypač, kai iš siaubingai išreklamuoto trilerio gaunasi šnipštas. Šitas psichologinis trileris užkniso juodai, nes šiąnakt skaičiau iki 3 ryto. Kažkaip jau lyg ir buvau radusi viečiukę link pabaigos, kad jau būtų galima eit miegot, bet tada pagalvojau, kad dar visai akys nesimerkia, na, o tada jau gavos, kaip gavos. Dabar užtat tos akys merkiasi ir niekas čia jau man nepadės.

Žodžiu, Tedas sėdi prie stalo ir ruošiasi paleisti sau kulką į galvą. Na, dėl to auglio galvoje. Neoperuojamo. Testamentas surašytas, reikalai sutvarkyti. Žinoma, gaila artimųjų, bet. Staiga kažkas beldžiasi į duris. Suktrukdo momentą. Ir dar su tokiu keisčiausiu pasiūlymu- galime susitarti, kad ši savižudybė būtų visai ne savižudybė, o inscenizuota žmogžudystė, na, dėl artimųjų ir taip toliau. Bet dėl to reikia įsijungti į tam tikrą savižudžių ratą – vienas savižudis pagelbsti kitam, tas jau pagelbėjęs trečiam.

Taigi jau nusiteiki skaityti apie dideles neišaiškinamas šaudynes, kurias vis bando pasivyti policija, ir… būni visiškai apgaunama. Atsitokėji trečią ryto. Gerulis.

Visiems pasiilgusiems gero psichologinio trilerio.

P.S. Šiaip ne į temą, bet labai norėčiau ateinančiais metais paskaityti daugiau iš kitų kalbų, o ne anglų verstos literatūros. Tokios, kaip ši.

axat
Frederico Axat

Lokio šokis

lokio

Gyveno kartą trys broliai. Ir nusprendė praturtėti. Priėjo kryžkelę, o ten rodyklės: “į dešinę pasuksi, daug dirbsi, skandinaviškai gyvensi, “tiesiai eisi – ramiai gyvensi, nepasigailėsi”, “į kairę pasuksi – labai praturtėsi, tik nežinia, kaip viskas baigsis”. Ir nuėjo broliai į kairę. Nelengvas brolių kelias buvo iki sankryžos – mama švedė, tėvas imigrantas iš balkanų, aršus ir pulsiuojantis balkanišku kraujo kerštu. Trys sūnūs – pasididžiavimas – turi užaugti kieti, visi už vieną – vienas už visus, nepalaužiami, klanas, pulsuojantis kraujo ryšys. Visai gražiai skamba, kai visa ta formuluotė ir smegenų plovimas nenaudojama nuskriausti, primušti, nuslėpti, apsimesti.

Štai tokioje aplinkoje psichologiškai išmuštruoti ir smūgių užgrūdinti broliukai. Ką ten jiems banką apiplėšti, kai dar smegenų nepagailėta. 3 minutės, tikslūs, surepetuoti žingsniai, nepriekaištingas planas – viskas dar sykį pavyko tobulai, net juokas juos ima, kai visa įtampa atslūgsta. Visai vaikai dar, mažėlis net nepilnametis. O dar ginklai. Ginklų istorija tai gniaužianti kvapą. Tik nepasakosiu, kad neatimčiau skaitymo malonumo.

O kaip tokia istorija be gaudytojo? Ypatingos kantrybės reikalauja neaišku iš kur išdygstantys ir prapuolantys plėšikai. Sučiupti nepavyksta – tenka laukti, šimtus kartų žiūrėti iki kameros sušaudymo nufilmuotus kadrus.Pamatyti tai, kas atrodo nematoma. Nepulti į neviltį.

Stora knyga. 656 psl., jei neklystu. Ilgoka, ypač kai įsivažiuoji kažkur apie 100-200 pls. (bet, kai įsivažiuoji, tai visai gerai važiuoji, nors būtųmano valia, tai tikrai apkarpyčiau kokį 150 pls., pvz., niekam nereikalingą policininko ex meilės temą). Iš pradžių atrodo, kad tai ne knyga, o scenarijus filmui, aišku, taip atrodo tik paskaičius ant knygos nugarėlės, kad vienas iš knygos autorių Stefan Thunberg – scenaristas. Na, kokie dar čia autoriai, jei ant viršelio tik vienas? Po Anton Svensson slepiasi jau minėtas Stefan ir dar Anders Roslund – tiriamosios žurnalistikos atstovas. O jie abu atrodo štai taip:

lokioooo

 

Ši knyga – psichologinių trilerių mėgėjams. Vietomis labai gera ir greita, vietomis lėtoka, tinkanti šokti lokio šokį.

Jei nori laimėti, Vincentai, privalai šokti su lokiu. Nevalia pernelyg priartėti. Neišgyvensi. Juk jis kur kas didesnis ir gali tave sudraskyti. Bet tu gali jį apšokti. Šokti ir laukti. Turi vieną vienintelį smūgį. Jei pataikysi, galėsi šokti toliau ir ruoštis kitam smūgiui. Tas pats… kaip plėšti bankus. Nedidelė grupelė – vos keli plėšikai – gali nugalėti visą policijos nuovadą, jei tik kaskartsuerzins ir supainios lokį. Niekada nepalik laiko lokiui atsigauti, smūgiuok, kol jis pames galvą. Lokio šokis. Kirsk, apsvaigink, dink. Ir vėl iš pradžių. Bankas po banko.

Ar grybštels lokys?

Numirti dar kartą

Trileris, kuris privertė mane ilgai neiti miegoti ir klausyti iki galo. Esu skaičius tik keletą Tess Gerritsen knygų, kol kas ši man patiko labiausiai.

Lyg ir visai nesusijusios žmogžudystės (joo, jų buvo daug ir nelabai romantiškų) Amerikoje ir Afrikoje, lyg ir nieko bendro tarp jų, bet intuicija neduoda ramybės detektyvei Rizzoli – kažkas čia negerai. Tad per vargus ir kolegų šnairavimus ir kreivus žvilgsnius, ji kantriai aiškinasi, kas įvyko ir kas vis dar vyksta. Įtampa auga stabiliai ir, likus geram gabaliukui puslapių, pasiekia tašką, kai padėti į šalį jau nebegali ir skaitai miego sąskaita. Aišku, jeigu jau įsivaizduoji, kad žudiką nutvėrei už rankos, gali atpalaiduoti tą ranką ir paleisti tariamą žudiką, kad vėliau netektų apsijuokti prieš kolegas skaitytojus – nebus taip paprasta. Ir ramu nebus tol, kol žudikas neatsidurs už grotų. Nors ir tada neramu, geriausia, kai žudikas yra šešios pėdos po žeme.

Tinka trilerių mėgėjams, Tess fanams, šiaip mėgstantiems pasibauginti ir atsisukus atgal pasitikrinti, ar niekas tamsią naktį neseka iš paskos.

 

Raudongurklė / The Redbreast

raudon

Na, štai, daviau Hariui Hūlei (mano klausomoje versijoje Harry Hole) šansą pasitaisyti po nesėkmingo “Šikšnosparnio”, tai dabar gerai, atrodo, turėsiu trilerių rezervą į ateitį. Nors knygos pradžia buvo lėtoka, bet vėliau knyga ir įtampa įsivažiavo ir jau tekdavo klausyti, kol naktį nulūždavau, na, žinote, kaip ten būna su trileriais – nėr ramybės, kol nebaigi.

Sunku man apie trilerius rašyti, nesinori atpasakoti, tai tik paminėsiu, kad labai patiko knygos istorinė linija – Norvegijos okupacijos laikotarpis antrojo pasaulinio karo metais, kolaboravimo su naciais ir rezistencijos problemos, visokie su tuo susiję visuomenės skauduliai – istorija prisodrina knygą, tada jau nebėra vien tik tykau-šaudau-gaudau.

Ir dar vienas audio knygos minusas – labai sunku buvo susigaudyti su vardais. Taip jau man yra, kad reikia užrašytą vardą pavardę pamatyti, kad galvoje užsifiksuotų, o knygoje tiek daug vardų, o dar kai vieni iš kitų juos vagia, tai jau ne kas visai, tai nežinau, ar besiryšiu audio klausyti, tuo labiau, kad knygos išleistos “Baltų lankų”. Ar toji sekanti išleista? Koks pavadinimas lietuviškas? Einu ieškot.

Provincijos detektyvas

provincijos-detektyvas-virselis-525faf8b70692

Neilgai trukus po savo naujų knygų pristatymo “Tyto alba” pasiūlė perskaityti vieną iš naujai išleistų lietuvių autorių knygų – paslaptingojo (o gal tiksliau paslaptingosios?) Dano Sėlio “Provincijos detektyvą”. Ir perskaičiau šį savaitgalį – pavadinkim tai duokle smalsumui ir lietuvių autorių literatūrai.

Iš pradžių skaitydama galvojau, kad tikriausiai atsiprašysiu ir atduosiu knygą atgal, nes labai jau buvo provinciškas tas provincijos detektyvas – varčiau akis ir kitaip šnairavau į visokius kalbos, veikėjų išvaizdos ir elgesio šablonus (prašom per daug iš manęs nenorėti, kai aš ką tik po “Lazario moterų”), bet paskui skaičiau, skaičiau ir tapo per vėlu viską mesti, nes kad ir koks ten detektyvas bebūtų, vis tiek smalsu, kaip viskas baigsis.

Didžiausias šio detektyvo trūkumas, sakyčiau buvo toks ganėtinai nenatūralus veikėjų įvedimas į knygą, na, panašiai, ai, man dabar reikia Koščėjaus Nemirtingojo, tai tebūnie, štai ir atsiranda Koščėjus nemirtingasis, o dabar reikia aukso kiaušinio – tadam – aukso kiaušinis, o dabar reikia lavono – štai ir lavonas, oi, ne dar ne lavonas, dar kvėpuoja, ką daryt? ką daryt? Tai tas netikrumas labiausiai ir persekioja knygoje – netikra taip viskas kažkaip. Bet kai skaitai kaip pasaką, tai viskai nieko gal. O skaityti kaip pasaką visai įmanoma, nes knygoje yra ir ragana, ir laumė, ir beveik našlaitė, ir net tikras šeichas, už kurio, ne kas kitas, o lietuvė sėkmingai ištekėjus (bet ne našlaitė), na ir krūva seksualių didžiakrūčių blondinių, nepamirškim ir kantriai dešimt metų laukinčio visai neambicingo princo.

Didžiausias knygos pliusas – vis dėl to, nepaisant krūvos šiais netais į šalį numestų knygų, ji buvo perskaityta. Štai kaip.

Taigi skaičiau ir galvojau, kokia galėtų būti šios knygos auditorija, na, ji tikrų tikriausiai turėtų būti ne tokia priekabi, kaip nelemtoji KŽL. O labai nesikabinėjant prie žodžių, veikėjų, šablonų ir viso kito, dėl ko žiurkės akis varto, gal tų skaitytojų visai nemažai atsiras. Jei 50 pilkų atspalvių skaito, tai ko gi nepaskaičius apie pagoniškas orgijas, ane? Pirk prekę lietuvišką. Štai taip.

***

PS Ir dar viršelis geras.

Šnipų romanas

snipu-romanas-1

KŽ vėl gavo dovanų (iėėėė!)- šį kartą iš leidyklos Sofoklis. Ačiū leidyklai.

Iš pradžių turėjom gauti to paties autoriaus “Azazelį”, bet jau esu skaičius, tai gavom “Šnipų romaną”, su kuriuo šiaip tikriausiai nebūčiau prasidėjusi, jei nebūčiau skaičius “Azazelio”. Pastaroji nelabai pamenu apie ką, bet atsimenu, kad patiko, geras savaitgalio skaitinys.

“Šnipų romanas” irgi tikra laisvalaikio knyga – truputis intrigos, truputis paslapties, truputis meilės. Šnipų romanas kaip tik į porą Petrausko knygai apie antrąjį pasaulinį karą (beje, skaitant šnipus vis galvojau, kad būtų daug įdomiau, jei būčiau labiau susipažinusi su tuo laikmečiu, nes iš tikro jei ką nors ir žinojau, tai nuoširdžiai nieko neatsimenu, gal niekada ir nežinojau).

Taigi, šnipų romane vokiečių ir sovietų šnipai žaidžia šnipų žaidimą – provokacijos, dezinformacijos, inflirtacijos, kodai, slapti susitarimai, akių dūmimas ir apgaudinėjimas ir pagrindinis klausimas – kurie gudresnis, kas ką “išdurs” – ant to pastatytas Europos likimas, milijonų žmonių gyvybė. Ir kai jau, atrodo, na, viskas, šitas žmogus ir yra pagrindinis organizatorius ir idėjinis vadas, jau jau sučiupo ir pagavo, aišku, sužinai, kad buvo visai ne taip, gerbiamas skaitytojas yra tas, kuris lieka apgautas, paskutinis sužinojęs visas naujienas, vijęs, gaudęs ir nieko nepagavęs.

Romane gan daug sovietinės propagandos – apie tai, kaip viskas daroma sovietinei liaudžiai, apie buožes ir tamsių bobučių bažnyčias – pagrindinis herojus karštai visu tuo tiki, o koks neatidesnis istorijoje nesigaudantis skaitytojas gal irgi visai pasakėle patikėtų, jei nepajaustų tarp eilučių paslėpto kreivo autoriaus šypsnio, savotiškos pagarbos vokiškai tvarkai, šnipų gudrumui ir toli į ateitį numatytiems A ir B planams visiems įmanomiems atvejams. Kaip manot, kas šiame žaidime išeis iškelta galva?

Beje, jei neturit skaitinių šiam ar ateinančiam savaigaliui, spauskit “Like” prie šnipų įrašo mūsų FB ir komentaruose parašykit, kad neturit ko skaityti savaitgalį – vienai/vienam iš jūsų knygą padovanosim, kaip ir kitą Sofoklio dovaną Marinos Achmedovos “Šedevrą”, bet tada, kai jau perskaitysiu.

***

Straipsniukas apie autoriaus posūkį nuo dedektyvų prie istorinių romanų.

Akunin-blog480

Pagreitintas trileris

8th confessionPer neapsižiūrėjimą arba tiesiog apsvaigusį aklumą perkant knygas, nusipirkau sutrumpintą James Patterson The 8th Confession audioknygą. Susipažinau, vadinasi, greituoju būdu. Labai įdomus potyris skaityti sutrumpintą trilerį – viskas vyksta taip greitai, kad nei spėji labai įsitempti, alei išsigąsti. Galiausiai lieka tik kažkoks nesusipratimo jausmas – lyg ne knygą perskaičiau, o tik siužeto santrauką. O kadangi taip jaučiuosi, tai net negaliu pasakyti, ar įdomus trileris, ar nelabai. Net ir knygos pavadinimo esmės nesupratau – tikriausiai nelabai ir galimybės turėjau… Kitą kartą tiesiog reikia atidžiau žiūrėti, ką perku. Bet iš kur man sugalvoti, kad kažkas labai pageidauja pagreitinto trilerio ir kad tokių apskritai būna…

Gone Girl

 gone girl Viena iš knygų, kuri pastoviai atsirasdavo visokiuose rekomenduojamuose skaitymuose internetinėse parduotuvėse. Knygos aprašymas toks labai jau nekabinantis, ganėtinai tradicinis, tai aš taip truputį vartydama akis nusprendžiau, kad pabandysiu. Pasirodo, tikrai ne veltui rekomenduojama ir ne veltui toks bestseleris patapo. Jau ir filmui teisės nupirktos ir pagrindinį vaidmenį tikriausiai vaidins Reese Whiterspoon, kuri, manau labai tinka tam vaidmeniui, ne, bet apie ką mes čia.

Vyras ir žmona. Per 2008 m. finansų krizę ir interneto įsigalėjimą abu netenka darbo ir nusprendžia važiuoti gyventi į Misurį, į vyro gimtinę, tokį pusiau mirusį miestelį. Vieną dieną gražuolė žmona dingsta ir po po truputį besidėliojančio paveikslo visų akys nukrypsta į vyrą. Nick’ai, ką kur Amy? Ką jai padarei?

Apie savo gyvenimą pasakoja abu – ir vyras, ir žmona, tik vyras pasakoja iš dabarties perspektyvos, o žmonos skaitome dienoraštį, pradedantį pasakojimą nuo maždaug laikotarpio, kai jie pirmą kartą susitinka. Taip lėtai einame iki dienos X, kai sužinosime, kas yra žudikas. O gal iš viso nėra jokio žudiko? Gal tik visuomenės spaudimas, kad dingus žmogui kažurs būtinai yra lavonas ir būtinai yra kaltininkas?

Neįtikėtina, bet kaip tik perskaičius knygą, pasaulis pakabino akis ant to bekojo bėgiko Oscar Pistorius, kuris galbūt nužudė savo draugę. OMG, perskaičius Gone Girl, net nebežinai, ką apie tokias bylas reikia galvoti. Kartu dar prisimenu baisų filmą, neatsimenu pavadinimo, lygtais The Life of David Gale – apie mirties bausmės baisumą.

Koks likęs įspūdis po knygos? Mes niekada nežinom, kas yra kito žmogaus galvoje (duok dieve, žinom, kas mūsų pačių galvose – čia jau didelis pasiekimas). Visada galime kažkuo apsimesti, kažką suvaidinti, įtikinti aplinkinius, kad esame būtent tokie, o ne anokie. Tai ir šioje knygoje – pradedam su veikėjais vienoje pozicijoje, o paskui sūpynės švyst į kitą pusę ir veikėjai sūpt – visai kitokie. Man atrodo, kad būtent apsivertimas yra stipriausiai suveikianti knygos savybė ir vis ta nepabėganti mintis – šalia ko gyveni kiekvieną dieną, ką slepia kaimyno šypsena (siaubas, visada galima prisigalvoti visokių nesąmonių), kas miega šalia tavęs lovoje?

Ir knygos pabaiga netradicinė, sukėlusi daug visokių diskusių, net skaitytojų nepasitenkinimo – kaip taip gali būti! Man ji patiko. Tokia gan netikėta ir dar ne tokia, kurios labiausiai norėtųsi skaitytojui, na, kad perskaičius apimtų ramybė ir galėtum ramiai padėti knygą į šalį. Pabaiga su daugtaškiu. Ir tikiuosi, kad autorė iš daugtaškio nesugalvos daryti serialo.

gone girl autire

 

Body Double arba Dvynės

tess

Truputį pasiruošiu knygų mugės svečiam, kad nebūčiau visai iš medžio iškritusi. Kadangi nelabai turiu noro tokias knygas pirkti, sėkmingai pasiskolinau. Ir suskaičiau per savaitgalį. Taip jau būna su tokiom knygom, galima ir naktį nepamiegoti, juk svargiausia sužinoti, kas toliau, kas toliau, ilgi pameditavimai (kol pamiršti, apie ką knyga) čia netinka.

Šis detektyvas man patiko. Gerai, kad skaičiau originalo kalba ir koks blogas vertimas manęs neerazino ir neatitraukinėjo nuo veiksmo. Bet, o dieve, kaip aš pavargau nuo visų tų baisumų, kaulų ir lavonų. Vien nuo prologo silpna darosi, o kuo toliau tuo geriau – dvi dienos su skerdžiamom nėščiosiom man yra daugiau nei reikia. Juk sakiau, kad aš baisiausiai į viską įsijaučiu ir galvoju, o jei čia būtų mano draugė, vaikas ir panašiai. Siaubas. Man smegenys neišneša, kaip Tess Gerritsen ištisai gyvena su savo veikėjais, varto juos iš visų pusių ir eina su jais miegoti (galvoje, aišku).

Knygoje buvo kelios silpnesnės vietos, man nelabai patiko kiek užtempta pabaiga, jau kai baigės, tai norėjos, kad baigtųs, na, bet autorei nesinorėjo, tai perskaičiau dar ten tuos dešimt puslapių. Ir tikrai žinau, kad artimiausiu metu tikrai nenorėsiu su autore turėti nieko bendro. Nes ir taip užtektinai baisu!

dvynes