Category: Detektyvas/Trileris

Aš rasiu raktą

~ kzL ~ Leave a comment

Ahndroril šeimynėlė pakūrė dar vieną serialą po Alex Ahndoril pseudonimu (dar yra serialas po Lars Kepler vardu). Tai šio serialo pradžia tokia pusėtina (sako, kad toliau geriau sekas), labiausiai tai mane erzino pagrindinė veikėja, kuri tipo vos ne turi supernuojautą ir sugebėjimą sudėlioti detales į vietas, išspręsti sunkiausius rebusus ir išnarplioti sudėtingiausius nusikaltimus. O bet tačiau kažkaip skaitytojui sunku tuo patikėti, kai pusę knygos genialioji Julija Starks svaigsta apie savo buvusį vyrą ir bando jį susigrąžinti atgal, nors jis aiškiai pasakė – ne, ne ir ne. Ai, nu, bet vis tiek pasvaikim, gal iš trigubo “ne” galima išspausti vieną “taip”. Žodžiu, buvo gera mankšta akių vartymui.

Pats siužetas – pusė velnio. Pas jau minėtą “genialiąją” Juliją, kuri turi įkūrus savo agentūrą (aišku, pasvaikime, kaip galėtume būti verslo partneriais su buvusiu vyru, kuris jau 3 kartus pasakė ne) atvyksta vyrukas, kuris po eilinio nutrūkimo savo telefone randa nuotrauką, kurioje, galima įtarti, sėdi jau miręs žmogus. Kaip ir kodėl ši nuotrauka atsirado jo telefone? Bičas biškį paklaikęs, nes nieko neatsimena, o vaizdelis tikrai ne koks. Tai kas gi ten iš tikro atsitiko? Kodėl turtuoliai irgi verkia 🙂 ?

Knyga labiausiai tinka skaityt, jei skaitytojas pervargęs ir totaliai nusibaigęs, kokia aš ir buvau prieš savo atostogas – tekstas visiškai paprastas, be jokių įmantrybių, taip maždaug viena akim gali skaityt. Bet šiaip nežinau, ar toliau skaityčiau serialą, nebent Julija nustotų persekioti savo ex. Nes trileriuose ir detektyvuose man patinka “mylėti” ir žavėtis detektyvais, net jei tai senutė bobulencija buvusi slapta agentė. Kažkaip manęs neįtikina, kad toks skystaliukas vyrų atžvilgiu gali būti kieta detektyvė.

____________________________

Už knygą dėkoju Balto leidybos namams

Marble Hall Murders

~ kzL ~ Leave a comment

Horowitz yra mano meilė ir gali rašyti ką tik nori – aš ištikimai jį skaitysiu. Šiąja knyga tęsiama Susan Ryeland serija (čia trečioji dalis), kurioje skaitytojos ir skaitytojai vėlgi pamaloninami dviem istorijom vienoje knygoje.

Susana iš Graikijos grįžta atgal į Londoną ir gauna redaguot nebaigtą knygą. Žodžiu, ten toks literatūrinis suktinis – kuriama knyga – tęsinys populiaraus autoriaus Alano Conway serialui apie detektyvą Pund (klausant audio biškį susisuka galva, bet svarbiausia nepanikuoti). Na, ir žinoma, beskaitydama rankraštį Susan susivokia, kad istorija kaip ir primena tikrą istoriją, o be to linkstama link išvados, kad tetulytė ne tai kad sava mirtim mirė, na ir, žinoma, kai knyga bus baigta, turėtų išaiškėti ne tik žudikas knygoje, bet ir tikraim gyvenime. Bet tada prasideda kebeknė, į kurią Susana, aišku, negali nekišti nosies.

Nu, vienas malonumas, skautykit/klausykit ir džiaukitės. Aš, tiesa, sugalvojau, kad noriu vėl iš pradžios perklausyt, nes nebelabai detalių atsimenu, kas ką nužudė, o šioje tikrai visokių niuansėlių pilna iš ankstesnių knygų.

Mirties chemija

~ kzL ~ Leave a comment

Dėl labai intensyvaus smegeninio darbo darbe, stovėjau prie lentynos ir ieškojau detektyvo, nieko labai įmantraus ir sudėtingo nesugebėjau čia paskutiniu metu skaityt. Kažkaip buvo likus Simon Becket detektyvų serija neskaityta, pasitikrinau, kad “Mirties chemija” yra pirmoji dalis ir ėmiausi. Beskaitydama ir kitas dalis susipirkau, kaip tik leidykla taikė nuolaidas.

“Mirties chemija” patiko. Gal kiek netikėtas žudikas ir išrišimas buvo, bet šiaip patiko ir angliško kaimo atmosfera ir sukurta psichologinė būsena. Į skelbimą laikraštyje atsiliepęs jaunas gydytojas Deividas Hunteris, važiuoja į provinciją pasislėpti nuo gyvenimo. Jis padeda neįgaliu tapusiam gydytojui, priiminėja pacientus ir t.t. Kol miške randamas gerai apiręs lavonas ir tenka prisiminti savo tikrąją teismo medicinos eksperto, besispecializuojančio kūnų irime, specialybę. Makabriška ir įdomu, primena Caitlin Doughty “Kai tavo veidas išnyksta dūmuose“. Na, bet kas gi žudikas? Gal pats Deividas?

Hang on St. Christopher

~ kzL ~ Leave a comment

Patrakėlis detektyvas Sean Duffy jau pusiau pensininkas yra su drauge ir dukrele gyvena Škotijoje, toli nuo Troubles, kurie krečia Šiaurės Airiją. Vos kelioms dienoms per mėnesį jis plaukia keltu į Belfastą padirbėti paprastu “pyleriu” (policininku), kad sukauptų reikiamą stažą pilnai pensijai. Bet staiga – žmogžudystė, o vienintelis detektyvas atostogauja. Šefas kviečias Sean’ą gelbėt situaciją ir pradėti tyrimą. Ne, neee, sako, Duffy, bet su slaptu malonumu imasi bylos, prieš tai dar išsimušęs gerą užmokestį už viršvalandžius.

Na, žodžiu, viskas puikiai, labai man patinka šitas detektyvų serialas. Sean Duffy labai charkteringas personažas, vietoje nenustygstantis nenaudėlis, kur taisyklės, maždaug, tik lūzeriams. Gerard Doyle įskaitymas irgi superinis, akcenčiukas, intonacijos – viskas tobula. Tik šioje dalyje teko kiek pripažinti pagrindinio veikėjo nemirtingumą ir kelios gyvybei pavojingos situacijos jau buvo labai ant akių vartymo ribos. Na, bet jau tikrai nenoriu pražudyt Duffy ir tikiuos, kad autorius irgi bus gailestingas. Tikiuos, Sean dar ilgai neis į pensiją.

Užtemimas

~ kzL ~ Leave a comment

Kadangi nebeskaitau knygų nugarėlių, tai visai netyčia atostogoms pasiėmiau Hario Hūlės serialo knygą – kažkaip tikėjaus, kad čia ne serialinė knyga. Iš karto gavau velnių nuo HH gerbėjos kolegės knygų žiurkės, buvo liepta knygą dėt į šoną, nes nu nesuprasiu pusės knygos niuansų ir subtilybių. Na, o tai ką skaityt per atostogas tada, o be to, kada turėsiu laiko tokią storulę perskaityt. Tai skaičiau, ir perskaičiau, gal niuansų ir nesupratau, biškį pacheatinau, pasigooglinau ir paklausiau ChatGPT, kur jau labai rūpėjo žinot, ar teisingai įtariu, kas ten galėjo būti atsitikę (dabar jau tikriausiai visai būsiu nulinčiuota už tokias išdavystes).

Tai kaip man su HH sekės. Nu gerai viskas, aišku, pradžia kiek nustebino, nes nesitikėjau, kad HH sutiksiu Kalifornijoj asistuojant kažkokią damą, tai pradžia tokia buvo, hmm, o kas čia dabar – žiauroka tokia su visais tais meksikiečiais. Na, o pabaiga, tiesą pasakius man per ilga. Nu, kiek ten galima tą skaitytoją vedžioti už nosies? Ne tas žudikas ir dar ne tas, ir dar ne tas, ir dar kokį šimtą kartų ne tas. Kadaaaaa gi bus aišku??? Tai man biškį toks jausmas, kad šitoj vietoj Jo kiek persitengė. Kadangi nesu jo ekspertė, tai nežinau, ar čia tik šitam, ar šiaip jam patinka persistengt.

Na, bet aišku, kuo puikiausiai susiskaitė, puikus atostogų detektyvas, matyt niekaip aš jau to HH neišvengsiu ir po knygą iki pensijos perskaitysiu visą serialą. HH mylėtojų prašau manęs labai neteist, bet Horsto herojus man mielesnis.

Epilogas. Tai buvo paskutinis KŽL įrašas. Neatskleisti patikrinti šaltiniai byloja, kad HH gerbėjai knygų žiurkės nepasigailėjo, atėmė kompą ir nukirpo interneto laidus.

_____________________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”

Mirties kąsnis

~ kzL ~ Leave a comment

Visiškai paprastas, plonas, tad labai taikliai išleistas pocket book formatu detektyvas. Toks neįpareigojantis ir neįsipareigojantis, puikiai tinkantis vietoj tūpo brausinimo, kai visi galvos pajėgumai yra išeikvoti, o vis tiek kažko norisi.

Agata Reizin atvažiuoja gyventi į mažą Anglijos kaimelį, kuriame net ir dvidešimt metų gyvendamas žmogus vis tiek yra atvykėlis ir svetimšalis. Pripratusi prie aktyvaus gyvenimo ir vadovavimo, ji jau pirmosiomis dienomis galvoja, kad atvažiuodama čia padarė klaidą. Nu, kaimas tikrai ne jai. Kol neištinka lavonas kaimynų name, o ir šiaip neatsiranda reikalų, kur ji galės pasinaudoti savo sugebėjimais (ne kulinariniais).

Einu ieškoti antros bylos, šiandien vakarui bus pats tas.

__________________

Už knygą dėkoju leidyklai Balto.

Master. Versija 1.1

~ kzL ~ Leave a comment

Visiškai netikėtai, štai tokia mano pirmoji 2025 metų knyga – lietuvių autoriaus karinis trileris (autoriaus dovana) apie netolimą ateitį. Šita knyga – koncentruotas veiksmas ir jokių papezėjimų ir ilgesingų žvilgnių į tolį – jiems tiesiog nėra laiko. Tiesiog atsisėdi (atsiguli) ir perskaitai – įtampa sureguliuota gerai, o jau fantazija paleista pilnu pajėgumu, net juokas ima – knygoje ir Elono Musk prototipas, ir Putino masažuotoja ir jo botoxiniu chuilo veidu besirūpinantis gydytojas Pavlovas. Bet aš kažkaip pasijuokdama šias fantazijas priėmiau ir net akių nevarčiau, jei linksminamės, tai linksminamės, svarbiausia, kad nenuobodu ir, nors ir labai labai fantastiška, bet nėr to jausmo, kad briedas.

Dar ši knyga susiskaitė kaip kažkokia karinė terapija apie tai, kaip gėris bet kokiu atveju laimi. Šiandienos realybė tai žiauri, o aš čia džiūgauju skaitydama apie krūtą lietuvių karį, kuris pusiau kiborgas – turi “Elono” sukurtą dirbtinę super ranką, super ausį, krūvą elektrodų galvoj (nu, šitas viskas ok, artimoji tolimoji ateitis) ir taršo priešui kailį (ir pats nemažai gauna, bet turi nemirtingumo geną, kaip ir visi trilerių herojai). Įdomus ir karo žaidimo konceptas pilkojoje zonoje – jis narsto pasaulį ištikusių karo pokyčių, kai senieji karybos metodai nebeveikia, temą. Žodžiu, viskas ten normaliai ir su siužetu, ir su idėjom, ir su humoru. Nu, bet vieną akmenį tai mesiu į autoriaus daržą.

Na, mielas Antanai, jau jūsų AI sugeneruotos mergelės knygoje, nu, sorry. Jūs rimtai? Tai jūs karinį trilerį iliustruojat ar garažiuke kabantį mechanikų kalendorių su nuogakrūtėm panelėm? Čia toks pravalas, kad man žodžių trūksta. Realiai su šitais paveiksliukais jūs sakot, kad jūsų trileris yra “tik vyrams”, nes prisidėjot paveiksliukų su netikroviškom moterim ilgesingais žvilgnsniais. Nežinau, gal vyrams apkasuose visos moterys mintyse ir tampa tokiom gražuolėm, nu, o bet tačiau. Net nustebau, kai perskaičiau, kad bufetava Zina apvalaina, whatever it means. Kaip putka tokią įsileido namų šeimininkę babušką į savo dvarą? Žodžiu, banaliai padarėt, o nereikėjo, būčiau net neturėjus prie ko prikibt. Na, bet gal dabar visiems įdomu bus, apie ką aš čia ir prie ko čia garažinis kalendorius.

_____________________________

Knyga- autoriaus dovana

Pora iš 9-ojo namo

~ kzL ~ Leave a comment

Toks visai nieko detektyvas, kad būtų visai geras tereikėjo tik patrumpinti bereikalingus papliurpimus ar dialogus, kuriuos klausant audio knyga sunkoka “praversti.” Taip sakau todėl, kad jau perlipus į antrą knygos pusę pradėjau galvoti, kad mažoka intrigos ir galėtų visi biškį greičiau judėti. Na, nėr iš manęs kantrios skaitytojos. Bet vėliau, su knygos tvistu, autorė prapliurpimus kompensuoja ir lieku visai patenktinta.

O istorija apie jauną šeimą, kuri atsikelia į iš močiutės, kuriai demensija, dovanotą namą, kurį norėdami šiek tiek perstatyt, bekasdami žemę, kieme atranda dviejų žmonių palaikus. Gal gilokai kasa, bet apsimesiu, kad nieko apie statybas nenusimanau. Ir keistas vertėjo pasirinkimas, prieš dešimtmečius užkastus kūnus vadinti lavonais. Nuo kada beveik sudūlėję palaikai vadinami lavonais. Bent jau vadintų griaučiais, kaulais ar kažkuo panašaus, nu, bet lavonais, ką žinau, pjauna man ausį. Ir per visą knygą tie lavonai šmėžuoja, neina išvengt niekaip. Na, nebent autorė pati prirašė nesąmonių su “corpse”.

Na, bet kaip sakiau, knygos tvistas geras, galima tuos lavonus atleist, o kai kuriuos pliurpalus – praleist. Ir jei yra detektyvų badas, šitas, kuo puikiausiai sueis.

We Solve Murders

~ kzL ~ Leave a comment

Pirmoji mano skaityta knyga, kurioje dalyvauja dirbtinis intelektas Chat GPT pavidalu. Na, Richard Osman gal ir nerašė knygos su DI, bet juo naudojasi vienas iš knygos veikėjų, prašydamas dirbtinio intelekto perrašyti elektroninius laiškus Queen’s English maniera. Žavinga! Kaip ir žavingas angliškas humoras, kuriuo vėl savo naujame detektyvų seriale žongliruoja mano numylėtinis Osmanas.

Nors šis detektyvas apie pinigų plovimui panaudotus influencerius ir nėra pats kiečiausias, tas humoras ir stilius man viską atperka, ir klausytis knygos buvo vienas malonumas. Tikiuosi, kad naujas uošvio ir jo sūnaus žmonos, apsaugininkės Amy, duetas, o gal net ir visas trio, nes Amy saugoma rašytoja išsivynioja iki normalios knygos veikėjos – ir vėl bus puikūs detektyvų skaitytojų bendrakeleiviai. Nekantraudama laukiu tęsinių ir labai rekomenduoju visiems Richar Osman gerbėjams, o jei dar toks nesate, tai pats laikas prisijungti!

Tapti nuliu

~ kzL ~ Leave a comment

Jei norisi greito trilerio, kaip kad man norėjosi, tai “Tapti nuliu” bus pats tas. Nėra gal šedevras, bet įtampos ir greičio tikrai gausite – labai jaučiasi, kad knygos autorius – filmų scenaristas. Ko dar gaus skaitytojai? Nagi po biškį visko – geriečių ir blogiečių, visokių šiandienos aktualijų, na, o pagrindinė knygos tema – privatumas ir kaip mes po trupinuką tą privatumą spausdami “I agree” išdalinam didelėm korporacijom, o prie to didelio informacijos puodo visiems norisi, valstybėms irgi, prieš tai gražiai prisidengus visuotinio saugumo ir kovos su blogiu tema.

Taigi, vykdomas toks bendras korporacijos ir ČŽA projektas, kuriuo korporacija bandys įrodyti, kad su turimomis priemonėmis gali surasti bet ką ant žemės paviršiaus. ČŽA išrenka dešimt savanorių, kuriems reikės per dvi valandas save visiškai pradanginti mėnesiui – korporacijai nepavykus “nulio” rasti, “nulis” gaus 3 milijonų dolerių prizą. Trys, du, vienas, bėgam.

Labiausiai man patiko psicholiginis gaudynių aspektas – kaip rasti žmogų pagal jo įpročius, pomėgius, ryšius ir t.t. Kiek ir kur yra kamerų, kaip veikia asmens atpažinimas pagal formas, judesius (aha, kai labai reikia, niekas nieko nemato ir neatpažįsta). Geras ir knygos siužeto posūkis, atskleidžiantis tikruosius pagrindinės knygos veikėjos motyvus, na, o pagrindinio gaudytojo, Sajaus, portretas toks skystokas – autorius iš pradžių bando skaitytoją apgauti, koks jis ten pilnas visokių gražių idėjų ir nuostabių ketinimų, bet nežinau, ar kas nors šitoj vietoj tikrai patikės, reikėjo autoriui čia labiau pasistengti. Sajus man pasirodė kaip atvirkštinis vaikiško filmuko personažas (ten tai blogiečiai pavirsta į geriečius). Na, ir kitos degtalės susijusios su duomenų kopijavimu gal labiau tinka žmonėms, kurie nėra gyvenime didelio failo saugoję – klik ir viskas stebuklingai išsaugota. Sekundžių reikalas. Sėkmės, žodžiu, garaže laikant ČŽA dydžio serveriuką. Nu, bet tuoj jau sakysit man, kad čia toks žanras, Bondas irgi vaikšto skrendančio lėktuvo sparnais. Gerai jau gerai, tokio norėjau, tokį ir gavau, tai jei tokio norit, labai nenuvils, o gal ir labai patiks, ypač, jei netenka failų kopijuot realiam gyvenime.

___________________________

Už knygą dėkoju “Alma Littera” leidyklai.

Vilką mini

~ kzL ~ Leave a comment

Septynios įvairaus amžiaus moterys ir vienas vyras, t.y. vieno vyro galva. Gudruolio, kuris sugebėjo vienaip ar kitaip užknisti ir suknisto joms gyvenimą. Gražuolis ir žiaurus manipuliatorius, ach, kokios lengvatikės ir kvailos kartais būna moterys, dėl diedo įkalbančios save nematyti, negirdėti ir apgauti save, bet kartu ir kokie šlykštūs gali būti diedai. Autorė kiek bando užgriebti ir to bjaurumo kilmę, jo traumas, bet kažkaip ne iki galo, ypač nelipo man vienos iš moterų, galvos savininko tetos linija – biškį kalta, biškį ne, na, bent jau josios diedas normaliai į visą kebeknę sureagavo.

Ši knyga man sukėlė dvejopus jausmus – ir įdomu, ir perdėta, lyg ir per daug temų bandoma vienu šaukštu išsrėbti, kas daro knygą perkrautą ir vietomis datemptą, bet kartu ir geros temos, aktualios ir svarbios, apie jas būtina kalbėti visomis įmanomomis formomis ir būdais. Tai už tai knygai pliusas, o bet tačiau liaupsės ant viršelio vis dėlto kiek perdėtos – man ši knyga labiau apie traumas, o ne feminizmą.

_____________________________

Už knygą dėkoju “Almai Litterai”

Richard Osman: The Thursday Murder Club +

~ kzL ~ Leave a comment

Nesuprantu, kodėl taip ilgai nesusigundžiau šiuo serialu. Iš tikro žinau – prisiskaičiau goodreads komentarų apie pirmąją knygą ir kažkaip jie labai negundė skaityt. Na, bet atėjo audiobado diena, nutariau išbandyt ir likau visiškai sužavėta.

Šios knygos absoliutus variklis yra knygos personažai – senjorų kaime (retirement village) gyvenantys pensininkai renkasi į ketvirtadienio Žmogžudysčių klubą, kurį viešai vadina “Japonų operos mylėtojų” klubu (hahahaha), kas garantuoja, kad į klubą niekada neužklys jokie prašalaičiai. Viena iš klubo pensininkių – charizmatiškoji Elizabeth, buvusi MI5 agentė (James Bond draugė maždaug, nors Bondas iš MI6). Ji traukia iš stalčiaus senas neišspręstas bylas ir žaidžia su draugais detektyvus. Na, iki kol kaimą ištinka tikros žmogžudystės, kurių be Elizabeth smegenų niekaip niekas neišspręs. Tai Elizabeth – kaip chameleonas – tai aštraus kaip peilis proto, tai, kai labai reikia (ypač pričiuptai nelegaliai pasinaudojus savo informaciniais ryšiais) – senučiukė. Ja būti tikrai praverčia kiek prisidirbus- aš tik sena, nusišnekanti močiutėlė, ko jūs čia visi ieškot, ko nepametę.

Dar šiose knygose labai žavingi plot twistai – senučiukai juda link kokio nors alia bylos išaiškinimo ir dažniausiai (Elizabeth dėka) paaiškėja, kad net ne ten visa esmė buvo. Super!

Labai labai rekomenduoju, klausiau audio, super patiko. Yra ir vertimai. Šį kartą tikrai sutinku su visom pagyrom ant viršelio: “Garantuotas skaitymo malonumas!” + “Juokinga, intelektualu ir iki skausmo britiška.”

Tamsa

~ kzL ~ 2 Comments

Antroji “Picofalkonės šunsnukių” serijos, kurioje man labiausiai patinka komisariato personažai, dalis. Labai tinka pavargusioms smegenims. O siužetas apie tai, kaip pagrobiamas berniukas, kurio senelis labai turtingas. Nu ir ten tokia papimpinta šeimynėlė, vienas už kitą geresni. Vaikas pagrobtas, laikmatis įjungtas, tik tak, tik tak, ar suspės vaiką surasti… Toks OK detektyvas, normalus, bet tikrai ne ypatingas.

______________________

Už knygą dėkoju “Balto”.

Konteineris

~ kzL ~ Leave a comment

Pirmoji suomiškšų detektyvų serialo su detektyve Paula Pihlaja dalis. Žmogžudysčių metodas toks kraupokas – aukos paskandinamos jūriniuose konteineriuose. Ne įmetant konteinerį į jūrą, o į konteinerį pripilant vandens. O įsivaizduokite, kaip uoste reikia tokį konteinerį surasti tarp tūkstančių vienodų konteinerių. Tie konteineriai man buvo išskirtiniausia detektyvo dalis, nes pats detektyvas šiaip tai toks vidutinis. Skaityt smagus, bet tikrai nėra wow ir žudikės motyvas man toks so so pasirodė, bet poilsiui susiskaitė gerai, o ir kitus serialo detektyvus norėsiu tikrai paskaityt, nes atrodo, bus be kraujo fontanų ir degradų policininkų. Normalūs žmonės kiek įmanoma būt normaliems tokiomis aplinkybėmic, būten taip, kaip man patinka.

______________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”.

Close to Death

~ kzL ~ 1 Comment

Anthony Horowitz yra mano nauja meilė ir šitas serialas yra nauja mano aistra. Didžiausia laimė buvo, kai knygos baigiamuosiuose žodžiuose autorius parašė, kad yra numatęs dar septynias knygas.

Trumpai apie knygą – į ramią kaimynystę atsikelia jaunas turtuolis, kuris sujaukia visiems kaimynams gyvenimą – tai užstato pravažiavimą, tai išrausia ilgai puoselėtą gėlyną, o jau viršūnių viršūnė, kai sugalvoja įsirengti baseiną su džakuzi ir visais susijusiais kvapais ir triukšmais, kurie erzins prie lovos priklaustytą moeriškę, kurios vienintelė paguoda yra pro langą matomas vaizdas su nuostabia magnolija. Kaimynai sušaukia susirinkimą, į kurį kietuolis reikalų aptarti nesiteikia atvykti, bet kai jis randamas nužudytas, kaimynai jaučiasi surtikę. Na, taip, beveik visi jo nekentė, bet kas iš jų nekentė taip, kad nužudytų.

Taigi, kas kieno žudikas (aukų bus ir daugiau :)))) )?