Category: Audioknygos

Nykstantys saitai / The Vanishing Half

~ kzL ~ Leave a comment

O taip visai netikėtai beklausydama audio suvokiau, kad klausau jau antrą autorės knygą. Pirmoji “The Mothers” atsimenu, kad patiko, tai gerai, kad turiu seną įrašą, galiu prisimint, apie ką buvo. Šoji, The Vanishing Half irgi patiko, bet negaliu pasigirt, kad visos vietos įtikinamai sugrojo, o jei prie sugrojimo labai nesikabinėt, na, tai gerai susiklausė ir šiaip įdomi tema pasirinkta, panašiai kaip Philip Roth “Human Stain” – apie juodaodžius, kurių tokia šviesi oda, kad niekas šiaip iš išorės niekada nesugalvotų, kad žmogus turi juodaodžių kraujo, o žinia, už Atlanto užtekdavo turėti vos lašą.

Šioje knygoje seserys dvynės gyvena Luisianos juodaodžių miestuke, kuris garsėja labai sviesiaodžiais juodaodžiais, toks miestukas, į kurį vienai seseriai grįžus su tokia juoda, kad net mėlyna, dukrele, visi negali atitraukti akių, na, žinia, iš to nebus nieko gero – aišku visiems. Juk visų miestelio juodaodžių gyvenimo tikslas būti kuo šviesesnės odos. Nuskubėjau. Kai šešiolikamečių seserų motina pareiškia, kad su mokslais baigta, nes reikia užsidirbti pinigų, seserys nusprendžia pabėgti į Naująjį Orleaną siekti savo svajonių. Nuolatos kartu buvusios seserys, vienai staiga neaiškiai pradingus, pasuka kiekviena savo gyvenimo keliu. Vienai tenka grįžti namo vedina juoda kaip naktis mergaite, o kita pasirenka baltosios moters gyvenimą.

Ar dar susitiks seserys? Ar vienas kitą pažinos jų vaikai? Ar įmanomas kelias atgalios ir kokia yra slapto gyvenimo palaidojus gyvus artimuosius kaina?

Patiko, puikiai susiklausė, bet iki puikios knygos pritrūko.

The New One. Painfully True Stories from a Reluctant Dad

~ kzL ~ Leave a comment

Taip jau nutiko, kad nusibodo man klausyt naują Barako Obamos knygą, ji ten nesibaigianti tokia 29 h ir klausant nepraversi kur nelabai įdomu, tai va susiradau tokią nežinia iš kur “The New One” komiko Mike Birbiglia knygą apie tai, kaip jis nenorėjo turėti vaikų.

Na, iš pradžių vaikų nenorėjo abu su žmona, o paskui žmona užsinorėjo, bet jie niekaip negalėjo susilaukt, tada jam teko pasidaryt kai nekokių procedūrų susijusių su sėklidėm, paskui žmona pastojo ir jiems gimė dukra. Na, ir įsivaizduokite, kad visa tai pasakoja komikas. Tai tikrai buvo geras poilsis nuo visokių rimtumų, politikų ir t.t. Ir šiaip pasijuokt sveika, ypač dabar.

Knyga gal kiek išskirtinė tuo, kad autoriaus žmona yra poetė ir intarpuose tarp skyrių yra jos eilėraščių, kuriuos taip gražiai įkomponuotus į tekstą skaito jų autorė, kuri savo vyrui labai žadėjo, kad gimus vaikui tikrai tikrai niekas jų gyvenime nepasikeis. Na, tikriausiai įsivaizduojate, kaip niekas nepasikeitė.

Man patiko, kaip autorius dalinasi, kaip jis jautėsi išsutumtas iš “mes”. Kaip “mes’ buvo jis ir jo žmona, o po vaiko gimimo “mes” tapo žmona ir dukra. Ir tokių situacijų daugybė, todėl, manau, kad visai sveika pasiklausyt būsimiems tėvams arba esantiem šviežiai iškeptiems, kad jų išgyvenamą istoriją kažkas su humoru papasakotų iš šono. Nes iš šono, gi kažkaip kitaip viskas skamba.

Patiko, buvo smagu, nors gal visos knygos ir neištempė tokiu pat gerumu, kaip knygos pradžioje. Bet mintis ir idėja faina, jei turėsit progą, paklausykit.

The Sun is a Compass

~ kzL ~ Leave a comment

Suklausiau tokią knygą, kurią klausydama negalėjau patikėti, kokią istoriją pasakoja autorė. O is torija tokia, kad ji su savo vyru be jokių motorinių priemonių nukeliavo 4000 mylių iki pasaulio pakraščio Alaskoje. Kai perklausius knygą pradėjau googlint ir atsidariau kelionės žemėlapį, tai tiesiog sustingau į jį žiūrėdama – tiesiog atrodė neįmanoma. Štai kokia buvo kelionė –

Nors net seilė tįsta pamačius vaizdus, kurie atsivėrė šiem dviem gamtos mylėtojams ir visiškiems bepročiams, bet realiai suprantu, kad tikriausiai nenorėčiau tokio ekstrymo patirti ilgiau nei kokį tris dienas. Labai jau mėgstu sausas ir šiltas kojas. Apie savo valties ar kanojos, ar kas ten per laivas, tempimą ant nugaros net nenoriu galvot, jaučiu, jei kas liepų tokią tempt, pradėčiau lygioj vietoj isterikuot ar žvengt, nebent grėstų pavojus vaikam, kai, žinia, gamta motinose užkuria super galias ir jos tokius laivus nešiojas kaip skiedras pasikišusios po pažasčia. Bet jei pavojus negresia?

Tiesa, kiek ramina autorės prisipažinimai apie sunkius momentus, kaip norėjos viską mest, kaip nori šilto maisto ar maisto apskritai. Gal lietuvių pasąmonėj dar per stiprūs sunkmečių prisiminimai, kad ieškotume laukinės gamtos nuotykių – nereikia toli eiti – iki artimiausio bunkerio miške ar žmogaus, išgyvenusio Sibire.

Na, o be visų ektremalių išbandymų, knygoje sužavi autorės meilė gamtai, noras ir mėgavimasis buvimu visiškai laukinėje gamtoje (išskyrus atsitemptą maistą), lėtas laikas, maži poreikiai, supratimas, kiek mažai iš tikro reikia.

O čia filmukas iš kelionės, kurioje negresia užsikrėsti korona, bet gresia visa kita, ką tik galite sugalvoti – https://vimeo.com/60622639

Clap When You Land

~ kzL ~ Leave a comment

Turėjau audio bloką, tai pasiėmiau klausyt, kas klausos. Nors irgi grėsė mest, nes labai jau erzino vienos įskaitytojos agresyviai verksmingas balsas. Suprantu, kad reikia išraiškingai skaityt, nu, bet nebūtina išlot visą knygą.

Knyga pasakoja dviejų merginų, kurios iki aviakatastrofos nežinojo, kad jos yra susijusios istoriją. Viena mergina, JAV emigranto iš Dominikos Respublikos duktė, kurios gerovė visiškai priklauso nuo tėvo siunčiamų pinigų, kita – JAV pilietė, kurios imigrantas tėvas kartą per metus skraido į Dominiką aplankyti savo giminių. Ir staiga, katastrofa. Staigiai nutrūkę žmonių gyvenimai arba atskleidžia, arba nežinion nusineša visas jų paslaptis. Nebespoilinsiu, kas atsitiks šiom dviem, iki tol nežinojusiom apie viena kitą.

Ne šedevras kažkoks, kad neilga, tai ir suklausiau. Gal labiausiai įstrigo dominikietės situacijos beviltiškumas, kai nuplaukia išsilavinimas, saugumas, nes tuoj aplink gražią našlaitę sparną pradeda rėžt nusikaltėliai, kuriems tėvam mokėdavo duoklę, kad neliestų dukters, nuplaukia visa ateitis ir svajonės mokytis valstijose. Na, ir žinoma, dvigubas emigrantų gyvenimas ten ir čia, kuris jau ne pirmoje knygoje “atskleidžiamas”. Pagal pabaigą tai net gali knyga taikyt į YA, bet ir man ta pabaiga suėjo, nes noris gi, kad kartais rožiniai baigtųs.

2001: A Space Odyssey

~ kzL ~ Leave a comment

Laikas nuo laiko vis bandau užkaišiot visokias spragas, tai Arthur C. Clarke knygą užskaityčiau už spragos užkaišymą. Knyga A.C. Clarke buvo rašoma kartu su režisieriumi S.Kubricku, kuris pagal knygą tuo pačiu metu kūrė filmą; knyga išleista netrukus po filmo pasirodymo. Ai, ir tai buvo 1964-ieji. Tai šiaip, buvo įdomu skaityti praeities knygą apie ateitį, kuri šiandien jau yra tapus tokia rimta praeitimi. Bet, matyt, turės būti 2038 (tiek, kiek metų praėjo nuo knygos išleidimo į pasaulį iki aprašomos 2001 metų ateities), kad žmonija pasiektų tokį technologijų išsivystymo ir dirbtinio intelekto lygį, apie kokį rašo knygos autorius.

Knyga prasideda prieš tris milijonus metų, kai alkanos žmogbezdžionės aptinka keistą taisyklingos formos monolitą, kuris, suprask, yra aukštesnių civilizacijų sukurtas objektas, skatinantis potencialiai būsimų protingų būtybių vystymąsi. Atsiradus monolitui, žmogbezdžionės atranda įrankius, išmoksta medžioti ir nustoja badauti.

Šokam į 1999, kai vienas mokslinikas siunčiamas alia eilinės, bet iš tikro slaptos kelionės į Mėnulį, kur amerikiečiai rausdami palydovą, aptinka mūsų jau pažįstamą monolitą, kuris, mokslininkai spėja, siunčia signalus į vieną iš Saturno palydovų. Na, ir toliau jau knygoje astronautai skrenda į Saturną, susiduria su dirbtinio intelekto, valdančio erdvėlaivį iššūkiais ir toliau nepasakosiu, nes jau, žiūriu, ir taip prispoilinau.

Buvo labai įdomu klausyt, o kadangi vis tiek apie tokius nežemiškus dalykus kai klausai, tai nesupranti iki galo, ar teisingai supranti. Tai pasigooglinau apie filmą ir apie knygos/filmo pabaigą, tai ten pasirodo, yra atskira diskusija, nes pabaiga yra atvira interpretacijoms ir kaip nori, taip gali suprasti, kokia ten jos reikšmė ir šiaip ten jau yra kosmosas, panašus jausmas, kaip kad skaitai Carlo Rovelli “Laiko tvarką” ir maždaug nuo vidurio nieko nebesupranti.

Summa summarum, labai patiko ir buvo labai įdomu ir klausyt, ir googlint, ir skaityt interpretacijas. Visada žavi tokios ateitį spėjančios fantazijos, ypač, kai jos tokios taiklios. Autoriai gal ir tikėjos greitesnio progreso, bet įsivaizduoju, kad 1964 metais 2001-ieji atrodė siaubingai toli, net ir 1990-aisiais jie toli atrodė ir net 1999 gruodžio 31 dieną nežinojom, ar bus pasaulio pabaiga kompams nesupratus, kokie čia metai atėjo.

Visai klausyčiau ir kitas odisėjas, tik gal ne audio. Kiek googlas rodo kitos dvi Odisėjos (2010 ir 3001) nėra išverstos. Jei skaitėt, ar verta toliau keliaut?

The Other Americans

~ kzL ~ 2 Comments

Kažko kitokio tikėčiaus iš knygos pavadinimu “Kiti amerikiečiai’. Labiau kažko apie diskriminaciją rasiniu, etniniu, gal lytiniu pagrindu. Šiek tiek buvo kažkokios užuominos, bet ne tiek, kad pateisintų tokį pavadinimą. Tai šia prasme galima sakyti, kad knyga nuvylė, nes iš tikro labiausiai tai yra šeimos istorija, ok, šeima yra imigravusi į JAV, pabėgusi iš Maroko, bet tai, kas jiems nutinka, nesusiveda į imigranto statusą. Man labiau viskas susivedė į tiesiog situaciją, susiklosčiusias aplinkybes, ginčus ir nesutarimus su kaimynais ir šiaip meiles, ir nemeiles.

Taigi, viskas prasideda nuo to, kad šeimos galva, vyras ir tėvas yra mirtinai partrenkiamas pralekiančio automobilio. Iš čia ir vyniojamas siūlų kamuolys – kurį biškį pavynioja žuvusiojo žmona, biškį dukra, biškį kaimynas, biškį policininkė ir t.t. Taigi visų jų pasakojama istorijos, dažnai nelabai ką turinčios bendro su pagrindine istorija (kas mane šiaip knygose, ypač į detektyvą linkusiose labai užknisa), ir suveda, kas ten tamsią naktį neapšviestoj gatvėj atsitiko. Beje, nors aš pasižymiu išankstiniais žudikų spėjimais, šioj knygoj žudikas bado akis ir labai anksti. Irgi neprideda knygai pliusų. Kaip ir besisukanti mintis, ar autorė norėjo detektyvą parašyt ar kažkokią jaunos moters (dukros) gyvenimo dramą.

Žodžiu, suklausiau, bet kad labai rekomenduočiau, nepasakysiu. Net neapsisprendžiu dvi žvaigždės ar trys. Jei trys, tai tikrai su minusu.

Kartais aš meluoju

~ kzL ~ Leave a comment
Kartais aš meluoju | Knyguklubas.lt

Kaip dažniausiai būna, apie trilerius sunku ką nors labai rašyti, jei nenori aprašinėti turinio. Sakyčiau net užtenka parašyti, geras, nelabai geras ar neįdomus. Tai šis trileris nebuvo kažkoks ten stogą nuraunantis, bet puikiausiai tinka galvai nuo rimtų skaitinių pailsinti. Man šiaip visai patiko paskojimo perspektyva – pagrindinė veikėja guli ligoninėje komos būsenoje, taip kad įvairios aplinkybės tampa dar labiau neaiškios, nes ji arba jų neatsimena, arba apskritai įvykiuose sąmoningai nedalyvavo, nes buvo dar gilesnėj komoj, nei dabar. Tai, sakyčiau, čia gal ir didžiausias knygos originalumas, tik nežinau, ar labai didelė naujovė, ar kas kitas panašiai yra rašęs.

Autorė visai gerai pažaidžia su skaitytoju, kas čia blogietis, o kas gerietis, taip kad irgi neskubėkit spręst. Beje, aš kažkaip niekada nespėju, kuris čia didžiausias ir blogiausias žudikas, tik būna, kad apie kokį vidurį staiga sugalvoju, kad autorius jau visus veikėjus įvedė ir pristatė, tai omg, aš jau pažįstu nusikalėlį arba, kitaip sakant, visada tikiuosi būti autoriaus išdurta, tad iš anksto morališkai ruošiuosi. O šioj knygoj gal visi biškį blogi ir nė vienas nėra iki galo simpatingas, todėl tik įdomiau.

Ar skaitysiu kitas autorės knygas nežinau, jei matysiu, kad labai giria, tikriausiai skaitysiu/klausysiu.

The Death of Vivek Oji

~ kzL ~ Leave a comment

Čia toji, kurią vidury knietėjo mesti, bet susikaupus šiaip ne taip įveikiau. Tas perklausymas gal ir išgelbėjo knygą, kad nelabai galiu išdėt į šuns dienas, bet ir kažką apibendrint ir rašyti tingiu.

Jei labai trumpai, tai jau pavadinimas sako, kad Vivek mirė. Jo kūnas buvo numestas prie tėvų namų durų ir knygoje pasakojama, kaip visa tai atsitiko. Na, pirmojoj daly biškį užsitampoma su pasakojimu, sakyčiau tas neaiškumas ištemptas iki lygio, kai pasidaro dzin, kas tam Vivek atsitiko, o antrojoje po truputį vaizdas dėliojas, kol susidėlioja.

Nenoriu prispoilint, bet viena iš knygoje nagrinėjamų temų yra seksualinis identitetas ir tai, kaip tą identitetą priima pats žmogus, šeima ir visuomenė. Tik neskubėkite galvoti, kad nepakanačioji visuomenė paėmė Vivek ir užmušė. Būtų per paprasta ir visai nebeįdomu. Bet ir šitas mano akyse knygos negelbėja, nemanau, kad autorė su tema susidorojo – iš esmėns man knygoje ir gylio pritrūko, ir veikėjų motyvacijos, kartais ir jų adekvatumo. Tai nelabai rekomenduoju, nebent tema labai domina.

Daisy Jones & The Six

~ kzL ~ Leave a comment

Na, šį kartą nestosiu į fanų gretas. Laukiau laukiau to wow, o tas wow neatsitiko man, deja. Kažkaip man biškį per daug pūkuota pasirodė knyga, nepaisant visų girtuoklysčių ir narkašinimųsi. Tikriausiai dėl pabaigos, kurios nesinori spoilint, bet ji tikrai visai ne rokenrolinė.

Bravo autorei už kūrinio formą (visa istorija sudėliota iš interviu gabaliukų), bet po George Saunders Linkolno čia jau visai nenaujiena, bet nesvarbu, klausyti buvo smagu, man gal pritrūko dramos, buvo aišku, kas ten ką įsimylės, kaip bus “myliu-noriu-negaliu”.

Daisy Jones personažas man patiko savo atžagarumu, bet tas atžagarumas toks išlepinto vaiko biškį (ne tėvų demesio, deja). Dar labiau gal man patiko Karen (tikriausiai, nežinau, kaip rašosi, audio klausiau) – labai motyvuota muzikantė, gerai suprantanti, kokia yra vienokių ar kitokių reikalų kaina ir labai tikslingai pasirinkusi savo gyvenimą, o ne kitų lūkesčius.

Toks pliažinis skaitymėlis, neabejoju, populiarus ir t.t. Bet jaučiu, beveik galima štampuoti tokias apie visas pasaulio roko grupes. Negaila, kad perskaičiau, na, bet, sakau, į fanų gretas nestoju.

Small Island

~ kzL ~ Leave a comment

Tai jau išėjo, kad vienu metu supuolė panašaus tipo knygos – kai klausiau Andrea Levy “Smal Island”, skaičiau B.Everisto “Girl, Woman, Other”. Ir nors abi knygos laimėjo premijas, “Small Island” kiek nublanko. “Girl, Woman, Other” man pasirodė ir platesnė, ir gilesnė, ir geriau sukalta. Ryškesnė.

Knygų panašumai susišaukia Britų imperijos palikimo sukeltos problemos. Daugybė imperijai priklausiusių šalių žmonių užaugo save laikydami britais, besididžiuodami tolimąja motinėle Anglija, daugybė vaikų buvo išauklėti angiška dvasia (su vietiniais niuansais, žinoma). Ir štai tie, kurie tiek prisvajoję ir prifantazavę, vidurinei ar net aukštesnei klasei savo šalyje (šiuo atveju Jamaikoje) priklausę žmonės atkanka į tą išsvajotąją šalį ir nieko aprašyto vadovėliuose ir knygose neranda. Londonas ne toks didingas, namai po karo nutriušę, oras baisus, maistas dar labiau, tamsiaodžiai, kurie buvo tinkami kovoti su nacistine Vokietija staiga pasidaro nebereikalingi, jų išsilavinimas nepripažįstamas ir t.t.

Į tokią nelabai svajonių šalį papuola knygos herojė Hortense. Ją pasitinka, t.y. pradžioje nepasitinka jos šviežutėlis vyras Gilbert ir knygoje mes keliaujame abiejų gyvenimais prieš šį susitikimą ir po. Kur nuves ši santuoka iš išskaičiavimo? Kokie siurprizai jų laukia? Kokia Queenie, tikros anglės, pralenkusios savo laikmetį ir nesibaidainčios juodaodžių imigrantų, gyvenimo istorija ir kaip ji susikerta su Hortense ir Gilbert? Ir ar tikrai gali aplenkti savo laikmetį?

Ir galiausiai, kuri sala yra mažoji – Britanija ar Jamaika? Tiek fiziškai, tiek dvasiškai? Kol surašiau viską, tai supraatau, kad visai patiko, tik patarčiau tada neskaityti viena po kitos su “G,W, Other”. Kad viena kitos neužgožtų.

Burnt Sugar

~ kzL ~ Leave a comment

Man Booker Longlist 2020

Nu, žoooo, nu, visai nieko gero. Žiauriai niežėjo nagai mest klausyt, bet iškentėjau dar tikėdamasi kokios pabaigos, kuri alia ten išgelbės. Niekas neišgelbėjo. Man atrodo, kad autorė bandė užgriebti labai daug temų – motinos ir dukros santykius ir nesantykius, gyvenimą ašrame, pogindyvinę depresiją, santykius su vyru, moters-menininkės, moters-mamos reikalus ir gyvenimus, senatvine demensją, bet visko tiesiog gavos per daug, nė viena tema iki galo neišvystyta. Ir buvo neįdomu. Nesuprantu, kodėl ji longliste, negi visai nebuvo iš ko rinkti? Jei kartais skaitysite, parašykit, kaip sekės, nes man visai nesisekė.

The Plot Against America

~ kzL ~ Leave a comment

The Plot Against America - Livros na Amazon Brasil- 9781400079490

Oi, Philip Roth, nu, man jis kosminis rašytojas yra. Tik gal jau laikas būtų pereit ant popierinių originalo kalba, nes su audio pasisunkinu sau gyvenimą, na, o vertimų vos keletas (labai rekomenduoju abu ir “Portnojaus skundą” ir “Amerikietišką pastoralę”).

Šioje knygoje Philip Roth žongliruoja istorija – kas būtų, jei. Šiuo atveju, kas būtų, jei JAV 1940 metais rinkimus būtų laimėjęs populistas ir naciams simpatizuojantis legendinis lakūnas Charles Lindbergh. Pagrindinis jo rinkimų šūkis, galima sakyti, buvo “America first”, tik kitais gal žodžiais (ir skaitant, žinoma, galvoji apie visas paraleles su šiandiena). Europoje įsisiūbuojant karui, Lindbergh’o argumentas buvo (ne be Hitlerio pagalbos) – čia ne mūsų karas, mes negalime siųsti savo vaikų kariauti ne savo karo, Amerika per šį karą bus neutrali valstybė, na, bent jau ne pakeliui su britais.

Pagrindinis knygos veikėjas – žydų berniukas Philip Roth (aha), gimęs tais pačiais metais, kaip ir pats autorius, pasakoja, kaip naujai susiklosčiusi situacija keičia Amerijos, jo ir jo šeimos gyvenimą, kaip išsiskiria nuomonės ir skyla šeimos, kaip staiga šalies piliečiai tampa kažkokiais antraeiliais, kuriuos reikia praskiesti jų gyvenamose vietose, kaip švaresniais būdais, demonstuojant, neva, gerą valią ir vis dar tą patį neutralitetą, susidoroti su mažumomis, kurių netoleruoja Hitleris. Kaip žmonės, norintys kovoti prieš nacius, bėga į Kanadą (kaip, atrodo, ir visose kitose amerikiečių negandų knygose). Ir kartu, kaip žydų pusėje atsiranda stojančių į naujojo prezidento pusę. Na, ir kur visa šita košė nuveda.

Knygoje man sudėtingiausia buvo susigaudyti visokiuose politiniuose reikaluose, nes pagrindiniai istoriniai veikėjai, kaip ir aišku, bet visokie šalutiniai besisukinėjantys šalia visokie governors ir kitokie politikai ar valdininkai ne visada aišku, ką ten reiškia, sakyčiau, čia tokia knygos dalis, kuri mažiausiai sugroja ir sunkiausia suprast (ypač audio), bet šiaip tai su Philip Roth tai tikrai neliūdna. Man taip patinka jo rašymo stilius, kad tikriausiai apie bet ką galėtų pasakoti ir man būtų įdomu.

Rekomenduoju romanų su istoriniu kontekstu mėgėjams, Philip Roth’o gerbėjams, o tingintiems prasidėt su angliškų knygų skaitymais, rekomenduoju HBO serialą pagal šią knygą – visai netyčia atradau ieškodama įrašui knygos viršelio.

The Plot Against America trailer.

Untamed / Nesutramdyta

~ kzL ~ Leave a comment

Untamed by Glennon Doyle

Klausiau audio, autobiografinę (jau trečią) knygą skaito autorė ir pagal tokį džiaugsmingai amerikietišką knygos toną atrodo visiška traleliuška ir net biškį užknisa mano niūrią lietaus šalies natūrą, na, bet paklausykit, keturiasdešimties Glennon Doyle, žmoną ir trijų vaikų mamą staiga stukteli meilė. Nu, visko, būna, sakysit, bet meilė stukteli moteriai. Tai tokia ir tralaliuška. Ką daryti? Ką pasirinkti? Tai, ko nori tu, ar tai, ko tikisi visuomenė? Kaip pasirinkimą priimtų draugai, tėvai, vyras, vaikai? Su kuo visa ši košė valgoma? Ir kaip pačiai nepaspringti ir išlaviruoti, ypač kai esi krikščioniškos pakraipos blogerė ir rašytoja.

Sakyčiau, G.Doyle yra tokia truputį amerikietiška Knausgaard iš Floridos, US. Na, jei nukrapštai visus blizgučius nuo viršelio ir negirdi tokio amerikietiškų komedijų excited balso. Nes klibina Doyle temas tokias ne visai patogias ir ganėtinai gilias. Užklibina, kad nebegali apsimesti, kad negirdėjai ir net kartais norisi pažliumbti (aha, sakau nekreipkit dėmesio į tą blizgantį viršelį) – ką reiškia būti moterim, mama, ką reiškia būti partnere ir žmona, kas yra seksualumas, ko visuomenė tikisi iš “gerų” moterų ir mergaičių, kas yra rasizmas ir kiek žmonėse yra rasizmo, homofobijos ir t.t. Atvirai ir patraukiant save per dantį vos tik noris save parodyt geriau, nei iš tikro yra.

Buvo įdomu.

The Enlightenment of the Greengage Tree

~ kzL ~ Leave a comment

The Enlightenment of the Greengage Tree · The Stella Prize

“I have never read such a voice before. It is playful, poetic and deeply melancholy at the same time. Azar writes about the blunt force or Iranian history with the lightness of a feather’s touch. Transcendental, brilliant and beautiful.” —Alice Pung, author of Laurinda

Geriau ir nesugalvosiu, kaip parašyti. Labai labai patiko. Viena iš tų knygų, kur panyru į nuotaiką, gyvenu ir išgyvenu su knygos veikėjais. Klausiau audio ir kartu buvo gaila, nes norėjau dar labiau įlįsti į tekstą, matyti žodžius, bet kartu ir nebenorėjau laukti, kol gausiu popierinę knygą.

Knyga nėra lengva emociškai, veiksmas vyksta Irane ir sukasi aplink 1979 metų Islamo revoliuciją, bet būdas, kaip rašytoja perteikia istoriją yra kažkoks kosminis – absoliučiai naujas balsas. Hipnotizuojantis. Aitvariškas – lengvas ir kabantis ore, bet prilaikomas virvelės, o ta įsirėžus į ranką – ir gražu, ir skauda. Atrodo, vietom istorija visai nusklendžia toli nuo realybės, bet knygos pabaigoje yra visiškai nuogas kelių sakinių įžeminimas, kai tėvas pasako, kas atsitiko šeimai – šekit savo nepakeliamą realybę).

“There are a lot of good things about dying. You are suddenly light and free and no longer afraid of death, sickness, judgement or religion; you don’t have to grow up fated to replicate the lives of others. You are no longer forced to study nor tested on the principles of religion or what invalidates prayer. But for the most important advantage of death is knowing something when I want to know it. Kon fayakon* (Be! And it is. What God says of creation in the Quran 2:117) Piece of cake. If I want to be somewhere, I am, just like that. I realized all this the day I died, February 9, 1978.”

Knyga, apie kurią daugiau nenoriu rašyt, nes ką ten mano žodžiai. Patylėsiu geriau.