Category: Apžvalga

All That Glitters: A Story of Friendship, Fraud, and Fine Art

~ kzL ~ Leave a comment

Perskaičius Michael Finkel “Meno vagį” labai į temą pasirodė perklausyti Orlando Whitfield “All That Glitters: A Story of Friendship, Fraud, and Fine Art”. Stéphane Breitwieser iš “Meno vagies” gal ir buvo psichavotas beprotis, kuriam labai niežtėjo nagai, skaitytojas jam vis dėlto gali jausti šiokią tokią simpatiją dėl jo meilės menui (nors ta meilė ir nekaip baigėsi daugeliui jo pavogtų kūrinių) ir noro būt apsuptam grožio. Labai dažnu atveju vagis nusižiūrėdavo kūrinį, kuris nebuvo populiariausias ar garsiausias ir, jo nuomone, dėl to tinkamai neįvertintas ir pakankamai garbinamas. Man šis aspektas pasirodė savotiškai žavingas, na, toks maždaug, nu, serga žmogus menu (nors psichiatrai jokios diagnozės ir nepripiešė), bet, na, niekaip negali sakyt, kad jis kažkoks piktybinis (na, išskyrus, žinoma, kad vis tiek vagis, neromantizuokim čia).

Visai kitokia istorija su Inigo Philbrick, apie kurį knygoje pasakoja Orlano Whitfield. Toks alia vurdenkindas, savo žavesiu, erudicija ir sėkme apsukęs galvas daugeliui meno dylerių ir kolenkcininkų, o visus šalia esančiuosius verčiantis pasijusti absoliučiais lūzeriais. Na, o viso savo žvilgesio atpindžiuose ir šešėliuose, kuriantis savotišką meno Ponzi schemą – truputį paveikslo parduosiu tam, gabaliuką anam, staiga gaunasi, kad tas pats paveikslas jau priklauso tiekai žmonių, kad realiai reikia dviejų tokių pačių paveikslų. Tai nieko tokio, galim padirbti.

Kažkaip visos tos labai staigios ir labai akinančios verso vunderkindų istorijos, panašiai kaip ir su Elizabeth Holmes jos įkurta kompanija Theranos (istoriją galite paskaityti John Carreyrou knygoje “Blogas kraujas”), dažniausiai būna too good to be truth. Šaltų nervų manipuliatoriai gali ilgai ir sėkmingai žaisti žmogiškuoju godumu ir noru maudytis svetimos šlovės spinduliuose, juk versluose labai svarbu atsirasti tinkamoje vietoje tinkamu laiku, nepražiopsoti naujų trendų ir t.t. Niekas nenori būti viešai vunderkindo pabullintas – ką, maždaug bijai? Visi to ar ano jau seniausiai prisipirkę.

Perklausius knygą liko tik neskanus iškreipto pasaulio poskonis. Žinoma, smagu, kad menininkai iškyla ir gerai uždirba, būna atrandami ir įvertinami, bet investicijų į meną (tikintis išaugsiančios vertės) reikaluose yra labai daug nešvarių pinigų ir nėra jokios romantikos. Aišku, aš dabar nukrypus labai į kraštutinumą, na, bet vis tiek, o ko tikėjaus? Vaivorykščių ir vienaragių? Gal, bent vieno. O gavau tik ryklius.

Slenkstis. Pavojai ir pagalba JAV-Meksikos pasienyje

~ kzL ~ Leave a comment

Čia toks įdomus knygos variantas, lietuvių mokslininkės knyga į lietuvių kalbą išvesta iš anglų. Šią knygą pasirinkome skaityti Prezidentiniam (darbiniam) knygų klube, visoms buvo smalsu ir įdomu, nes darbe mes turime visokių reikalų su kitoj Žemės pusėj esančia siena – South West border.

Knygoje gal labiausiai pribloškia autorės patirtis ir veiklų spektras – nuo medikės iki gaisrininkės, nuo politologės iki antropologės, mokslų daktarės ir profesorės, kartu su palei sieną dirbančiais gelbėtojais gelbėjusios dehidratavusius, susižeidusius, išsekusius migrantus, kuriuos bandoma sulaikyti fizine siena.

Taigi autorė meta savo skaitytojui iššūkį apskritai pagalvoti, kas tai yra siena, kas yra valstybės siena – kaip linija žemėlapyje, kuri, jei neina kokia ežero ar upės kranto linija, realybėje apskritai yra tokia, nu, jokia. Linija, kuria manipuliuoja politikai, linija, kuria gąsdinami toli nuo jos gyvenantys rinkėjai, net neįsivaizduojantys, kas ten prie tos sienos realiai vyksta, linija, kuri perkerta sienai pakeliui pasimaišiusius miestus, iki šiol vis dar turinčius vieną infrastruktūrą. Siena, kuria bandoma pridengi narkotikų ir ginklų kontrabandos problemas, kurios nesprendžiamos ir nesuvaldomos didele dalimi ir lemia į pietus nuo sienos kylančias problemas, priverčiančias žmones ieškoti saugesnio ir geresnio gyvenimo šiaurėje.

“Slenkstis” vienoms klubietėms skaitėsi lengviau, kitoms sunkiau, man taip pat nebuvo lengva visą laiką išlaikyti susidomėjimą, tikrai vienos knygos vietos stipresnės, kitos silpnesnės, bet jau diskusijos virė kaip reikalas. Viena klubietė buvo šviežiai grįžusi po poros metų gyvenimo JAV, tad tikrai paantrino, kaip iškraipoma ir nesuprantama problema pačiose valstijose, kur žmonės galvoja, kad per tą sieną lenda iki dantų apsiginklavę, pilnomis kišenėmis narkotikų meksikiečiai. Bet siena nelabai stabdo narkotikų paklausos Amerikoj ir ginklų paklausos pietuose. Iš kitos pusės, skaitant iš karto sukasi mintys apie mūsų pačių atgrasymo sieną, kurią statom Baltarusijos pusėje. Iš vienos pusės – taip, gynybiniais tikslais, atgrasimo tikslais ir panašiai, bet yra ir JAV sienai panašus aspektas – humanitarinės krizės, siaubingomis sąlygomis keliaujančių žmonių ir taip toliau. Žodžiu, nesigauna čia taip paprastai atskirti juoda ir balta.

Labai rekoemnuoju pažiūrėti puikų CNN fotoreportažas apie sieną – https://edition.cnn.com/interactive/2018/12/politics/border-wall-cnnphotos/

O dabar jau pats laikas pagrįžti ir perskaityti iš naujo Veleria Luisseli “Lost Children Archive”, kažkaip nelabai audioformato knyga.

O į to read sąrašą įsirašau ir naujausią Ievos Jusionytės knygą Exit Wounds: How America’s Guns Fuel Violence Accross the Boarder.

Paradais

~ kzL ~ Leave a comment

Na, Fernanda Melchor savo skaitytojų negaili, tad ir švelnumo skaitytojas knygoje neras nė pūko. Viskas braižosi, dreskia ir žnaibosi. Niekas nieko nemyli, nemeile pulsuoja kiekvienas knygos puslapis, nemeilė tikriausiai yra visų nelaimių ir žiaurumų priežastis. Kai nežinai, kas yra atjauta, kai tavo pačio galvos niekas niekada nepaglosto, kokia ten gali būti empatija kitam. Homo homini lupus est. Pats baisiausias gyvūnas.

O viskas prasideda Rojuje, Paradais, turtingame miesto rajone, kur baltos vilos, žydri baseinai ir gražuolės moterys, į kurias seilę varvina, excuse my french, nusidročinę paaugliai. Vienas atitrūkęs nuo realybės iš per gero gyvenimo (ir vienatvės, nes niekam neįdomus ir bandomas išspręsti (atsikratyti) piniginėm injekcijom), kitas susitaikės klausyti pirmojo pezalų, svarbu tik kad būtų ko rūkyt ir gert, apsvaigt nuo šito sušikto pasaulio, kuriame tik du keliai – patarnaut turtuoliams (kaip lochui* *- vertime nesistengta nieko užšvelninti, nors vertėja ir sakė, kad neįmanoma taip grubiai išverst kaip originale) arba varyt su gangsteriais (durnos galvelės romantizuotais).

Skaitai ir tikiesi, kad užteks tiems bernams per langa paspoksot ir svajonėse pagyvent, bet nepaleis autorė taip lengvai savo vidurinės klasės skaitytojų. Duos garo. Ir dar užsuks į galą klausimų, skaitymo metu neiškilusių, bet išknaisiotų per įdomią diskusiją “Rara” knygų klube. Tie klausimai atveria visai kitą knygos dimensiją – dėl tų atradimų ir verta knygų klubuose dalyvaut. Viską pamatai kitom akim.

_________________________________

Leidyklos “Rara” knygas galima prenumeruoti jų puslapyje. Knygų klubas vyksta Vilniaus Unesco literatūros namų patalpose Jonų gatvėj.

Meno vagis

~ kzL ~ Leave a comment

“Meno vagyje” – tikra beprotystės istorija, nors psichiatrams taip ir nepavyko tiksliai diagnozuoti knygos veikėjo Stéphane’o Breitwieserio, vis tiek jam su galva ne viskas gerai. Nors jo meilė menui kažkuo žavinga, kažkokie šriūbeliai jam galvoje tikrai neteisingai susukti, tad dažnai kyla klausimas, ar tikrai viskas dėl meno, ar tiesiog iš azarto, norint dar ir dar kartą parodyti kokios miklios jo rankelės.

Jei visiškai nežinote, apie ką aš čia, tai minėta persona, kartu su savo gyvenimo meile iš muziejų per x metų (gal dešimt, nebeatsimenu tiksliai) pavogė meno už kokius du milijardus pinigų. Ir visa tai laikė savo mamos palėpėje, kur gyveno, nes šiaip buvo tinginys apsileidėlis, mamytės ir senelių išlaikytinis, kuriam reikėjo prieš miegelį pažiūrėti į kokį renesanso laikų šedevrą. Jis tiesiog ateidavo į muziejų, pamatydavo silpnas (arba nesančias) apsaugos vietas ir mikliai pavogdavo kūrinį. Kai kuriais atvejais tikrai atrodydavo, kad jis yra nematomas žmogus, kaip mikliai jam viskas pavykdavo (interviu su autorium metu, jis nuo stalo pavogė jo laptopą).

Stiprioji knygos pusė – surinkta ir suvirškinta daug informacijos, kalbintas pas knygos herojus ir bet kurie su autoriumi sutikę kalbėtis asmenys, knygos autoriui, man atrodo, pavyksta objektyviai žvelgti į visą keistą situaciją. Taip pat, visai netikėtai knygoje sudėtos pavogtų darbų nuotraukos (tikrai smagu, kad nereikia googlinti, nes visi žinom, kuo googlinimai baigiasi (brausinimu vietoj skaitymo). Silpnoji knygos pusė – vis dėlto įdomiau būtų skaityti straipsnį nei knygą, negaliu sakyti, kad knyga dirbtinai išpūsta, kaip su tokiom dažnai būna, bet tikrai galėjo būt paploninta, nes vietom buvo nuobodoka. O šiaip neįtikėtina, kaip galimai savo gyvenimą baigė kai kurie pavogti darbai. Nesuvokiama protu. Tikrai.

___________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Džovanio kambarys

~ kzL ~ Leave a comment

Koks nerealus dalykas vis dėlto yra knygos su visais tais už viršelio skaitytojo laukiančiais pasauliais. Daugelis gi žinom, kad yra Džiovanio kambarys, bet kol neperskaitai – nežinai ir visiškai neįtari, prie ko čia tas kambarys, tik kažkaip galvoji, kodėl jis toks svarbus, kad net autorius davė savo knygai tokį pavadinimą. Ir kambarys kažkaip pavadinime net atrodo svarbesnis nei pats Džiovanis, kuris net, pasirodo, nėra knygos pasakotojas (kažkaip to tikėjaus). Ir šiaip į jį skaitytojas ne taip jau greit ir įleidžiamas, nors nuo pirmo puslapio labai laukia – kada, kada gi tas kambarys.

Dabar jau pabuvau jame, kambaryje, kur sulindę daugybė temų, neįmanomų greit aptarti – žmogaus tapatybės ir pasirinkimų klausimas, turto ir skurdo įtaka tiems pasirinkimams, seksualumo, visuomenės normų, patogaus gyvenimo ir nepatogios laisvės kainos, sielvarto, aistros – apskritai Baldwino sugebėjimas su mažai žodžių (knygoje vos 200+ puslapių) paliesti tiek daug temų ir taip parašyti, kad net po septyniasdešimt metų tekstas yra visiškai nepasenęs, tiek pat aktualus ir reikalingas. Grožėjausi tuo tekstu, stebėjausi kuriama įtaigia atmosfera, bet kažkaip į pačių veikėjų jausmus ir peripetijas neįsijaučiau, gal tiksliau, nesujaudino jie manęs, prisimenu, panašiai jaučiaus ir skaitydama Bethan Roberts “Mano policininką”. Ir abiejose knygose man labiausiai gaila moters. Nes ir vėl, kol vyrai neapsisprendžia – dažniausiai nežinioje ir dažniausiai save visaip kaltindama kenčia moteris. Va šita knygos vieta tai mane tikrai sutrigerino.

Bet šiaip gera knyga, beveik galiu sakyt, kad daug skaitgančioms knygų žiurkėms – must read (nors šiaip nieko nėra must), tiesiog kaip kurtūrinį reikalą, kad geriau gaudytis literatūriniam pasauly. Būtinai skaitysiu daugiau Baldwino.

___________________________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”, Zigmantui Butaučiui – už puikų viršelį, Violetai Tauragienei – už vertimą.

Pasitikėjimas

~ kzL ~ Leave a comment

Nors “Pasitikėjimas” bando užčiuopti daug temų, šią knygą labiausiai prisiminsiu dėl jos struktūros. Čia yra ir romanas romane (labai klasikinis), ir autobiografijos juodraštis, ir prisiminimai, ir dienoraštis, kuriame galiausiai ir sutinkame moterį, apie kurią ši knyga. Man patinka, kai rašytojai įdomiai ir sėkmingai sužaidžia struktūra, pavedžioja skaitytoją už nosies, paintriguoja, manau, Diaz’ui šitai visai pavyko. Kalbėdamas keturių žmonių (nors dėl skaičiaus galime pasiginčyti, nes vis dėlto antra ir trečia knygos dalys kaip ir vieno žmogaus darbo vaisius) balsais, jis nupasakoja istoriją, papasakoja keturių žmonių tiesą (kuria galim tikėt, kiek patys norim – va, čia ir knygos pavadinimas – “Trust”) apie tuos pačius įvykius, ir dar palieka skaitytoją sutrikusį, nes – o tai kaip ten galiausiai buvo iš tikrųjų? Taigi, visose knygos dalyse mes sutinkame vieną paslaptingą moterį, apie kurią sukasi visas reikalas, sutinkam, bet taip jos ir nepažįstam. Įtariu, kad toks ir buvo užmanymas.

Knygoje bandoma užčiuopti daug temų, bet man vis dėlto įsimintiniausia – moters situacija dvidešimto amžiaus pradžios visuomenėje. Na, turint omeny, kada daugelyje šalių moterims buvo pagaliau leista balsuoti, tai norisi plaukus nusiraut nuo galvos beskaitant apie visas įmanomas manipuliacijas moterų atžvilgiu, ypač tų, kurios intelektualiai visa galva aukštesnės už aplinkinius vyrus, ypač tų, kurios kaip mergaitės ir netekėjusios merginos buvo ypatingai lavinamos ir skatinamos duoti smegenims darbo, ir kurių gyvenimas sustoja ir kardinaliai pasikeičia ištekėjus (na, čia vėlgi galime prisiminti ir Lietuvoje atsitikusį moterų supančiojimą po 1926 metų perversmo, kai ištekėjusios moterys automatiškai būdavo atleidžiamos iš valstybinio sektoriaus). Taip ir “Pasitikėjime” protinga moteris turi apsimest trapia pokvaile būtybe, kad bent kiek galėtų gyventi taip, kaip nori. Bet pirmiausia, žinoma, reikia ištekėti. Ir geriausia už tokio vyro, kuris netrukdytų gyventi ir, gerai būtų, galvotų, kad jis visa ko šeimininkas. Nenoriu prispoilint čia labai, bet šiaip knygos twist’as labai priminė Meg Wolitzer “Žmoną“. Žodžiu, niekam neįdomu, kokia tu ten protinga buvai, maksimum galėjai užsiimti labdara, kurios finansavimo kraniuką irgi vyras su malonumu pasukinėdavo, prisidengdamas apsauga nuo per didelio krūvio ir pervargimo.

Ir pinigai, pinigai, pinigai. Ką gali pinigai. Suteikti laisvę, suteikti valdžią, išvaryti iš proto. Ar įmanoma, kad labai labai dideli pinigai nesusuktų galvos? Ar įmanoma ilgalaikę sėkmę finansų rinkose patiriančiam žmogui nepriskirti savęs dievų kastai? Ir kam gali būti pasiruošęs žmogus, kuriam žūtbūt reikia toje kastoje išsilaikyti? Nes dieviškumo aura labai labai trapi.

Kadangi knygą skaitėme knygų klube, tai prisipažinsiu, kad giliau ją paknaisiojus ir išklausius visų klubiečių, ji man pradėjo patikti labiau, nei po pirminio skaitymo. Pirmoji dalis susiskaitė smagiai, kaip klasikinis romanas, antroji stebino tuo kitu požiūrio kampu, trečioji buvo kiek nuobodoka ir galėjo būt trumpesnė, gal man buvo mažiausiai įtikima, teko net akis pavartyt, kai tos dalies herojė muziejuje atrado mus dominančios moters dienoraštį (nu ne, tikrai, dabar jau gausim stebuklingų atsitiktinumų, kad nebūtų liūdna). Žiūriu, knygų klubas dažnai “pagerina” knygą, tai raginu visas (us) jungtis į visus įmanomus ir patirti geros diskusijos malonumą.

___________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

Duonos paliaubos

~ kzL ~ Leave a comment

Paėmus į rankas Serhijaus Žadano knygą pavadinimu “Duonos paliaubos” nejučia susigūži, žinai, kad už knygos viršelio – karas, atrodo, kas daugiau gali būti. Bet Žadanui būtų per paprasta – pirmoje pjesės karo tiesiogiai pjesėje nepajusite, jis labiau menamas, kažkur ten, už sugriauto tilto ir pokalbiuose tarp eilučių. Pokalbiuose, kuriuos skaitant labiau juoksitės iš absurdiškų situacijų nei dėl jų verksite (bravo puikiai išvertusiam Rimantui Kmitai). Tokiose situacijose tik juokas ir belieka vienintelis žmogiškumo ženklas. Jei ne autoriaus – pavadinsiu juos monologais – prieš kiekvieną pjesės dalį, skaitytojui apskritai prireiktų laiko susigaudyti, kur atsidūrė.

Man labai patiko, kaip pjesė rutuliojasi – iš pradžių ji tiesiog buitinis dviejų brolių, kuriems reikia palaidoti motiną, susitikimas. Tiesiog mirė žmogus ir niekas nebežino, kaip esamoje situacijoje elgtis – kam skambinti, kam pranešti, ar reikia kažkokių dokumentų, kas dabar valdžia, kaip pervažiuot į kitą upės pusę, kai tiltas susprogdintas –

“Įdomus čia tas mūsų karas, ane? Nei pagimdyti normaliai negalima, nei palaidoti. Sėdim kaip pelėkautuose. Ir niekas niekuo nedėtas.”

Atsiradus naujiems veikėjams pradeda kilti įtampa, nebeaišku, kas kokioje karo pusėje, kas “mūsiškiai”, kas “išdavikai”, kas gal atėjo apsidairyt prieš išduodamas. Taip įtaigiai perduodamas nesaugumo, neužtikrintumo jausmas, pradeda aiškėti, kad ir broliai kare dalyvauja, kad ne tik motinos netekę, kad ir visi kiti dalyvauja, kad nelabai yra pasirinkimo, karas tiesiog įsiurbia ir niekaip nepabūsi jam abejingas ar nusišalinęs. Ir gyvenimo taisyklių nebėr:

Rinatas. Nu kokios dar taisyklės, tu apie ką? Visi bando išgyventi, kaip gali. Tiesiog per daug mirties aplink.Trūksta taisyklių. Ir žodžių trūksta.

Teta Šura. Žodžių trūksta. Žodžiai pirmiausia baigiasi. Sugriuvo viskas, visi kalbam savo kalbom, niekas nieko negirdi, niekas nieko nesupranta.

Ir užuomina apie ateitį, kurioje vis tiek visiems kartu reikės gyventi, sugrįžti, atstatyti tiltą ir tiltus. Tik kad ateitis bus be kažko prarasto artimo, mylimo – “o vieta, kur buvai, kur skambėjo tavo balsas, prisipildo vėjo”.

Puiki pjesė, labai rekomenduoju. Neišisgaskit, kad pjesė, nesijaučia net. Dar reikia puikias Gabrielės Šaulytės iliustracijas būtinai paminėt. Vertimą jau pagyriau – teskto kalba nedirbtinė, natūrali.

________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”.

Septyni Malio Almeidos mėnuliai

~ kzL ~ Leave a comment

Nuuu nelengvas buvo skaitinys (gerai, kad skaičiau vertimą, nežinau, ar anglišką būčiau įveikus) ir autorius tikrai pasistengė, kad skaitytojui nebūtų lengva – susuktas siužetas, daug personažų, politiniai aspektai (kas kuriai politinei jėgai priklauso ir kas ten su kuo pjaunasi), kuriame reikia susigaudyti, ir šiaip perskaičius, panašiai kaip ir po Rohinton Mistry “A Fine Balance” – užtruks laiko, kad norėčiau kada nors važiuoti į Šri Lanką – tiek bjaurasties knygoje sudėta apie šalies politiką, apie Šri Lankos pilietinį karą, šitas apskritai vienas bjauriausių žmonijos reiškinių. Beje, indiško knygos leidimo pavadinimas yra “Chatting with Deads” – tikrai labai tinkantis pavadinimas.

Taigi, turime mirusį fotografą Malį Almeidą, kuris bando prisiminti, kas yra jo žudikas, ir nori pasakyti savo draugams, kur yra paslėptos nuotraukos, kurios užfiksuoti pilietinio karo baisumai. Jo kūnas išniekintas visai įmanomais būdais, kaip ir daugelio kitų pilietinio karo aukų, nepatogių žmonių ir kitų nelaimėlių, net nesinori pritimint visų detalių. Ežeras, kur skandinamos kūno dalys, dvokia iš tolo ir yra vienas užterščiausių visoj planetoj.

Malis pirmiausia patenka į numirėlių dvasių skirstymo “punktą”, kur nesusipratėliai visaip kaip stumdomi iš kampo į kampą, vargšai pasimetę ir nežino kaip elgtis (skaitytojui irgi niekas neaišku), visokie nevidonai bando juos išdurti, žodžiu, ką tik susprogai, o vis tiek nėr ramybės net kitam pasauly. Ir kas per velnias ta “Šviesa”? Bet Maliui nėr ramybės dėl tos užduoties, kurią reikia greit kažkaip išsukt, nes laikas, pamatuotas mėnuliais byra, tad reikia pasikliauti pranašais, burtais ir teleportacijom – tu gali patekt tik ten, kur minimas tavo vardas arba kur gyvas arba negyvas buvo tavo kūnas. Aha, jei tokie jums neveikia, tai su knyga neprasidėkit.

Mieliausios knygos dalys man buvo tos, kur apie tris draugus, jų draugystę ir meilę, apie tos meilės neįmanomumą ir nepatogumą tiek knygos laikotarpio laikui, tiek ir dabar. Man labai patiko paslaptingoji Džeki, kazino crazy lošianti ir prisigerianti gražuolė, su kuria Malis nemiega (niekas tuo negali patikėt, oh well), tik švelniai ja rūpinasi. Toks man švelnus tas santykis, daugiau nieko švelnaus ten nerasi. Su kuo jis miega labiausiai rūpi jo meilės tėvui, verslininkui ir politikui, kuriam niekaip į programą neįsipaišo toks sūnus.

Jei ne tos politinės pinklės, su visokiom partijom ir jų peripetijom, tai būtų iš viso super knyga, baisia išvargau tas vietas skaitydama. Ir knygos pabaiga patiko – liūdna, atspindinti pasaulio abejingumą (nieko naujo), ir išvaduojanti (per užmarštį).

__________________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai, už anglišką – Saulei.

Dienos namai, nakties namai

~ kzL ~ Leave a comment

Šią knygą išsirinkome skaityti Prezidentiniame (darbiniam) knygų klube ir tuo labai džiaugiuosi, nes tai puiki knyga knygų klubui. “Dienos namai, nakties namai” – ne iš tų, kur labai gali pasigirti, kad viską supratai ir viskas kaip ant delno, tai sudėjus kelias galvas ir padiskutavus, kas kokią autorės mintį pagavo ir kaip interpretavo vieną ar kitą knygos vietą, tikrai knyga dar labiau atsiskleidė, pasidavė pažiūrėt į gylį. Knyga tai skaitosi lengvai, labai lengva pasiduot tokiam greitėjančiam puslapių vertimui (ir nieko nesuprast), tad įsivažiavus į skaitymą, traukiau rankinį stabdį ir sakiau sau “galvok, galvok, viskas kažką reiškia, Tokarčiuk tikrai kažką šituo sako, kavok, ką”. Sakau, puiki knyga knygų klubams ir šiaip būtų įdomu kokią profo recenciją gerą paskaityt.

Knygoje susipina pokario istorija (klaipėdiečiams ir Mažosios Lietuvos žemėse gyvenusiems vos atgavus nepriklausomybę labai pažįstamas bus vokiečių sugrįžimas į savo pražuvusius namus (knygoje – Silezijoje) – Klaipėdoje, Nidoje, pamario krašte – šviesiai apsirengę ir baltai apsiavę žilagalviai vokiečiai tarp postsovietinių žmonių tikrai atrodė kaip ufonautai), bibliniai motyvai, šventieji, nusidėjeliai, girtuokliai ir banko darbuotojos, spanuojančios mylimuosius ir ieškančios jų pasaulyje, kuris atsiranda nubudus.

Labai įdomi vienuolio, kuris aprašė Kumernės istoriją, linija apie belytiškumą, translytiškumą – su atgarisiais į šiuolaikinėje bevaikėje šeimoje sušmėžavusia(-iu) gražiuoliu(-e) Agni, kurį įsimyli tiek tos pačios šeimos vyras, tiek žmona (aaaa! Skandalas!). Ar moteriai savo kūno savininke įmanoma tapti tik tada, kai jis nė vienam vyrui nebeįdomus (pvz., gavus dievišką barzdą), ar šventuoju gali tapti tik tas, kuris suvokiamas eiliniam tikinčiajam ir niekaip nenukrypsta nuo dogmų ir be reikalo nesuka paprastam žmogui galvos? Kodėl negali būt normaliu šventuoju, vyru, ar moterim, kaip visi kiti šventieji? Gal palauk laiko eilėj, kol pasikeis normalumo koncepcija. Kol statistinis pilietis suvoks, kad tai, kas jam “nenormalu” nenustoja egiztuoti nuo jo ignoravimo.

Sapnai, vilkolakiai, iš krūtinių besiveržiantys paukščiai, senųjų savininkų po žeme laukiantys lobiai ir kalnų kaimeliuose žiemos miegu miegančios kaimynės, per į perukus įmezgamus plaukus sumezgančios dieną su naktim, sapną su būdravimu ir praeitį su ateitimi – esu įsitikinus, kad kokios pusės to, ką Tokarczuk knygoje užrakino, atrakinti nepavyko. Tikrai tikrai reiktų skaityti antrą kartą, gal kada nors, kai jau pavyks pasiryžt ir įveikt “Jokūbo knygas”.

Pedras Paramas

~ kzL ~ Leave a comment

Susigundžiau šitą skaityt dėl Gabrieliaus Gracia Marquez, labai įdomu, kas ten jį taip įkvėpė ir užstrigusį kūrybiniam kely išlaisvino. Pasirodo, kad jis buvo užtrigęs šiam pasauly, kuriame tikriausiai nebesutilpo, o Juan Rulfo užrodė slaptas dureles į paralelinį. Ir amžinai būsiu Juanui dėkinga, nes Marquez yra mano numylėtinis, literatūros burtininkas ir magas, kuris labai tiksliai tą magiją sudozuoja. Lygiai tiek, kiek man reikia.

Na, o jo įkvėpėjo magijos man buvo daugoka, eina sau, kaip ten visko tiršta, kaip ten viskas limpa ir visai nebelieka, kuo kvėpuot. Knygoje daug iš vienvaldystės ir galios kylančio žiaurumo, tokia apskritai narkotikų kartelio atmosferos – baimės, nevilties, tamsos. Visko taip prisukta ir apsukta, kad tikrai praradau viltį suvest galus, realiai reiktų iš naujo skaityti, o ir šiaip rekomenduoju perskaity vienu prisėdimu, nes kitaip labai lengva pasimest varduose, tarp gyvų ir mirusių, ir jųjų sąsajų.

Tom Lake

~ kzL ~ Leave a comment

Labai keista ir gaila, bet prėskoka man knyga pasirodė, bus viena iš tų, kur labai greitai pasimiršta, apie ką buvo. Gavau popierinę dovanų, bet užmačiau akciją audible, o dar su Meryl Streep įskaitymu, susigundžiau, nusipirmau, suklausiau ir buvo malonu klausyti, bet, va, jei paklausit, apie ką, net nežinau, ką ir sakyt, apie ką – apie šeimą, ramų šeimos gyvenimą ir bandymą biškį įpūsti į tą gyvenimą dramos per mamos pažinotą bičą, kuris vėliau tapo garsenybe. Aš kadangi kasdien klausaus audio prieš miegą, tai čia tokia knyga, kur jei užmiegi anksčiau nei uždėtas automatinis išsijungimas, tai labai sunku atsekti, kur baigei klausyt.

Bet šiaip tekstas gražus, parašyta gražiai, dar gražiau įskaityta, bet oh well, neįsimintina, gal galima apie bet kurią eilinę šeimą tokią parašyt, bet ar daug yra norinčių tokias skaityt.

Patria

~ kzL ~ Leave a comment

Kiek užtruko atsikapstyti iki “Patrios”, link plytos namuose ranka nelabai tiesias, geriausias būdas jas perskaityti – išsivežti atostogoms.

Knygos tema labai įdomi – baskų miestelio, tapusio aktyvios ETA (baskų separatistinė organizacija, siekusi įkurti nepriklausomą baskų valstybę) veiklos įkaite. Kontekstui – ETA savo ginkluotą veiklą nutraukė tik 2018 m. – knyga Ispanijoje išleista 2016.

Istorija pasakojama pasitelkus dvi vieno miestelio šeimas – dvi draugės ištekėjo už dviejų draugų, jauni, smagūs, draugiški, smagu kartu gyventi, auginti vaikus, tik va, vienas vyras labiau galvotas, iniciatyvus, prasisuka, įsuka versliuką, o kitas taip ir lieka visą gyvenimą paprastu darbininku, kas sunkiausia jo šeimai – žmonai, sūnui, kuris irgi jėgos turi daugiau nei smegenų – pats tas komunistuojančiai ETA’ai, kuri pradeda reketuoti verslųjį Čatą.

Reketas gal dar būtų pakenčiamas, bet Čatas ir jo šeima pamažu izoliuojami, išsumiami iš miestelio gyvenimo. Nebesisveikina kaimynai, nebeaptarnauja krautuvinikai, į kitą gatvės pusę pereina draugai (buvę). Baimė būti siejamam su ETA taikiniu stipresnė už bet ką, ne paskutinėje vietoje ir pavydas, kuriam tarsi suteikiamas leidimas pasireikšti visu gražumu (ach tas utopinis visiems po lygiai dalinimasis). Girdėtas scenarijus, ar ne? Kaip ir tai, kad neišsilavinę, neišsipildę žmonės visais laikais išnaudojami radikalų, populistų ir “gelbėtojų”.

Man įdomi buvo suradikalėjusio sūnaus Chosė Mari ir motinos linija. Kaip motina, nerasdama kito būdo susitvarkyti su sūnaus sprendimais, klaidom ir pasekmėm, pati nerasdama kelio išlaviruoti tarp juoda ir balta, pasirenka visiškai ir nekvestionuodama palaikyti sūnų, pasiduoti ideologijai, neklausdama ir net gerai nesuprasdama, nei už ką, nei prieš ką kovoja ji kovoja. Lengviau nubraukti draugystes, žmogiškumą, ir rėkti nežinia už ką, įsivaizduojant, kad už Baskiją.

“Patria” labai įdomi savo istoriniu aspektu, tikrai buvo labai įdomu daugiau sužinoti baskus, ETA ir t.t. Bet kartu man kiek pritrūko konteksto politinei knygos daliai, kuri gal visiškai aiški knygą skaitantiems ispanams, bet nelabai visiems kitiems skaitytojams (aišku, visada galima pasigooglint, bet o kodėl turėčiau, gi skaitau grožinę knygą). Žinant mano neromantiškumą, man nusibodo visokios romantinės linijos, ir visų dviejų porų vaikų gyvenimų nupasakojimai, na, ne apie tai gi knyga, o tų istorijų nepasakojant, būtų buve galima labiau išgryninti ir suploninti knygą tuo kritinių 150-200 puslapių, kurie vertės neprideda, o išpučia knygą, kuri paskui dėl to storumo metų metus laukia eilėj.

—————————————

Už knygą dėkoju “Alma Littera”

Vilką mini

~ kzL ~ Leave a comment

Septynios įvairaus amžiaus moterys ir vienas vyras, t.y. vieno vyro galva. Gudruolio, kuris sugebėjo vienaip ar kitaip užknisti ir suknisto joms gyvenimą. Gražuolis ir žiaurus manipuliatorius, ach, kokios lengvatikės ir kvailos kartais būna moterys, dėl diedo įkalbančios save nematyti, negirdėti ir apgauti save, bet kartu ir kokie šlykštūs gali būti diedai. Autorė kiek bando užgriebti ir to bjaurumo kilmę, jo traumas, bet kažkaip ne iki galo, ypač nelipo man vienos iš moterų, galvos savininko tetos linija – biškį kalta, biškį ne, na, bent jau josios diedas normaliai į visą kebeknę sureagavo.

Ši knyga man sukėlė dvejopus jausmus – ir įdomu, ir perdėta, lyg ir per daug temų bandoma vienu šaukštu išsrėbti, kas daro knygą perkrautą ir vietomis datemptą, bet kartu ir geros temos, aktualios ir svarbios, apie jas būtina kalbėti visomis įmanomomis formomis ir būdais. Tai už tai knygai pliusas, o bet tačiau liaupsės ant viršelio vis dėlto kiek perdėtos – man ši knyga labiau apie traumas, o ne feminizmą.

_____________________________

Už knygą dėkoju “Almai Litterai”

Mylimi kaulai

~ kzL ~ Leave a comment

Net nežinau, nuo kurio galo čia pradėt pasakot apie pasaulį, į kurį nubogina savo skaitytoją Kotryna Zylė. Gal net nenubogina, o nuveža troleibusu, kurio priekyje, vairuotojo “kabinete” linguoja šiaudų sodas ir ant laktos pasodinta tupi našlaitėlė Onelė. Taip atsižymėję bilietėlius skaitytojai troleibusu išvažiuoja į kažkokį dar neregėtą, o kartu ir gerai pažįstamą pasaulį, kuris prasideda išlipus paskutinėje troleibuso stotelėje, ir kiek paėjėjus pieva, kurioje laukia ne bakūžė samanota, o aukštas daugiabutis. Pegerintas toks. Su pirtim, kurioje gimdo daugiabučio moterys ir gyvuliais, kuriuos gano piemenėliai, meiliai pagrindinės herojės vadinami snargleliais.

Kotryna Zylė tą pasaulį kuria iš kontrastų – ten gali važiuoti liftu, bet turi tekėti už pirmo atėjusio pirštis, per teliką gali stebėti krentančius skaičių kamuoliukus, o kaimyniniam daugiabuty paslaptinga ponia kažkodėl peni prisiviliotus vaikus, Onos vaikystės draugas tampa “šventuoju”, savo laikmečio kašpirovskiu, super žvaigžde, kuri su savo pasekėjais susilieja į vienį orgijose, o kartu su Ona žvengia, iš to, kas pas jį “švenčiausia” ir paklausiausia.

Ir dar ten daug meilės – savo vyrui, kuris pimiausia visai ne meilė, o išvaduotojas nuo nemeilės, savo geriausiam draugui, sielos meilei, meilei neįmanomai, ištinkančiai ir tyliai gyvenančiai savo neįmanomybe, ir dar vienos, magiškosios trečiosios, visiškai slaptos, giliai užslėptos ir tobulai užbaigiančios knygos, prasidėjusios gimimu ir pasibaigusios mirtimi, ratą. Ech, per daug čia jau visko išplepėsiu.

Ir daug mirties – tūnančios balkonuose laikomuose karstuose, eglišakiais iškaišytose laiptinėse, ir savotiškai nugalimos, nuneigiamos tais mylimais, taip makabriškai gautais kaulais, garbingai padėtais ritualinėje brangiausių daiktų sovietmečiu vietoje – sekcijoje už stiklo.

Ši knyga toks perėjimas iš vienokio pasaulio į visiškai kitokį, naują. Man atrodo tas lūžis dabar mums visiems labai gerai pažįstamas – prieš ir po kovido, prieš ir per karą, kažkaip per dažnai tas pasaulis pastaraisiais metais lūžta. Apie jį sakoma, “atsimeni, kaip…” Net nežinau, į kurią lentyną galvoje reikia padėti šią knygą. Man atrodo, reikia kažkokios visiškai naujos. Įspėjimas tik vienas, į ją įkliūsite kaip į žabangas, raganų pinkles – aš iki šiol toj knygoj gyvenu. Kotrynos fantazija man rauna stogą, garbės žodis.

_________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”.