Category: Apžvalga

Aš rasiu raktą

~ kzL ~ Leave a comment

Ahndroril šeimynėlė pakūrė dar vieną serialą po Alex Ahndoril pseudonimu (dar yra serialas po Lars Kepler vardu). Tai šio serialo pradžia tokia pusėtina (sako, kad toliau geriau sekas), labiausiai tai mane erzino pagrindinė veikėja, kuri tipo vos ne turi supernuojautą ir sugebėjimą sudėlioti detales į vietas, išspręsti sunkiausius rebusus ir išnarplioti sudėtingiausius nusikaltimus. O bet tačiau kažkaip skaitytojui sunku tuo patikėti, kai pusę knygos genialioji Julija Starks svaigsta apie savo buvusį vyrą ir bando jį susigrąžinti atgal, nors jis aiškiai pasakė – ne, ne ir ne. Ai, nu, bet vis tiek pasvaikim, gal iš trigubo “ne” galima išspausti vieną “taip”. Žodžiu, buvo gera mankšta akių vartymui.

Pats siužetas – pusė velnio. Pas jau minėtą “genialiąją” Juliją, kuri turi įkūrus savo agentūrą (aišku, pasvaikime, kaip galėtume būti verslo partneriais su buvusiu vyru, kuris jau 3 kartus pasakė ne) atvyksta vyrukas, kuris po eilinio nutrūkimo savo telefone randa nuotrauką, kurioje, galima įtarti, sėdi jau miręs žmogus. Kaip ir kodėl ši nuotrauka atsirado jo telefone? Bičas biškį paklaikęs, nes nieko neatsimena, o vaizdelis tikrai ne koks. Tai kas gi ten iš tikro atsitiko? Kodėl turtuoliai irgi verkia 🙂 ?

Knyga labiausiai tinka skaityt, jei skaitytojas pervargęs ir totaliai nusibaigęs, kokia aš ir buvau prieš savo atostogas – tekstas visiškai paprastas, be jokių įmantrybių, taip maždaug viena akim gali skaityt. Bet šiaip nežinau, ar toliau skaityčiau serialą, nebent Julija nustotų persekioti savo ex. Nes trileriuose ir detektyvuose man patinka “mylėti” ir žavėtis detektyvais, net jei tai senutė bobulencija buvusi slapta agentė. Kažkaip manęs neįtikina, kad toks skystaliukas vyrų atžvilgiu gali būti kieta detektyvė.

____________________________

Už knygą dėkoju Balto leidybos namams

Žemai slėnyje

~ kzL ~ Leave a comment

Naujas Paolo Cogneti knygos vertimas – visiems pasiilgusiems “Aštuonių kalnų” grožio ir nuotaikos. Tiesa, man ši knyga iki pirmtakės netempė, pasirodė ne tokia išbaigta, na ir šiaip trumpesnė, bet vis tiek labai verta paskaityt, nes Cognetti tikrai puikiai valdo žodį, o dar geriau valdo tylą, žvilgnį, nepaisant to, ar tiesus jis, ar nusuktas, išvengtas.

Ši knyga tiesiog pulsuoja testosteronu – absoliučiai vyriška kovos, konkurencijos atmosfera, atrodo net jaučiasi knygos kvapas – alkoholio, prakaito, tepalų, pjuvenų, miško drėgmės, net gamta čia abejinga ir negailestinga – patinų kovos, išgyvenimas, genų perdavimas ir tik numanomas švelnumas.

Moteriška knygos siužeto linija labai nuosaiki, tarsi stebinti vyrišką kovą iš šono, tarsi nujaučianti, kad jos vis tiek nebus atsiklausta, išklausyta, atsižvelgta, bet kartu išliekanti nepriklausoma ir sau ištikima, tarsi stebinti savo pačios kantrybės ir tolerancijos ribas.

Man kiek pritrūko pabaigos, tokia išplaukus kažkokia, bet visa kita – stipriai, mėgstantiems autorių tikrai patiks, o neskaičiusiems, rekomenduoju pabandyt.

_______________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Marble Hall Murders

~ kzL ~ Leave a comment

Horowitz yra mano meilė ir gali rašyti ką tik nori – aš ištikimai jį skaitysiu. Šiąja knyga tęsiama Susan Ryeland serija (čia trečioji dalis), kurioje skaitytojos ir skaitytojai vėlgi pamaloninami dviem istorijom vienoje knygoje.

Susana iš Graikijos grįžta atgal į Londoną ir gauna redaguot nebaigtą knygą. Žodžiu, ten toks literatūrinis suktinis – kuriama knyga – tęsinys populiaraus autoriaus Alano Conway serialui apie detektyvą Pund (klausant audio biškį susisuka galva, bet svarbiausia nepanikuoti). Na, ir žinoma, beskaitydama rankraštį Susan susivokia, kad istorija kaip ir primena tikrą istoriją, o be to linkstama link išvados, kad tetulytė ne tai kad sava mirtim mirė, na ir, žinoma, kai knyga bus baigta, turėtų išaiškėti ne tik žudikas knygoje, bet ir tikraim gyvenime. Bet tada prasideda kebeknė, į kurią Susana, aišku, negali nekišti nosies.

Nu, vienas malonumas, skautykit/klausykit ir džiaukitės. Aš, tiesa, sugalvojau, kad noriu vėl iš pradžios perklausyt, nes nebelabai detalių atsimenu, kas ką nužudė, o šioje tikrai visokių niuansėlių pilna iš ankstesnių knygų.

Patalinės blakės

~ kzL ~ Leave a comment

Toliau skaitau mažųjų kalbų knygas, šį kartą kroatų autorės Martinos Vidaič knyga “Patalinės blakės”, kuri autorei pelnė Europos Sąjungos literatūros premiją.

Įdomus jausmas perskaičius šią knygą – negaliu pasakyt, kad labai patiko, bet kad nepatiko irgi kažkaip nėra. Tokia banguota – vienos siužetinės linijos atrodo labai vykusios, o kitos tokios lyg ir datemptos, įdomiausia, kad kai apie knygą diskutavom knygų klube, tos vietos, kur man kėlė erzulį ir atrodė labai vadovėlinės-auklėjamosios, kitoms buvo labai į temą ir labai patiko.

Tai viena iš man kliuvusių dalių – architektūra, pagrindinė veikėja yra žymi architektė, maištinga ir norinti projektuoti išskirtinius, su aplinka nesipjaunančius pastatus. Tai viska kaip ir ok, bet man visi pafilosofavimai pasirodė tokie biškį paaugliški ir su per daug patoso – na taip, galiausiai viskas atsiremia į pinigus ir užsakovo norus, apie ką čia purkštaut ir dejuot – geriau filosofuok, kaip viską pasukt, kad perkalbėt ir įtikint, kad tavo mintis geresnė. Dar ir tokia profesinė-meilinė linija su architektūra susieta, ten irgi maždaug noriu myliu negaliu – man ne kaip veikia.

O štai kita siužeto linija, kur ta pačioji protagonistė šnai viską meta, čiumpa bare pirmą pasitaikiusį vyrą ir ant karštųjų išvažiuoja į pabėgimo roud tripą – mane ir įtikino (ir papasakota gerai, ir emocija gerai pagauta), ir patiko. Nes jauti, kad iš nevilties ir vienišumo, ir to pačio savotiško pagrūmojimo pasauliui, tikrai įmanomas toks variantas – lyg rytojaus nebūtų.

Pabėgimas, kuris veda namo, į pasaulį, iš kurio išėjai ir į kurį, deja, sugrįžt nebeįmanoma, nes tavo gyvenimo laikas bėgo paknopstomis, o namie jis sustingęs, ten beveik niekas nesikeitė, išskyrus paliktas skolas, nebaigtus darbus ir įsipareigojimus. Namai, kur esi paprasta kaimo mergiotė, greit nukarūnuojama ir pristatoma prie darbo Kusturicos filmo lygio giminaičių – viskas tikra, apčiuopiama ir gyvenimiška. Ir tas ritualinis namo perstatymas (buvo galima ir be lobio apasieiti, bet oh well) labai gražiai uždaro ratą, nuramina ir suveikia kaip tramplinas šokt atgal į pasaulį.

_____________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Hubris”.

Dare I Say It / Išdrįsiu pasakyti

~ kzL ~ Leave a comment

Naomi Watts knyga man labai susišaukė su Carolin Priado Perez “Nematomos moterys” – visiškai nebestebina, kad apie menopauzę tiek mažai žinoma ir nepersistengiama moterims pagelbėti šiame sudėtingame hormonų tranzite – ne vyrus gi ištinka, o kas šitiek metų sėdėjo ir tebesėdi medicinos mokslų olimpe? Jei apie klitorį žinoma mažiau nei apie Mėnulį, tai ką čia menopauzė – niekam neįdomu.. Moterys vis dar klimaksinės ir isterikės, ką čia tyrinėti, kai viskas ir taip aišku.

Menopauze Naomi Watts “susidomėjo”, kai šioji ją ištiko neįtikėtinai anksti. Dar net nesulaukusi keturiasdešimtmečio, beieškodama nevaisingumo priežaščių, Watts išgirdo verdiktą – artėjanti menopauzė. Vardu įvardintas danguje kabojęs ežeras nusileido ant žemės ir visas nesuvokiamas simptomų puzlas sukrito į savo vietas. O tada jau Naomi Watts klausia- kur buvo dešimtys gydytojų, į kuriuos ji kreipėsi pagalbos, norėdama išsiaiškinti simptomų priežastis. Kaip visada atsirasdavo ant ko tuos simtomus nurašyti, nei pagalvoti “outside the box” ir iš tikro sudėlioti taškus ant i. Iš kitos pusės, kaip medikai turėtų tai padaryt, kai studentų mokymo programose menopauzei skiriama kokios š-8 valandos mokymų. Na, ir kam skirti, jei čia šiaip “bobų reikalas”. Pakentės ir praeis, maždaug, visoms praeina.

Ir tada Naomi Watts dalinasi patirtimi, kaip sau padėti, kad pereinamasis periodas būtų kuo lengvesnis. Ji kalba apie hormonų terapiją, apie visus įmanomus būdus ir kaip reikia nenustori ieškoti efektyviausio būdo savo gyvenimą paversti gyvenamu, o ne kenčiamu. Eiti, ieškoti, bandyti, kalbėti, dalintis patirtim.

Buvo tikrai įdomu, klausiau audio.

Elena žino

~ kzL ~ Leave a comment

Claudia Pineiro kietai pavarė su “Elena žino”. Ši knyga – vienas iš pavyzdžių, kai su visai nedidelės apimties knyga galima labai daug pasakyti. Ir dabar štai sėdžiu ir tik noriu rekomenduot, nes čia ta knyga, kur net nesinori nieko daugiau apie knygą rašyt, nes gera ir tiek.

Bet biškį papasakosiu. Elena gyvena su savo dukra ir viską labai gerai žino – kas gerai, kas negerai, ką dukra sugeba, ko nesugeba, kaip pareguliuot kietiems gyvenimą. Gyvena jos dviese, kartu atostogauja, sėkmingai viena kitą ėda ir gyvena tokiuose įdomiai nesveikuose santykiuose, kai nė vienai nėr gerai, bet klausimas, ar mokėtų gyventi po vieną.

Elena serga. Jai – Parkinsonas, ir kuo toliau tuo blogiau. Reikia vis daugiau dukros pagalbos, kuriuos ji su nemeile motinai suteikia, nors ir yra raginama parapijos kunigo susitaikyti su situacija, nei Rita, nei Elena ligoje “nušvitimo” ir “likimo dovanų” nemato. Elenos kūnas virsta bjauriu, besiseilėjančiu, neįgaliu, neestetišku ir nepaklūstančiu dariniu. Ritai labai sunku. Visiškai suprantama.

Vieną dieną Rita randama bažnyčioje negyva. Ir nors visiems aišku, kas atsitiko, motina negali tuo patikėti, nepalieka policijos ramybėje ir išsiruošia į ligonei veik neįmanomą žygį, tikėdamasi rasti atsakymus į klausimus. Bet randa tik visą pasaulėžiūrą sukrečiančią realybę, kito žmogaus tiesą, kurios niekaip neina išvengti ir paneigti. Visas Elenos žinojimas nueina niekais. Ar ji iš vis dar ką bežino? Ar iš vis įmanoma ką nors žinoti?

Puiki knyga apie motinos ir dukros, ligonio ir slaugančiojo santykius, bažnyčios, visuomenės gviešimąsi moters kūno ir sprendimų apie jos pačios gyvenimą, fasadinius ir tikrus gyvenimus už durų, kančią ir jos ribas, slaugą ir dar milijoną klausimų, kuriuos išsikelia ar apie kuriuos pamąsto sakitydamas skaitytojas. Ir viskas vos dviejuose šimtuose puslapių. Labai rekomenduoju.

Dunkst dunkst tankiai plakantis mano gyvenimas

~ kzL ~ Leave a comment

Prezidentinio knygų klubo birželio mėnesio knyga. Klubo skaitytojos suskilo į dvi grupes – “labai labai” (net su paašarojimais) ir “normaliai”. Man labai patiko knygos pradžia, liūdnai šviesi, poetiška, atrodė, kad ir bus tokia gražiai parašyta knyga apie jauniems tėvams gimusį vaiką, kuris serga nepagydoma liga. Iš dalies taip ir yra, bet man pasirodė, kad novelių ir short stories meistrei nepavyko ištempti antros knygos pusės, kurioje kažkaip išgaravo knygos magija, ir ji supaprastėjo iki young adult knygos kategorijos (nenuvertinant kategorijos). Na, ir dviejų iš trijų knygos pabaigų, tikrai nereikėjo. Būtų buvusi graži ir trumpa pabaiga, tiesą sakant, trečiąją tik praverčiau, nebebuvo įdomu skaityt.

O bet tačiau knyga tikrai turi privalumų ir, kaip toks trumpas skaitinys, verta perskaitymo kaip pietų korėjiečių literatūros ir kultūros pavyzdys. Būtent apie tai ir diskutavome klube – kaip toje kutūroje priimamas ištikęs gyvenimas, kaip susitaikoma ir nekvestionuojama, atsiduodama ir pasiduodama vyresnių sprendimams ir gyvenimo vagos pakreipimams, autoritetams ir kitiems reikalams. Taip pat įdomus pasirodė santykis tarp veikėjų savotiško “maištingumo” paauglystėj užnėštėjus, bet kartu kažkokio vangumo, nieko nenorėjimo ir niekuo nesidomėjimo, kažkokio mikso tinginystės, abejingumo ir neaktyvumo. Padiskutavom ir apie Pietų Korėjos sveikatos apsaugos sistemą.

Kad toks neilgas skaitynys, tai jei pateks į rankas – paskaitykit, pasimėgaukit gražiu tekstu (pirmos pusės) – vis tiek praplečia akiratį ir pasaulį.

_________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “baltos lankos”.

Magas

~ kzL ~ Leave a comment

Įdomūs tokie įspūdžiai apie Tomą Maną. Teko kažkuriuo metu susimąstyti, ar man knyga nepatinka, ar Tomas Manas kaip personalija. Prisiminiau Glorijos Goldreich knygą “Mano tėvas Šagalas“, kurioje Šagalas man pasirodė absoliučiai užknisantis. Ir tada vėl galvoji, ar čia tikrai žmogus toks buvo, ar tiesiog autorius taip tendencingai parašė. Jei Šagalas pasirodė užsispyrėlis ne laiku ir ne vietoj (kai naciai lipa ant kulnų), tai Tomas Manas pasirodė toks drungnas ir beveidis, net pradėjau abejoti, ar tikrai toks žmogus čia nobelistas gali būti. Neatsimenu, ar esu ką nors skaičius iš Mano kūrybos, kuri mano įsivaizdavimu tikrai nėra drungna, bet knygoje atskleistas toks amžinas išsisukinėjimas ir pozicijos neturėjimas man tikrai toks… Ir iš viso erzino tas turtuolių dykinėjimas ir gyvenimas iš mamytės kišenės. Labai, matai, menininkai ir maištautojai.

Tai va taip įsijaučiau ir niekaip neapsisprendžiau, kaip man čia tą knygą skaityt, ar kaip biografiją, ar kaip Toibino fantaziją labai keistu stiliumi (trečiuoju asmeniu ir tokia, įtariu, Mano stilistika (čia jau mano fantazija 2). Bet šiaip, nors ir erzino, skaityti buvo lengva ir įdomu, tik, va, likau iki galo nesupratus, koks tas Manas iš tikro buvo.

Įdomiausia buvo skaityti apie Tomo Mano vaikystę, santykius su motina ir tėvu, o fainiausias personažas buvo ne Tomas Manas, o jo žmona. Va, ten tai asmenybė! Ištekėjo už homoseksualaus vyro labai gerai suprasdama, kas jos laukia, bet pasirinkusi tai kaip sąmoningą variantą atknisti visuomenę su jos lūkesčiais, o tuo pačiu, pagimdžius Manui krūvą vaikų ir šia prasme kuo puikiausiai atspindėjusi tradicinės šeimos ir motinos paveikslą. Na, tokia įdomi šeimynėlė.

Summa sumarum, visai neblogai gavosi, dabar jau reikia bent kokius Budenbrokus perskaityt, “Užburto kalno” nepažadu – net mano kantrusis vokiškos kultūros mylėtojas neįveikė.

Mirties chemija

~ kzL ~ Leave a comment

Dėl labai intensyvaus smegeninio darbo darbe, stovėjau prie lentynos ir ieškojau detektyvo, nieko labai įmantraus ir sudėtingo nesugebėjau čia paskutiniu metu skaityt. Kažkaip buvo likus Simon Becket detektyvų serija neskaityta, pasitikrinau, kad “Mirties chemija” yra pirmoji dalis ir ėmiausi. Beskaitydama ir kitas dalis susipirkau, kaip tik leidykla taikė nuolaidas.

“Mirties chemija” patiko. Gal kiek netikėtas žudikas ir išrišimas buvo, bet šiaip patiko ir angliško kaimo atmosfera ir sukurta psichologinė būsena. Į skelbimą laikraštyje atsiliepęs jaunas gydytojas Deividas Hunteris, važiuoja į provinciją pasislėpti nuo gyvenimo. Jis padeda neįgaliu tapusiam gydytojui, priiminėja pacientus ir t.t. Kol miške randamas gerai apiręs lavonas ir tenka prisiminti savo tikrąją teismo medicinos eksperto, besispecializuojančio kūnų irime, specialybę. Makabriška ir įdomu, primena Caitlin Doughty “Kai tavo veidas išnyksta dūmuose“. Na, bet kas gi žudikas? Gal pats Deividas?

Hang on St. Christopher

~ kzL ~ Leave a comment

Patrakėlis detektyvas Sean Duffy jau pusiau pensininkas yra su drauge ir dukrele gyvena Škotijoje, toli nuo Troubles, kurie krečia Šiaurės Airiją. Vos kelioms dienoms per mėnesį jis plaukia keltu į Belfastą padirbėti paprastu “pyleriu” (policininku), kad sukauptų reikiamą stažą pilnai pensijai. Bet staiga – žmogžudystė, o vienintelis detektyvas atostogauja. Šefas kviečias Sean’ą gelbėt situaciją ir pradėti tyrimą. Ne, neee, sako, Duffy, bet su slaptu malonumu imasi bylos, prieš tai dar išsimušęs gerą užmokestį už viršvalandžius.

Na, žodžiu, viskas puikiai, labai man patinka šitas detektyvų serialas. Sean Duffy labai charkteringas personažas, vietoje nenustygstantis nenaudėlis, kur taisyklės, maždaug, tik lūzeriams. Gerard Doyle įskaitymas irgi superinis, akcenčiukas, intonacijos – viskas tobula. Tik šioje dalyje teko kiek pripažinti pagrindinio veikėjo nemirtingumą ir kelios gyvybei pavojingos situacijos jau buvo labai ant akių vartymo ribos. Na, bet jau tikrai nenoriu pražudyt Duffy ir tikiuos, kad autorius irgi bus gailestingas. Tikiuos, Sean dar ilgai neis į pensiją.

Hello Beautiful

~ kzL ~ Leave a comment

Visai neisruošiau skaityti Ann Napolitano, galvojau, kad ne iš mano repertuaro, bet kolegė knygų žiurkė Juoda Lentyna užrodė, o kadangi man buvo audio knygų blokas, tai nusprendžiau pabandyti. Kaip man patiko! Matyt reikėjo kažko tokio ramaus ir gero, šiuolaikinės šeimos sagos, su stipriais veikėjais ir nepudruota jų gyvenimo istorija.

Pačiam pirmam skyriuj autorė smūgiuoja jautriems skaitytojams į paširdžius – William’as savo šeimoje auga nematomas. Jis savo tėvams primena apie šeimą ištikusią tragediją, tad geriau būti sau ir niekam nesipainioti po kojomis, nebent žaidžiant krepšinį, kuris tampa berniuko išsigelbėjimu tiek dėl draugų, tiek dėl palengvinto kelio į koledžą, kuriame jį kaip tinkamą kandidatą į vaikinus nusižiūri žavi studentė Julia.

Julia – iš didžiulės šeimos, turi abu tėvus ir dar tris seseris, šeimos gyvenimas verda, burbuliuoja, Williamui nėra didesnės laimės prisišlieti prie mylinčios šeimos, būti įsiurbtam į jų kasdienybę, ir į Julios planą – susituoksim, aš studijuosiu tą, o tu aną, pabaigęs dirbsi dar kažką, išsikraustysim iš šio rajono, būsim pasitempę ir gražiai rengsimės ,ir t.t. Bet gyvenimas, aišku, laikosi dievo, o ne Julijos plano – viena iš jaunesnių seserų nustebina šeimą, ir toks jausmas, kad šeima tos nuostabos ir neatlaiko, meilės fasadas pradeda eižėti, o viena iš šeimos atramų, kuri atrodė visai nereikšminga, pasirodo ir buvo tai, kas laikė šeimą sulipdytą.

O tada vyksta persigrupavimai, prisitaikymas prie naujos pasaulio struktūros, kurioje vieni nekalba su vienais, o kiti su kitais, kurioje reikia pasirinkti tarp laimės ir šeimos, o kokia iš tokios laimės. Labai labai išjausti ir puikūs knygos charakteriai, niekur man nekliuvo, visur tik širdį skaudėjo dėl visų. Kaip kartais svarbiausi šeimos ramsčiai būna nematomi, neįvertinami, laiku neparemontuojami… Kaip tik jiems subyrėjus tampa aišku, kad niekada nebebus taip pat, kad prarastas jungiamasis audinys, kad reikia išmokti iš naujo būti. Kaip už laimingų fasadų gyvena neišsipildę žmonės, neišdrįstantys ar neturintys galimybių gyventi savo eiga ir savo eiti savo vaga. Tiesiog. Puiki knyga apie tėvų ir vaikų santykius, apie tai, ką gali meilė, apie klaidas ir ar būna per vėlu jas taisyti.

Puikiai susiklausė, skaitykit, klausykit arba laukit knygos vertimo. Labai tikiuosi, kad vertimas knygos nesubanalins, na, nes ji iš tokių paprastais žodžiais surašytų, kur lietuviškai gali nublankt. Tikiuos, kad ne.

Negrįžtantys

~ kzL ~ Leave a comment

Kaip aš jaudinausi dėl antrosios Ievos Dumbrytės knygos (esu linkusi jaudintis dėl svetimų reikalų)! Na, nes “Šaltienos bistro” tai gerai užvežė bjaurumo estetikos į Marijos žemės literatūrą, kad išsižiojus beliko tik nepamiršt užsičiaupti, o jau tada skaityti ir stebėti, ar autorė ir vėl nustebins. Beje, pasirodo, autorė pati buvo visiškai atsipūtus, kaip čia su ta antra knyga bus. Čia tikriausias vienas variantų, kai negali nerašyti, tad belieka tik rašyti – kas jau bus, tas.

Nors autorė maždaug sako, kad viskas, kas knygoj – tai iš jos gyvenimo ir aplinkinio pasaulio, nu ok, tai kur tas pasaulis prasideda ir baigias? Kažkur kitur, matyt, ten, kur žmonės nesąmoningai supranta kvantinę fiziką ir kur slampinėja Šriodingerio katės (tos kur tuo pačiu metu ir yra, ir nėra arba “kartu ir praeity, ir dabarty”). Tai jei autorė sako, kad tai jos kasdienybė, tai ir tikiu, ypač, kad kažkiek esu patyrusi per savo babą, vietinę gyvačių užkalbėtoją ir rupkių marinuotoją (nuo visų ligų), bet Ievos Dumbrytės marinavimo subtilybės tikriausiai net mano babai nurautų stogą.

Šitoj knygoj visko baisiai tiršta. Tiršta ir daug palyginti mažoje erdvėje ir laike, net dusina vietom. Lyg būtum skaitytojėlis įsiurbtas į liūną, kur, pasirodo, ir egzistuoja tas keistas pasaulis, kuriame nėščios moterys iš miego pakirsta be pilvų, ir tada jau bėga laukuosna ieškoti savo naujagimio. Kažkoks pirmapradis pasaulis, kur niekas neragavęs pažinimo obuolio, tad nenusipelnęs gimdyt skausmuose, o kartu tų obuolių persivalgę, o dar ir kokių papuvusių, kirmėlėtų.

Į antrą knygos dalį tas tirštumas išvargina, jau pradedi galvoti, o dievai, kas gi dar keisto gali ištikti. Gal sakyčiau, keistenybių buvo kokiu pem-šem puslapių per daug. Šioje knygoje, mieli skaitytojai, būkit pasiruošę ir žiaurumui, ir smurtui, ir šlykštumui, ir kai jau atrodys, kad daugiau nebeįmanoma, pasirodys, kad klystat, galima dar (nu, va čia tai jau ir per daug). Bet net ir labai užklimpę, irkitės iki pabaigos, kur rasit šviesos ir kažkokios ramybės. Visi jau mes nuvargę knygos pabaigoj – ir personažai, ir skaitytojai.

O kokia rekomendacija? Neskaitykit, jei jums bet kas nelogiško yra “nesąmonė”, ir būtinai skaitykit, jei jūsų galvos tų “nesąmonių” pilnos. Man kažkaip atrodo, kad verta tą crazy pasaulį patirti.

Tiesiog motina

~ kzL ~ 2 Comments

Tikriausiai dauguma, skaitę pirmąsias tris knygos dalis, mintyje turi ir ketvirtąją serijos apie Ingridą iš Bariojos dalį. Jau gal autoriui ir reiktų serialą užbaigti, nes, mano manymu, nė viena paskesnė knyga neprilygsta pirmajai – “Neregimiesiems“, o ir šioji mažiausiai įspūdinga iš visų keturių. Be to, manau, kad šiai knygai būtų sunkoka išgyventi be trijų prieš tai buvusių, tikrai reikia žinoti, kas ten buvo prieš tai ir kas visi tie minimi personažai iš praeities.

Nepaisant visko, jei Roy Jacobsen jums patiko, tai ir šioje knygoje pasinersite į nuošalios salo gyvenimą, kur mažai kalbama, daug dirbama ir apskritai gyvenama atšiauriomis sąlygomis, vis dar be elektros, “šiesos’, kuri kažkur ten, tolimuose miestuose, sotinėje, kartu su voniomis, atskirais tualetais ir kitais nesuprantamais civilizacijos išradimais. Ir kažkaip visai nesinori, kad ta civilizacija ateitų, na, nebent ta “šviesa”, kuri palengvins žiemojimą. Kažkaip norisi išlaikyti tą ciklišką gyvenimo būdą, priklausomybę nuo vandenyno, atnešančio gėrybes, bet ir paimančio savo dalį.

Šioje knygoje Ingrida ir toliau gelbėja svetimus vaikus, jaukiai priimdama juos į savo glėbį. Bet vaikai auga, išplaukia mokytis, juda link didesnių gyvenviečių, miestų. Ir nuošaliosios salos tuštėja, nors ir toliau išlaiko savo trauką, nepaliaujamai traukia išvykusiuosius ir saugo negrįžusių atminimą.

________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai

Nutrenktieji

~ kzL ~ Leave a comment

“Nutrenktuosius” pasiėmiau norėdama kažko nestoro ir nesunkaus. Nors knygos temos ir nėra iš lengvųjų, bet iš esmės man šiuos kriterijus atitiko, autorei kažkaip pavyko knygoje išlaikyti šviesą ir lengvumą. O jei paklaustumėt, apie ką knyga, tai sakyčiau apie gyvenimą, jo iššūkius, kurie dažniausiai ištinka nevietoje ir nelaiku. Kai, atrodo, vienas namo kampas griūva, leki jo gelbėti, tada jau kitas virsta, tenka lėkt atgal, ir taip be pabaigos. Ne veltui mūsų išmintinga lietuvių laudis byloja, kad “bėda viena nevaikšto.” Menas tarp jų atrasti kažką gero ir šviesaus.

Kai mūsų pagrindinė veikėja turi susitaikyti su sugrįžusia onkologine liga, kuri pasiglemžė visą giminės moterų liniją, pradeda byrėti ir tėvukas, kurio šiaip pas gydytojus nenutempsi. Tuo pačiu kaip ir atsiranda proga pagyventi kartu, paremt vienam kitą, ir galiausiai artimiau pažinti vienas kitą aiškiai suvokiant, kad nuo tada, kai kartu gyvenote kaip mažas vaikas ir jo tėtis, nubėgo begalės vandenų ir dabar abu visai kiti žmonės. O į tarpus tarp prisiminimų, terpiasi kasdienybė – namai, triušiai, vikšrai, santykiai su mylimaisiais ir nemylimaisiais. Žodžiu, gyvenimas pilnu tempu.

Knygoje labiausiai ir patiko dukters ir tėvo, seserų santykiai, labai gyvi ir tikroviški jų pokalbiai, reakcijos į situacijas. Prie silpnųjų knygos vietų priskirčiau kartais iš teksto iškrentančius skyrelius, na, gal man nepavyko jų prasmės pagauti. Ir dar gal knyga neturi kažkokio akcento, dėl kurio įsimintų ir išsiskirtų? Įsivaizduoju, kad po poros mėnesių prisiminsiu, kad ji apie dukros ir tėvo santykius. Ir viskas. Bet kažkaip man tam kartui visai ir užteko tokio prabėgančio teksto.

_________________________

Už knygą dėkoju leidybos namams “Balto”.

Trilogija

~ kzL ~ 2 Comments

Po 2025 metų knygų mugės buvo užėjęs toks savotiškai skaitymo blokas, nu, kažkaip ir vieną knygą bandžiau, ir kitą skaičiau, ale kažkaip be didelio malonumo, kol ištiko mane Jon Fosse “Trilogija”. Knygą sudaro trys apsakymai/novelės, kurie, kaip vėliau perskaičiau internete buvo išleistos su gan dideliais tarpais viena nuo kitos, kol sugulė į trilogiją. Perskaičius knygą net pagailėjau visų trijų atskirų novelių skaitytojų, kuriems teko niolika metų laukt nuo vienos knygos iki kitos, nes, man pasirodė, kad suprast šią istoriją po vieną gabalą tikrai turėjo būti labai sudėtinga (na, aišku kitaip skaitės).

Istorija prasideda pasakojimu apie du įsimylėjusius jaunuolius, kuriems likimas nepagailėjo išbandymų labai jauname amžiuje. O dabar dar ir paskutines dienas skaičiuojantis nėščiosios pilvas visiems bado akis ir trukdo jaunai būsimai šeimai kur nors prisiglausti. Niekam neįdomu – nereikėjo prisidirbt, maždaug. Skaitytojui nenutuokiant autorius įbruka užuojautos perspektyvą – gaila dviejų benamių, šalta, lyja, nėr kur prisiglaust, bet kažkaip vis dėlto vis pavyksta, nors nelabai aišku, kaip, tai laivė plaukti atsiranda, tai kampas prisiglausti. Verčiant puslapius ima aiškėti, kaip Aslė (vaikinas) tas ištikusias negandas sprendžia, ir autorius po truputį verčia skaitytoją permąstyti nutikusią istoriją ir išbandyti savo empatiją. Koks nusikaltimas? Kokia už jį bausmė? Kaip ji sekioja nusikaltėliui iš paskos? O kodėl vis tiek kažkaip tų herojų gaila, nors gal nebelabai yra ko begailėt?

Trečioj knygos daly – mes visi ateity, dairomės atgal, bandom įmint Alidos (merginos) mįslę, suprast jos “išgelbėtą” likimą. Viskas lyg ir pasakoj – visiškoj nevilty atsiranda pažįstamas geradaris, pasišovęs garbingai ištiesti ranką, bet pamažėl saldūs žodžiai išvirsta grasinimų užuominom, o pagalba – savotiška vergija – nieko nebūna nemokamo. Ir tik minčių niekaip neatimsi, nors kūnas dirba darbus, laiko ūkį ir gimdo gelbėtojo vaikus, mintys įsikibę jaunystės meilės, savotiškai pasilikę ten, kur likimo užgaida prieplaukoj jos laukė mylimojo ženklas, apkabinęs visam likusiam tarp žmonių vienišam gyvenimui. O nudirbus darbus, lyg būtų suskaičiuota, kiek skolos reikėjo atidirbti – galima tiesiog dėt tašką. Gyvenimui.

Fosse sunku nupasakot, geriau į jo tekstą pasinerti ir pasiduoti srovei. Taip gražiai viskas susidėlioja, nors ir ne viskas išaiškėja, bet, ar turi viskas būt aišku? Labai gražus tekstas, puikus vertimas, rekomenduoju, jei jau skaitėt Fosse ir patiko, ar šiaip mėgstat, kai ne viskas tiesiai, ne viskas aišku, bet taip gražiai parašyta. Jei nelabai patinka mistiški neaiškūs, vaiduokliški personažai, gal susilaikykite, yra gi ką skaityt, kam be reikalo erzintis.

__________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”