Category: Apžvalga

Agentė

~ kzL ~ Leave a comment

Pirmoji 2024 metų knygą, kurią skaitydama iki kokio vidurio baisiai pykau ant autoriaus, nes visai nenorėjau pirmos metų knygos, kuri man nepatiko. O paskui dar vargt su rašinėliu!! Taigi, visiems pasirinksiantiems skaityti, linkiu ir rekomenduoju turėti kantrybės, nes bus iš tų knygų, kur visas svoris ir gėris, kad ir kaip beužknistų – antroj knygos pusėj. Dar galit likt nesupratę, koks dar čia šnipų romanas, nes po įspūdingos pradžios knygos pirmoj daly daugiausia politika, liaudininkai-krikdemai-tautininkai, kurie man nebuvo labai įdomūs, greičiau jau nuobodūs. Ir viskas taip lėta, metų laikai greičiau eina, nei siužetas vystosi. Gyvenime, aišku, nepagreitinsi, bet knygoj gal galima?

Liaudies išmintis sako, kad “kantriems – dangus”, tai kadangi aš knygų žiurkių pasaulyje noriu į dangų (biblioteką), tai kantriai grieždama dantimis skaičiau ir – aleliuja – nuskilo, nes paskui tikrai prasideda šnipų romanas, spaudimas, įtampa ir agentų kovos. Pagrindiniai veikėjai – tarpukario saugumo departamento vedėjas Konstantinas Astrauskas ir aukšto rango komunistė Angelė Treigytė, kuri suprato, kad nelabai šviesus tas komunistinis rytojus, ir sugalvojo trauktis. Ne viskas tik paprasta ir įmanoma. O besitraukiant tenka ir išduoti, ir įduoti, ir parduoti. Ir kelio atgal – nebūna. Iš kitos pusės ir pats gali būti bet kada išduotas, parduotas. Toks nervų ir laiko žaidimas – kas greičiau ir kuris pirmas.

Labai knygoje man įstrigo tas nuolatinis vaikščiojimas apgraibomis, akli statymai ir sprendimai, rizikavimas, nes niekada nežinai, ar agentas nemeluoja, kiek jis ar ji nepasako, galiausiai, ar pats nėra dvigubas agentas. Nelabai optimistiškai nuteikia, net kraupu, kai pagalvoji. Iki šiol realiai niekada labai nesusimąsčiau, apie nesibaigiantį neapibrėžtumą, kuriame gyvena šnipai. O turi vaidinti kietuolius ir poker face’us. Nenuostabu, kad paskui bent kiek gražesnė panelė gali visko primirksėti (čia Flemingas užbondino privalomą siužeto liniją?).

Dar vienas fainas knygos aspektas – tarpukario Kaunas (dar kartą labai rekomenduoju apsilankyti Art Deco muziejuje, bus lengviau įsivazduoti nekaimišką knygos aplinką), kurio valdininkai važinėja ilsėtis į Paryžius. Šveicarijas, na, ir jei nelabai turi laiko – į Palangą, ponios siekia išsilavinimo ir aukštų tarnybų arba tiesiog būna elegantiškos ir prašmatnios. Smetoniškos diktatūros Lietuva, skaičiuojanti paskutines savo vasaras, kurias tokiom knygom susigrąžiname.

Už knygą dėkoju autoriui ir leidyklai “Aukso žuvys”

Eiti kiaurai sienas

~ kzL ~ 3 Comments

Lietuvoj praūžusi Abramovič banga manęs visiškai neužkabino – neskaičiau knygos, kai, atrodo, visi skaitė, ir į Kauną nevažiavau, matyt, nesu Abramovič fanė. Net ir po knygos man ji netapo kažkokia guru, pas kurią veržčiausi, nors knyga ir patiko. Beje, klausiau audio ir noriu pagirti knygos įskaitytoją Kristiną Švenčionytę – įskaityta tikrai puikiai, klausyti buvo malonu, nebuvo nereikalingos dramos ar didelio vaidinimo. Mielai klausyčiau ir kitų šios aktorės knygų. Vis dėlto klausant tokio tipo audio labai trūksta iliustracijų, teko popierinę knygą pasiskolinti ir pažiūrėt paveiksliukus. Patarimas leidėjams – kažkokiu būdu iliustracijos klausytojams turi būti prieinamos. Man atrodo, kažkokia leidykla buvo sudariusi sąlygas vaizdinę medžiagą pasižiūrėti programėlėj, ar kažkaip panašiai, nelabai atsimenu. Tai tokios techninės detalės.

Kas knygoje patiko? Labai buvo įdomu skaityti apie menininkės vaikystę ir jaunystę Jugoslavijoje, pačios šalies istorijos niuansai. Siaubinga buvo skaityti, kaip menininkė buvo motinos ir senelės bokso kriauše ir visa ko atpirkimo ožiu. Nesuvokiama. Iš vienos pusės menininkės performansai labai įdomūs kaip žmogaus galimybių išbandymo eksperimentai. Bet iš kitos pusės, visuose tuose kruvinuose reikaluose pirmiausia matau neišmylėtą vaiką, kuris šaukte prašosi būti sustabdytas. Gal žiūrovai taip ir jausdavosi, tik (dažniausiai) nedrįsdavo kištis į meno procesą?

Kiti du labai įstrigę dalykai – namas Amsterdame, man atrodo, vien apie tą namą galima atskirą knygą parašyti, tas namas rimtai, kaip atskiras knygos veikėjas ir va, namą tai visai norėčiau pamatyti. Ta jo istorija pradedant visais benamiais ir narkotikų prekeiviu, baigiant vienuolių meditacijom, išvarančiom iš namo visas blogio jėgas, įskaitant tą patį jau atsivertųsį nerkotikų prekeivį – kosminės. Apskritai, labai įdomios visokios Marinos Abramovič nuojautos, atsitiktinumai ir panašūs reikalai.

Dar įdomi kelionės Kinų siena istorija – nuo pat jos pradžios, kuri niekaip negalėjo įvykti, nes kaip čia ne kiniečiai pirmieji savo sieną pereis (nekopijuoti gi nemoka) iki visiškai neteisingo įsivaizdvimo, kaip ta siena atrodo (vietomis visai sugriuvusi) ir t.t.

Na ir žinoma, didysis sėdėjimo performansas. Net nebuvau pagalvojus, kaip sunku ilgai išsėdėti!!! Summa sumarum, patiko, tikrai verta perskaityt/perklausyt, prasiplėst akiratį ir geriau suprasti tokią meno formą, tik žiūrint į Marina Abramovič, man niekaip nesusieina į vieną – tiek patyrusi ir per save perleidusi menininkė, kur, atrodo, jau susivokus nuo pirštų galiukų iki ausų lazgelių, ir tas pripūstas netikras show women veidas. Kažkaip atrodo, kam ten tiek save kankinti nuolatos gyvent ant peilio ašmens, jei dienos pabaigoj vis tiek svarbu pasipūst. Kam? Ir ko tada tokia moteris gali mane pamokyt ir įkvėpt?

Placebas

~ kzL ~ Leave a comment

Jurgą Ivanauskaitę skaičiau mokyklos laikais – pirmąsias kultines, o paskui jos paskutines knygas, kažkaip krūva knygų liko neskaityta. Vis sunku senesnes knygas įkišt į eilę (net pagalvojau, kad bus mano 2024 metų tikslas – pradėt traukt senas knygas iš lentynos) – pastebėjau, kad pats geriausias būdas tokias perskaityt – skaityti knygų klube.

Pirma mintis, šovusi į galvą, buvo – knyga atlaikė laiko išbandymą (praėjo jau dvidešimt metų nuo pirmo leidimo) ir, kai buvo išleista, tikrai turėjo būti apskritai wow (ir kaip tada neskaičiau, nesuprantu niekaip). Iš vienos pusės knibždėjo mintis – žmonės nesikeičia, o iš kitos – negi taip nesikeičia!!! Kaip visais laikais, pilna lengvatikių, šiaip kvailių, kuriais manipuliuoja periodiškai vis naujai nušvintantys gelbėtojai, “elitas” kliaujasi tualetinio popieriaus užkalbėtojais, o galvose verda sąmokslo teorijos. Labai įdomiai sutapo, kad iš eilės skaitytos Manto Adomėno “Moneta ir Labirintas” bei Jurgos Ivanauskaitės “Placebas”, knygos su dvidešimt metų distancija kalba apie žmonių manipuliavimą per ezoteriką, būrėjus, ekstraseansus ir šiaip tokį nematomą pogrindinį pasaulį, per kurį paslaptingai veikiami ir valdomi žmonės.

Su pačia knyga tai visaip sekės. Vietomis labai traukė skaityt, o vietomis buvo nuobodu. Man tikriausiai būtų užtekę Julijos, jos katės (be konkurencijos fainiausios personažės) ir Vilniaus, na, gal dar brolių, Julija apskritai galėtų plūduriuot bardo, o katė perdavinėt signalus tarp dviejų pasaulių, ir murkčiau sau patenkinta. Didysis Placebo agentas galėjo ir glausčiau filosofuot, o žurnalistės lakstymai paskui diedą irgi buvo meh, buvo gal galima ir be jų, na, bet gal toks sumanymas, ką aš čia.

Skaitant pasijautė, kaip, nors ir negreit, bet pagaliau laisvėja kalba (absurdas, aišku čia džiaugtis tuo, kas turėtų būt savaime suprantama) – knygoje kai kurie nelabai kultūringi personažai labai jau kultūringai ir litaratūriškai kalba. Ankščiau tikriausiai net nebūtų užkliuvę, o dabar jau kliūva, ačiū protingiema ir drąsiems žmonėms, kad knygų veikėjai pagaliau gali kalbėti ir keiktis kaip žmonės.

Rašytojai ir meilužiai

~ kzL ~ Leave a comment

Nu, Elizabeth Strout gal ir nuostabi knyga, na, o man – visiškai normali, smagi knyga. Gerai sukalta, lengvai skaitosi, nesukelia akių vartymo – pati tikriausia poilsinė-atostoginė knyga. Na, ir šiaip įdomu paskaityti apie rašytojų, ypač pradedančių virtuvę. Baisokoka ji, man ypač baisu, kai JAV gyvenantys žmonės neturi / neįperka /dar kaip nors “ne” sveikatos draudimo, atidirbinėja savo kosminio dydžio paskolas už mokslus, arba kaip visokie draugai ir pažįstami išnuomoja tokiems rašantiems nabagams, kurie net valgyt neturi už ką, savo šiltnamius, šuns būdas ar dar kokią negyvenamą vietą. Nieko nemokamo, nebent kolos refill.

Na, ir kaip tokiose knygose tikriausiai privaloma – aplink pagrindinę veikėją būtinai sukiojasi koks vienas ar du gerbėjai ir jai niekaip nepavyksta nuspręst, kurio jai reikia (arba nereikia). Bet šioj vietoj negaliu labai prie romantinės linijos kabinėtis, Keisė suvokia ir vieno, ir kito pliusus ir minusus, ir tikrąja žodžio prasme galiausiai žiūri savęs (aleliuja).

Rekomenduoju, kai esat pavargę, brausinimo nuotaikos ir pajėgumų, neturint didelių lūkesčių, smagiai praleisi porą vakarų.

______________________________________

Už knygą dėkoju BALTO.

2023

~ kzL ~ Leave a comment

Šie metai išskirtiniai tuo, kad visatai nusiuntus alia absoliučiai crazy mintį, kad kada nors noriu būti Bookerio komisijoje, vos ne už kelių savaičių gavau kvietimą dalyvauti “Alma Littera” suaugusiųjų literatūros konkurso komisijoj (reikia gi kažkur kojas apšilti), o vėliau ir geriausio audio knygos “atlikėjo”/skaitytojo rinkimų komisijoje (laimėtojui Metų knygos apdovanojimų metu K.A.2.0.2.4 bus įteikta Audiotekos įsteigta premija, už kurią, ačiū dievui, negėda). Vieno rinkiminio kvietimo teko atsisakyt, nes būt jau reikėję mėnesio skaitymo atostogas imt.

Šiuos metus galiu drąsiai skelbti lietuvių literatūros metais, nes šiemet iš daugiau nei šimto perskaitytų, net 34 knygos buvo lietuvių autorių. Dar suklausiau virš dvidešimt audio – labai intensyviai pradėjau klausyt audio lietuviškai. Jau tingiu angliškai skaityt, nes tuoj viską išverčia, dabar tuoj pradėsiu tingėt audio angliškai klausyt, nes labai intensyviai įgarsinimas lietuviškai vyksta.

Metų knygų nerenku – metų knygas pajaučiu. Tiesiog skaitau ir viduj viskas užkunkuliuoja, drugeliais užplasnoja. Ir šiemet – ne vieną kartą. Ir pasidžiaugiau, kad savo rinkimuose galiu skirt tiek pirmų vietų, kiek norisi.

Taigi, šiemet stogą man nunešė:

Jurga Tumasonytė “Naujagimiai”

Danutė Kalinauskaitė “Baltieji prieš juoduosius”

Ričardas Gavelis “Vilniaus pokeris”

Nukautavo:

Suzanne Clarke “Piranezis”

Annie Ernaux “Įvykis”

Rachel Cusk “Kontūrai”, “Tranzitas” ir “Kudos”

Andrus Kvirak “Jaujininkas”

Douglas Stuart “Shuggie Bain”

Labai geros:

John Steinbeck “East of Eden”

Andy Weir “Project Hail Mary” arba “Projektas “Sveika, Marija”

Tove Ditlevsen “Kopenhagos trilogija”

Haska Šyjan “Už nugaros”

Virginija Kulvinskaitė “Keturi”

Andrei Liubka “Karbidas”

Bruce Chatwin “Utzas”

George Orwell “1984”

Lydia Sandgren “Gyvenimo raštai”

Agnė Žagrakalytė “Triukšmaujantys: katalikai”

Andrew Komornyckyj “Ezra Slefas, kitas Nobelio premijos laureatas”

Detektyvai/trileriai/šnipai:

Mantas Adomėnas “Moneta & Labirintas”

Anthony Horowitz “The World is Murder”, “The Sentence is Death”, “A Line to Kill”, “The Twist of a Knife”

Jo Nesbo “Pavydo ekspertas ir kitos istorijos”

Negrožinės:

Andrius Kleiva “Ką veikia Japonija?”

Reed Hastings, Erin Meyer “Jokių taisyklių. Kodėl Netflix tokia sėkminga?”

Vaikų (tikrų ir suaugusių) literatūros:

Marius Marcinkevičius, Lina Itagaki “Mergaitė su šautuvu”

Ellie Irving “Matildos efektas”

Michael Ende “Momo”

Štai taip. O kuri tavo geriausia 2023 metų knyga, jei yra?

Gerų ateinančių 2024 metų!

Keliuonė. Įmink Šiaulius

~ kzL ~ 3 Comments

Labai mėgstu komiksus, tad su nekantrumu puoliau naująjį skaityti, tuo labiau, kad su darbiniu Prezidentiniu knygu klubų sugalvojom, kad norim literatūrinės kelionės, ir pasiūlymas varyt traukiniu į Šiaulius ir pabrausint po kolegės gimtąjį Pietinį buvo sutiktas su ovacijom. O čia dar ant tų žodžių komiksas apie Šiaulius! Kaip dievui į ausį kad būtume kalbėję.

Taigi, pradėjau skaityt tą “Keliuonę” ir supratau, kad nieko aš ten nesuprantu, nes Šiauliuose, jei neskaitysim “Pietinia kronikų” ir “Remygos” literatūrinių kelionių, paskutinį kartą buvau kokioj ketvirtoj klasėj, ir man visokie šiaulietiški reikalai, simboliai, skupltūros ir pastatai nieko nesakė (išskyrus auksinį berniuką). Nu, rimtai, ten kažkoks riterių kovą simbolizuojantis reikalas, esantis ant pastato, man pasirodė kaip haliucinacija, maždaug toks mano nesupratingumo lygis buvo.

Taip man susirodė, kad knyga yra absoliučiai skirta šiauliečiams, kurie visus objektus greičiausiai mintinai žino, arba svečiams, kuriems gali būti kaip gidas, ko Šiauliuose ieškoti. Kiek labiau pradėjau komikse gaudytis, kai beieškodama, kas čia užsakė tokią knygą, gale radau tokias kaip ir savotiškas instrukcijas, plačiau paaiškinančias komikse minimus objektus ir žmones. Taip ir skaičiau – pasižiūriu gale, kurio puslapio instrukcija, pasiskaitau ir tada skaitau komiksą. Tokiu būdu skaitant visai smagiai susiskaitė. Bet be instrukcijos tai mama mia! Impossibile! Dabar noriu komikso apie Klaipėdą.

_____________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Aukso žuvys.

Šukparkis

~ kzL ~ Leave a comment

Labai labai laukta Alinos Bronsky knyga. Jos kūrybą skaitome iš kito galo, būtų buvę gerai pradėti nuo šio autorės debiuto ir mėgautis jos tobulėjimu, na, bet manau, kad ištikimi Bronsky skaitytojai tikrai tinkamai “Šukparkį” įvertins. O man autorė stoja į autorių, kurių skaitysiu viską, ka parašys, gretą, nebent parašytų kokį “Namų ūkio vadovą”, nors, jei paraštu savo kietu bronskišku stiliumi, tai skaityčiau net instrukcijas, kaip tinkamai išlyginti vyriškus marškinius.

Nes nu Bronski stilius ir kalba man yra tobuli. Vien pirmas knygos sakinys – ” Kartais pagalvoju, aš vienintelė mūsų kvartale prilaikanti normalias svajones.” Vien šitas sakinys ir kaip jis pasakytas (ir išverstas, ačiū, ačiū Vytenei Saunoriūtei) yra man absoliutus kabliukas, ant kurio užkibus, iš karto įsigungia smalsumo mygtukas ir žinai, kad jau, vaikyti, niekur tu nesidėsi – reikia viską sužinoti, kas ten ir apie ką. Ir kas per mergina nori parašyti knygą pavadinimu “Istorija apie besmegenę raudonplaukę moterį, kuri būtų gyva, jei būtų klausiusi savo protingos vyriausios dukters.”

Kaip subtiliai Bronsky pasakoja nuo pat knygos pradžios aršiai pasirodžiusią merginą. Kaip iš lėto leidžia skaitytojui su ja susipažinti, pajausti jautriausias vietas, pamatyti ją, suprasti jos elgesį, jos nuolatinę parengties kovai būseną. Nes iškėlus koją iš namų visur reikia išgyventi – emigrantų daugiabutyje, gatvėje, mokykloje ir pakeliui iš jos, suaugusių pasaulyje. Be pasirinkimo būti silpna, nes visada yra silpnesnių, be pasirinkimo atsukti nugarą, nes bet kada gali gauti per galvą. “Sukparkis” yra knyga, kurioje reikia skaityti ir jausti tarp eilučių.

________________________________________

Už knygą ačiū “Aukso žuvims”

Apie laiką ir vandenį

~ kzL ~ Leave a comment

Man tokios liūdnos knygos apie laiką ir klimato kaitą. Vienas praeina ir nieko nepadarysi, o apie antrą nieko nedarom. Nedarom jau galima sakyti nuo senų senovės, dar mano mokyklos laikų, kur mūsų su G. geografijos mokytoja buvo tikra aktyvistė, tai pas mus kažkaip natūraliai buvo daug kalbama apie ekologiją. Ir jau tada man buvo siaubingai liūdna dėl mirštančios Baltijos jūros, dėl to, kad erelių kiaušinių lukštai per minkšti “užauginti” paukščiuką, ir kitų ekologinių katastrofų, kurios tais laikais buvo daugiau mažiau vietinės reikšmės. Praėjo dvidešimt metų ir esam kur esam. Ir nuostabi meilės gamtai knyga jau atrodo, deja, per daug optimistinė, nes parašyta 2019 metais, prieš kovidą (tiesa, gale pridėtas papildomas skyrius) ir prieš karą, kuris suniokojo ir užteršė dar daugiau gamtos. Tai tokia va liūdna gaida.

O gražioji knygos gaida – nuostabūs, poetiškai aprašyti ryšiai su praeitimi, laiko įvardijimas ir skaičiavimas protėviais, ledu, sakmėmis ir islandiškomis sagomis, kurios kažkokiu neįmanomu kosminiu būdu susijusios su Himalajuose prasidedančiose, balto kaip pienas, vandens upėmis, iki šiol maitinančiomis slėniuose gyvenančius žmones ir žemę. Knygoje daug puikių istorijų apie gyvenimą gamtai skyrusius žmones, kurie užsispyrusiai, vieno žmogaus pastangomis sugebėjo “atsukti” laiką, išsaugoti gyvūnų rūšį ar niekaip ekonomiškai neapsimokantį vietovės gamtinį unikalumą. Ar vieno žmogaus pastangos gali sukurti svarų indėlį? Kaip rašo autorius, jei kiekvienas indas pasodintų po medį, žemėje atsirastų milijardo medžių miškas.

Grožio ir liūdesio knyga, kurią skaitydama vis klausiu, ar bus kur gyventi jauniausiam mano pažįstamam žmogui už aštuoniasdešimties metų?

_____________________________________________________

Už knygą dėkoju “Alma Littera”

P.S. man šleivokas pasirodė knygos vertimas, trūko teksto sklandumo, vietomis tekdavo pagrįžt dar kartą perskaityt sakinį, o vienoje vietoje apskritai neteisingai išverstas gyvūno pavadinimas – prie giliavandenių Islandijos teritoritoriniuose vandenyse gyvenančių gyvūnų atsirado jūrų kiaulytės.

Žmona

~ kzL ~ Leave a comment

Meg Wolitzer “Žmonoje” kerta pirmu sakiniu: “Kai apsisprendžiau jį palikti ir pasakiau sau gana, kabojome dešimt tūkstančių metrų virš vandenyno.” Tuo metu dar neaišku, nei kiek apsiprendusiai damai metų, nei kiek kartu nugyventa, nei kas ten tokio nutiko, kas išprovokavo apsisprendimą, kad jau dabar tai užteks. Verčiant puslapius, kurie tikrai labai greit verčiasi ir grasina ilga naktimi, nes baisiai smalsu, kas gi ten atsitiko, visai neaišku, kodėl iš pažiūros “normali” (jei tokių būna) pora turėtų skirtis. Ir kodėl dabar? Juk pagaliau, pagaliau, po šitiekos metų, jau beveik praradus visas viltis, žymusis rašytojas apdovanojamas nors ir ne Nobelio, bet taip pat labai garbinga premija.

Skaitytojui abejojant ir stebintis puslapiuose pasipila herojų gyvenimas. Susipažinimas, įsimylėjimas ant kitos meilės griuvėsių. Mažos nuodėmės išvirsta į dideles, apsiverčia ir muša kitu lazdos galu. Ouč. Talentų, mūzų, žodžių ir gyvenimo sūkurys, viskas kas labai smalsu ir įdomu visoms knygų žiurkėms žinot apie rašytojus. Dar smalsiau, kaip nelabai sėkmingai startavęs, Džozefas Kestlmanas iššauna į tokias talento aukštumas. Kaip? Kažkas čia vis dėlto ne taip.

Nežinau, kiek knyga patiks jauniems skaitytojams, gal net sukels atmetimo reakciją, kaip tas kriošena senis iš Philipo Rotho “Kiekvienas žmogus”, bet tokiai tetai kaip aš, labai pritiko, labai rezonavo ir buvo labai apie tikrą gyvenimą, kuriame daug kas galvoje prigalvoja revoliucijų, bet vie tiek pasirenka sėdėti ant sofos ir niekur be reikalo neiti. Ir net labai patiko pabaiga, kurią labiausiai norėčiau padiskutuoti knygų klube, nes ji, tikiu, sukelia sumaištį skaitytojo galvoj – nu čia dabar kas, vieną minutę skiriasi, o kitą jau amžina meilė iki gyvenimo pabaigos? Kaip man patiko ta pabaiga! Būtent už nebuvimą tokia, kokios tikėtumeis ir kuri knygą subanalintų ir atimtų didžiąją dalį jos žavesio. Puiki! Ir bravo autorei už ją. O aš tik pasidžiaugiau, kad pasiraususi lentynose radau kitą autorės knygą, tad žadu apturėti greitu laiku dar malonumo.

_______________________________________

Už knygą dėkoju leidybos namams “Balto”

Žiemos vanduo

~ kzL ~ Leave a comment

Siaubiakiška kiekvienai mamai ar tėvui situacija – gyvenant prie jūros, nusisukus vos sekundei, dingsta vaikas. Daugiau labai negaliu rašyti, nes viskas bus spoilinimas. Kas man knygoje patiko – kad neperpūsta, neištampta per daug ir pakankamai tikroviška, nors ir linkusi biškį į mistiką, bandoma skaitytoją užvelti su nuo jūros girdimais viliojančiais balsais. Būū. Kas knygoje buvo kitaip ir gal net keistai, tai, kaip vaiko netektį išgyveno tėvas ir kaip motina. Gal motinos labai ir nesužinom, nes daugiau vyro perspektyva pasakojama, bet man pasirodė, kad motina greičiau susitaikė su netektim ir nusprendė kažkaip gyventi toliau, o tėvas totaliai pastrigo. Nėra kažkas keisto ar netikroviško, bet atkreipiau dėmesį.

Patiko, kad susiskaitė greitai, tinkamas skaitinys pavargusiom smegenim vietoj brausinimo, kai tik reikia braukti puslapiais akis. Bet, kad knyga labai kažkuo ypatinga irgi negalėčiau pasakyt. Nebanali, greita, kai tokios norisi ir reikia.

_____________________________________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”

Matildos efektas

~ kzL ~ Leave a comment

Labai labai faina knygutė, kurią garsiai suskaičiau vakarais. Ir buvo smagu ir man, ir dukrai. Pagaliau, pagaliau knyga apie vaiką, kuris nėra našlaitis ir kurio niekas neskriaudžia. Vienu metu mano klausytojai aju buvo ėmę kniaukti, kad maždaug: “O neee, ir vėl našlaičiai”.

Kad pagrindinės veikėjos niekas neskriaudžia gal ir nėra visai tiesa, nors tiksliau būtų sakyti, kad jos nepripažįsta. Matilda yra jaunoji mokslininkė ir niekas netiki, kad savo išradimus ji padarė pati. Šiandienos Matildos tikslas – susitaupyti daaaug pinigų, kad galėtų savo išradimą užpatentuoti ir jo niekas nenugvelbtų, kaip kad nugvelbė Matildos močiutės atradimą (seniai seniai, kai niekas apskritai netikėjo, kad moterys gali tuos atradimus daryti). Kas baisiausia, kad už močiutės Džosės atradimus vos už kelių dienų Nobelio premija bus apdovanotas jos atradimą nugvelbęs jos bosas. Reikia kuo skubiau šitą neteisybę sustabdyti. Bėda tik, kad niekas iš suaugusių nemano, kad tai yra įmanoma, nes visų pirma, kas čia trenksis į Švediją, visų antra, močiutė gi gyvena senelių namuose ir kur tu čia seną žmogų tampysi. Matildai tenka imti inciatyvą į rankas ir savais būdais siekti tiesingumo.

Tolesnių Matildos ir močiutės nuotykių nespoilinsiu, pasidalinsiu, kad man labai patiko, kaip autorė sugretina močiutės ir anūkės laikus, kaip iškelia moterų mokslininkių problemą, kaip diskutuoja nelygybės ir nepripažinimo temomis. Mano dukra vienoj vietoj sakė, kad nori mesti knygą į sieną, nes viskas čia taip neteisinga! Dar labai patiko, kad knygos pabaigoje autorė pateikia net keletą tikrų mokslininkių, iš kurių buvo pavogti jų atradimai ir išradimai, istorijų. Ir net kelių eksperimentų, kuriuos galima atlikti namuose, pavyzdžius. Gero skaitymo, esu tikra, kad tikrai labai patiks.

Audrų stebėtojas

~ kzL ~ Leave a comment

Labai labai storas detektyvas – plyta. Man kažkaip atrodo, kad detektyvus reiktų leisti paprasčiau – neišpūstus ir minkštais viršeliais, kad būtų patogu laikyti ir įsimesti į kelionę. Žinoma, smagu, kai puslapiai greitai verčiasi, bet tikrai gaila vietos lentynoje, jei kartais užsinorėtumei knygą pasilaikyti.

Švedijos šiaurėje rudeniop tikrai labai vėjuota ir lietinga. Vieną tokį vakarą praktiškai per audrą iš namų, šeimai pasakiusi, kad trumpam, išeina ir dingsta. Per tokią liūtį tikrai nesudėtinga paslysti ant liepto ar uolos ir nugarmėt tiesiai į jūrą, tad po keletos dienų paieškų, niekas nieko gero nesitiki. Tą pačią audringą dieną į miestelį atvyksta naujakurys iš Stoholmo. Vaikystės prisiminimų atgintas į atokią Svedijos vietovę, jis nusipirko buvusius laidojimo namus, kuriuose žada įsteigti sendaikčių padruotuvę ir laikinai apsigyvena name, kuriame vietiniai jokiais būdais nesutiktų gyventi. Kol vyksta dingusiosios paieškos, paaiškėja, kad yra vienas žmogus, kuris galvoja, kad žino daugiau nei visi kiti, paskui dar yra toks senolis, kuriam naktim nesimiega ir jis visokių reikalų pro langą prižiūri. na ir dar policininkė, kuri pati gelbėdama smurto artimoje aplinkoje aukas, su savo smurtaujančiu vyru niekaip nesusitvarko. Žodžiu, nedidelė bendruomenė, visi susiję, daug veikėjų, mažai paieškų rezultatų.

Nors pats detektyvas skaitės lengvai ir nėra kažkokių didelių loginių klaidų, kažkaip man jame viso pasirodė per daug ir nepasakyčiau, kad istorija mane iki galo įtikino. Per daug visko skirta atvykėliui, per daug vienu lavonu ri gal jau nereikėjo tikrai asmeninės policininkės istorijos, nors jos kolegos poelgis knygos pabaigoje man gal iš visos knygos patiko labiausiai. Autorė visko ten prisuko ir bandė skaitytoją kuo ilgiau klaidinti, bet galiausiai gal net ir persistengė. Žodžiu, skaityti galima, bet tikriai nėr pats geriausias skaitytas detektyvas ir nesu tikra, ar šios autorės detektyvus skaitysiu toliau, reikės paskaityti komentarus. Bet jei jau pasiėmėt į kelionę ir daugiau nėr ką skaityti, bent jaunebus iš tų, kur norisi mest į sieną, tai gal jau ir neblogai.

___________________________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai.

Varnų ežeras

~ kzL ~ Leave a comment

“Varnų ežeras” man iš knygų serjos – nei patiko, nei nepatiko. Toks pavargusių vakarų skaitinys, kuris tinka, kai vakare jėgų yra likę tik telefono braukymui. Tai tik pasidžiaugi, kad va, skaitai, o ne braukai. Bet kartu žinai, kad tai nebus knyga, kurią atsiminsiu visą gyvenimą (pagyvensim – pamatysim). Tai va tokia ir kategorija – pakankamai gera, kad nemest, bet neįsimintina.

Labiausiai knygoje man patiko nuošalios Kanados vietovės, kurioje izoliuotai gyvena keletas šeimų, aspektas. Tikrai įdomu paskaityt apie tokio gyvenimo aplinkybes, kokie tokio nuošalaus gyvenimo ypatumai, kokia bendruomenė, žmonių santykiai tarpusavyje, su gamta ir su “kitu” pasauliu. Labai graži man pasirodė prosenelės, kuri norėjo, kad jos vaikai būtų išsilavinę, ir kuri šeimai perdavė meilės mokslui geną. Na, o erzino per knygą einanti nujaučiama “paslaptis/trauma”, kuri realiai turi būti ta intriga, kuri traukia skaityt, bet nebuvo. Ir kai išsirišo, nebuvo, kad nenatūraliai kažkaip suveikė, bet kažkaip erzinančiai. Žinau, kad čia man taip tik veikia, tikrai viskas normaliai su ta knyga, ir jei nesat tokia priekaba, kaip aš, tai skaitydamos maloniai praleisit laiką.

O kad kažkada, jei reikės prisiminčiau siužetą – keturi vaikai atokiame Kanados presbiterijonų kaime lieka našlaičiais. Vyriausias sūnus, kuris jau buvo beišvažiuojąs mokytis į mokytojų mokyklą, nusprendžia likti ir pasirūpinti jaunesniu broliu ir užauginti dvi sesutes. Visa šeima linkę prie mokslo, bet išsiųsti mokytis gali tik vieną. Kaltė ir dėkingumas kartais gali išvirsti į netikėtus reikalus, kurie tikrai neprideda laimės ir nenutiesia tiltų.

____________________________________

Už knygą dėkoju “Almai Litterai”

Jaujininkas

~ kzL ~ Leave a comment

Skaitydama Andrus Kivirahk aš, kaip tūla lietuvė, pavydžiu estams ir galvoju, kodėl niekas pas mus taip neparašo suaugusiems. Kol parašiau sakinį, prisiminiau, kad vaikams, paaugliams ir, na, gerai, ir suaugusiems vaikams taip parašė Kotryna Zylė. Na, gerai, gal tada galima labai ir nepavydėt, bet vis tiek.

Andrus Kivirahk yra pats tikriausias teksto žogliruotojas, skaitytojui belieka tik išsižiojus stebėtis, kaip nė vienas kamuoliukas nenukrinta, o kai jau atrodo, kad daugiau kamuoliukų valdyt neįmanoma, jis paima ir išsitraukia dar vieną. Akys net raibsta nuo žodžių, fantazijų ir sarkazmo. Man tas juodas humoras ir yra Kivirahk tekstų vinis, be jo tikriausiai užmigčiau skaitydama arba tai būtų eilinis tekstas apie eilinį kaimą, kaip ir pas mus. Visi skaitytume, vartytume akis ir, ai, tiesą pasakius, tikriausiai net neskaitytume. Beje, susitikime, kuris bus už kokios savaitės žadu autoriaus paklaust, ar rašydamas jis juokias, tai prašau nepavogt mano klausimo.

O knygoje tai vagia visi – žmonės ir nežmonės. Jokios senovinės didybės, patoso ir aukštų praeities moralės normų pavyzdžių knygoje nerasit, tik tamsų (nes lapkritis), gyvybei pavojingą (nes tyko dvasios visokios nudaigot) kaimą. Labai gerai man skaitosi tas labai žemiškas, net purvinas paprastų estų kaimiečių gyvenimas. Reikia išgyventi atšiauriomis sąlygomis, tai nėr kada graudentis, reikia tiesiog suktis iš padėties. Jei reikia, tai ne tik velnią išdurti, bet ir dievą. O svarbiausia tai nakčia nesiliest nuviliojamam sladaus balselio ir neišklyst kur iš kelio, kad gyvenimas ir jo nuotykiai per anksti nepasibaigtų kokioj pelkėj.

Smagus skaitinys, būtinai paskaitykit ir prisidėkit prie pavyduolių (estams) klubo.

____________________________________

Už knygą ačiū leidyklai “Aukso žuvys”.

Viršelis – kosminis!

Jei dar neskaitėt pirmos autoriaus knygos – apžvalga čia.

Gailestingumo gatvė

~ kzL ~ Leave a comment

Vienas didžiausių svajonių šalies skaudulių – moterų sveikata. Kai kurių dalykų tiesiog neina suvokti, pradedant nėštumo pradžia, baigiant neegzituojančiomis turtingiausios pasaulio šalies motinystės atostogomis, kurios labiau panašios į močiučių pasakojimus, pagimdei ir į laukus, nes darbai tai nelaukia. “Gailestingumo gatvės” viena pagrindinių temų – abortai ir įvairiausios problemomos, su kuriomis susiduria tiek klinikos, tiek jose dirbantys darbuotojai ir jų pacientės. Šiaip net rašyt nenoriu, nes man ima virti kraujas ir kyla spaudimas. Nu, nes protu nesuvokiama. Šioje temoje tikriausiai yra daugiausia visuomenės išverstaskūriškumo – baisiausiai gailima ir rėkiama dėl negimusio vaisiaus, bet vos tik tas kūdikis išlenda į pasaulį, pasidaro niekam neįdomus eilinis benkartas ir jau motinėlė, prisidirbai, tai ir sukis pati dabar. Kažkoks downgrade iš negimusios šventosios gyvybės į gimusią velnio išperą. Sakau, kraujas verda.

Ši knyga man skaitėsi labiau net kaip pusiau publicistinė nei grožinė literatūra. Gal dė to, kad nuosekliai papasakojamas moterų sveikatos klinikos kasdienis darbas, iššūkiai, pavojai. Stogą rauna saugumo reikalai. Dar viena JAV vieta, kur saugumas vos ne kaip oro uoste – nes, atrodo, bepročius ši vieta kaip medus traukia. Gal todėl kitos siužetinės linijos – vyrų, man buvo kiek per daug ištęstos ir neįdomios, įdomu tik kaip sekėsi Klaudijai, pagrindinei protagonistei. Kaip tokiai knygai gal vyrams apskritai per daug dėmesio ir jau čia man net nelabai įdomu, kodėl jiems gyvenime vienaip ar kitaip susiklostė.

Bet Klaudija man patiko, kaip ir patiko knygos pabaiga. Nes įtampa vis auga, debesys vis kaupias ir juodėja, ir pradedi galvot, kad viskas aišku, kaip čia viskas baigsis ir taip toliau. Tik kad autorė skaitytoją apgauna ir, nors gal ir nelabai tikėtina, bet man pabaiga patiko. Gal dėl to, kad norisi tos šviesos ir tikėjimo, kad pasaulį išgelbės laukiami kūdikiai?

_______________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Svajonių knygos”.