Nėr ką ir rašyti – puiki knyga.
Category: Apžvalga
Katastrofa
Knyga kantriai laukė lentynoj nuo 2024 metų, tik kad buvo ne perskaityta, o perklausyta. Klausydama niekaip negalėjau suprasti, kas ten per keistas nelinksniuojamas vardas, atsiverčiu knygą, o ten mielasis Aldous, naujo puikaus pasaulio, kuris ateis po katastrofos, raktininkas. Net susijuokiau iš savęs, kaip ausis nepagavo to, ką pagavo akis.
Nepaisant du metus besitęsiančio karo, 2024 metų pasaulis šios dienos akimis atrodo savotiškai naivus, nes net įsivaizduot neįsivaizdavom, kur atsidursime 2026-aisiais. Tad ir “Katastrofa” šiandien skaitosi kitaip, nei kad būtų šviežia susiskaičius. Šiandien jau atrodo, kad gyvenime nuolatinėje katastrofoje, tad ir menamoji knygos katastrofa taip nebegąsdina. Labiausiai tikriausiai juokina. Nors gal į Žemėn lekiantį ateivių aparatą reiktų žiūrėti rimtai? Bet kaip tai daryti, jei taupumo sumetimais į juos pasitikti paleistą kosminį laivą net neįmontuojama kamera? Tad įvykus pirmajam žmonių ir ateivių kontaktui, pasitikimo misijos dalyviams reikia įvardinti tai, kas žodžiais sunkiai nupasakojama. Nors gal ir nieko tokio, jei nenufilmavom, galim pafantazuoti ir istorinį susitikimą suvaidinti.
Na, o Žemėj po senovei – laukiama “barbarų”. Ir kaip visada neaišku, kas didesni barbarai – laukiamieji, ar laukiantieji. Manipuliacijos, komunikacijos viražai, ekspertų menamas ekspertiškumas, įvairiausio plauko šarlatanai ir nuolatinis makaronų kabinimas apie į Žemę visu greičiu lekiantį ateivių laivą – garantuotai gausite gerą sarkazmo dozę. Tik niekam labai nepasakokite, nes viskas “Įslaptinta!”. O šiaip tai, dieve dieve, kiek makaronų paprastiems mirtingiesiems prikabinama ir kaip niekada ir nesužinosim, kas ir kaip iš tikrųjų buvo. Bet kartais gal geriau ir nežinoti, nes ta artėjanti katastrofa gali niekada ir neįvykti.
Knyga gal ir turi šiokio tokio netolygumo, kuris ypač pasijunta klausant, na, nes pradedi atsijunginėti, bet šiaip tai maloniai nustebino, net akių nereikėjo vartyt. Visai nereikėjo. Pradėjau po vienos rekomendacijos atkreipt dėmesį, kažko labai nesitikėjau, o čia šast ir visai patiko! 4/5.
Begalinė naktis
Bet kuri motina, nežinanti, kur yra jos vaikas, įkrenta į begalinę naktį. Nesibaigiančią, bemiegę ir varginančią. Kur ieškoti, kur eiti? Vien tik klaikas. Nežinojimo siaubą, kai nežinai, kur yra tavo diabetu sergantis vaikas, suprasti tikriausiai tegali tokį vaiką turinti mama. Ar pavalgė, ar negėrė, jei gėrė, tai kiek, gal guli kur nors komoj ir niekas nesupranta, kad reikia duoti cukraus. Nesibaigiančios maištaujančios paauglės gaudynės, kurioms pajungtos visos draugės, seserys, broliai, giminaičiai. Sustingęs visos šeimos gyvenimas, nuolat damoklo kardu grasinantis klausimas – ar nepabėgs, ar grįš, ar gyva? Begalinis rūpestis išvirsta į begalinę kontrolę, kuri išsviedžia motiną ir dukrą į skirtingus nesusikalbančius pasaulius. Kuriuo keliu sugrįžt? Ar įmanoma?
“Kartais ryju katastrofų serialus, mielai apie ligoninę, juose randu ramybę, nes ten ne mano chaosas, ne mano vaikas serga, ne man reikia ko nors imtis.”
Perskaičius knygą lieka nuolatinio ėjimo įspūdis, nes, atrodo, tik taip įmanoma neišprotėti. O kartu skaičiau ir galvojau apie mamas Lietuvoje, žinau pavyzdžių artimoje aplinkoje, kur vaikai ypatingai nestabilioje psichologinėje būklėje, ir nėra būrio socialinių darbuotojų, nėra galimybės pervargus draskytis ir rėkti, kad vienokie ar kitokie laikino apgyvendinimo namai netinkami. Jų apskritai nėra. Viskas laikosi ant mamos, kuri pati pakibus virš beprotybės. Kokio tamsumo ir ilgumo jos naktis?
Ši knyga apie labai tikrą, nenupudruotą motinystę. Tamsiąją Mėnulio pusę. Meilę, išvirstančią į persekiojimą, apie būtinybę atsitraukti, paliesti, kad ir kaip neįmanoma tai galėtų atrodyti. Taip pat apie gelbėjantį kaimą, kuris padeda auginti vaikus, ir kurio vis mažiau.
______________________________________
Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera.”
Careless People: a Cautionary Tale of Power, Greed, and Lost Idealism
Klausytis šios knygos buvo ir pikta, ir silpna, ir beviltiška. Labiausiai tai norėjos pasinaudot GDPR teise būt pamirštai ir išsitrint soc tinklus (pradžiai bandau atsijunkyt užsidėdama limitus), apsikabint kokią gerą knygą ir pasislėpt po kaldra. Žinoma, visų pirma reikia, kaip man pasakė viena draugė, knygos “stiprumą” diskontuoti – vis dėlto jos autorė pati ilgai dirbo facebooke ir prisidėjo prie įvairių politikų formavimo, naudojosi korporacijos benefitais, ir ilgai pūtė korporacinę dūdą. Toks gyvenimas, kaip sakant, patys sakitytojai turi nuspręsti, kokia ta diskonto norma turi būti. Na, o pasikoregavus akinių spalvą, tikrai labai įdomu įkišti nosį į facebook’o vadovų kabinetą (arba privatų lėktuvą). Beje, pačios autorės atsikando ne tik korporatyviniai rykliai, bet ir tikri, bet, matyt, dievulis jai numatęs nebūt ryklių suėstai.
Labiausiai iš knygos įsiminė FB buvosios COO Sheryl Sandberg, parašiusios “Lean In“, knygą, skatinančią moteris siekti karjeros ir t.t., išverstaskūriškumas. Pati knyga tai viskas, ok, tik kad, pasak Sarah’os, fb praktikoje Sandberg iš savo darbuotojų reikalavo, kad darbe “vaikų” nesijaustų. Jie turi nesirgti, nerėkti, ir nekakoti. Sarah pasakojo atsitikimą, kad jai teko palikti kūdikį su aukle, ji buvo kitam pasaulio gale, vyras darbe, o auklė netyčia užsitrenkė buto duris ir vos ne naujagimis liko vienas namie. Autorės vyras paklaikęs per babymonitor mato, kaip po jų namus vaikšto gelbėtojai ir t.t. Toks per kojas pakertantis įvykis, apie kurį tikriausiai savaitėm pasakotum darbe, bet realiai turi apsimest, kad nieko neįvyko, nes per savo darbo įvertinimą gausi komentarą, kad maždaug esi išsiblaškius, neatsiduodi 1000% procentų darbui ir t.t. Žodžiu, tavo vaikai – tavo problemos. Ir visa tai tiesiogiai ar netiesiogiai iš didžiosios moterų suporterės lūpų.
O visa kita, kas sukrečia tai – politika. Užsienio, vidaus ir ko tik nori. Bent jau kaip rašo autorė, tendencingai palanku kinijoms, chuntoms ir diktatoriams, kurie pagrasina, kad fb atjungs. Ten nebegalioja nei duomenų apsaugos, nei taisyklės, nei kibernetinė sauga. Vienintelė taisyklė – visus pasaulyje pajungti ant fb. (Juk sėkmingai pajungė, ane?) Kuo daugiau vartotojų, tuo didesnė akcijų kaina, tuo turtingesnis MZ. O štai kalbant su demokratinėm vyriausybėm galima pezėti, kad duomenys yra tokie ir anokie, kad serveriai tik ten ir anen, kad mokesčiai tai jau per dideli, tuoj iškelsim darbo vietas į kitą valstybę ir t.t. Absoliutus virvučių tampymas ir mygtukų spaudymas. Na, ir žinoma, kaip be įtakos rinkimams ir per vėlai atėjusio suvokimo, kad patys padėjo oranžiniam iškovoti prezidento postą.
Žinoma, kad fb nepatenkintas Sarah’os Wynn knyga. Negi paliks taip lyg niekur nieko. fb, iš kurios Sarah buvo atleista, kai, pasak jos, pradėjo bandyt eit prieš srovę, teigia, kad išleisdama knygą ji pažeidė atleidimo sutartį. fb inicijavo arbitražą, kuris skubos tvarka laikinai uždraudė Wynn-Williams viešai reklamuoti knygą ar komentuoti jos turinį, nors pati knyga liko prekyboje (juk tikrai jaučias kad knyga nėra reklamuojama). Autorė ir leidėjai šį sprendimą kritikuoja kaip bandymą nutildyti kritiką, o „Meta“ tvirtina ginanti savo reputaciją nuo, jos manymu, klaidinančių ar melagingų teiginių. Tolimesnės arbitražo datos ar termino Meta ir Wynn-Williams susitarimo sprendimui nėra viešai žinomos. Na, pati Sarah yra teisininkė, tad, tikriausiai gerai apgalvojo visas įmanomas pasėkmes. Eiti prieš tokį milžiną tikrai reikia drąsos ir ryžto. Tikėkimės, kad Sarah tokia ir yra. Ir atstovės iki galo.
P.S. Vienas iš komentarų GR sako: Instead, read Max Fisher’s Chaos Machine. Kaip tik vakar gavau tokią rekomendaciją, tad taip ir padarysiu.
Įrašyta kauluose
Turiu pasakyti, kad pirmoji serialo dalis man patiko labiau. Kas šioje užkliuvo – kad buvo labai daug tų ribinių situacijų, kur jau žmogui turėtų būti amen, bet jis kaip koks Terminatorius eina per ugnį ir ledą. Basom. Ten maždaug kiek badė, nesubadė, kiek degė, nepadegė. Bet čia jau toji šalutinė einamoji siužetinė linija, pati detektyvinė linija visai nieko, pakanka ir įtampos ir šiaip reikalų. Tai, kad veiksmas vyksta atokioje Škotijos saloje, audros visiškai atskirtoje nuo pasaulio, irgi prideda savo egzotikos ir dar kartą parodo, kaip prieš gamtą nepapūsi. Na, o jei įdomu, kaip sudega lavonas, ypač visiškai sudegęs, išskyrus, pvz., kokia plaštaką – tai knyga kaip tik jums. Nes tikrai ne velnias ir prakeiksmas ten, o biologija, chemija ir fizika viename.
Prabusiu Šibujoj
“Panų pokalbiai mane mažai domina” – prasideda knyga ir darosi aišku, kad bus faina 350 puslapių praleisti drauge su čekų studente, studijuojančia japonologiją. Gan vienišė Jana turi keletą draugų, vis bando megzti santykius su azijiečiais ir, žinoma, svajoja apie stipendiją Japonijoje. Ji ieško medžiagos savo diplominiam darbui, ir užsikabina už vieno apsakymo, apie kurio autorių labai mažai žinoma, vertimo. Labai sudėtingo vertimo (jei kam įdomu vertimas, tai autorė labai įdomiai rašo apie vertimo iš japonų kalbos niuansus), dėl kurio ji net priversta kreiptis į tokį maumą japonologijos doktorantą, tokį ufonautą, su kuriuo, atrodo, neįmanoma susikalbėti žmonių kalba (nebent ta kalba – japonų).
Nenoriu spoilint, bet taaip gražiai aprašytas jų santykių ir draugystės vystymasis, man seilė tįso nuo subtilumo ir nuo gražumo, nuo mielų smulkmenų, kuriomis rodomas dėmesys ir baimės, kad knyga nenusaldėtų ir nenubanalėtų. Be reikalo, autorė puikiai išlaiko balansą. Ir šitie dviejų žmonių santykiai Čekijoje labai gražiai reflektuoja su japoniškų santykių, apie kuriuos savo apsakyme rašo paslaptingasis Kavašita, subtilumu.
Tai va, knyga kuri prasideda visai realistiškai, tam tikroje vietoje ima ir suskyla net nežinau į kiek dalių. Skaitytojas nuseka Janos Čekijoj, Janos Japonijoj, berniuko Kavašitos apsakyme ir pačio autoriaus pėdsakais. Ir Jana Čekijoj, nežino, kad Jana yra ir Japonijoj, užtrigus Šibujoj, iš kurios, kaip kokioj pasakoj, ją išvesti gali tik tikra meilė – vaikinas iš Čekijos, atsidūręs Janos sapne, svajonėje ar kažkokioj vizijoj – kaip jums labiau patinka. Aš suprantu, kad skamba banaliai, bet tame ir talentas, kad autorė kuo puikiausiai viską sudėlioja. Ir visos knygos gijos gražiai susirinks ir išsipildys.
Labai faina ir gyva knygos šnekamoji kalba, fainas vertimas. Ačiū rekomendavusiai žiurkei už rekomendaciją ir pati rekomenduoju.
Kirminas
Niekaip nesugalvoju, kokia čia ta mano nuomonė apie knygą. Skaityti buvo visai smagu, nors nelabai man sekėsi galvoj jungti knygos gabaliukus ir šokinėjimą laike. Atsimenu ir to jausmo buvo, o dabar jau įdomu, bet gabaliukas baigės ir lieki be gilesnės istorijos. Bet tikrai buvo keletas vietų, kur tikrai užkabino, užgniaužė kvapą, buvo baisoka, buvo ir juokinga. Na, bet ir kirminas šokinėja iš galvos į galvą, galiausiai praėjus kiek laiko tik jis vienintelis mano galvoje užsiliko. Nesusijusios istorijos išsibarsto ir mėnesiui praėjus jų nebeatsimenu, nebent tik keletą labiausiai įstrigusių personažų. Na, ir viršelis dar hipnotizuojančiai patrauklus, nors uodegėlė ir šlykštukė.
_________________
Už knygą dėkoju “Kitoms knygoms”
Kaulų kelias
Poilsinis detektyvas. Patiko, kad turi archeologijos liniją ir vietomis visai gerą siaubo atmosferą. Beje, ir gamtinė vietovė tokia įdomi – per potvynius ten pelkes užlieja jūra ir tuo metu ten labai pavojinga. Vienintelis priekaištas autorei – one night stand – ar tikrai reikėjo? Nu, nu kaaam? Rekomenduoju pasikonsultuoti su Sally Rigby, kuri savo detektyvuose puikiausiai išsiverčia be meilių. Bet šiaip, visai gerai skaitėsi, nors ir turiu problemu patikėti pabaiga. Bet, oh well, kadangi pramoginis, tai apsimesiu, kad ok.
_________________________
Už knygą dėkoju Balto.
Seksas ir melas
Pasirodo, skaičiau net dvi Leilos Slimani knygas, galvojau, kad tik vieną – “Kitų šalies” apžvalga – čia ir “Lopšinė” – čia. Abi grožinės, šioji – negrožinė apie sekso situaciją Maroke. Situacijos niekaip kitaip nepavadinsi kaip “šizofreniška”. Knygos išleidimo metu (2017 m.), nesantuokinis seksas buvo kriminalinis nusikaltimas. Visos (tikimasi) moterys išteka nekaltos, visi vyrai – patyrę eržilai. Su kuo jie mylisi? Niekam neįdomu, kol tai vyksta už uždarų durų, kol neini į politiką ir kol niekas nenori tavęs įskūsti. Abortų “nėra”, kūdikiai nesimėto konteineriuose, vis dievobaimingi, prostitucijos nėra, pornografija merdi kamputyje. Ai, ir dar tie vyrai, su kuriais moteris sutinka/nori mylėtis, niekada tos moters neves. Nes kas nori vesti kekšę? Ne veltui “turkų rašytojas Livaneli savo romane “Išsilaisvinimas” rašė, kad “visame Viduržemio regione garbės sąvoka yra tarp moters kojų.”
Visi šie absurdai pasakojami per moterų istorijas bei autorės pateikiamą kontekstą. Įdomi ir lengvai skaitoma knyga, gal kiek vietomis vertimas kliuvo, jau senokai taip buvo. Ko knygoje pritrūko? Vis dėlto kaip publicistinei knygai, jos išleidimo data – 2017 metai – kelia klausimų dėl jos aktualumo. Jį buvo galima išspręsti parašant kokį įžanginį žodį apie dabartinę seksualumo situaciją Maroke. Esu tikra, kad daug kas bus pasikeitę, tiesa, nesu tikra, į kurią pusę. Pasikalbėjau su AI, sako, kad straipsnis dėl nesantuokinio sekso vis dar nepanaikintas, taigi šizofrenija tęsiasi, kaip ir mergystės plėvės atstatymo operacijos. Tereikia tik pasitaupyti ir būsi kaip nauja.
_________________________
Už knygą dėkoju Knygauk.
Mirtingieji
Labai graži knyga, tikrai patiks gamtos ir mokslo mylėtojams, nes ji apie gamtos ir mokslo kismą. Vietomis skaitant man apskritai atrodė kaip negrožinė, labiau dokumentinė, publicistinė, nes nerasit ten nei dialogų, nei literatūrinių vingrybių, kalba labai taupi ir paprasta, norisi sakyti, suomiškai nedaugiažodžiaujanti.
Iida Turpeinen su didele meile pasakoja apie dėl žmogaus godumo, neatsakingumo ir nesupratingumo (nes buvo manoma, kad žmogus negali išnaikinti dievo kūrinio) išnykusius gyvūnus ir paukščius. Ji tarsi įsikūnija į tam tikrų laikmečių (nuo 1741 metų iki šių dienų) gamtos mylėtojus – visiškai, kartais net fanatiškai, mokslui atsidavusius žmones, kurie rinko, rūšiavo, fomavo kolekcijas, rinko pavadinimus, o dažnai ir liūdnai stebėdavo savo gentainių barbariškumą, lengvai sumedžiojamų rūšių nykimą, paveikdavusį visą ekosistemą. Knygoje daug įdomių faktų ne tik apie gyvūnus, bet ir su jų populiacija susijusių istorijų. Pvz., ar įsivaizdavote, kad tuo metu, kai Rusija pardavė Aliaską JAV, jos gyvūnija, turinti vertingą kailį, buvo taip “numedžiota,” kad Alaska buvo laikoma praktiškai beverte kolonija (tuo metu apie kiti aspektai nebuvo tokie aktualūs ir net nebuvo suvokiami taip, kaip dabar).
Neskubri, įdomi istorija, perskaičius tikrai liks atminty. Ir kaip sakiau, labai rekomenduoju gamtos mylėtojams.
______________
Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”.
Neprašyti Veros Vong pamokymai žmogžudžiams
Vera Vong yra dar viena tetulė (kinietė) su totoriškais prieskoniais. Ji viską geriausiai žino ir nesibodi kitiems paaiškinti, kaip gyventi, ypač savo vienatiniam sūnui, kuriam galima rašinėti žinutes penktą ryto aiškinant, kad kol miegi (penktą ryto), gyvenimas eina pro šalį, tad geriausia keltis, daryti mankštą ir eiti dirbt. Na, Vera maždaug tokio stiliuko.
Kažkada populiari buvusi arbatinė visai nusigyveno, bet kadangi turtas išpirktas ir nereikia mokėti nuomos, tai Vera gali sau leisti vieną vienintelį klientą per dieną. Na, bent iki tos dienos, kai savo arbatinėje ji randa lavoną. Policija, savaime suprantama – nekompetetingi tinginiai, tad tyrimo Vera imasi pati ir negali sakyti, kad ne į temą. Smegenų Vera tikriausiai turi ne mažiau nei įkyrumo. O visas šitas miksas knygoje visai gerai suveikia ir smagiai susiskaito (man susiklausė). Antroj knygos pusėj gal kiek buvo per daug sentimentalumo ir pasaulio gelbėjimo (pritrūko Veros stačiokiškumo), bet summa summarum, užkaitau, smagus skaitinys.
Pelynų medus
Mamai Kalėdų senelis atnešė dovanų, pradėjau vartyt, skaityt nuo vidurio ir perskaičiau netyčia. Lyg kokį interviu žurnale skaitytum. Labiausiai mane žavi Mildažytės sugebėjimas atsitiesti ir gyventi šimtu procentų. Visada rinktis gyvenimą. Visada. Nepaisant pavyduolių ir burbėtojų. Tiesa, knyga prasideda nuo areštinės, ir man iki šiol keista, kaip Mildažytė nesudylino šitos situacijos. Su šitiek viešo gyvenimo patirties. Kažkaip tuo metu neatrodė atsiprašymas nuoširdus, daugiau “nu, ir ką jūs man”. Neskanu buvo ir biškį svetima gėda. Tuo pačiu suprantu, kad čia esu burbėtojos pozicijoj ir mano nuomonės ir jausmai čia nesvarbūs. Bet tuo pačiu, būtent dėl tų jausmų man nelabai ir buvo įdomus šitas jos gyvenimo epizodas (juo knyga prasideda), nes, nepaisant, kaip ten jį sudylino ar nesudylino, toliau gyvena pagal savo 100 procentų gyvenimo taisyklę, kuri yra žavinga. Ji mane ir užkabino, su ja ir prarijau tą knygą. Įdomus gyvenimas, nepasiginčysi. Srebiamas pilnais šaukštais!
Web of Lies / Speak No Evel / Never Too Late / Hidden from Sight

Sally Rigby detektyvai apie Sebastian Cliffordą tokie visiškai neįpareigojantys ir labai tinkami pavargusiom smegenim. Keturis suklausiau, kai jau visai niekas nesiklausė, bet ties ketvirtu ir baigiau, nes kažkaip visai nupaprastėjo. Šiaip pirmasis “Web of Lies” visai fainas.
Žodžiu, Sebastianas Cliffordas yra mėlyno kraujo ir jo giminė labai nepatenkinta, kad titulo nepaveldintis sūnus ėmėsi tokios žemiškos profesijos. Dabar jis tokioj kaip ir pusiau priverstinėj pensijoj, ir viena tetulė/pusseserė/pusbrolio žmona, ar kažkas panašaus, netiki, kad jos vyras nusižudė ir prašo Sebastiano pagalbos ištirti “savižudybę”. Sebastianas nenorom sutinka, bet šitam kaime, kuriam gyvena minimoji ponia, neturi jokių ryšių su policija, tad kaip čia gauti tyrimui reikalingą informaciją. Skambina į policiją ir užsirauna ant nuobodžiaujančios pareigūnės Lucindos Bird. O šioji sako, kad nieko neduos, nebent Sebastianas leis jai laisvu nuo darbo metu prisidėti prie tyrimo. Na, taip ir imasi kartu dirbti.
Nežinau, ar labai čia pliusas detektyvui, nelabai su detektyvu turi bendro, bet man žiauriai patiko, kad neįvyksta jokia meilės istorija tarp Cliffordo ir Bird. Aleliuja. Visą knygą laukiau, kad jau bus ir nebuvo. Va, dėl to ir užskaitau, ir perklausiau dar tris iš to džiaugsmo. Tai ir rekomenduoju detektyvų mėgėjams atostogų ar smegenų perdegimo metu. Tebūnie fainiausia policininkų (ex ir ne ex) porelė be love story. Romantikams netinka (nėra meilės).
Tas juokias, kas dantis turi
Šios knygos herojės Veros tikrai nereiktų įsivaizduot pagal knygos viršelį. Panašiaus sudėjimo, yra Veros vyras Karolis, buvęs žokėjas, bet ir jam dabar toli gražu tokios išvaizdos, mirtis jo kūno nepagailėjo, išsityčiojo, išpumpino taip, kad net kojos į batus nebetelpa, o Vera jokiais būdais neleis vyro palaidot su popieriniais nabašniko batais.
Taip susipažįstam su Vera, besirūpinančia vyro laidotuvėm. Skaitai ir neina suprasti, ar myli ji tą vyrą, ar nekenčia, nes nuo meilės iki neapykantos ploniausia pasaulyje demarkacinė linija, ant kurios ir balansuoja Vera. Visa knyga toks balansavimas tarp brutalaus ir švelnaus išgyvenimo.
Skaitydama Verą įsivaizduoju kaip babą dyzel, kuri eina kiaurai be didelių skrupulų, krūtine į priekį, pagal principą “nesisuksi – negyvensi”, tad ir sukasi, kaip įmanydama. Nusipirkti diplomai, alkūnėm išsikovotas kirpėjos, kuri neatstumia jokio kliento ir moka įkalbėti nepaklusniausią vaiką, statusas, savitas pasaulio suvokimas, kuriame mažai vietos jautrumui. Jautrumą iš jos išdaužė jaunystėj, vieno karto pakako, o likučiai rezervuoti nebent nusususiam šunėkui. Tik per tą rūpestį šuniu, kurį kiti vežtų į mišką arba užmigdyt, liečiamės prie tokisi Veros, kurios pati gal jau nebepamena. O dėl to jautrumo, sujautrėsi – tuoj kas nors užlips ant galvos, tik spėk nusisukti. Nerei Neobjektyvumu Veros irgi nepakaltinsi, kaip pati sako: “Mira tikra bjaurybė. Gal tik aš bjauresnė už ją. Bet bėdoj padės. Pasakys ką, aprėks, o reikalą sutvarkys.”
Tokia ta Vera – kartu ir banali, ir stačiokė, ir vietom visai atgrasi, bet ir turinti kažkokį žmogiškumo matą, kurio pati tikriausiai nei suvokia, nei moka įvardinti, bet jis tarsi kilsteli iš kasdienybės purvyno, prietarų ar etikečių klijavimo. Štai kaip ji sako apie Davidą, biushalterių siuvėją žydą, kurio liemenėlės kokybės kaip mersedesai, o “toks pimpalas, tarsi pats jį būtų pasisiuvęs,”kuris nežinia, ar draugas, ar kompanjonas, ar ja pasinaudojęs meilužis, nėra taip paprasta įvardinti: “Davidas visą gyvenimą galvoja apie mirtį. Jisai gimė mirties lageryje, turi teisę apie mirtį galvoti, ką tik nori.” Ir ji turi teisę apie daug dalykų galvoti, kaip galvojasi. Jokios davatkos ir klierikai nepaaiškins.
Autorė sėkmingai apgyvendina skaitytoją Veros galvoje, ten paprasta matyt Veros akim ir girdėt jos balsą. Man atrodo, šitas balsas, tai kaip jis perteikiamas, yra viena iš knygos ypatybių. Ir tas Veros balansavimas – jau tikiesi, kad pasielgs vienaip, o pasielgia visai kitaip. Tas kitaip nebūtinai labai maloniai. Bet kas bebūtų, kokia neganda beištiktų, negalvokit, kad garsioji rajono kirpėja nuleido rankas ir žirkles. Nepaisant visko, gyvenimas tęsiasi. Nelaiminga ji jau buvo, o kaip gyventi, irgi seniai pasirinko.
Puikiai perteiktas charakteris, labai pataikyta su personažo balsu ir kalba. Rekomenduoju totoriškų aštrumų mėgėjoms ir mėgėjams.
__________________________
Už knygą dėkoju “Kitoms knygoms”.
2025
Na štai ir vėl artėja diena, kai džiūgausime, kad dar kartą apsisukome aplink Saulę, suvedinėsim sąskaitas ir užsirašinėsim į sporto, t.y. knygų klubus. Šiais metais vėl lankiau tris, bet su gerais pasimuliavimais – Prezidentinis vis išsirenka skaityt, ką aš jau skaičius (į tai seniai jau niekas nekreipia dėmesio), kiek spėju lekiu į Vilniaus literatų namų (su Dovile Kuzminskaite), na, ir “Raros”, nes man tai geriausias būdas prisiruošt skaityt šios leidyklos knygas, o kur dar geriausios mieste knyginės diskusijos! Pora knygelių įkrito ir su Litmenio klubu. Žodžiu, beveik nėra kada dirbti, kiek užklasinių reikalų.
Šiais metais ir vėl dalyvavau “Alma litteros” suaugusiųjų literatūros konkurso komisijoj, deja, be laimėtojo, o dabar esu pačiam knygų klausymo įkarštyje, nes trečią kartą renkame geriausią knygų skaitymo balsą. Dar vienas metų išskirtinumas – net tris knygas skaičiau/klausiau po antrą kartą. Žiūros “Dizerį” perskaičiau, kol susiruošiau rašinėlį rašyti, praėjo keli menesiai, pasiėmiau “pavartyt” ir perskaičiau dar kartą. Beje, antrą kartą patiko labiau, tad natūraliai kyla klausimas, gal ir kitas reiktų po du kartus skaityt? Tada panašiai atsitiko su Arundhati Roy “Mother Mary Comes to Me”. Perklausiau, irgi antrą kartą po 20+ metų perskaičiau “Mažmožių dievą,” o tada ir vėl perklausiau “Mother Mary”. Kažkaip pradėjau greit nulūžt vakarais, tai nelabai betinka audio klausymas, nes nieko neatsimenu ryte. Produktyviausias klausymas vis dėlto važiuojant darban arba kuičiantis buityje.
Statistikos mylėtojoms ir mylėtojams – lietuviškų knygų šiemet tik 19 (pernai 33!), audio – 21 (pernai 20, užpernai 24), Ukrainos autorių – 3, ir net 2 kaimynų latvių ir 4 lenkų. 5 norvegų, aišku, detektyvų dėka. Žinia, stengiuos kuo įvairesnių tautybių skaityt, tai dar perskaityta čekų, norvegų, prancūzų, vokiečių, argentiniečių, anglų, škotų, nyderlandų, čiliečių, italų, airių, kroatų, korėjiečių, portugalų, australų, ispanų, amerikiečių, danų, indų, taivaniečių, žydų, švedų.
Versdama savo mažojo princo Moleskin knygelę, kažkaip šiemet nerandu knygų, kur būt nunešę stogą. Tai gal šiemet bus trys grožinės labiausiai patikusios, viena negrožinė ir viena poezijos:
Metų labiausiai patikusios:
- Claudia Pineiro “Elena žino”
- Jevhenia Kuznecova “Kopėčios”
- Ana Auzina “Buveinė”
Negrožinė – be konkurencijos (o jos daug ir nebuvo šiemet, negrožinių beveik neskaičiau) –
- Joanna Kuciel-Frydryscak “Tarnaitės visa kam”
Poetai šiemet kaip niekad užderėjo, net nespėju visų skaityt, tebūnie mano metų favoritė Vitalija Maksvytė “ne kraujo, ne pieno.”
Labai geros:
- Darius Žiūra “Diseris”
- Ieva Dumbrytė “Negrįžtantys”
- Siri Ranva Hjem Jakobsen “Sala”
- Arhundhati Roy “Mother Mary Comes to Me”
- Maria Judite De Carvalho “Tuščios spintos”
- Juan Gomez Borcena “Lieka tik oras”
- Lars Mytting “Seserų varpų” trilogija
- Katriona O’Sullivan “Poor” arba “Skurdo vaikas”
- Benjamin Labutat “Kai liaujamės suprasti pasaulį”
- Jon Fosse “Trilogija”
- Fatma Aydemir “Džinai”
- Ann Napolitano “Hello, Beautiful”
- Naomi Watts “Dare I Say It: Everything I Wish I’d Known about Menopause”
- Jolanta Donskienė “Donskis yra Donskis”
- Helen De Witt “Paskutinis Samurajus”
- Katerina Tučkova “Baltųjų Karpatų raganos”
- Zyta Rudzka “Tas juokias, kas dantis turi”
Na, o per 15 tinklaraščio metų perskaitytos 1,268 knygos. Kai per gyvenimą 3-5 tūkstančiai, reikia atidžiai rinktis. Na, turiu omeny, kad būtų malonumas skaityt. O man baisia noris metus užbaigti relaksuojant su kokiu detektyvu. Taip ir padarysiu. Jei spėsiu, bus 1,269.
Gerų, taikių ateinančių 2026!

















