1000+1=1001

Tik pažadėkit, kad niekam nesakysit, ir aš pakuždėsiu, kad negalėjau praeiti pro truputį nupigintą 1001 knyga, kurią privalai… Na, galvojau, galvojau, ar tikrai man šitos knygos reikia. Tikrai įtemptai galvojau. O apsipręsti padėjo, kad knyga gausiai iliustruota. O iliustracijos ne tik knygų viršeliai, autorių nuotraukos, bet ir filmų akimirkos, paveikslai ir visokie kitokie pavyzdžiai įtakoti į sarašą įtrauktos knygos. Taigi, knyga apima gerokai daugiau nei šiaip knygų sąrašą. Beje, knygos viršelis yra A. Burgess Clockwork Orange viršelis (o dar vakar pagalvojau, kodėl viršelis vienaakis?)!

Taigi dabar turiu daug gražaus vartymo. Kai turiu vieną laisvą minutę, kurios per mažai knygos skaitymui, galiu perkaityti kokį nors knygos pavadinimą, apie kurį niekada nieko nesu girdėjusi.

Čia buvo 1000 ir viena. O kas tas tūkstantis? Čia kita knyga, kurią pasiskolinau iš draugės.

Tai pasaulio rašytojų žinynas Kas kada kieno parašyta. Įdomi informaciniu atžvilgiu, nes visai be jokių iliustracijų ir nuotraukų, kurios pabrangintų knygą, bet kartu ir padarytų ją šimtą kartų įdomesne. Ne, tūkstančiu kartų, nes tiek autorių knygoje įtraukta. Žinynas kitoks, nei įprasta, kaip sako užrašas ant knygos: “šio biografinio rašytojų žinyno sudarytojus visų pirma domino autorių kelias į populiarumą ir svarbiausių jo gyvenimo įvykių įtaka kūrybai. Čia aptiksite įdomių dalykų, kurių paprastai nėra solidžiose enciklopedijosem žinynuose, literatūros vadovėliuose: pateikiama informacijos ne tik apie rašytojų gyvenimą ir kūrinius, bet ir apie šeimos narių tarpusavio santylius, meilės nuotylkius, atsitiktines darbovietes, ligas, baimes, nuoskaudas, finansines nesėkmes ir pirmuosius pripažinimo ženklus.” Hmm… nejaugi nebuvo nė vieno finansiškai sėkmingo prieš pradedant rašyti? 🙂

Smagu, kad knygoje visi vardai pateikiami kiek įmanoma arčiau originalo, na, žinoma, rusai nesurašyti kirilica, o japonai hieroglifais; kaip vardą skaityti parašyta šalia, skliaustuose. Tiesa, tas ne visai enciklopedinis, daugiau bulvarinis svarbių gyvenimo momentų atrinkimas ir aprašymas kartais prajuokina, kartais nustebina, kartais dar kokį jausmą sukelia, bet iš pradžių skaityti tikrai gana keista :). Pvz.: “visą gyvenimą buvusi beisbolo aistruolė, 1968 m. Moore pagerbta per sezono pradžios rungtynes – jai patikėta pradėti žaidimą” :). Bet ir labai įdomu, pvz. apie Iriną Ratušinskają: “Šaltoje vienutėje poetė sukūrė 250 eilėraščius. Užrašydavo juos degtuku ant muilo gabalėlio, išmokdavo atmintinai, o muilą sunaudodavo”.

Ypatingai daug vertės knygai suteikia prie autoriaus surašyti jo kūriniai, kuriais metais išleisti, pažymima, kas ir kada išleista lietuviškai. Žodžiu, knygą irgi smagu pavartyti, atrasti ką nors naujo. Kai negali skaityt knygų, džiaugies nors apie jas skaitydamas.

 |ššš, tik niekam nesakyk|

Treji metai be Kurt Vonnegut ir 88 su juo

11+11=22                    11/11/22 

Kurt Vonnegut gimimo diena. O rytoj (04/11) bus treji, kai jis iškeliavo. Tikriausiai į Titaną, o gal Galapagus? Kas žino, kur po mirties keliauja žmogus be tėvynės. Vonnegut be jokių abejonių yra vienas iš TŲ mano autorių. Nemirtingasis optimistas, neįtikėtino humoro jausmo žmogus. Žinai, taip gaila, kad iki rytojaus nespėjau, kaip planavau, sąmoningai dar kartą (aš gi neskaitau knygų po du kartus) perskaityti Skerdyklą. Nebespėjau iki rytojaus. Šiandienos įvykių fone rytojus neegzistuoja – tik šiandien. Mylėkime savo šiandien, tegul mañana būna visi neįdomūs dalykai.

And if I should ever die, God forbid, I hope you will say “Kurt is up in heaven now.” That’s my favourite joke. (KV)

 

A Note From Edie Vonnegut

I never expected Kurt to actually die. He was supposed to break the code and live forever. I’m pretty disillusioned right now. When I was very young, like 12, I went to his study to ask him for answers to this world. He said he didn’t know any more than I did and that he was experiencing everything I was at the very same time. I think it was during the Cuban missile crisis and I was scared. He said he didn’t have a clue. From there on out I regarded him as a fellow clueless comrade who had no extra advantage or wisdom above me. He pulled no rank as ‘Father’ and for that I am eternally grateful. 

Though he was the smartest man I ever met and I am rather limited.

Even so he made me feel equal at a very early age and taught me to question authority where ever I found it.

Thank you everyone out there for getting him and loving him and missing him.

Edie Vonnegut

(iš http://www.vonnegut.com)

Laughter and tears are both responses to frustration and exhaustion. I myself prefer to laugh, since there is less cleaning up to do afterward. (KV)

A purpose of human life, no matter who is controlling it, is to love whoever is around to be loved. (KV)

Being a Humanist means trying to behave decently without expectation of rewards or punishment after you are dead. (KV)

So it goes. (KV)

|žiurkė lopšyje|

PS Kantriausiems netinginiams neįtikėtinai ilgas interviu.

Ar žinote, kad…

JAV verstinė literatūra sudaro 3% visų išleistų knygų. Neįtikėtinai amerikietiška, na, turint omeny tą jų pasakymą, kad “niekur mums nereikia važiuoti, mes viską čia turime”. Visokių minčių man tie trys procentai sukelia (didelės laisvės ir didelių galimybių užgožiamą smalsumą, mažų dalykų (mažų valstybių, mažų tautų) nematymą ir pan.)  Įdomu, kiek procentų verstinių knygų išleidžiama Lietuvoje? 97?

Už Atlanto yra toks žurnalas Three percent, kurį leidžia leidykla Open Letter. Nuo 2008 m. žurnalas teikia apdovanojimus geriausioms JAV išleistoms verstinėms užsienio autorių knygoms. O šiemet tarp tokių knygų atsidūrė R. Gavelio Vilniaus pokeris M. Martinaičio K.B. Suspect. Įsivaizduojat – “atbulinis” vertimas! Man atrodo, kad šį kartą mums su žiurkele G tikrai netektų vartyti akių skaitant 🙂 O šiaip – tokia džiugi naujiena. Tuo ir džiaugiamės.

Sekmadienio baladė

   Ten pilna bus bičių. Ten avys –
   lyg pienių galvutės iš tolo.
   Ten krisiu į žolę, 
   išmesiu rankas kaip nušautas.

   Ir bėgs per mane avys,
   debesys bėgs ir vėjas,
   ir skruzdė delne pasiklys.

   Ir liksiu bevardis,
   tarytum vainikas,
   pinamas moterų rankose
   Joninių nakčiai.

  Tyliai, kaip auga žolė,
   žiūrėsiu į dangų.
   Ir vėjas glaustysis –
   jausiu jo minkštą kailį.

   Priėję galvijai apuostys:
   aš juk – žolėdis.

   Ir žolės peraugs mane
   lyg pievoje paliktą laikraštį.

   Tai šitaip iš lėto
   pamirš mane moterys,
   surūdys durų rankenos,
   medis sueižės…

   Kaip lengva užmiršti mane,
   šitaip gulintį
   išmestom rankom!

   O moterys vieną sekmadienį
   išplautą vandens
   upe nuplukdys mano vardą.
                                  Debesų lieptais (1966)

Kukučio niekų dainelė

Niekas nieko
niekam nieką
nė su niekuo –
niekada.

Niekas nieką
niekam niekuo
niekaip nieko –
nė su kuo.

Niekam nieką
niekuo niekas
niekaip nieko –
nė už nieką.

***

I repeat—
the safest thing of all
is the toothpaste Colgate.

I’d also like to remind you
that by using this toothpaste daily
your teeth will remain healthy
a hundred years after you are gone.

|naujienų žiurkė|

2011 m. – Czeslaw’ui Milosz’ui

Kitai metais sueis 100 m., kai Šeteniuose, Kauno rajone, gimė šis poetas, rašytojas, Nobelio premijos laureatas. Nobelio premija 1980 m. skirta žmogui

“who with uncompromising clear-sightedness voices man’s exposed condition in a world of severe conflicts”.
Seimas skubos tvarka priėmė nutarimą 2011 m. paskelbti Česlovo Milošo metais.
Vertimai į lietuvių kalbą:
„Epochos sąmoningumo poezija“ (1955), „Isos slėnis“ (1991), pasakos „Du šimtai senelių“ (1994), „Pavergtas protas“ (1995), „Tėvynės ieškojimas“ (1995), „Lenkų literatūros istorija“ (1996), „Ulro žemė“ (1996), „Rinktiniai eilėraščiai“ (1997), „Pakelės šunytis“ (2000), „Išvyka į Dvidešimtmetį“, „Pasviręs pasaulis“ (2003), „Gimtoji Europa“ (2003)
Deja, nieko nesu skaičius…
|šniukštinėjanti Kauno rajone|

Bitė

Nijolė Kliukaitė yra mūsų klasiokės mama.  Rašytoja, poetė, dailininkė, I.Simonaitytės premijos laureatė, trijų dukrų mama. KŽG, atsimeni, ji mokykloje parašė mums scenarijų kažkokiai šventei? Donelaičiu buvo scenarijus grįstas ar kuo ten? Nepatiko mokytojoms, nes toks buvo laisvūniškas scenarijus. Atsimenu savo mėlyną klostuotą sijoną besiplaikstantį scenoje – jį buvau Jurgai paskolinus, ką ji ten vaidino? Nepatikėsi, bet mano knygų eilėj ir lentynoj stovi Nijolės Kepenienės Vėjų rožė. Keistai knyga atsidūrė toj lentynoj.

Kai Vilniaus senamiestyje praeinu pro tokį pilką namą lyg ir Domininkonų gatvėje, prisimenu, kaip mokykloje pavydėdavau klasiokei Skaistei, kad jos močiutė ten gyvena… 🙂

Visa šita prisiminiau,  nes aptikau ką tik išleistą Nijolės Kliukaitės knygą apie Gabrielę Petkevičaitę-Bitę – Bitė. Reikės ieškot bibliotekoje.

būna kad/ elniai palieka/ gimtąjį mišką/ ir /
iškeliauja/ šerkšną/ išsinešdami /ant ragų/
būna kad/ akmenys/ trypinėja/ grumdos/
paskui gi ima/ ir dingsta /– gal išskrenda/
būna/ paukščiai/ pakyla su /visais lizdais/
ir kiaušiniais/ giedančiais į /gimtinę tik/
niekad niekad/ jie nedalija/ žemės kuri/ jiems/
nepriklauso

N. Kliukaitė

|bičių draugė|

Stokholmas-Vilnius 680 kilometrai

Stokholmo miesto biblioteka siūlo savo lankytojams išrinkti geriausią Stokholmo aprašymą. Kūriniai yra padalinti į šešias kategorijas: romanai, dainos, eilėraščiai, detektyvai, vaikų ir jaunimo literatūra bei komiksai. Romanų kategorijoje yra nominuoti H.Soderberg “Daktaras Glasas”, A.Strindberg “Raudonasis kambarys”,  J.Ajvide Lindqvist “Įsileisk mane” ir kt.

Detektyvų kategorijoje siūloma balsuoti už J.Lapidus “Greiti pinigai”, K.Alvtegen “Išdavystė”, S.Larsson Tūkstantmečio trilogojos knygas (“The Girls with the Dragon Tatoo” ir kt.), o vaikų kategorijoje tarp minimų knygų yra ir A.Lindgren “Karlsonas, kuris gyvena ant stogo” (visos šios knygos, išsskyrus Tūkstantmečio trilogiją yra išverstos į lietuvių kalbą).

Gal mūsų tinklaraščio skaitytojai galėtų sudaryti analogišką sąrašą su knygomis apie Vilnių (o gal ir kitus Lietuvos miestus)?

K.Ž.G

,

Premija Astrid Lindgren atminimui 2010

Trečiadienį, kovo 24-ąją bus paskelbtas premijos, skirtos A.Lindgren atminimui, laimėtojas. Šiemet į ją pretenduoja 167 kandidatai iš 61 šalies. Laimėtojas gaus 5 milijonus švediškų kronų, o į premiją gali pretenduoti rašytojai, iliustratoriai ir šiaip skaitymą skatinantys žmonės.

A.Zurba

Anksčiau į premiją yra pretendavę V.V. Landsbergis, V.Palčinskaitė, K.Kasparavičius, S. Eidrigevičius, V.Račickas, o šiemet (kaip ir pernai) į ją pretenduoja A.Zurba.

14.00 trečiadienį sužinosime, kas nusipelnė šitos premijos. Ir nors tikimybė nėra labai didelė, tikiuosi sėkmės A.Zurbai (todėl, kad labai patiko jo parašytas “Šimtadienis” ,ir užtai, kad jis būdamas Jaunųjų filologų konkurso komisijos nariu buvo mano kūrybai daug palankesnis nei E.Bukelienė 😉 )

K.Ž.G.

Asmenybė “su cveku”

Labai gražiai man čia viskas susidėliojo: po psichologinio trilerio “Slapta istorija” panorau kažko visiškai kitko, tad pasiėmiau mano mylimos draugės knygų žiurkelėsL dovanotą G.Dauguvietytės knygą “Dialogai su savimi”. Ypač tiko skaityti per kovo 11ąją: ir lietuviškos kalbos smagią dozę gavau ir istorijos gražią pamoką perskaičiau. Skaitau, o ausyse lyg girdėčiau pačios Galinos Dauguvietytės balsą.

Mano drauge žiurkelėL jau rašė apie šitą knygą ir aš labai pritariu jos nuomonei, kad skaitosi labai lengvai, o labiausiai užburia pasakojimasi apie tarpukario Lietuvą. Kažkada (berods “Žvaigždutėje” buvo išspausdinti Tūbelytės prisiminimai apie smetoninę Lietuvą, tai aš juos skaitydavau su didžiausiu pasigerėjimu. Įdomu, ar tie atsiminimai yra išleisti knygos pavidalu?)

G.Dauguvietytė "anais" laikais

G.Dauguvietytė pasakoja iš širdies. Be pagražinimų, be kažkokios vidinės cenzūros, be bandymų įsiteikti kitiems, be ypatingo korektiškumo. Ji pasisako už “beržinę košę”, netiki, jog žmonės gali sulaukti pagalbos iš psichologų, duoda pylos moterims už jų keičiamas pavardes ir t.t. , bet tai neerzina, nes ji tai daro gana savikritiškai, per daug savo nuomonės nesureikšmindama.Ne visais klausimais mano ir autorės nuomonės sutampa, bet  labai apsidžiaugiau, kai G.Dauguvietytė parašė, jog nemėgsta A.Čechovo pjesių. “…Čechovo nemėgstu. Jei nėra aistrų, ugnies, tai man tokie veikalai nepatinka. Čechovo herojai gi visada suvytę, liūdintys, bevaliai. “Trys seserys” vis žada:” Į Maskvą, į Maskvą!” Tai važiuokit jūs į tą Maskvą. Kiekgi galima žadėti, norėti ir neišvažiuoti?”

Dėkoju knygos sudarytojai I.Liutkevičienei, kuri išsaugojo G.Dauguvietytei būdingą kalbos ir pasakojimo stilių. Skaičiau ir širdis kone iš džiaugsmo suspurdėdavo, kai perskaitydavau kokį pagal lietuvių kalbos kultūros kanonus nepriimtiną žodį, prisimindavau savo vaikystę ir žodžius, kurie kažkaip nepastebimai dingo iš mano emigrantinės lietuvių kalbos: mandras, zavadyla, varažyti, caca, su cveku ir kt.

Vieno dalyko man trūko-  nuotraukų. Skaitau apie Kiprą Petrauską, ir labai užsinoriu pamatyti, kaip jis atrodė. Skaitau apie Audrių Chadaravičių, Bronių Talačką, ir tiesiog baisiausiai prisireikia pažiūrėti, kokie jų veidai. Labai norėjau pažiūrėti, kaip atrodė G.Dauguvietytės mama, kaip atrodė Antanina Vainiūnaitė ir Vincė Jonuškaitė-Zaunienė.

Knyga man pasirodė gražiai nostalgiška. Tokia be pagraudenimų, be perdėto jautrumo, be per didelio dramatizmo, bet nuoširdi, atvira, šiek tiek saviironiška. Ar galėtų būti kitaip, kaip knygos autorė yra tokia įdomi, gerbtina ir charizmatiška asmenybė?

K.Ž.G

Justinui Marcinkevičiui šiandien sueina 80

Sveikiname iš visos širdies.

Šiandien širdį pasivaikščioti išleisiu.
Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu –
Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis:
Ir toksai net neišreiškiamas pilnumas,
Ir lengvumas, mėlynas kaip dūmas,
Ir toli, labai toli girdėtis.
Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis.

Šiandien širdį pasivaikščioti išleisiu.
Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu.
Aš prašau: tik nesumindžiokit širdies.

//Justinas Marcinkevičius

O kuris J.Marcinkevičiaus eilėraštis yra tavo mėgstamiausias?

K.Ž.G

Room riders

Kai mokiausi gimnazijoje didžiąją dalį namuose praleisto laiko praleisdavau prie savo rašomojo stalo, kur kaliau biologiją ir rašiau laiškus, daug laiškų. Todėl drąsiai galėjau sakyti, kad mano stalas – mano tvirtovė. Ir dabar dar matau, kur kas būdavo sudėliota. Tikriausiai nepatikčiau mūsų prezidentei, kuri kas vakarą palieka stalą tvarkingą, o ir per visą dieną jį tokį sugeba išlaikyti, – nes mano stalas visada būna visiška kuitalynė, bet toj kuitalynėj dažniausiai ( ;)) žinau, kas kur padėta būdavo. Neseniai pagalvojau, kad dabar namuose visai neturiu jokio savo kampo, kur galėčiau meiliai apsikuisti :). Dabar yra kas ir taip apkuičia 🙂 Na, bet aš ir vėl į lankas 😀  

Kai koks nors brangus žmogus kur nors išvažiuodavo, prašydavau, kad aprašytų (tikruose laiškuose), kaip jis gyvena, kokia jo aplinka, koks jo stalas. Kad galėčiau geriau įsivaizduoti jo naują gyvenimą, naują “tvirtovę”. Ir štai netikėtai aptikau seriją straipsnelių apie rašytojų darbo kambarius arba kitas vietas, kur jie rašo. Mintyse iš pasitenkinimo apsilaižiau kaip katinas – neįtikėtinai įdomu!!! Ir mintyse vis sukasi “A room of one’s own”, nors čia gal ir nelabai į temą, nors gal ir į temą.  

Daugelis autorių mums nepažįstami, bet jei buvo kas įdomiau, vis tiek cituoju. Cituoju angliškai, nes jei jau reikėtų versti, tai tingi žiurkelė, nuoširdžiai prisipažinsiu, tikriausiai niekada neparašytų šito posto. Todėl, jei nelabai suprasit, naudokit šitą (nors ką tik pabandžiau išverst pastraipą, tai ne kas).  

Nekantrauju pradėti:  

Colm Toibin kambarys

Colm Toibin – airių rašytojas ir kritikas. Jo knyga The Blackwater Lightship 1999 m. buvo nominuota Booker Prize. Čia jo kambarys ir citata iš aprašymo: “The chair is one of the most uncomfortable ever made. After a day’s work, it causes pain in parts of the body you did not know existed. It keeps me awake.”  

C. Toibin

“The room is like a cave, and has books I love in it. The main door was closed up and a smaller opening was made under the stairs. (I went away while all this was happening.) The furniture is locked in, and part of me is locked in too, or I hope it is, although I often made a bid to escape. I have left instructions that I would like to be buried here when I die or a bit before, the cave bricked up.”  

Graham Swift kambarys

 

Graham Swift – šio rašytojo knygų yra išleista ir lietuviškai. “I write in longhand, using the computer only in the later stages. I need the link with ink and the ability to cross out savagely. I’m a great user of the wastepaper bin.”  ”The photo somehow disguises the fact that the heavy-duty floor covering badly needs replacing”. 🙂

Carmen Callil kambarys

Carmen Callil. “I write every day, typing straight on to that small computer. I start at my desk at six or seven in the morning and continue all day. There is a section of my study that you can’t see in this photograph. In it is a small, hard, painful sofa and two extremely comfy dog beds. When writing goes badly, I am often to be found on that sofa gazing at my ceiling with the dogs asleep on the floor.”  

Seamus Heaney kambarys
Seamus Heaney

Seamus Heaney – 1995 m. Nobelio literatūros premijos laureatas. “I always had a superstitious fear of setting up a too well-designed writing place and then finding that the writing had absconded”.  

Penelope Lively kambarys

Penelope Lively apie savo knygų eilę: “Below the mantelpiece is the book bench – recent arrivals and things waiting to be read”.   

Nicola Barker kambarys

Nicola Barker. “I’m very focused when I work. I wear a pair of industrial earmuffs, even though I’m partially deaf and don’t really need them.” 

“As I work, my dog, Watson, insists on positioning himself under my chair. He’s a terrifying mixture of needy and companionable. He groans a lot, and sighs expressively”. 

“In general it’s always possible to tell which phase I’m in with a project by the number of books piled up on my desk. At the start there’s just a few, by the end they pose a serious health-and-safety hazard. I like to cover the ones I use regularly – notebooks. dictionaries et cetera – with wrapping paper and a shiny coating of sticky-back-plastic (for better hand-feel).” 

Alan Sillitoe kambarys

Alan Sillitoe. “Next to the steps is a bottle of Putinka – little Putin – vodka I picked up in Russia in 2005. My new book is a record of travels there from the 1960s, the bottle to remind me I’ll need to be at the launch in October. Elsewhere on the shelves is my RAF cap badge, which gets a polish when I think of it, a model typewriter, a small library of books about Nottingham and a 22-volume Jewish encyclopedia which is wonderful, but whenever I look up one thing, I’m always sidetracked into reading about something else”. 

Alan Sillitoe

“I’m usually at my desk by 9.30am. I have an hour’s sleep in the afternoon and a couple of vodkas with supper, but I’m often still there at 10.30pm. I can’t stand Radio 4, but have Radio 3 on most of the time. Sometimes I might just put in a comma in the morning, and take it out again at night. But that’s the way it goes.” 

Kate Mosse kambarys

Kate Mosse. “I use the tiny laptop on my desk for novels only – no email, no journalism, no internet, no administration – and I hoard only books and paintings relevant to the project I’m working on.”

Helen Simpson kambarys

 Helen Simpson. “It’s the only room where I occasionally catch an ancient whiff of nicotine; it must have been to where the smoker of the previous family was banished.”

“Myself, I’m grateful for my laptop but I don’t want it to dominate. It’s not allowed to hog any desk space, it keeps to the white side-table, and I don’t have it turned on all the time. I write with a fountain pen – there it is, on the desk.”

Caryl Phillips kambarys

Caryl Phillips. “I write at the chaotic desk”.

Craig Raine kambarys

Craig Raine. “There is no easy chair. When I am exhausted, I lie on the floor”.

Ronan Bennett

Ronan Bennett. “Before I had kids I used to get up early to write. If I started at 6 or 7am, and was writing well, I would finish by 1pm, sometimes earlier. I can’t do that any more because my eight-year-old son is a light sleeper like me and uses the excuse to get up and come in for a chat.

Ronan Benett

I’ve told the kids they can come in whenever they want, and because they know this they don’t actually bother that much. I’ve read of writers who enforce something like a prison “silent system” on their families, but there are more important things than writing.”

“The state of my desk is always an indication of how the writing is going. If it’s tidy, I’m avoiding work. If there’s clutter, it’s going well and there’s neither time nor inclination to clear up.”

Virginia Woolf kambarys

Virginia Woolf. “She was always being distracted – by Leonard sorting the apples over her head in the loft, or the church bells at the bottom of the garden, or the noise of the children in the school next door, or the dog sitting next to her and scratching itself and leaving paw marks on her manuscript pages. In winter it was often so bitterly cold and damp that she couldn’t hold her pen and had to retreat indoors.”

“This was where, on Friday March 28, 1941, on a cold spring morning, she wrote a farewell letter to Leonard before walking down to the River Ouse, leaving her papers in disarray, with several revisions of her last essay on Mrs Thrale in the waste-paper basket and immense numbers of typewritten sheets lying about the room. It looks much tidier now.”

Maggie Gee kambarys

Maggie Gee. “But when I write at home, I like to be surrounded by evidence of love – cards, messages, faces – which is strange because in many ways writing is impersonal.”

Jane Austen table

Jane Austen. “Chawton Cottage was a household of ladies – Mrs Austen, her daughters and their friend Martha Lloyd – all taking part in the work of the house and garden. But Jane was allowed private time. Having no room of her own, she established herself near the little-used front door, and here “she wrote upon small sheets of paper which could easily be put away, or covered with a piece of blotting paper”. A creaking swing door gave her warning when anyone was coming, and she refused to have the creak remedied.

From this table the revised manuscripts of Sense and Sensibility and Pride and Prejudice went to London to be published in 1811 and 1813. From this table too came Mansfield Park, Emma and Persuasion. Here she noted down the encouraging comments of neighbours – Mrs Bramston of Oakley Hall, who thought S&S and P&P “downright nonsense”, and “dear Mrs Digweed” who volunteered that “if she had not known the author, she could hardly have got through Emma”.”

G.B. Shaw kambarys

George Bernard Shaw: “This was a strange place for a red-bearded socialist, with large ideas of how to change the world, to land up. But somehow it suited Shaw. He was, after all, a master of paradox – and besides, what all writers need, even the most public figures among them, is privacy while they are writing. “People bother me,” Shaw confessed. “I came here to hide from them.” From this modest hideout, he could bother people without interruption.”

John Banville kambarys

John Banville. “How I envy writers who can work on aeroplanes or in hotel rooms. On the run I can produce an article or a book review, or even a film script, but for fiction I must have my own desk, my own wall with my own postcards pinned to it, and my own window not to look out of. In my time I have had to make do with some strange work-spaces. The one I liked best was a converted maid’s room where the ceiling was so low I could not stand upright, but where there was a wonderful little window with geraniums crowding the glass and a smooth green lawn beyond, and where in uterine cosiness I wrote two books and the beginning of a third.”

Ian Rankin kambarys
...

Ian Rankin: “The pair of handcuffs were a gift from a friend who used to be a copper in the 1970s. The trees outside the window belong to our neighbours, and I believe they’re about to chop them down. If I knew anything about antique fireplaces, I’m sure I could tell you something about those tiles – but I don’t, so I can’t. I always have music playing when I’m working, and from the CD cases on the floor it looks as if my choices that day were Julie Fowlis, Magazine, Steven Lindsay and John Martyn. I always think of myself as a tidy sort, but this photo gives the lie to that. There is, however, method in the seeming chaos. Trust me.”

Kurio kambario savininko knygą išsirinktum skaityti?

|room rider|

PS Šie kambariai ir dar daugiau kambarių čia.

Niekada man Anderseno nebus per daug

Praėjusį šeštadienį buvau antikvariate ir nusipirkau keletą knygų. Viena iš jų buvo H.C.Anderseno “Pasakos”. Būtent jo pasakas man ir mano sesei skaitydavo tėvai. Turėjom namuose vieną seną knygą su labai gražiomis iliustracijomis. Nuo tada Anderseno pasakos man pačios pačios gražiausios. Iš viso H.C.Andersenas jų parašė 168. Mano mėgstamiausia – “Sniego karalienė”, o žiūrėdama sovietinį animacinį filmuką apie drąsų švino kareivėlį net apsiverkdavau, kai popierinė šokėja įsibėgėdavo ir šokdavo į liepsnas, o kareivėlis tuo metu dainuodavo “Да, любимая, да / Heт,любимая, нет “

Taigi, atlikau  H.C.Andersen poveikio mano namams inventorizaciją, tad supažindinu ir jus:

Naujausias mano H.C Andersen pirkinys
knygoje daug gražių iliustracijų. Čia princesė iš pasakos "Kiauliaganys"
Antikvariate pirktoje knygoje radau senovišką skirtuką
Dar turiu ir lietuvišką pasakų leidimą. Jį dovanojo mano sesė

O šitą popierinę pasakų spintą pirkau viename iš internetinių aukcionų.

Praveri spintos dureles, o ten mažutės knygos su Anderseno pasakomis

Dar turiu 12 lėkščių desertui. Suvalgai torto gabalą ir pamatai sceną iš kurios nors pasakos

Dar turiu puodelių su pasakų motyvais

ir mažų padėkliukų arbatos maišeliams

Ir dar namuose yra vienas asmuo, kuris yra Anderseno bendravardis. Bet pats H.C.Andersen čia niekuo dėtas. Tiesiog taip sutapo.

Tad jei skaitysite savo vaikučiams H.C.Andersen pasakas, žinokit, jog yra teoretinė galimybė, jog jie užaugę paskutinius pinigus leis  e-bay internetiniame aukcione, norėdami įsigyti lėkštę su princese ant žirnio.

K.Ž.G

Širdies žvėris

Šiemet kovo 11ąją sueis 20 metų nuo nepriklausomybės atkūrimo. Pati tądien nelabai suvokiau kas vyksta, tik pamenu, kaip tėvai nenusitraukdami nuo televizoriaus stebėjo transliaciją iš Aukščiausiosio Tarybos. Pamenu, kaip tėvai džiaugsmingai žvalgėsi viens į kitą. Ir nors pati nelabai supratau viską, buvo aišku, kas per daug ankšta tam bendram džiaugsmui mūsų namuose.Kiek daug mes atgavome tądien.

Ir jei kada nors aš pradėčiau užmiršti tos dienos svarbą, išsitraukčiau ką tik pabaigtą Hertos Muller “Herztier” ir dar kartą perskaityčiau. Esu skaičiusi apie komunistinio režimo baisumus, bet šita knyga, ko gero, yra viena gražiausių mano skaitytų šia tema. Sutinku, kad žodis “gražu” tikrai sunkiai rimuojasi su individo gniuždymu, nuolatine baime, Securitate kvotomis, dažnomis kratomis, dingstančiais žmonėmis, randamais bandžiusiųjų pabėgti svetur kūnais, koduotais laiškais mamoms ir draugams. Bet visų šitų baisybių aprašymai tampa beveik poezija, kai H.Muller imasi plunksnos. Bet jos rašymo stilius toli gražu nesumažina visų tų (dabar galva nesuvokiamų, o tada – dažnų ir normalių) įvykių. Atvikščiai, visas individo nužmoginimo procesas tarsi dar labiau apnuoginamas.

Rumunija. Caucescu diktatūra. Georg, Kurt, Edgar ir pasakotoja, kurios vardo taip ir nesužinosim, yra draugai, studentai, labai neparankūs režimui ir dėl to persekiojami. Jie kvočiami, jų namai ir daiktai yra nuolatos kratomi tiek Securitate žmonių, tiek šiaip įbaugintų skundikų. Į laiškus jie deda po plauką, kad jei adresatas gautų voką be plauko, žinotų, jog laiškas perskaitytas. Po truputį, tačiau labai sistematiškai jie dėl savo pažiūrų yra išstūmiami iš visuomenės, bet  jiems vistiek tenka egzistuoti joje, jos šešėlyje, kur, kaip pasakotoja išsireiškė “mirtis man švilpteli”.

Pats pasakojimas nėra pilnas visokių įvykių, net gi tie patys pagrindiniai veikėjai yra migloti ir nedetalizuoti, nes H.Muller dėmesys skiriamas lyrškiems sapnų ir prisiminimų aprašymams, baimės ir nusivylimo perteikimui. Knygoje apstu simbolių, alegorijų.Ir nors romano kalba yra užburianti, lygiai taip pat svarbu ir tai, kas lieka nepasakyta. Tai, kas numanoma, bet ne artikuliuojama.

Herta Muller

Sunkiausia man buvo skaityti apie įvykius sekusius po pasakotojos draugės Lolos savižudybės (?). Kaip universiteto salėje surinkti visi studentai ir dėstytojai iš pradžių vieningai nubalsavo

už Lolos išmetimą iš partijos, o po to visi ilgai ilgai plojo, nes nė vienas nedrįso nustoti ploti pirmas. Žiūrėjo į kitų plojančių delnus ir tęsė plojimus. Kai kurie nustojo ploti, o po to vėl pradėjo. Visi bijojo nustoti. Man baisiausia buvo tai, kad  tuo metu minioj neegzistavo nė vienas individas, ten tebuvo tik didžiulis baime varomas kolektyvinis antiorganiškas mechanizmas.

Herta Muller- 2009aisiais gavo Nobelio literatūros premiją. Interview su ja galite perskaityti čia

Neradau jos knygų vertimų lietuviškai (gal blogai ieškojau?). Bet didžíausias “siurprizas” kad net Wikipedijoj lietuvių kalba nieko apie ją neradau. Netvarka.

O didelę dalį knygos “Herztier”galima perskatyti internete.  Angliškai jos pavadinimas yra išverstas “The Land of Green Plums”, nors man originalo pavadinimas “Herztier” (“Širdies žvėris”) labiau patinka, nes tinkamiau nusako tą nerimstantį, nenumaldomą ir nesutramdomą poreikį gyventi ir galvoti laisvai.

K.Ž.G

Vilniaus knygų mugė 5: mirtis, mirtis arba sena, raukšlėta ir rūko!

Konspektas 🙂

Aha, kaip tikriausiai jau pastebėjote, iš J. Gaarderio susitikimo pabėgau (galvojau, ką čia gaištu laiką su tais vertimais) tiesiai pas ponią G. Dauguvietytę.

Pirmiausia pasiaiškinsiu, kodėl toks posto pavadinimas. Taigi, su didele minia lipu laiptais į konferencijų sales, kur vyksta susitikimai. Už manęs lipa dvi tokios jaunos merginos, nežinau, ar moksleivės, ar ankstyvos studentės ir dalijasi mugės įspūdžiais. Staiga nugirdau (ir iš nuogirdos spėjau, kad kalbėta buvo apie G. Dauguvietytę): “Ne, ten neisiu, gi ji sena, raukšlėta ir dar RŪKO!” Cha, cha cha! Na ir kriterijus autoriui vertinti 🙂 Galėtume gi pafotoshopinti ir nebūtų tokia raukšlėta 😀 Šiaip nesu linkusi kištis į kitų žmonių pokalbius (o gal statistiškai esu labiau linkusi kištis nei eilinis lietuvis, ką galima spręsti iš to, kad vis dėlto įsikišau į pokalbį): “O jūs paskaitykit, pamatysit, kokia ji nerealiai faina!” – atsisukusi pasakiau. “Aha, aha,” – dar palinksėjau galva, kad būtų įtikinamiau. Tai va. Merginos tikriausiai nukeliavo pas J. Gaarderį, kuris dar nespėjo taip labai susiraukšlėti, kad jaunimas nenorėtų eiti į susitikimus. Na, prodžioj ir aš nuėjau 🙂 Bet paskui išėjau ir, kadangi pas G. Dauguvietytę buvo pilna salė, tai prasispaudžiau į priekį, atsisėdau ant žemės ir nė sekundės nepasigailėjau pabėgus :).

Autorė su knygos sudarytoja ir leidėja

O tada jau ir išgirdau mintį, kuri privertė mane nusišypsoti, “tsakant”, į ūsą ir prisiminti KŽG postą apie Astrid Lindgren ir jos posakį: “Mirtis, mirtis”. Nes p. Galina kažką panašaus pasakė kalbėdama apie savo knygą. Tada pagalvojau, kad šios dvi ponios tikriausiai turi begalę panašumų: humoro jausmą, nenufotoshopintą veidą, jaunų žmonių meilę.

Įdomiai papasakojo leidyklos direktorė L. Varanavičienė apie tai, kaip buvo mąstoma apie tikslinę Galinos skaitytojų grupę. Taigi, leidėjai manė, kad knygos skaitytojai bus pagyvenusios Kauno ponios ir ponai, kuriems brangūs smetoniškos Lietuvos prisiminimai, tarpukario laikinoji sostinė ir panašiai. Ir buvo didžiai nustebę, kad į susitikimus su knygos autore ateidavo krūva jaunimėlio, o ir trečiąją knygą stende daugiausia perka jauni žmonės. Kodėl jie p. Galiną taip mėgsta?

Išpažintis

Kaip pasakojo pati rūkančioji ponia: “Dešimt Dievo įsakymų žinau, bet nevisus juos išpildžiau” :). Oi “zbikininkė” ji buvo. Pasakoja: ” Į mokyklą nešdavausi įvairiausių daiktų – bliūdą, kočėlą. Į bliūdą įsipildavau rašalo, kojas sumerkdavau. Kviečia prie lentos atsakinėti, atsistoju ir einu. Visa klasė lūžta. Mokytoja žiūri ir nesupranta, kas negerai, kodėl visa klasė iš Dauguvietytės juokiasi. Lyg ir uniforma tvarkinga – suknelė, batukai… O kad pirštus judinu tai nemato… Nieko blogo nepadariau, o garbė klasėj – garantuota.” Baigus mokyklą jautėsi kaip iš katorgos pabėgus, niekaip nesuprato “ko tie durniai verkia – gimnaziją baigė”.

“Visada sakydavau, kad mano devizas: “Mokytojas yra pirmas mokinio priešas”. Taip ir susitikime pedagoginiam universitete pasakiau. Sakau: “Būkit geri, nebijokit tų nepiktybinių chuliganų, neėskit jų. Iš zubrylų niekada nieko gero neišeina, tik iš chuliganų. Jei chuliganas su fantazija, tai iš jo tikrai kažkas bus.” Aha. Dar sakė, kad savo mokytojui Pranui Mašiotui kaliošus buvo prikalus 😀 (Man jau skamba kaip netikras gyvenimas – kaip iš knygos arba kino filmo :))

Autografas žiurkytei

“Nesigailiu, ką esu kada nors padarius, gailiuosi ko nepadariau, bet galėjau padaryti”. Ir man, nuskubėjusiai prie leidyklos stendo parašė:

Dauguvietytė irgi knygų mylėtoja: “Niekada liūdesio neskandinau taurelėj, taurelėj skandinau džiaugsmą. Liūdesio metu – knyga…”

Susitikimo pabaigoj autorė prašo neteist jos ypatingai atviros knygos, nes tai išpažintis: “vidutinio amžiaus žmonės supras, jaunimas – supras, o mano amžiaus moterys – pasigailės…” Ko pasigailės? P. Galinos ar kad taip linksmai negyveno?

Su gera nuotaika nuskubėjau prie stendo gauti autografo. Ten buvo dar linksmiau, nes sutikau savo klasės auklėtoją atvažiavusią iš pajūrio 🙂 Ir dar savo super draugę 🙂 Man visada mistika ką nors sutikt tokioj krūvoj žmonių. Žodžiu, nuotaika buvo super, ten pionts! 😀

And twelve pionts go to……… Sweden! (Kad ta knygų mugės nuotaika pasijaustų)

Autografas žiurkelei

|ką čia iškrėtus :)|

PS Noriu padėkoti savo kukuliams, kurie ramiai miegojo, kol rašiau šitą post’ą 🙂 🙂 🙂

Vilniaus knygų mugė 4: šeštadienis

Šeštadienį vėl bėgau pažliugusiais šaligatviais į mugę – šį kartą į susitikimus, na ir dar gal kokią suvirškintą knygą nusipirkti. Džiaugiausi, kad apsiaviau tokiais “turistiniais” batais neperšlampamais – buvo pats tas per tokią košę klampoti. Bėgau ir galvojau, į kokį susitikimą eiti, nes kaip tyčia, aišku, abu tą pačią valandą!!!

„Mūsų smegenys sukurtos pasakojimams, jos nesukurtos skaitmeninei informacijai ir enciklopedijoms" /J. Gaarderis

Taigi, pirmiausia nusprendžiau užeiti pas J. Gaarderį. Na, toks linksmas ekspresyvus vyrukas. Kaip gaila, kad ne angliškai kalbėjo, pusę šarmo taip susitikimai praranda, nes kol kokį “bajeriuką” išverčia :(.

„Ėjau pas mokytojus ir klausiau, ar ne nuostabu, kad mes gyvename, kad pasaulis toks didelis? O jie tik gūžčiojo pečiais. Tuomet sakiau, ar tai normalu, ar taip ir turi būti? O jie sakė man tuo nesirūpinti, neuždavinėti tokių klausimų. Atrodė, kad suaugusieji cenzūravo mane, bet aš buvau įsitikinęs, kad aš esu teisus. Tada aš suvokiau, kad gyvenimas ne tik nuostabus, bet ir trumpas. Kai suvokiame, kad gyvename, taip pat turime suvokti, jog žemėje esame trumpam. Tai kaina, kurią sumokame už intensyvų gyvenimo džiaugsmą“.

J. Gaarderio esu skaičius tik “Sofijos pasaulį”, bet dabar, aišku noriu ir kitas knygas paskaityt. Bet klausydamasi autoriaus suvedžiau, kad 2009 m. “Scanoramoj” atsitiktinai mačiau filmą pagal jo knygą “Mergaitė su apelsinais”. Filmas man labai labai patiko! Ir dar ne holivudinis, o skandinaviškas! Niam niam, skanus filmas ir apelsinai 🙂 Taip gaila, kad turime tiek mažai progų tuos filmus pažiūrėti ir beveik jokių šansu ne festivalių metu.

Radau filmo gabaliuką YouTube! Giedre, gal pas jus daugiau galimybių pažiūrėti nekomercinius filmus?

Susitikimo metu J. Gaarderis minėjo, kaip nuo pat vaikystės žavisi fokusais ir burtais. Prisimenu postą “Skaityti draužiama” ir pagalvoju, kur tokie draudimai (konkrečiai Hario Poterio burtų) veda…

|norvegiška žiurkytė|