Mano mylimas žurnalas “Vi läser” po ilgo pokalbio s V.Sorokin dar pateikė sąrašą dabartinių Rusijos rašytojų, kuriuos verta perskaityti.
Dalinuosi:
1. Lyudmila Petrushevskaya. Rašo noveles, kur ji maišo pasakas ir siaubo filmus su sovietinio gyvenimo kasdiena. Rekomenduojama knyga “There Once Lived a Woman who Tried to Kill Her Neighbor’s Baby”
2. Boris Akunin . Rašo detektyvus, kur veiksmas vyksta Rusijoje prieš revoliuciją. Dalyvavo protesto akcijose, susijusiose su Putino prezidento rinkimais, kuo labai suerzino Putiną. Rekomenduojama knyga: The Winter Queen (Азазель)
3. Viktor Pelevin. Rašo apie paskutinės sovietinės kartos patirtį. Rekomenduojama knyga : Omon Ra
4. Lyudmila Ulitskaya Rekomanduojama knyga: The Funeral Party (Веселые похороны)
5. Eduard Limonov . Rekomenduoja knyga : “It’s Me, Eddie”
6. Irina Denezhkina. Maniškiame žurnale parašyta “Tas, kuris nori skaityti apie jaunų žmonių gyvenimus šiandieninėje Rusijoje negali rasti geresnės knygos nei I.Denezhkina”Give Me (Дай мне!)”. Denezhkinai tebuvo 21eri, kai knyga apie jaunų merginų gyvenimus be meilės milijoniniame Jekaterinburge buvo publikuota”
7. Tatyana Tolstaya. Rekomenduojama knyga: “The Slynx”
8. Max Frei. Rusiškas fantasy. Rekomenduojama knyga: “Чужак”
Prisimenu, kaip vaikystėje tekdavo stovėti eilėse prie visko.
Man, gimusiai 1979aisiais, teko gana daug valandų praleidti sovietinėse eilėse. Atsimenu labai ryškiai, kai vasarą viena be tėvų stovėjau eilėje prie bananų. Atsimenat tokius nedidelius atidaromus daržovių kioskelius- spintas? Ta štai prie tokio kioskelio prie “Žardės parduotuvės” ir nutįso didžiulė eilė. Stovėjom ten beveik visą dieną, bet taip tų bananų nei “neužvežė” , nei “neišmetė”.
Matytas vaizdelis
Ir dar atsimenu kaip per 13ą savo gimtadienį tėvai man leido neiti į mokyklą, nes kažkas juk turėjo nueiti į kulinariją ir nupirkti tortą (sovietų tada jau nebuvo, o štai eilės egzistavo).
Atsimenu, kaip nepažįstami žmonės stovintys eilėje kartais paprašydavo mamytės ar tėvelio mane “paskolinti”, kad jie galėtų nusipirkti daugiau bandelių, nes parduodavo po 3 žmogui. Tai stovėdavau aš šalia to žmogaus ir bijodavau, kad neatrodau pakankamai įtikinanti, kad pardavėja nepatikės ir neparduos jai ar jam dar trijų bandelių. 😀
Visi tie sovietiniai prisiminimai išlindo iš užmaršties, kai skaičiau V.Sorokin knygą “The Queue” («Очередь»).
Knyga- vien pokalbis eilėje. Stovi žmonės ten ir laukia. Kažką atvežė. Eina gandai, kad švediški. Po to spekuliuoja žmonės, kad gal būt itališki. O jei…jei patys patys geriausi-amerikoniški? Duos po keturis. O gal tik po du?
Eilėje diskutuojama, susipažįstama, išsiskiriama. Eilė keletą kartų pertvarkoma, perstumdoma, stovintieji gauna numeriukus ir porą kartų per dieną yra šaukiami pavardėmis.
Kai tenka stovėti karštyje, eilėje stovintys performuoja eilę, kad ji eitų pro kvaso statinę. Kažkas bėga į skalbyklą parsinešti skalbinių (ar pamenat tuos numeriukus, užsiūtus patalynės kamputyje ir kvapnų popieriuką įkištą tarp paklodžių?). Kažką mama veda atsigerti mineralinio su sirupu. Kažkas bando užlįsti, o kiti tuo piktinasi.
Knyga parašytą 1983 (išleista Paryžiuje 1985) yra labai aiškus postmodernistinės literatūros ir absurdiškos situacijos, kurioje visi buvome įklimpę, pavyzdys, bet V.Sorokin rašo su ironija, tad tas absurdiškumas nėra kafkiškai tamsus.
Berods pilną knygos tekstą galima paskaityti internete
Esu skaičiusi labai gerų atsiliepimų apie jo knygą „Opričniko diena“(2008 m., Vilnius, „Kitos knygos“), kuri anot Wikipedia “aprašo Rusiją 2028 m. su caru Kremliuje, rusų kalba su kinietiškais posakiais ir „Didžiąja Rusijos siena“ skiriančia šalį nuo kaimynų”, tai dabar užsinorėjau ir ją paskaityti.
K.Ž.G
Ištrauka iš “Eilės”
Товарищ, кто последний?
- Наверно я, но за мной еще женщина в синем пальто.
- Значит я за ней?
- Да. Она щас придет. Становитесь за мной пока.
- А вы будете стоять?
- Да.
- Я на минуту отойти xотел, буквально на минуту...
- Лучше, наверно, ее дождаться. А то подойдут, а мне что
объяснить? Подождите. Она сказала, что быстро...
- Ладно. Подожду. Вы давно стоите?
- Да не очень.
- А не знаете по сколько дают?
- Черт иx знает... Даже и не спрашивал. Не знаете по
сколько дают?
- Сегодня не знаю. Я слышала вчера по два давали.
- По два?
- Ага. Сначала-то по четыре, а потом по два.
- Мало как! Так и стоять смысла нет...
- А вы займите две очереди. Тут приезжие по три занимают.
- По три?
- Ага.
- Так это целый день стоять!
- Да что вы. Тут быстро отпускают.
- Чего-то не верится. Мы вон с места не сдвинулись...
- Это там подошли, которые отxодили. Там много.
- Отойдут, а потом подваливают...
- Ничего, щас быстро пойдет...
- Вы не знаете по сколько дают?
- Говорят по три.
- Ну, это еще нормально! Возле Савеловского вообще по
одному.
- Так там нет смысла больше давать, все равно приезжие
разберут все...
- Скажите, а вчера очередь такая же была?
- Почти.
- А вы и вчера стояли?
- Стояла.
- Долго?
- Да не очень...
- Не очень мятые?.
- Вначале ничего, а под конец всякие были.
- Сегодня тоже наверно получше разберут, а плоxие нам
достанутся.
- Да они все одинаковые, я видел.
- Правда?
- Ага. Плоxие они отбирают.
- Да, отберут они! Жди!
- Обязаны отбирать и списывать.
- Да бросьте вы! Обязаны! Они наживаются на этом будь
здоров...
Šiais metais pasirodysiančio filmo “Ana Karenina” anonsas.
Siaubingai užsimaniau knygą iš naujo perskaityti, nes kai skaičiau ją gimnazijos laikais dėl laiko trūkumo ją per porą dienų perskaičiau, bet anoks ten skaitymas buvo, kai reikėjo skubėti, pulti, be jokio džiaugsmo skaityti. Kaip jums anonsas? Ar žiūrėsit filmą?
Girdėjot? Ray Bradbury mirė šiandien. 91 metai. Daugiau nei 50 knygų.
“You don’t have to burn books to destroy a culture. Just get people to stop reading them.”
— Ray Bradbury
“You must write every single day of your life… You must lurk in libraries and climb the stacks like ladders to sniff books like perfumes and wear books like hats upon your crazy heads… may you be in love every day for the next 20,000 days. And out of that love, remake a world.”
— Ray Bradbury
“I have never listened to anyone who criticized my taste in space travel, sideshows or gorillas. When this occurs, I pack up my dinosaurs and leave the room.”
— Ray Bradbury
“We are an impossibility in an impossible universe.”
— Ray Bradbury
Yoani Sánchez knyga “Havana Real”Knyga sudaryta iš Yoani blogo Generacion Y įrašų darytų 2007-2010 metais.
Autorė rašo apie Kubos diktatūrą, apie tai, ką tokia santvarka padarė su kubiečiais kaip tauta ir kaip tai paveikia žmones individualiame lygmeny.
Kuboje gimusi ir augusi Yoani Sánchez trumpam gyveno Šveicarijoje, bet nusprendė grįžti atgal į Kubą. Blogo įrašus ji publikuoja slapta, apsimesdama turiste, kad patektų į viešbučius, kur yra interneto ryšys arba persiunčia kitiems asmenims.
Jos blogo įrašai yra verčiame į daug kalbų, tame tarpe- ir lietuvių(taip kad nėra jokios priežasties neskaityti)
Šiemet sukanka 100 metų nuo A.Strindbergo mirties. Ta progaŠvedijos teatruose nauji Strindbergo pjesių pastatymai, TV laidos apie jį ir jo kūrybą, diskusijos ir pan.
Visur tik Strindbergas Strindbergas Strindbergas.
Štai pavyzdžiui tokį in memoriam anonsą radau gegužės 19-osios (A.Strindbergo laidotuvių dieną) laikraštyje.
“Šiandien sueina 100 metų nuo
Augusto Strindbergo laidotuvių.
Klockarebolagets laidotuvių biuras rūpinosi laidotuvėmis,
kai 60.000 žmonių lydėjo jį į paskutiniam poilsiui į Stokholmo Šiaurines kapines”
Austėja bloge publikavo man labai patikusį įrašą apie skaitymą XXI amžiuje. O tame įraše įdėjo nuorodą į straipsnį “Apie skaitymo malonumą XXI amžiuje”, kur įdomias mintis dėsto doc. V.Mozūraitė.
Man patikusios straipsnio vietos:
“Doc. V.Mozūraitės drąsios mintys dar prieš keliolika metų sulaukė griežtos pedagogų kritikos, tačiau dabar atsiranda ir mokytojų, pritariančių jos nuomonei, kad moksleiviams privaloma skaityti literatūra neatitinka jų amžiaus. Ar septyniolikmečiai gali suvokti, pavyzdžiui, Friedricho Schillerio „Klastą ir meilę“, Williamo Shakespeare’o „Hamletą“ ar Johanno Wolfgango Goethe’s „Faustą“, rašytą visą gyvenimą ir užbaigtą prieš pat mirtį?! Suprasti ir išanalizuoti brandaus žmogaus viso gyvenimo patirtį, ne vieną kartą permąstytą ir sudėtą į kūrinį?! Perskaitys, išanalizuos, tačiau nesuvoks. O toks mechaninis išmokimas ir atsakymas sieloje nepaliks nieko.”
“Doc. V.Mozūraitė prisiminė amerikiečių edukologą Marcą Prensky, pavadinusį kartą, gimusią po 1994 metų, kai labai atpigo, sumažėjo ir staiga visur paplito personaliniai kompiuteriai, „skaitmeniniais čiabuviais“, o vyresnius žmones – „skaitmeniniais imigrantais“. Jie „vadovauja paradui“, moko „čiabuvius“, tvarko šiuolaikinio jaunimo gyvenimą, nors iš tiesų labai daug dalykų nepastebi, nežino, nesupranta.”
Ar nepasigedot šių metų Pulitzerio premijos už grožinę literatūrą?
Tai tokia premija šiemet nebus niekam teikiama, nes garbioji komisija niekaip negalėjo susitarti, kuriam autoriui už kurią knygą duoti premiją. Ir čia ne pirmas kartas, taip yra jau atsitikę 9 kartus nuo 1918ųjų
Leidyklos nepatenkintos burbuliuoja, nes Pulitzerio knygos iš knygynų lentynų dingsta greitai ir garantuoja geras pajamas.
Burbuliuoja turbūt ir knygų autoriai, turėję galimybę gauti Pulitzerį.
Premiją galėjo laimėti David Foster Wallace The Pale King, Karen Russells Swamplandia! ir Denis Johnsons Train Dreams, bet bet…
Šiandien viename didžiausių Švedijos dienraščių Dagens Nyheter buvo paskelbti tyrimo apie tėvų skaitymą vaikams rezultatai.
Paaiškėjo, jog tik 35% tėvų skaito savo vaikams (0-9 metų) kasdien, dar 30% skaito keletą kartų per savaitę. Tyrimas taip pat rodo, jog daugiau savo vaikams skaito labiau išsilavinę tėvai, o mamos skaito dažniau nei tėčiai. Seniau vaikams buvo skaitoma apie pusvalandį, dabar šis laikas sutrumpėjo iki 15 minučių.
Džiaugiuosi, mūsų šeima priklauso tiems 35 procentams, kurie skaito kasdien. O ir aš ir vyras vaikams skaitome tiek pat- vieną vakarą skaito K, kitą vakarą skaitau aš. Šventas reikalas tas skaitymas mums. Su vyresnėliu į biblioteką einam beveik kiekvieną savaitę, o kartais ir dažniau. Ir knygas perkam, ir prašom, kad knygas dovanotų, kartais prisipažįstu, jog net per daug išsileidžiam pinigų vaikų knygoms.
Čia toks savaime suprantamas susitarimas tarp manęs ir K. kad skaitymas yra šventas reikalas. Gal todėl, jog abu užkietėję skaitytojai nuo vaikystės? nes skaitymo džiaugsmas, man atrodo, yra didžiulė dovana vaikams. Viena didžiausių, kurią gali duoti.
Prieš porą dienų mano beveik trimetis paėmė ir pauostė knygą, o aš mintyse “Jė! Nagi nagi įkvėpk giliau,pajusk knygos kvapą. OOOO mano vaikas knygas uosto!” Kai pagalvoju, ką man skaitymas davė, tai dar labiau stengiuosi parodyti savo vaikams, koks tai yra malonumas.
Keletas nuorodų apie vaikų literatūrą, skaitymą su vaikais ir pan.
Mano naujasisi atradimas- Andrew Kaufman “All My Friends Are Superheroes”
Visi Tomo draugai yra superherojai turintys nuostabių galių. Kai TV mergaitė verkia, jai vietoj ašarų skruostais rieda maži televizoriai, Nešiotoja, ant pečių laiko viso pasaulio problemas, arba Nuotaikos Keitėjas, kuris greitai sugeba pajausti visą jausmų registrą.
Tomas įsimyli Perfekcionistę, kurios supergalia yra ta,jog viskas aplink ją tampa perfect-nuostabu.
Bet vestuvių dieną Hypno užhipnotizuoja Perfekcionistę, kad ji vienintelė nematytų Tomo, ir nors visi jai sako, jog jis čia pat, jog jis niekur nedingo, ji jo pasigenda ir gedi šešis mėnesius.
O po to nusprendžia persikraustyti į Vancouver. Ir iki tol, kol lėktuvas nusileis ten, Tomas turi įtikinti ją, jog jis čia, šalia, ir ją vis dar myli.
Trumputė knyga, manajame leidime tik 109 puslapiai, bet užtat kokia originali! Negirdėta, neįprasta, mažutė meilės istorija.
‘Kaufman’s prose is often funny, even in his more straightforward observations about human nature, yet All My Friends Are Superheroes is also a tender examination of love and transformation that manages to sustain its fantastical premise right through to its thoroughly logical conclusion.’ Canadian Literature
‘In Andrew Kaufman’s unpredictable fable of love in the 21st century … he rigorously punctures modern psychoses of the ‘have it all’ society … The book’s dispassionate tone enables the author to tell an extraordinary, albeit brief tale, with surprisingly emotional and even profound results. Does Tom succeed in breaking Hypno’s curse? It won’t take long to find out’ and it maybe just inspire some romance in you – superhero or not.’ Canada Post
‘A deliciously barbed commentary on our ongoing epidemic of physical and emotional multi-tasking and all its’ neurotic spin-offs.’ Toronto Globe and Mail
…savo namuose. Mano vaikų namų bibliotekoj didžiulė spraga- labai mažái turim vaikiškų knygų lietuvių kalba. Dabar planuojam užsisakyti jų kažkiek per internetą, bet vaikiškas knygas pirkti sunku jų nemačius.
Tai prašau blogo skaityojų parekomenduoti man. Ką pirkti?
Vyresnis gavo dovanų knygą apie Kakę Makę ir netvarkos nykštuką. Buvau girdėjusi istorijų, kad vaikai perskaitę tą knygą puola tvarkytis. Mano spirgas įsimylėjo tą įstoriją, net tėčui švedui liepia ją skaityti, bet kai sakom, jog laikas susitvarkyti, nes kitaip ateis netvarkos nykštukas, jis susiraukia ir pirktai sako”Durnas durnas netvarkos nykštukas.
Seriale “Scrubs” pagrindinis veikėjas JD norėtų, kad jam darant ką nors kvailo atsirastų žmogus, kuris pasakytų, jog tai klaida.
Pavyzdžiui, kai sugalvoji eiti į pasimatymą su kokiu “šmikiu”. Arba kai žiūri serialus iki vidurnakčio, nors žinai, kad vaikai neleis išsimiegoti, ir kitą dieną vaikščiosiu kaip zombė.
Arba kai sugalvoji, kad nusipirkt naujausią U.Eco knygą “The Prague Cemetery“…mp3 formatu.
Mistaaaaaaaaake! Klaida, didžiulė klaida manyti, jog U.Eco tekstas pasiduos klausymui, kai stumsiu abu vaikus vežime iš darželio arba šiaip eisiu pasivaikščioti vakare. Ne. No Njet. Inte.Nicht
Pirmuosius tris skyriukus jau trečią kartą klausiau, bet taip ir nesupratau kas ten vyksta.
knyguziurkes.com 