Kadangi knygų žiurkė L pasiėmė trumputes atostogas ir išvažiavo aplankyti vienos mūsų klasiokės ir Miguelio de Cervantes, tai pabandysiu neapsileisti ir palaikyti frontą, nes kaip žinia, knygų fronte visada yra kas nors naujo.
Mano skaitomuose knygų bloguose paskutiniu metu labai dažnai pradėjo šmėžuoti žodžiai- vasaros skaitiniai. Nežinau, kaip jūs, bet aš niekada neskirstydavau savo skaitomų knygų į vasarines ir ne. (Gal yra ir žieminių knygų? O gal ir demisezoninių?) . Taigi, ta sąvoka “vasaros skaitiniai” arba “vasaros knygos” lenda dabar iš visų kampų, ir aš bandau suprasti, kas turima galvoje.
Keletas New York bibliotekų net sukūrė specialų interneto puslapį www.summerreading.org, kur vaikai gali užsiregistruoti skaitomas knygas, sukurti savo avatarą, rašyti knygų recenzijas ir t.t.
Man “vasaros skaitiniai” asocijuojasi su tuo “Skaitytinų knygų sąrašu”, kurį mokytoja padiktuodavo prieš pat atostogas. Pamenu, kad labai labai laukdavau tos dienos, kai sužinosiu, ką reikia skaityti ir prisimenu, kaip tai vienas, tai kitas iš mūsų pergalingai nusišypsodavo ar sušukdavo, kai mokytoja pasakydavo jau perskaitytos knygos pavadinimą.
Vieną kartą prisijuokėm, kai mokytoja gana monotonišku balsu pasakė “Dostojevskis- idiotas” 🙂 Prireikė kelių sekundžių, kol supratom, kad čia toks knygos pavadinimas, o ne mokytojos nuomonė apie rašytoją.
O pats terminas “vasaros skaitiniai” man labiau asocijuojasi ne su konkrečiomis knygomis, o su nuostabiomis vietomis, kur galima skaityti. Pirmasis vasaros mėnuo jau įpusėjo, o aš vis dar nenusprendžiau, kokie tie “vasariniai skaitiniai” bus.
Turbūt darysiu taip, kaip darau ištisus metus- skaitau tai, ko užsinoriu. Be jokių planų ir be strategijų.
Mano mylimojo žurnalo ‘”Vi läser” (“Mes skaitome”) naujausiame numeryje yra labai gražus fotoreportažas iš Virginia Woolf Monk’s House – namo, kur Virginia ir jos šeima gyvendavo iš pradžių tik savaitgaliais ir vasarą, o nuo 1939- nuolatos.
1919-ųjų birželį V.Woolf ir jos vyras Leonard atvažiavo apžiūrėti Monk’s House, ir nors name nebuvo nei šilto vandens, nei elektros, nei dujų, Virginia Woolf iš pirmo žvilgsnio pamilo sodą.
Savo dienoraštyje Virginia rašo (atsiprašau už nemokšišką vertimą): (rytoj) aš pauostysiu raudoną rožę; atsargiai pereisiu žole (aš judu tarsi ant galvos neščiau krepšį su kiaušiniais), užsidegsiu cigaretę, (…); tarsi naras labai lėtai panirsiu į vakarykštės dienos paskutinį sakinį.
Savo draugei 1919 ųjų liepos 23-iąją Virginia rašo :” Tu turi čionai atvažiuoti ir pasėdėti su manimi ant žolės arba pasivaikščioti po vaismedžių sodą arba parinkti čia esančių vyšnių, slyvų, kriaušių, figų“.
Foto D.Miller
Virginia pripažįsta, jog sodas ” yra Leonardo kūrinys“, jog jo įnašas yra “herojinis“.
Vyras Leonard
Visai netoliese (galima nuvažiuoti dviračiu) gyveno Virginijos sesuo Vanessa Bell, tai abiejų seserų soduose lankėsi T.S.Eliot, E.M.Forster (tas pats, kur parašė “A Room with a View” ir “Howards End”) ir ekonomistas John Maynard Keynes (visi jie juk kartu priklausė Bloomsbury grupei)
V.Woolf dukterėčia Angelica Garnett savo biografijoje rašo, jog Monk’s House buvo pilna žalios spalvos: “Žalia buvo Virginijos spalva. Žalia krikštolinė kriaušė visad buvo padėta svetainėje ant stalo tarsi jos asmenybės simbolis”
Virginijos ir jos vyro pelenai buvo išberti po guobomis Monks House sode. O nuo 2000-ųjų Monk’s House gyvena dizainerė Caroline Zoob su savo vyru Jonathan. 2000-aisiais laikraštyje buvo paskelbta, jog ieškoma žmonių, kurie sutiktų gyventi Monks House muziejuje ir dvi popietes per savaitę priimti lankytojus, kuriems labai knieti aplankyti V.Woolf namus. Straipsnis apie tai čia
chased Monks House in Rodmell,Susse as a couny retreat fom life in London. The garden won them over and they bought the primitive house without water, gas, or electricity. At Monks House they spent their weekends, holidays, and longer periods during the summer. They made it their permanent home in 1939. For Woolf, life in Sussex promoted bot
Mokyklos pradžios proga mano mažoji sesė (ir tėveliai) man padovanojo V.Miliūno knygą "Evalduko metai". Ta su kaspinu tai aš, o ta mažutė, tai mano mylimoji sesė
Kažkurią čia dieną pagaliau suvokiau, kad mano mažoji sesė išteka.
Mano.Mažoji.Sesė. Išteka.
VAJĖTUS!
Juk, atrodo, nelabai seniai dar stumdžiau ją mūsų lėlių vežime, jog vos prieš porą mietų prieš miegą skaičiau jai M.Ende “Begalinę istoriją”, visai neseniai anspaudavom savo vaikiškąsias knygas zuikių, ežiukų ir stirniukų antspaudais,ne per seniausiai knygų stirta užremdavau duris, kad ji neįeitų į kambarį.
O ji šią vasarą išteka.
Tad šia seseriška proga- knygos, kuriose vienaip ar kitaip aprašyti seserų santykiai.
Aktorius Alan Rickman turi TOKĮ gražų balsą, kad galima išeiti iš proto dėl to gražumo.
Kartą su kolege klausėmės jo balso darbe, tai net į traukinį pavėlavom, nes tas jo balsas mus taip užliūliavo, kad net laiko suvokimą praradom.
Šiaip tai aš nesu didelė Šekspyro sonetų gerbėja, bet kai tuos sonetus skaito Alan Rickman, sėdžiu pakerėta ir sužavėta.
My mistress' eyes are nothing like the sun;
Coral is far more red than her lips' red;
If snow be white, why then her breasts are dun;
If hairs be wires, black wires grow on her head.
I have seen roses damasked, red and white,
But no such roses see I in her cheeks;
And in some perfumes is there more delight
Than in the breath that from my mistress reeks.
I love to hear her speak, yet well I know
That music hath a far more pleasing sound;
I grant I never saw a goddess go;
My mistress when she walks treads on the ground.
And yet, by heaven, I think my love as rare
As any she belied with false compare.
Jos akys man kaip saulė neatrodo;
Jos lūpos – ne koralai; su sniegu
Bijočiau aš palyginti jos odą,
Raizgius ir juodus plaukus – su šilku.
Brangioji mano – ne puošnus bijūnas
(Veidų nemaža gražesnių mačiau),
Jos kūnas toks, kaip ir kiekvienas kūnas,
Ir kvepia ji už rožę daug prasčiau.
Ji prašmatniai kalbėti nesistengia,
Nėr muzikos jos balso šiurkštume.
Galbūt dangaus dievaitės oru žengia,
O mano meilė vaikščioja žeme.
Bet man gražesnė grožio jos dalelė
Už visa, ką kiti padangėn kelia…
O dabar paklausykite, kaip šitas sonetas suskamba, kai jį skaito Alan Rickman
Filme “Sense and Sensibility” (pagal J.Austen knygą) Alan Rickman vaidina pulkininką Brandoną ir savo mylimąjai Marianne skaito ištrauką iš Edmund Spenser “The Faerie Queene”
O naujajame T.Burton filme “Alice in Wonderland” A.Rickman “paskolino” savo balsą vikšrui.
Pamenat, kai kiek anksčiau rašėm apie tai, kad JAV pirmasis prezidentas George Washington yra pasiskolinęs, bet negrąžinęs Emer de Vattel parašytos knygos “The Law of Nations”.
Nuo knygos išdavimo praėjo 221 metai, tad G.Washingtono skola bibliotekai buvo gana didelė.
Bibliotekininkai gali atsikvėpti! Washingtono namų Virginijoje darbuotojai pasiūlė kompensuoti bibliotekos praradimą ir bibliotekai perdavė “Law of Nations”. Tiesa, tai buvo ne ta pasiskolinta, bet to paties leidimo knyga.
Gegužės 20 dieną per oficialią ceremoniją knyga buvo grąžinta bibliotekai. Pagalvokit, kaip baisu būtų, jei kiekvienas skolininkas turėtų knygas grąžinti per oficialią ceremoniją, kuri būtų filmuojama ir rodoma per internetą. 🙂
Po storos (650 puslapių) J.C Oates man prireikė kažko kitko- daug trumpesnio, o V.Bubnio “Arberonas” tam reikalui labai tiko. Esu ją skaičiusi keletą kartų, bet vistiek kažkaip vis ką nors įdomaus atrandu. Tik yra viena problema- skaitau tekstą, o galvoje skamba herojų iš filmo “Maža išpažintis ” balsai: mokyklos direktorė M.Mironaitės sako “Atsiveskite rytoj tėvą”, o Sauliukas taip vaikiškai su ironija konstatuoja, kad “darželyje tokie eilėraščiai, kad negali prisiminti”, todėl jam daug lengviau išmokti eilėraštį apie tai, kaip mergos ėjo karvių melžt, ir sutiko jautį 🙂
Man “Arberonas” patinka todėl, kad labai lengvai nusikeliu į anuos tarybinius laikus, kai dar buvo leidžiamas žurnalas “Šluota”, kai specbufete buvo galima gauti ypatingų prekių, kai buvo dalijami garbės raštai, o “baliaus” mažuose butuose metu, suvalgius “silkės pataluose ” ir atsigėrus gaivos, buvo geriamas bruderšaftas 🙂
“Arberonas” man dar primena gūdžius mokyklinius laikus, kai mokytoja man rašydavo “”penkis su geležinkeliu” ir kai dižiausias noras buvo tapti pioniere (niekad ja taip ir nepabuvau).
“Arberonas” knyga ir filmas “Maža išpažintis” yra tarsi tarpusavyje suaugę dalykai. Beje, filmas buvo filmuojamas mūsiškėje gimnazijoje, o vienoje scenų jame šmėkšteli mūsų klasiokės Karolinos mama.
Alma Littera ne per seniausiai išleido naują knygos leidimą, nors aš tai skaičiau senąją, “Vagos” 1969aisiais išleistą ir 31 kapeiką kainavusią knygą, kurioje yra Klaipėdos miesto “Trinyčių” fabriko bibliotekos antspaudas 🙂
Visą praėjusią savaitę skaičiau J.C.Oates “My Sister, My Love”, ir kaip jau minėjau ankstesniajame įraše, tai buvo vienas tų skaitymų “prieš srovę”.
Ne todėl, kad buvo nuobodu (atvirkščiai, pasakojimas labai įtraukiantis), ne todėl, kad kalba buvo bloga (Oates prozos kalbinis lygmuo man visada labai imponuoja), o todėl, kad knygos pasakojimas yra tamsus , juodas.
J.C.Oates apskritai nerašo lengvų, šviesių “feel-good” knygų, ji visada pasirenka pasakoti apie tamsiąsias žmonių puses, apie disfunkcines šeimas, apie tai, kas slepiama po blizgančiu išpuoselėtu fasadu (“Blonde”, “Gravedigger’s Daughter”, “Beasts”), ir “My Sister, My Love” nėra išimtis.
Skaičiau knygos švediškąjį leidimą
Knyga įkvėpta tikrų įvykių- 1996 antrąją kalėdų diena buvo nužudyta mažoji grožio karalienė šešiametė JonBenet Ramsey. Internete pilna jos nuotraukų, į kurias žiūrint baisiai suspaudžia širdį. Nevaikiškai išpuošta, išdažyta mergaitė, už kurios tokį begalinį ir atgrasų seksualizavimą, jos pavertimą objektu, daiktu atsakingi tiek tėvai, tiek media, tiek nesveikas visuomenės požiūris. Bet grįžtu prie pačios knygos.
Knygoje pasakojama apie vieną amerikietišką šeimą, kur tėvas tarsi koks dendis vilioja visas aplink jį esančias moteris, bando atrodyti daug protingesnis nei esąs iš tikrųjų, nuolat neteisingai cituojantis lotyniškas sentencijas, nuolat sakantis vaikams, kad juos labai myli, bet niekaip nesugenbantis NĖ KARTO nueiti į čiuožimo varžybas, kur jo dukrelė Bliss (iš tikrųjų jos vardas Edna Louise, bet mama sumanė, jog dukrai reikia sceninio vardo) skina pergalę po pergalės.
Bliss mamos tikslas yra kopti visuomenės laipteliais, bendrauti su kuo įtakingesniais žmonėmis, o pasiekti tą statusą galima per savo vaikus: Vyresnėlis Skyler yra siunčiamas pas įtakingų žmonių vaikus žaisti, o mažoji Bliss ruošiama tapti dailiojo čiuožimo čempione, jos plaukai nuolat šviesinami, jai leidžiami “vitaminai”, ji gauna kone po saują tablečių nuo visokių psichiatrinių tikrų ir išgalvotų sutrikimų, ir ji sukandusi dantis kenčia skausmą kojoje, bet apie tai niekam nesako, nes tol, kol ji čiuožia, tol ją mama ir tėtis myli. Bliss vis klausia “Jei aš nukrisiu per varžybas, ar mane kas nors po to mylės?”
Knyga parašyta iš Bliss brolio Skyler pozicijos. Kai jis pradeda savo pasakojimą, sužinome, kad jam jau beveik dvidešimt metų, o nuo tos nakties, kai mažoji sesė Bliss buvo nužudyta jau praėjo dešimt metų. Ir nors tiek daug metų praėjo, žmonės, laikraščiai, blogai vis dar spekuliuoja, kas galėjo būti mažosios Bliss žudikas. Mama Betsey? Tėvas? Kaiminystėje gyvenantis pedofilas? O gal pats devynmetis Skyler?
Būtent tėvų elgesys su vaikais ir buvo ta priežastis, kodėl skaičiau it “prieš srovę”. Kadangi aš ir mano sesė turėjom pačią gražiausią vaikystę (su besąlygiška meile, su ilgomis vasaros atostogomis Nidoje, su apkabinimais, su “Myliu”, su serbentų puslitriniais “slovikiukais” ir šaltais blynais prie jūros, su sekmadieniniasi pasivaikščiojimais su tėvais po parkus, muziejus ir dailės galerijas, su mamytės pieštomis popierinėmis princesėmis ir tėvelio daromomis juodai baltomis nuotraukomis, su kasdieniniu klausimu tėvams “Ką parnešėt?”, kai jie po darbo (skirtingai nuo knygoje aprašomų tėvų)kasdien grįždavo namo), skaityti apie VISIŠKAI kitokią, tamsią vaikystę buvo labai sunku.
Nė vienas iš tėvų nė karto neparodė simpatiško bruožo. Tėvas Bix nuolat žada vaikus kur nors nusivesti, ką nors su jais nuveikti, bet niekada to nepadaro, motina Betsey visą savo laiką skiria mažajai Bliss, bet tik todėl, kad tai jai pačiai duoda naudos, tik todėl, kad Bliss yra įrankis taip laukiamam statusui tarp amerikietiškųjų upper-class namų šeimininkių pasiekti. Kai kuriose recenzijose būtent dėl to J.C.Oates knyga ir yra kritikuojama, kad tėvai yra plokšti, teturintys tik vieną labai jau nemielą pusę, neturintys jokių kitokių bruožų. Nors man tai netrukdė.
Visų pirma, kadangi didelė knygos dalis rašyta iš mažo vaiko pozicijos, nekeista, kad būtent taip tėvai yra suvokiami.Na tikrai ne daug vaikų gali suvokti savo tėvus kaip pilnas, įvairiapuses asmenybes. Bent ja man atrodo, kad toks suvokimas atsiranda augant.
Knygos autorė
Antra, “My Sister, My Love” yra amerikietiškojo gyvenimo juoda satyra, kur spalvos gerokai sutirštintos, kur kritikuojami šokiruojančių istorijų besivaikantys žurnalistai, aukšto statuso visuomenėje ištroškusios “nusivylusios namų šeimininkės”, be galo ankstyvas vaikų pavertimas seksualiniais objektais, perdėtas dėmesys išorei grožiui ir jaunystei, svarbiu darbu prisidengę ir nuo buvimo su vaikasis nusiplaunantys vyrai, visuomenė, kuri net nuo paprasto vaikiško užsispyrimo ar baimės gali pasiūlyti saują tablečių ir visą krūvą psichiatrinių diagnozių. Ir žinoma, žmonių domėjimasis skandalingomis baisiomis istorijomis, kurios eksploatuoja aukas, kad patenkintų mūsų smalsumą (Mane net šiek tiek graužė sąžinė, kad ir aš internete ieškojau tikrosios istorijos veikėjos JonBenet nuotraukų, po to dar ilgai jaučiausi tarsi nešvari, kadangi ir aš neatsispyriau ir tapau to dalimi)
J.C.Oates proza nepaprastai detali, sodri, stipri ir pribloškianti. Ji žino, kaip papasakoti istoriją, ką joje nušviesti, kokiomis priemonėmis tai padaryti, ir ji šitoj knygoj, mano akimis, tai daro meistriškai.
Jei reikėtų rekomenduoti kurią nors J.C.Oates knygą, tai pirmiausia vis dėlto rekomenduočiau “Blonde”, bet ne todėl, kad “My Sister, My Love” yra prastesnė. Abi jos savotiškai tamsios ir baisios, abiejose gvildenamos panašios temos, bet “Blonde” man buvo lengviau skaityti. Gal todėl, kad nuo Marilyn Monroe mirties praėjo daug metų, gal todėl, kad ji buvo suaugusi moteris, o ne penkerių metų mergaitė, visai neturėjusi jokio kito pasirinkimo.
Bet abi knygos vienodai stiprios, abi garantuoja literatūrinius šiurpuliukus.
Pirmasis knygos sakinys: “Dysfunctional families are all alike. Ditto ‘survivors.”
Skaitau J.C.Oates “My Sister, My Love” ir negaliu nieko kito veikti, negaliu nei tvarkytis, nei į šitą tinklaraštį rašyti, tiesiog turiu skaityti. Žinau, kuo viskas baigsis, bet vistiek J.C.Oates rašo TOKIĄ prozą, kad net 650 puslapių knygos neprailgsta.
Bet knygos tema tokia sunki, jog atrodo lyg skaitau “prieš srovę”.
Ar yra knyga, į kurią norėtum nusikelti? O gal tiesiog įsikraustyti ten su visa manta, su pasoginiais patalynės komplektais, sidabriniais šaukšteliais, senais laiškais ir visais kitais būtinais daiktais.
Aš pati kažkaip niekaip nesugalvoju, kurioje suaugusiškoje knygoje norėčiau gyventi. “Daktaras Živago”? Oi, ne, per šalta, o dar ir ta revoliucija… Į Š.Bronte “Džeinę Eir”? Skamba gana viliojančiai, tik tas tas misteris Ročesteris jau užimtas…Tikrai ne į A.Rice “Interviu su vampyru”, nes naktį po to, kai ją nusipirkau (tik nusipirkau, nebuvau net atsivertusi) sapnavau košmarus apie tai, kaip vampyrai kontroliuoja žmoniją, ir kaip tenka nuo jų bėgti į … Kanadą.Na gerai pagalvojus tai gal norėčiau pagyventi J.Austen romanuose, nors įtariu, kad mane greitai iš ten išmestų dėl mano feministinių pažiūrų.
Vilniečiai gali džiaugtis, kad beveik gyvena K.Sabaliauskaitės knygoje “Silva rerum”, o londoniečiai gali apsimesti gyvennatys O.Wilde knygoje “Doriano Grėjaus portretas”, V.Woolf romane “Mrs Dalloway” arba N.Hornby “High Fidelity”.
O aš prieš porą dienų pakeliavau po S.Lagerlöf “Stebuklingąsias Nilso keliones” (tiksliau vieną knygos skyrių). Pačią knygą esu skaičiusi berods ketvirtoje klasėje ir prisipažįstu, jog ji man nelabai patiko. Tiesiog per daug aprašymų, per daug vietų, kurių net įsivaizduoti negalėjau (nors dabar jose gyvenu, dirbu, lankausi, po jas keliauju). Antra vertus, labai suprantu save ketvirtokę, nes juk knyga parašyta kaip geografijos vadovėlis.
Taigi. Ar pamenat, kai Nilsas viename mieste (Karlskronoje) nelabai pagarbiai atsiliepia apie vieną skulptūrą, kuri, kaip vėliau pasirodo, atgyja naktimis ir yra Švedijos karalius Karlas XI? Įsižeidęs karalius bando sugauti Nilsą, kuris bėgdamas Karlskronos akmenimis išgrįstomis gatvėmis (batai su kulniukais tose gatvėse yra tikra dievo bausmė- blogo autorės, o ne Selmos Lagerlöf pastaba), kol sutinka kitą gyvą, bet medinę skulptūrą – Rosenbom’ą, kuris paslepia Nilsą po savo kepure ir taip išgelbsti nuo karališkojo pykčio.
O dabar visi persikeliam tiesiai į pasaką… Viens du trys!
Nilsas Holgerssonas
Prie skulptūrėlės Nilsui kabo šita lentelė
O čia- karalius Karl XI, kurį labai suerzino Nilso nepagarba jamRosenbom'as- pakėlus jo kepurę galima įmesti pinigėlį. Kasmet gegužės mėnesį visi miesto abiturientai susirenka prie šitos skulptūros ir įmeta po vieną kroną, kuri buvo nukalta jų gimimo metais
Atsimenat tuos laikus, kai iš draugo pasiskolindavai flomasterį (flAmasterį, PLomasterį), o jis arba ji sėdėdavo šalia ir sakydavo “Taip stipriai nespausk” ?
O atsimenat tas korteles mokyklos bibliotekoje, kur piktoka bibliotekininkė įrašydavo pasiskolintas knygas, ir tą kone pasididžiavimo savimi jausmą, kai į kortelę reikėjo įdėti naujų papildomų lapų, nes tu kas antrą dieną skoliniesi vis naujas knygas?
O atsimeni, kaip negrabiai atsiriekusi perdėm storą duonos riekę (suraikyta duona tada dar nebuvo parduodama), užsikaitusi arbatinuką ir pasidariusi arbatos, sėdėjai virtuvėje įsikniaubusi į knyga?
Arba kaip i portfelį (atsimenat universalinėj parduotuvėj ką tik nupirkto portfelio kvapą ir tą malonų garsą, kuris girdėdavosi, kai užsegdavai sagteles ?) grūsdavai storą knygą, kad turėtum, ką paskaityti per pertraukas.
O gal pameni tą sąsiuvinį, į kurį reikėjo aprašyti per vasarą perskaitytas knygas?
“There are many little ways to enlarge your child’s world. Love of books is the best of all.”
Vienintelė praėjusiais metais mano skaityta lietuviška knyga buvo K.Sabaliauskaitės “Silva Rerum”. Ir, žinot, šiuo atveju kokybė tikrai atsvėrė kiekybę.
Negaliu iki šiol atsidžiaugti, kad tokį romaną kažkas parašė lietuviškai. “Silva rerum” ilgais, atrodo, nesibaigiančiais sakiniais priminė G.G.Marquez.
Dar labai džiaugiausi, jog romane pavaizduotas miesto, o ne kaimo gyvenimas.
Ir dar KAIP pavaizduotas! Ohoho! Kiekvienas sakinys indikavo, jog autorė daug žino apie aprašomą LDK VIIa, knygoje pilna smagių detalių iš to periodo, kuris mano galvoje buvo toks labai labai difuzinis, vadovėlinis, tiesiog negyvas. O va, “Silva rerum” atgaivino tą laikmetį, nupiešė jį sodriai ir dosniai.
“Vienas iš impulsų buvo grožinio kūrinio forma paskatinti žmones atsigręžti į Lietuvos istoriją, inicijuoti domėjimąsi ja. Tai, kad perskaitę „Silva Rerum” žmonės į rankas vėl paima V. Drėmos „Dingusį Vilnių”, nusiperka neseniai išleistą knygoje minimą Luko Gurnickio „Lenkų dvariškį” ar eina Vilniaus gatvėmis apžiūrėti romane minimų vietų, architektūros ir meno kūrinių, užsuka į Lietuvos nacionalinį muziejų, man yra didžiausias atlygis. Buvo labai malonu, kai sužinojau, kad profesionalai pristatinėdami VU Sapiegų bibliotekos katalogą skaitė ištraukas iš romano, kur tos knygos minimos. Norėjau, kad „Silva Rerum” būtų tarsi raktas, su kuriuo rankose skaitytojas pats bandytų atrakinti mūsų praeities duris, pats keliautų ir patirtų pažinimo nuotykį.”
Paskutinėmis gegužės dienomis Paryžiuje Montparnass stotyje į pasaulį bus paleista 10000 knygų. Keliautojai galės pasiimti knygas su savimi, o po to palikti jas traukinyje arba kitose stotyse. Societe Nationale des Chemins de fer francais (Prancūzijos geležinkeliai) žada, jog keliautojams bus pasiūlyta ir klasikos, vaikiškų knygų ir šiuolaikinių romanų.
Kitaip ir sunku aprašyti šitą knygą. Gyva, įtikinama ir dinamiška kalba. Neveltui knygos autorius Junot Diaz 2008-aisias gavo Pulitzerio premiją.
Dominikos respublika valdoma žiauriaus diktatoriaus Trujillo gyvena nuolatinėje baimėje. Pagrindinio knygos herojaus Oscaro senelis išdrįsta pasipriešinti diktatoriaus valiai ir nuo to prasideda šeimą persekiojančių baisybių grandinė. Trujillo vardu vykdyti kankinimai ir žudymai yra tokie baisūs, jog, atrodytų, neįmanoma, kad už tokius dalykus būtų atsakingas žmogus, tad žmonės mano, kad Trujillo nėra žmogus, o įsikūnijęs blogis. Kaip kitaip būtų galima paaiškinti užkeikimą fuku, skirtą Oscaro šeimai? Ar gali būti koks nors kitas paaiškinimas Oscaro mamos Belicia Cabral bėgimui į Jungtines Valstijas? Kas kita, jei ne prakeikimas sukelia Oscaro sesei Lolai norą nusiskusti plaukus ir bėgti bėgti bėgti? Kas kita jei ne fuku gali paaiškinti Oscaro baisųjį atsiradimą lemtingajame kukurūzų lauke?
Oscaro prakeikimas yra tas, kad jis yra labai apkūnus, tad juo tiesiog bjaurimasi. Jis nepaprastai daug domisi moksline fantastika ir fantasy (knygoje pilna nuorodų ir paralelių su šiais žanrais, pavyzdžiui, Trujillo knygoje nuolat yra vadinamas Dominikos Sauronu), rašo knygas ir didžiausias jo noras – pagaliau prarasti nekaltybę. Ir nors jis visiškai nemoka priartėti prie merginų, nors jis nuolat įsimyli nepasiekiamas, nors jis “kabina” jas keistais būdais, jis nepraranda vilties, nes nė vienas dominikietis vyras dar nemirė būdamas skaistus. (Čia nėra mano asmeninė nuomonė, o citata iš knygos) 🙂
Oscaro mama – baisi, nė kruopelytės meilės savo vaikams neduodanti, moteris. Šlykštėjausi ja, bet kai pagaliau atėjo eilė jos pasakojimui, jos žiauriam pasakojimui, pradėjau pati manyti, kad tik fuku prakeikimas gali paaiškinti visa tai, ką patyrė jo mama Belicia Cabral.
Daugelis skaičiusiųjų sako, jog tai ne tik baisi, bet ir linksma knyga, bet aš pati to linksmumo ten neįžvelgiau. Taip, kalba, išsireiškimai yra tikrai išmoningi, sąmojingi, bet pati sesers Lolos vaikino Junior lūpomis pasakojama istorija man pasirodė nepaprastai žiauri ir liūdna. Pats autorius pasakojo, kad knygą rašė labai ilgai būtent dėl joje aprašomų baisybių, nes jam pačiam buvo nedrąsu ir koktu.
Autorius Junot Diaz
Junot Diaz tekste nepaprastai daug ispaniškų žodžių ir frazių, neverstų į anglų kalbą, nes , anot autoriaus, jis norėjo skaitytojui suteikti galimybę įsijausti į imigrantiškąjį gyvenimą. Kai kurie skaitę knygą labai dėlto erzinosi, nors man visai patiko, nes suteikė pasakojimui autentiškumo. Tiems, kurie nori, yra trumpas žodynėlis, padėsiantis suprasti.
Ar įmanoma panaikinti fuku? Knygoje rašoma: “But if these years have taught me anything it is this: you can never run away. Not ever. The only way out is in.” Daugiau neatskleisiu intrigos, o paraginsiu perskaityti. Ir nors knygoje nėra tokio magiškojo realizmo, kaip G.G.Marquez ar I.Allende kūryboje, užtat jos kalba tikrai yra magiškai gera ir įdomi.
Paskaitykit apie trumpą ir įstabų Oscaro Wao gyvenimą.
knyguziurkes.com 
