Už ką statysi?

Ojojojojoj… Jau artėja laikas, kai sužinosim, kas gaus šių metų literatūros Nobelio premiją. Balandį (iš maždaug 350 pasiūlymų) Akademija išrenka 15-20 kandidatų, vasarą tas sąrašas dar labaiu sutrumpėja. O spalį Akademijos nariai priims sprendimą, kas nusipelnė tų maždaug dešimties milijonų kronų.

O lažybų punktuose jau galima lažintis dėl šių metų laimėtojo. Pirmasis sąraše – Adonis su koeficientu 5. Aš labai norėčiau, kad premiją duotų S.Rushdie arba C.J.Oates.

Kol kas sąrašas atrodo šitaip:

Roth, Philip
Murakami, Haruki
Oates, Joyce Carol
Un, Ko
Vargas Llosa, Mario
Atwood, Margaret
Kadare, Ismail
Marias, Javier
Oz, Amos
Pynchon, Thomas
Goytisol, Luis

Window shopping

Kai knygų žiurkė Lina lankėsi pas mane, ji papasakojo, kad ji dažnai nueina į Amazonę, prisikrauna ten i krepšelį knygų, pasižiūri į jame esančias knygas, pažiūri į sumą, kuria reikėtų sumokėti… ir labai greitai uždaro langą, kad nekiltų pagundą visų tų knygų nusipirkti. Aš klausiausi ir juokiausi, nes aš pati darau lygiai taip pat! Tarsi kokia pirkimo maniakė uždarau langą ir pasižadu į virtualius knygynus nelįsti bent jau tą vakarą.

Šiandien nuėjau į bokus.se ir štai kiek prisirinkau…bet nepirkau…


687 kronos… Sąžinė neleido.

Beje, kuriuose internetiniuose knygynuose jūs paliekat savo atlyginimus?

K.Ž.G

Politika

Ateinantį savaitgalį Švedijoje bus rinkimai. Ausys išūžtos nuo tų rinkiminių kalbų, jei atvirai, tai man jau gerokai pabodo. Socialdemokratų partijos vadovė net knygą “Galimybių šalis” išleido (Vartau akis ir dėl pavadinimo, ir dėl pačio fakto).

Ta proga siūlau su politika vienaip ar kitaip susijusių knygų sąrašą. Gal turit kokių nors į domių parekomenduoti?

Pirmoji sąraše prieš daug metų skaityta J.Gould “Vodka, ašaros ir Lenino angelas”. Goul pasakoja, kaip ji 1992-1994 metais gyveno Rusijoje, kaip lankėsi buvusiose sovietinėse respublikose, koks gyvenimas virė tuometinėjė Maskvoje, pilnoje mafijozų ir naujųjų rusų, kaip ji susitiko Žirinovskį ir apie tai, kas iš tikrųjų vyko Čečėnijoje. (Knyga išversta į lietuvių kalbą)

Šiek tiek politinės klasikos… N.Machiavelli “Valdovas”

G.G.Marquez “Patriarcho ruduo” (jokia kita knyga nesukėlė man tokio pasibjaurėjimo pagrindiniu herojumi. Skaičiau ir garsiai sakiau “Mirk tu, senas diktatoriau! Nu kada gi tu pagaliau nusibaigsi?”)

Gal kas jau skaitėt B.Obama knygą?

O V.Adamkaus knygą pavarčiau tėvų namuose, bet dar nesusigundžiau…

K.Ž.G

Nepadorios skaitytojos

Kai kurie žmonės mūsų blogo rašymo pradžioje sakė, jog “žiurkės” skamba ne per gražiausiai. 🙂 Bet kad jūs žinotumėt, kaip vadinasi vienas mano mėgstamiausių knygų blogų!

Bokhora!  “Bok”- knyga, “hora” – kekšė.  Knygų kekšė  🙂

Pavadinimas gal ir šokiruojantis, bet, be abejo, labai įsimintinas.

Blogą rašo penkios merginos/moterys, ir jų blogas yra, ko gero, pats populiariausias knygų blogų kategorijoje. Blogo stiprioji pusė yra būtent tai, kad jį rašo penki žmonės, turintys skirtingus skonius, skaitantys įvairių žanrų knygas, blogas nuolat atnaujinamas, o leidyklos joms sunčia nepadorius kiekius naujų knygų, tai naujausių knygų recenzijas pirmiausia galima perskaityti būtent bokhora.se

O pasivadino jos knygų kekšėmis todėl, kad jos nėra ištikimos vienam žanrui, jos skaito viską: ir Nobelio premijos laureatus, ir  chick lit, ir biografijas, ir poeziją, ir žurnalų straipsnius. Žodžiu, skaito viską, kas papuola… elgiasi kekšiškai 🙂

Jei įdomu, tai su Google translate pagalba galite pabandyti paskaityti www.bokhora.se

Kokius knygų blogus jūs dar skaitot? Parekomenduokit!

K.Ž.G

Pagaliau!

Yra tokia švediška patarlė Den som väntar på något gott väntar aldrig för länge. Išvertus pažodžiui reiškia Tas, kuris laukia ko nors gero, niekada nelaukia per ilgai. (Jei lauki kažko gero, laukimas neprailgsta).

Mano kantrybės koeficientas yra 0,000002, tai man šita patarlė atrodo kaip didžiulė nesąmonė. Gal čia koks protestantiškas mazochizmas pas tuos švedus, noras save disciplinuoti ir treniruoti?

Dešimties dienų laukimas, kol Bokus.se atsiųs man užsakytas knygas, tikrai prailgo. Bet vakar gavau ir elektroninį laišką ir SMS patvirtinimą, jog mano knygos išsiųstos, ir kad jei mano laiškanešys nuspęs, jog paketas tilps į pašto dėžutę, tai siuntinys ateis per vieną ar dvi dienas. (Ar tikrai reikia mano laiškanešiui suteikti tokias didžiules galias?)

Bet šiandien pašto dėžutėje radau štai ką:

Nors turiu knygos lietuvišką leidimą, neišdrįsau skaityti lietuviškai. Bijau, kad sugadins J.S.Foer, todėl “Everything is Illuminated” skaitysiu angliškai

Mano mieloji draugė žiurkelė L. E.Jong knygą “Fear of Flying” yra įtraukusi į savo knygų šimtuką, o kadangi E.Jong žada atvažiuoti į Göteborgo knygų mugę, kurioje planuoju ir aš apsilankyti, tai dabar šita knyga bus skaitoma be eilės.

James Frey “Million Little Pieces” man vis rekomendavo vienas internetinis puslapis, mano draugė, Oprah book club, New York Times Best Seller List (15 savaičių pirmoje vietoje). Kai visi taip rekomenduoja, ar gali sakyti ne?

K.Ž.G

Moteris, kuri laukė 2

Knygų žiurkė L jau rašė apie A. Makine “Moteris, kuri laukė”.

Kadangi ji aprašė tą knygą taip gražiai, kad man telieka tik palinksėti galva ir pasakyti, kad tokios lyriškos knygos jau senokai nebuvau skaičiusi.

Knygos apimtis puiki, 141 puslapis -ne per daug ir ne per mažai, graži struktūra, beveik meditacinė nuotaika, talpinanti tiek rusišką rezignaciją, tiek prancūzišką eleganciją.

O čia trumpas filmukas apie knygą

K.Ž.G

Lovoje su Romain

Jau pabaigiau šiandien pradėtą “Moteris, kuri laukė”, tai dabar man lovoje kompaniją palaiko Romain Gary (ir vėl prancūzas!  Charmant! ) ir jo “Moters šviesa”.

Po to, kai mūsų namuose atsirado mylimasis trupinukas, mano meilė trumpoms knygoms pastebimai išaugo, nes gerokai sumažėjo laiko skaitymui.

Žinoma, storos plytos teikia ilgą skaitymo džiaugsmą, bet trumpųjų knygų žavesys yra nenuginčytinas, nes lengviau pajusti knygos dvasią, kadangi ją perskaitai per daug trumpesnį laiką.

Vienas ar du prisėdimai padeda išlaikyti galvoje knygos atmosferą,tada  daug sunkiau pamesti pasakojimo siūlą ir daug lengviau įsiurbti į save knygą kaip vientisą, o ne fragmentišką kūrinį.

Ką tu manai?

K.Ž.G

Didelis storas graikiškas romanas

Atsimenat mokyklines ekskursijas barškančiu autobusu, kai iš kuprinių traukdavom į sviestinį popierių (kuris nuo riebalų pasidarydavo permatomas) įvyniotus sumuštininus? Pamenat, kaip autobusui sustojus kas nors būtinai džiugu baldu šūktelėdavo: “Berniukai į kairę, mergaitės į dešinę”?

O ką daryti, kai tu esi ir berniukas ir mergaitė?

Kas tu, jei tavo seneliai ne tik trečios eiles giminaičiai, bet dar ir brolis ir sesuo?

Ką tu įsimylėsi, jei esi auklėta kaip mergaitė, nors biologiškai esi vyras?

Kas, jei tu esi Hermio ir Afroditės vaikas?

J.Eugenides knyga “Middlesex” yra apie tai, bet ir apie daug daugiau nei tai. “Middlesex” tai epiškas pasakojimas apie genų kelionę per keletą giminės kartų,marga šeimos kronika (primananti ir S.Rushdie ir Z.Zatelli “Grįžtantys su vilkų šviesa”, ir G.G.Marquez “Šimtas metų vienatės”), apipinta daugybe sodrių detalių, su šiek tiek komišku atspalviu.

Knyga apie virsmą.

Apie Calliopes virsmą iš moters į vyrą, apie jos virsmą iš vaiko į suaugusį.

Apie giminės gyvenimo pasikeitimą emigracijoje. Apie tai, kaip graikiškasis paveldas tirpsta, lydosi Amerikoje.

Apie tai, kaip Calliopės tėtis nepažadėjo perdažyti bažnyčios, apie tai, kaip jos mama neištekėjo už kunigo, kuris mosuodamas jos rankinuku demonstruodavo, kaip reikia reikia mojuoti smilkalais per apeigas.

Apie emigrantų pastangas sukurti geresnį gyvenimą savo vaikams, apie turkų invaziją, apie alyvmedžius ir baklavą, apie graikiškus mitus ir vakarietišką gyvenimą, apie paaugliškas ir suaugusiškas savo identiteto paieškas.

J.Eugenides už “Middlesex” 2002aisiais gavo Pulitzerio premiją, tad ne vien aš ir ne vien žiurkė L esame pakerėtos.

Knyga yra išleista ir lietuviškai, bet aš skaičiau švedišką labai išgirtą vertimą, tad nelabai drįstu ką sakyti. Nors, antra vertus, ją vertė Jonas Čeponis, tai aš, ko gero, pasitikėčiau vertimu.

Rekomenduoju iš visos širdies.

K.Ž.G

Ką skaityti dabar?

Mes, žiurkės, ne kartą esam minėjusios, jog egzistuoja knygų eilė, kurioje visos nuostabos knygos laukia savo laiko ir savo vietos. Ir nors ta eilė kartais atrodo esanti begalinė, teisybė yra ta, kad ją nuolat reikia papildyti, kad joje būtų iš ko pasirinkti.

Šiandien siūlau keletą internetinių puslapių, kurie gali padėti surasi naujas įdomias knygas

1. What Sould I Read Next

Tereikia įrašyti jau patikusios knygos pavadinimą arba autorių, ir iš duomenų bazės bus pasiūlyta kitų knygų, kurios galbūt patiks


2. Whichbook leidžia pasirinkti knygą pagal nuotaiką. Kokią knygą norėtum skaityti dabar: linksmą ar liūdną, tradicinę ar netradicinę, gražią ar šlykščią?

Gero skaitymo!

K.Ž.G

In the middle of “Middlesex”

Jau senokai nerašiau bloge, bet šią savaitė turiu daug darbo, bet rytoj jau turėčiau tuos darbus užbaigti. Ir dar nerašau todėl, jog skaitau J.Eugenides “Middlesex”, kuri  mane įtraukė taip, kad aš vietoj to, kad važiuočiau greituoju autobusu,  važiuoju tuo, kuris mane gabena namo dešimčia minučių ilgiau 🙂

K.Ž.G

Sekmadienio vakaras su Bridget Jones ir Salman Rushdie

Planavau praleisti šį vakarą lovoje su knyga “Middlesex”, bet išėjo kitaip: su karštu lygintuvu prilyginu vardines etiketes prie  savo trupinuko rūbų, kuriuos jis vilkės darželyje ir tuo pačiu žiūriu “Bridget Jones Diary”. Bridžitą myliu be galo be krašto, bet šiandien ne apie ją.

Ar žiūrėdami filmą atkreipėt dėmesį, kad Salman Rushdie “daro cameo” (kaip išversti tai į lietuvių kalbą neturiu žalio supratimo) t.y. vaidina labai labai mažą rolę filme?

Twilight autorė S.Meyer irgi filme pagal savo knygą suvaidino mažutėlį vaidmenį

S.King yra pasirodęs filmuose 18 kartų, daugiau informacijos apie tai čia

K.Ž.G

Pamiršta Nerija

Kokias dešimt vaikystės vasarų esu leidusi Nidoje. Poilsiniai kelialapiai gauti iš tėvelio darbovietės garantuodavo, jog vasara jausis be galo ilga ir smagi. Kasdien pėstute eidavome tuo ilgu keliu prie jūros, pakeliui dar pastovėdavome eilėje prie laikraščių ir mano sesei nupirkdavom žirnių, nes ji dėl jų iš proto ėjo.

Jau esu čia rašiusi apie mano meilę Nidos bibliotekai ir jos bibliotekininkei, kuri visada mielai mane sutikdavo ir į kortelę surašydavo mano į pliažą skaityti tempiamas knygas.

Tiems, kuries lankosi Nidoje, pažįstamas tas magiškas Nidos jausmas: kai protas atrodo labai šviesus, kai kvėpuoti lengva, kai baltos vėsios paklodės vakare maloniai prisiglaudžia prie įdegusios odos, kai suoliukai prie marių esti pati gražiausia vieta žemėje, kai pačia nieko, visiškai nieko nereikia, nes, atrodo, jog viską turi čia ir dabar.

Būtent dėl to jausmo užsinorėjau perskaityti prieš porą mėnesių išleistą Roko Flick knygą “Šiaurės Sachara: romanas apie pamirštąją Kuršių Neriją”.  O jau viršelio gražumas! Nidiško mėlynumo namas kopose… Sėdžiu ir grožiuosi.

Knygos pagrindinis herojus Martynas Lukeitas- dailininkas impresionistas (išgalvotas, tačiau knygoje yra ir neišgalvotų asmenybių), diena po dienos nesustodamas galintis tapyti Nidą.

Pasakojimas apima laikmetį tarp  XIX amžiaus pabaigos ir XXa vidurio, kai Nida buvo tapusi meninkų traukos centru. Ir per Martyno gyvenimo prizmę autorius Rokas Flick pasakoja liūdną Prūsijos istoriją.

Būtent ta istorija, tas nostalgiškas dingusios Prūsijos liūdesys, Neringos ir Klaipėdos krašto aprašymai ir yra knygos stiprioji pusė. Neabejotinai autorius daug dirbo su istoriniai faktais, daug skaitė, ko gero, lankėsi archyvuose ir pan. Tačiau dažnai tie aprašymai yra labai didaktiški, lyg paimti iš enciklopedijos. Jie galėju būti inkorporuotį į tekstą šiek tiek naturaliau, kad skaitant nesirodytų, jog tai beveik vadovėlinis tekstas.

Antras gerokai erzinęs dalykas tai buvo tai, kad visos moterys negalėjo atsispirti tam gražiam, dailiai nuaugusiam Martynui, ir krito po jo kojomis. Tai man pasirodė nelabai tikėtina, juolab kad tas Martynas nebuvo labai charizmatiškas, bet vien dėl jo išvaizdos moterys dėl jo nesustodamos dūsavo. Kuriami moterų paveikslai man pasirodė šiek tiek paviršutiniški ir šabloniški, nors yra ir išimčių, pavyzdžiui Martyno krikštamotė Ilzė. Žinoma, knygos pagrindinis herojus yra Martynas, bet šiek tiek gilesni, o ne probrėkšmiais švystelintys moretų portretai būtų, mano nuomone, sustiprinę ir pačio Martyno paveikslą.

Trečias nepatikęs dalykas tai gana negrabiai aprašytos sekso scenos, ypač tos, kurios yra visai nemotyvuotos, nes nei veiksmą “stumia” į priekį, nei suteikia kažką svarbaus veikėjams, toje scenoje dalyvaujantiems. “Pagaliau liko tik su perregimu apatinuku, pro kurį matėsi gražų apvalų užpakaliuką aptempusios šilko kelnaitės” arba “Užčiaupęs  savo lūpomis jos lūpas, proo kurias veržėsi šauksmai ir dejonės, iki pabaigos atliko savo vyriškos prigimties darbą” arba “Jo, pusamžio vyro, pasididžiavimas nerimastingai veržėsi pro chalato skverną” arba “Ana Luiza, išsiilgusi geidžiamo vyro kūno, nugalėjusi įgimtąjį moterišką drovumą, buvo labai aktyvi“.

Grįžtu prie teigimų knygos pusių ir manau, jog autoriu pavyko perduoti Martyno Lukeito identiteto problemą: kas jis? Prancūzas? Prūsas? Lietuvis? Už kokią Tėvynę kare kovoja Martynas? Už savo? Knygos autorius Rokas Flick pasakoja, jog šitą dilemą pats išgyvena, ir turbūt todėl tos Martyno mintys yra tokios autentiškos

Man kaip klaipėdietei ypač patiko Memelio aprašymai, kur minimos puikiai pažįstamos vietos: Biržos tiltas, DanGė 🙂 , Teatro aikštė…

Summa summarum, tam, kuris turi sentimentų Kuršių Nerijai, Memeliui, kurį domina šio krašto istorija, knyga neabejotinai bus prie širdies, bet atmetusi savo meilę Kuršių Nerijai, drįstu teigti, jog kaip romanas (savo pasakojimo tradicija kažkiek primenantis, pavyzdžiui, I.Simonaitytės kūrybą) galėjo būti ir labiau nušlifuotas.

K.Ž.G

Knygų žmonės Klaipėdoje (3) Ieva Simonaitytė

Iš lietuviškųjų klasikų Ieva Simonaitytė man yra labai arti širdies.

Manau, jog tam turiu dvi priežastis: visų pirma todėl, jog I.Simonaitytė rašė apie Klaipėdos kraštą (savos vietos), o kita priežastis ta, jog kai buvau maža mano mama apie ją man pasakojo, nes mamos vaikystė prabėgo Priekulėje, kur ir gyveno I.Simonaitytė.

Neseniai paprašiau savo Mamytuko papasakoti kokį nors atsitikimą susijusį apie Simonaityte, kad galėčiau bloge apie ta parašyti. Įsivaizdavau, kaip mama man papasakos, kaip I.Simonaitytė sedėjo prie lango ir rašė rašė rašė. Kaip  jos lange negeso šviesa ir t.t. ir t.t.

O žinot, ką papasakojo mano mama? Aišku, nieko tokio rašytojiško. 🙂 Rugsėjo pirmąją vaikai eidavo pas priekuliškius ir prašydavo iš jų darželių ir sodų leisti pasiskinti šiek tiek gėlių, kurias būtų galima padovanoti mokytojai.

Dažniausiai visi leisdavo per daug nebambėdami.

O va I.Simonaitytė tai neleisdavo:-)

Klaipėdiškiams Simonaitytės vardas dažniausiai asocijuojasi su miesto biblioteka.

Bibliotekos fasadas iš Herkaus Manto gatvės
Vitražas su I.Simonaitytės portretu

Na o pietinėje miesto dalyje užaugę dar yra ir rogutėmis važinėję nuo Simonaitytės kalno, kuris kiemo žargonu dar vadinamas Simonke.

Aš ir mano K šokinėjame "ant Simonkės" per šių metų Velykas

K.Ž.G