Author: knyguziurkeG

“Animal dreams” B.Kingsolver

~ knyguziurkeG ~ 3 Comments

“Skausmas pasiekia širdį elektros greičiu, bet tiesa priartėja prie širdies lėtai it ledynas”   //B.Kingsolver “Animal Dreams”

Pagaliau perskaičiau. Pradėjau gimdymo namuose, bet po to, kai jau grįžom namo buvo sunku rasti ne laiko, o ramybės skaitymui. Bet dabar jau perskaičiau. Čia toks mano indikatorius: kai jau vėl pradedu skaityti, tai reiškia, jog pati didžiausia emocinės krizės ar kokio kito didelio įvykio dulkės pradeda nusėsti, ir gyvenimas po truputį vėl leidžia atsikvėpti.

Knygą radau blusų turguje. Atkreipiau dėmesį, kai pamačiau B.Kingsolver vardą ant viršelio. 2010 ji gavo Orange premiją už knygą “Lacuna”, kurią buvau pradėjusi skaityti, bet pirmi puslapiai labai sunkiai ėjosi, gal kalba pasorodė kiek sudėtinga, tai tiesiog atidėjau į šalį, bet būtinai planuoju kada nors ją perskaityti.

Knyga apie Codi, kuri po nebaigtų medicinos studijų grįžta į savo mažą vaikystės miestuką Grace vieniems metams dirbti mokytoja. Jos mama mirė, kai Codi buvo vos keli metai, tėvas gydytojas Homer, su kuriuo Codi nesugebėjo rasti bendros kalbos, susirgo Alsheimerio liga, o sesuo Hallie – vienintelis žmogus, su kuriuo Codi sugebėjo sukurti stabilų ir gražų ryšį- išvažiavo dirbti savanore į Nikaragvą.

Paauglystėje Codi išgyveno persileidimą, apie kurį niekas visame pasaulyje nežino. Autorė sugeba parodyti tą liūdną prieštarą, kai Codi vaiko praradimas yra labai realus ir įtakojantis ją kone kasdien, tačiau aplinkiniai apie tai nežino ir apie tai nekalba.

Knygoje pilna nuostabių citatų, gražiai aprašyta mažo miestelio bendruomenė, o patys gražiausi skyriai man yra tie, kurie parašyti iš Codi tėvo Homer perspektyvos, kuri atskleidžia santykius tarp vienišo tėvo (kuris nėra tokie dažnas literatūroje) ir jo dukrų.

B.Kingsolver puikiai sugeba iš prisiminimį, iš apmąstymų, iš žmonių tarpusavio santykių aprašymų sudėlioti stiprų ir nevienasluoksnį Codi portretą. Čia jau nieko neprikiši. Priekaištą turiu dėl knygoje kuriamos nelabai įtraukiančios meilės istorijos, tačiau ji niekada netampa pagrindine knygos tekme, tad labai į akis nekrito.

Kitas mano komplimentas B.Kingsolver yra už jos mokėjimą pavaizduoti Arizoną, vietinę gamtą ir perteikti tą karštį, ir kraštovaizdį.

O šitą knygos citatą vakar per telefoną perskaičiau savo gerai draugei ir abi apsiverkėm:

“Persileidimas yra naturalus ir dažnas įvykis. Tikriausiai šiame pasaulyje yra daugiau tų moterų, kurios prarado vaiką nei tų, kurios to nepatyrė. Dauguma apie tai nekalba, ir gyvena dienas taip lyg tai niekada nebuvo atsitikę, tad žmonės galvoja, jog moteris šioje situacijoje nežinojo ar nemylėjo tai, ką ji turėjo.

Bet paklausk  jos : Kiek dabar metų būtų tavo vaikui?  Ir ji žinos”

 

K.Ž.G.

B.Kingsolver puslapis

Ką skaitote gimdymo namuose?

~ knyguziurkeG ~ 8 Comments

Kai lankiausi čia praėjusį kartą, skaičiau Muriel Barbery “Ežio elegancija”.

Šįkart buvau pasiėmusi krūvą žurnalų, N.Krauss “Great House” ir B.Kingsolver “Animal Dreams”, kurią praėjusį savaitgąlį radau sendaikčių turguje. (B.Kingsolver 2010aisiai laimėjo Orange prize už knygą “Lacuna”)

Dėl kažkokios priežasties nelabai man ten skaitėsi 😉 bet perskaičiau “Animal Dreams” skyrių, o ten radau citatą,labai labai tikusią tai dienai ir progai:

“God, why does a mortal man have children? It is senseless to love anything this much.”
Neįmantrus vertimas būtų: “Dieve, kodėl mirtingas žmogus turi vaikų? Neprotinga ką nors taip daug mylėti”
K.Ž.G

Torto vyniotinis

~ knyguziurkeG ~ 4 Comments

Atsimenu, kai tarybiniais laikais kulinarijoje buvo parduodami dviejų rūšių vyniotiniai. Vienas šviesus, o kitas- atseit šokoladinis su riebiu sviestiniu kremu. Gulėdavo tie vyniotiniai ant didelių metalinių “bliekų”, šalia “Griliažinio” torto ir pyrago “Draugystė”.

Na, bet nenukrypkim nuo temos.

Dienos klausimas: kas bendra tarp tokio vyniotinio ir knygų?

…

….

…

….

…

Jönköping miesto bibliotekoje vyksta knygų skirtukų paroda. Ten demonstruojami įvairūs knygų skirtukai ir “skirtukai”, kuriuos žmonės pamiršta bibliotekos knygose.

Iš įdomesnių “skirtukų” galima paminėtini yra vatos krapštukai ausim valyti (nepanaudoti), nekramtyta kramtomoji guma, ištižęs šokoladinis saldainis su mėtiniu įdaru ir…

…taip taip. Atspėjote.

Torto vyniotinis.

K.Ž.G

Bibliotekos vagis

~ knyguziurkeG ~ 3 Comments

Prieš kokį mėnesį New Yorke buvo aptikta brangi sena iš Stokholmo bibliotekos pavogta knyga- atlasas su “naujojo pasaulio ” žemėlapiais.

Dingusios ir atrastos knygos iliustracija

Tai kolkas vienintelė  atrasta taip vadinamojo bibliotekos vagies pavogta ir parduota knyga.

Tai kas gi tas vagis?

Istorija, garsiai nuskambėjusi Švedijoje, ne kartą aprašyta laikraščiuose.

Pagal ją buvo sukurtas dokumentinis pasakojimas radijui ir net trumpas televizijos serialas.

Viskas prasidėjo 2003iųjų spalio 28 dieną, kai į vienos bibliotekininkės elektroninio pašto dėžutę atkeliauja laiškas su užklausimu apie 1857aisiai išleistą Henry Lewis piešinių, vaizuojančių Misisipės upę, albumą.

Karališkoji biblioteka

Bet knygos bibliotekoje nėra. Bibliotekininkė pastebi, jog ir knygos registro kortelės nėra, o ir registras yra pakeistas taip lyg knyga net nebūtų egzistavusi.

Po neilgos paieškos internetiniuose antikvariniuose puslapiuose bibliotekininkė aptinka, jog knygos vertė siekia 75.000 dolerių.

O kadangi knyga buvo laikoma retų knygų saugykloje, pasidaro aišku, jog tai ne pašalinio, o bibliotekoje dirbančio žmogaus darbas. Bibliotekoje suburiama slapta grupelė bibliotekininkių, kurios bando išsiaiškinti, kas ir kokias knygas vagia.

Po kiek laiko pradeda aiškėti, jog “Bibliotekos vagis” yra 48erių Anders B., kuris dirbo rankraščių skyriaus viršiniku nuo 1995ųjų.

Jis aštuonioliktojo amžiaus literatūros ekspertas, turintis daktaro laipsnį, rūkantis brangius Cohiba cigarus.  Jau mokyklos laikais Anders B. buvo žinomas dėl savo pomėgio sudėtingai literatūrai. Po mokyklos jis pakeičia savo įprastą pavardę į kitą- tokią, kuri sutinkama tarp aukštesniosios ir turtingesniosios klasės.

Tie, kas jį pažinojo jaunystėj, sako, kad Anders B. labai stengėsi atsikratyti vidutiniosios klasės etiketės, kratėsi tam visuomenės sluoksniui būdingų atributų ir t.t.

Anders B. apsigina doktorantūrą (tema- aštuonioliktojo amžiaus cenzūros įstatymai) ir dar taip pat baigia juridikos, bibliotekininko ir nekilnojamojo turto maklerio studijas.

Galiausiai Anders B. supranta, jog jo kolegos po truputį lipa jam ant kulnų ir vieną dieną neišlaikęs jis vienai bibliotekninkei prisipažįsta.

Anders B. yra suimamas, apklausiamas. Anders B pasiaudojęs  Karl Fields slapyvardžiu (aliuzija į poetą Erik Axel Karlfeldt) pavogė ir vienai firmai Hamburge pardavė 103 knygas, 58ias iš Karališkosios bibliotekos, 15 iš Carolina Redviva ir 8 iš Karolinska instituto bibliotekos. Paaiškėja, kad jis taip pat vogė ir iš Stokholmo universiteto bibliotekos

Belaukiant teismo, policija išleido jį namo.

2004ųjų gruodžio 8ą Anders B. persipjovė savo riešus, perkirpo dujinės  viryklės  žarnelę ir atsigulęs ant virtuvės grindų

Anders B. butas po sprogimo

ėmė laukti sprogimo. Galiausiai nuo šaldytuvo termostato kibirkšties įvyksta sprogimas, sugriovęs visą butą.

Kaip jau rašiau pradžioje, prieš mėnesį buvo aptikta viena tų pavogtųjų knygų. Deja, jos vertė per tą laiką baisingai išaugo, tad Karališkoji biblioteka niekaip neišgalės tos knygos įpirkti. O ir juridiniam procesui knygai atgauti biblioteka lėšų neturi.

O kai kas galvoja, kad bibliotekininkų darbas yra ramus ir be jokių detektyvinių ar trilerinių elementų 🙂

Remtasi šitu ir šitu straipsniu

K.Ž.G

 

Jūra

~ knyguziurkeG ~ 4 Comments

2005aisiais Bookerio premija atiteko John Banville už knygą “The Sea”. Trumpajame sąraše be jos buvo dar ir Z.Smith “On Beauty”, K.Ishiguro “Never Let Me Go” ir kt.

Įdomu perskaityti knygą, kuri į šalį nustūmė man labai patikusią įtaigią ir elegantiškai parašytą “Never Let Me Go” (“On Beauty” man labai didelio įspūdžio kažkodėl nepaliko).

Ir nors pati Bookerio premiją būčiau davusi K.Ishiguro, suprantu už ką ji vis dėlto buvo suteikta J.Banville.

Man labai imponavo J.Banville dėmesys detalėms. Toms mažoms detalėms, kurių paprasčiausiai nepastebi: beveik nematomiems gestams, šviesos virpesiui, nereikšmingam klausimui ar mažai scenai, kurioje vaikų auklė Rose plauna savo ilgus plaukus.

J.Banville kalba yra elegantiška, jis sugeba įvardinti daiktus, reiškinius, jutimus labai taiklia, apgalvotai ir nušlifuotai. Jo sakiniai tarsi tobulai jūros nušlifuoti akmenukai pakrantėje.

Jūra J.Banville paakojime yra ne tik kulisai, kuriuose savo vaikystės vasarą leižia Max Morden, ne tik aplinka, į kurią jis sugrįžta po daugybės metų jau po savo žmonos mirties. Jūra šiuo atveju yra ir jo gyvenimo, ir jo pasakojimo metafora- įvykiai tarsi bangos keičia vienas kitą, bet negali atskirti, kur kas baigasi, o kur kas prasideda.

Autorius neatskiria savo prisiminimų apie vaikystę nuo žmonos ligos aprašymų ir savo paties apmąstymų prie jos lovos. Vieną akimirką skaitai apie tai, kaip Max įsimyli su tėvais atvažiavusią atostogauti Chloe, o kitoje pastraipoje jis jau pasakoja apie savo liūdesį ir praradimą, kai miršta jo žmona Anna.

Mano skaitytas švediškas knygos leidimas

Man ypač gražiai skambėjo tie vaikystės vasaros aprašymai. Gal todėl, kad J.Banville sugebėjo aprašyti tuos jausmus be jokio ypatingo pacukravimo, be idealizavimo, bet vistiek sugebėjo perduoti tą jausmą, kad augi, kad iš vaiko virsti į kažką kitą. Patiko ir tai, kad J.Banville vaizduojami vaikai nėra vien suaugusiųjų gyvenima praturtinantys ir džiuginantys žmogeliukai, bet atskiri individai su savo potraukiais, su savo atskirais sudėtingais pasauliais.

Tikrai nesutinku su Boyd Tonkin (Independent), kuris po premijos paskyrimo rašė “Yesterday the Man Booker judges made possibly the worst, certainly the most perverse, and perhaps the most indefensible choice in the 36-year history of the

contest“. Anot Independent literatūros skyriaus redaktoriaus premija J.Banville “Jūrai” paskirta už  “šaltą ir dirbtinę siauro estetizmo gimnastiką“. The Sunday Times irgi gana brutaliai atsiliepia apie knygą” Banville has a talent for sensuous phrasing, and pungent observation of human frailty, but in other areas important for fiction — plot, character, pacing, suspense — The Sea is a crashing disappointment. ”

Guardian rašo, jog “Banville’s book recalls such poised masters as Proust and Beckett”

Apie knygą dar rašė L.Jonušys “Šiaurės Atėnuose”, blogas “Mano knygos” J.Banville “Jūrą” vadino nuobodžia, o Ovidijus R. labai gražoje recezijoje knygą „Jūra“ vadina ” savotiška meditacija, kuri sava melancholija užliūliuoja skaitytoją. ”

Į lietuvių kalbą knygą išvertė Jonas Čeponis, o išleido Jotema, 2007

Man pačiai imponavo J.Banville sugebėjimas balansuoti tarp nuostabiai gražių detalių pilno realizmo ir to savotiško pasąmonės srauto, besiveržiančio iš Max Morden pasakojimo.

Bet būtų buvusi mano valia, tai aš būčiau premiją tais metais davusi K.Ishiguro, nes “Never Let Me Go” kaip ir J.Banville “Jūra” yra labai stiprios ir gražios literatūrinės stilistikos pavyzdys. Bet K.Ishiguro knyga įsisiurbia į skaitytoją, paliečia, gąsdina, o J.Banville “Jūrą”  galima skaityti taip lyg būtum stebėtojas- galima grožėtis, nagrinėti, bet ji manęs nepaveikė taip, kad aš po knygos perskaitymo dar porą dienų ją nešiočiausi savo galvoj.

K.Ž.G.

Po apokalipsės

~ knyguziurkeG ~ 2 Comments

Vienas mano literatūrinių pažadų šiems metams buvo, kad perskaitysiu kurią nors M.Atwood knygą.

Kol kas mano skaitytų M.Atwood knygų sąrašas atrod taip: “Handmaid’s Tale”, “Oryx & Crake”, “The Blind Assassin”, “Surfacing”, “Lady Oracle”. Pačią pirmąją skaičiau “Handmaid’s Tale” ir kol kas jokia kita M.Atwood knyga nesugebėjo jos nurungti. Ji, be jokios abejonės, bus geriausių 2011aisiais mano skaitytų knygų trejetuke ir apskritai geriausių skaitytų knygų tope.  Apie “Handmaid’s Tale” esu rašiusi čia, ir tiems, kurie jos neskaitė rekomenduoju širdingai.

O šiandien kaip tik pabaigiau M.Atwood “Oryx and Crake” (Yra išleista ir lietuviškai “Oriksė ir Griežlys”, Alma Littera, 2004) ir nenusivyliau, nes kaip ir “Handmaid’s Tale”, “Oryx and Crake” yra tamsi distopija, kurios gąsdinančią šaltą atmosferą autorė sukuria meistriškai.

Viena vertus, galima savęs klausti, kodėl M.Atwood vis prireikia tokių kraštutinių aplinkybių.

Kita vertus, jei labai gerai pagalvoji, tai tos aplinkybės tiek “Handmaid’s Tale”, tiek “Oryx and Crake” nėra tokios kraštutinės ir nerealios. Ir turbūt būtent tai ir baugina skaitytoją.

“Handmaid’s Tale” rašoma apie visuomenę, kuri kontroliuoja vaisingas moteris, paversdama jas “vaikščiojamčiomis gimdomis”, visuomenė, kuri iškelia radikalią moralę aukščiau visko. Ir kaip rašiau įraše apie “”Handmaid’s Tale”, tai nėra nerealios ar išgalvotos aplinkybės, tokie dalykai vyksta ne vienoje valstybėje.

“Oryx and Crake” vaizduojamoje visuomenė yra radikaliai kitoje moralės skalėje- čia, atvirkščiai, moralės ir etikos klausimai yra užgniaužiami. “Oryx and Crake” knygoje pasakojama apie visuomenę, kuri per toli žengė mokslo srityje, kur manipuliavimas genais visiškai į šalį nustūmė etiškumą, kur mokslininkai kūria naujas gyvūnų rūšis transpalantuodami genus, kur mokslininkai, gyvenantys specialiuose nuo likusio griūnančio pasaulio atskirtuose miestuose, kuria tabletes, kurios padaro žmones ir gražius ir laimingus, laboratorijose kuria naujas gyvūnų rūšis.

Kai naujienose nuolat kalbama apie baisias gyvūnų, skirtų maistui, auginimo sąlygas, apie genetiškai manipuliuotus augalus, apie maistinius priedus, mėsos klijus ir t.t., “Oryx ir Crake” distopija neatrodo tokia tolima.

“Sniego žmogus” miega medyje, o dieną jį aplanko naujos žmonių rasės vaikai. Jie jo tarsi visažinio klausinėja apie pasaulį, apie savo kilmę. Sniego žmogus, kurio tikrasisi vardas yra Jimmy  po truputį mintyse grįžta į savo vaikystę, paauglystė ir jaunystę, skaitytojui pasakodamas, kaip per tokį trumpą laiką galėjo įvykti tokia apokalipsė. Jis pasakoja apie savo inžinierius tėvus, apie tai, kaip jis susipažįsta su genialiu Crake ir apie tai, kaip jis pamilsta Oriksę.

M.Atwood po truputį, atsargiai atsleidžia vis daugiau ir daugiau detalių apie Jimmy pasaulį, lėtai maitina skaitytojišką sąmonę to pasaulio aprašymais, ir taip sukuria pilką ir atšiaurų pasaulį.

Tai, kas šitą knygą skiria nuo kitų M.Atwood knygų yra tai, kad šįkart pagrindinis knygos herojus yra vyras. Mano nuomonė, Jimmy-Sniego žmogaus portretas yra net labai pavykęs. Autorė sugebėjo parodyti jo vienatvę, izoliaciją ir kitokio pasaulio ilgesį.

Apie šitą knygą Rasa Drazdauskienė buvo rašiusi “Literatūroje ir mene”

Skirtingi knygos viršeliai

This slideshow requires JavaScript.

K.Ž.G

Vaikiški atradimai

~ knyguziurkeG ~ 15 Comments

Vaikystėje mano tėvai mane vesdavosi į užsienio kalbų knygyną Klaipėdos teatro aikštėje (ten kur dabar restoranas “Taravos Anikė”). Keistas jausmas buvo, pamenu. Paveiksliukai gražūs, daiktai vaizduojami iliustracijose (ypač visokie žaislai, pyragai ir ledai) nematyti ir labai labai gražūs, bet tekstas toks neaiškus 🙂

Kai pagalvoju, koks milžiniškas vaikiškų knygų pasirinkimas šiandien palyginus su sovietiniais laikais, tai galva beveik sukasi. Mūsų vaikai gali skaityti knygas parašytas ir iliustruotas visuose pasaulio kampuose. Be jokių cenzūrų, be jokių propagandinių tekstų. Ir nereikia eilėse stovėti ar giminių prašyti “jei į Vilniaus knygynus užveš, tai nupirkit”.

Prieš kelias dienas su savo žirniuku buvom bibliotekoje ir ten naujienų lentynoje užtikau Herve Tullet knygą “Knyga”, kurią tiesiog privalėjau pasiųsdinti iš internetinės knygų parduotuvės, nes man ji pasirodė tokia novatoriška ir smagi.

Pirmajama puslapyje parašyta “Paspausk geltoną tašką ir versk puslapį”

Atsirado dar vienas taškas!  “Paspausk geltonąjį tašką dar kartą…”

“Puiku! Dabar atsargiai pirštu paspausk kairįjį geltoną tašką…”

Po tokių spaudinėjimų atsiranda tokia taškų  kombinacija.

“Nuostabu!  Dabar pakratyk knygą”

“Neblogai.  Dar šiek tiek pakratyk…ir smarkiau…”

“Taip. O dabar paversk knygą į kairę ir pamatysi…”

Po kiek puslapių knyga atrodo šitaip

“Gražu, ar ne? O dabar nupūsk juodumą”

“Hm! Papūsk smarkiau…”

 

Knygos reklaminį anonsą galima pažiūrėti Youtube

Na, vienos Herve Tullet knygos man neužteko, tai iškart užsakiau dar vieną “Knygą su skyle”

Čia reikia suglamžytą popierių mesti į krepšį

O čia reikia įkišti ranką-straublį

O čia iš pirštų padaryti dantis

O čia reikia fotografuoti pasaulį.

Smagumėlis tos Herve Tullet knygos.

Knygų autoriaus ir iliustratoriaus puslapis

K.Ž.G.

Pasirinkimas

~ knyguziurkeG ~ 5 Comments

 

Ką skaityti?

Privalau skaityti “Project Management”, nes ji įtraukta į mano dėstomo kurso literatūros sąrašą. 700 nuobodžių puslapių.

Noriu skaityti I.Allende “Dvasių namai”, nes siaubingai pasiilgau magiško realizmo.

Tai ką man daryti? Skaityti nuobodų realizmą ar magišką?

K.Ž.G.

81 puslapis

~ knyguziurkeG ~ Leave a comment

Plonytė.

Maniškiame leidime tik 81 puslapis.

81 puslapis su biografiniais knygos autorės Marguerite Duras prisiminimais.

Tie prisiminimai tokie poetiški, be detalių, be ilgų aprašymų. Juose svarbiausia JAUSMAS.

Penkiolikos metų mergaitės jausmas, kai ji laive per Mekongo upę sutinka už save vyresnį kinietį meilužį.

Marguerite Duras (1914 – 1996)

Jausmas apie alinantį karštį, geltonus ir sraunius upės vandenis.

Apie nutrinto šilko plonytes sukneles.

Jausmas apie paslaptį, kurią reikia išlaikyti.

Jausmas apie tai, kaip santykiams nepritariama dėl rasistinio požiūrio.

Kai skaičiau atsiliepimus apie knygą, jei buvo labai dvejopi.

Vieni peikė knygą, vadino ją nuobodžia, nes joje nieko neatsitinka. Kiti buvo pakerėti ir sužavėti knygos nuotaikos ir M.Duras kalbos, sukuriančios tuos perregimus plonyčius it šilkas prisiminimus.

Aš priklausau tai antrajai skaitytojų kategorijai. Tie 80 puslapių man buvo pats tas tvankią liepos paskutinę dieną.

M.Duras “Meilužis” man yra puikus pavyzdys, kad knygos neturi būti storos, kad kažką papasakotų. Kad jose neturi būti įtraukiančių įvykių, kad jas prarytum.

Užtenka nostalgiškos magiškos nuotaikos, fragmentiškų prisiminimų, nuostabiai gražios nenuvalkiotos kalbos ir aštuoniasdešimties puslapių.

1984aisiais M.Duras už šitą knygą gavo Goncourt premiją.

1992 metais pagal knygą pastatytas filmas

 

K.Ž.G.

 

 

 

Pirmas pasimatymas su Paul

~ knyguziurkeG ~ 4 Comments

Pirmi pasimatymai yra labai geri tuo, kad abu stengiasi pasirodyti iš gerosios pusės. Abu stengiasi pasirodyti, jog yra įdomūs ir dėmsio verti žmonės, jog moka bendrauti. Na, žodžiu, bando pateikti pačią geriausią savęs versiją.

Norėčiau, kad taip būtų ir su rašytojai, kuriais pažindiniesi pirmąąjį kartą. Na, kad jie pasirodytų iš geriausios pusės.

Štai keletą dienų į pirmąjį skaitymo pasimatymą buvau nuėjusi su Paul Auster ir jo “Invisible”. Taip laukiau taip laukiau, bet gavosi tai labai vidutiniškai.

“Invisible” yra P.Auster, berods, penkioliktasis (!)  romanas, ir kiek supratau iš jo kritikos jame yra ir to, kas būdinga P.Auster kūrybai, bet ir kažko naujo.

O viskas prasideda labai įtraukiančiai. Pirmoji knygos dalis tiek struktūriškai, tiek stilistiškai man pasirodė gerai sustyguota, intriga įtraukianti, veikėjai įdomūs, bet vėliau pasakojimas kažkaip išskysta, išsilieja, nelieka to elegantiškumo, kuris man taip imponavo pirmuosiuose skyriuose.

Pavyzdžiui, New York Times recenzentas parašė, jog “It is the finest novel Paul Auster has ever written”, o vienas švedų apžvalgininkas “Invisible” pavadino “tarpknyge”- na eiline tarpus tarp gerų P.Auster knygų užpildančia knyga.

Bet nenoriu nurašyti P.Auster. Juo labiau, kad galbūt ne per daug pati ruošiausi pasimatymui. Reikėjo man labiau išsiaiškinti, nuo kurios knygos reikia įžengti į P.Auster kūrybą.

Taigi, nuo kurios knygos reikia pradėti skaityti P.Auster. Gal kas patarsit?

O tau, Paul, skiriu Sade dainą 🙂

“You think I’d leave your side baby?
You know me better than that
You think I’d leave down when your down on your knees?
I wouldn’t do that.

I’ll do you right when your wrong ”

K.Ž.G

 

 

Apie blogį

~ knyguziurkeG ~ 5 Comments

Skaitau Ann Haberlein “En liten bok om ondska” (Knygelė apie blogį).

Ann Haberlein yra Švedijoj gana žinoma teologijos mokslų daktarė, Lund universiteto dėstytoja, dažnai rašanti etikos temomis ir išleidusi keletą knygų, kurių pati žinomiausia, ko gero, yra “Jag vill inte dö, jag vill bara inte leva” (“Aš nenoriu mirti, aš tik nenoriu gyenti”), kurioje ji labai atvirai aprašo savo maniakinę depresiją.

Praėjusiais metais buvo išleista “Knygelė apie blogį”, kurioje autorė analizuoja, kas tai yra blogis ir kaip jis yra traktuojamas mūsų kultūroje. Remdamasi įvairiais filosofais, pavyzdžiui, Nietzsche, Aristoteliu, Kantu, fiktyviais “blogiečiais” iš klasikinės ir populiariosios kultūros (“Nusikaltimas ir bausmė”, “Milenium trilogija”, “Kill Bill”) po truputį, detaliai narsto mūsų blogio suvokimą, aiškinasi, kodėl mūsų visuomenę taip traukia pasakojimai apie blogį, kodėl mes taip įsitraukę skaitome krimnalinių įvykių aprašymus, kodėl mes pasigardžiuodami skaitome detektyvinius trilerius.

Ji teigia, jog priskirti vieną ar kitą individą blogiui yra gana primityvu. Kai mes kam nors užklijuojame “blogio” etiketę, kai teigiame, jog individas yra “blogietis”, mes pasiteinkiname metafiziniu paaiškinimu. Tada mums nereikia giliau analizuoti, kodėl taip atsitiko, ką buvo galima padaryti ir ko mes nepadarėmė (nors ir galėjome). Tokiu būdu mes kaip visuomenė tarsi nusiplauname rankas.

Pavadinti ką nors monstru, anot A.Haberlein, yra būdas sukurti distanciją tarp savęs ir “monstro”, tarsi bandymas įtikinti save, jog pats negalėtum priklausyti juodajai pusei. Bandymas atskirti save nuo blogio. Bet paradoksalu yra tai, kad daugelis žmonių, kurie padarė nesuvokiamus baisius dalykus, aplinkinių buvo būtent suvokiami kaip… normalūs. Juk ir garsiajame Philip Zimbard Stanfordo kalejimo ekspermente dalyvavo ne monstrai, o paprasti studentai.

A.Haberlein savo knygoje cituoja Aleksandrą Solženyciną, kuris yra pasakės, jog “Riba, skirianti gėrį nuo blogio, eina ne tarp valstybių, ne tarp visuomenės klasių, ne tarp politinių partijų, bet tiesiai per kiekvieno žmogaus širdį “, tad “atsižegnoti” nuo blogio negalime. Autorė nesako, kad kiekvienas iš mūsų galėtų elgtis taip, kaip prižiūrėtojai elgėsi Guantanamo kalėjime, ne kiekvienas iš mūsų galėtų užrakinti savo dukrą rūsyje ir laikyti ją ten metai iš metų, kaip kad darė Josef Fritzl.

Knygos autorė Ann Haberleine

Bet A.Haberlein rašo, jog mes kaip visuomenė suteikiame leidimą tokiems dalykams atsitikti, kai neprisiimame atsakomybės už dalykus, kurie vyksta šalia mūsų, kai elgiamės abejingai.

Jei girdi kaip kaimynas muša žmoną, ar skambini policijai? Jei žinai, jog tėvai psichologiškai ir fiziškai kankina savo vaiką, ar reaguoji į tai? Jei gatvėje pamatai, jog kažkoks pienburnis kabinėjasi prie praeivio, ar sustoji?

 
Laikraščiai, radijas , televizorius šiandien be perstojo analizuoja Norvegijoje įvykdytą terorizmo aktą ir jo vykdytoją. Visur pilna jo nuotraukų, visur vyksta diskusijos apie kaip, kodėl ir t.t.

Ir taip norėtųsi tiesiog duoti jam blogio diagnozę.

Bet anot “Knygelės apie blogį” tai reikštų, jog kaip visuomenė ignoruotume problemą. Jog nebandytume keistis, kad tai ir vėl neįvyktų.

Tad turėtume savęs klaust, ka galėjome padaryti kitaip. Ar esame pakankamai tolerantiška visuomenė? Ar leidžiame sau propaguoti neapykantą? Ar turime normalius įstatymus, apribojančius ginklų įsigyjimą? Ar būtum pats išdrįsęs plaukti salos link ir gelbėti vandenyje esančių vaikų ir paauglių, nors ir tau pačiam būtų buvusi grėsme?

Verčianti susimąstyti knyga.

K.Ž.G

 

Egalijos dukros

~ knyguziurkeG ~ 2 Comments

Tai, kad prieš daug metų atrodė normalus dalykas, šiandien gali sukelti juoką arba supykdyti iš pagrindų. Atsimenu, kaip mokykloje per darbų pamokas mergaitės turėjo mokintis daryti valgyti, siūti naktinius marškinius ir kliošinius sijonus, mereškuoti, nerti, megzti. O mūsų klasiokai tuo metu pjaustė kažką iš medžio, kažką darė iš metalo. Atsimenu, kaip po darbų pamokos klasiokams nunešdavom ką tik mūsų  pagamintų, dar šiltų pyragėlių su mėsa. Gražumėlis, ar ne?

Daugybė dalykų iš tų ir , deja, iš šių laikų, kuriuos laikome norma, yra visiškai nenormalūs. Apie tai ir kalbama G.Brantenberg knygoje “Egalijos dukros”. Angliškajame vertime prie knygos pavadinimo dar prikabintas tekstas “A Satire of the Sexes”. Čia gal kad aiškiau būtų, nors neįsivaizduoju, kaip kas nors galėtų tą knygą skaityti kaip ne satyrą, o utopiją, kurios reikėtų siekti.

Taigi. Sveiki atvykę į Egaliją- šalį, kurios visuomenė yra matriachatinė.

Moterys, kadangi jas gamta apdovanojo sugebėjimu išnešioti ir pagimdyti kūdikį, yra stiprioji lytis. Moterys užima aukščiausius postus, didžioji dalis politikų taip pat yra moterys. Moterys gimdo vaikus, bet vaikus augina vyrai.

Egalijos moterys yra agresyvios, pasakoja vulgarius seksistinius juokelius, leidžia sau griebti vyrams už jų penių, nužiūrinėja vyrų užpakalius ir kitus apvalumus. Egalijos vyrai yra seksualiniai objektai, jiems egzistuoja grožio standartai, kurių neatitinkant sunku būti priimtam į santuoką. Nepriimti į santuoką vyrai turi žemą statusą, iš jų juokiamasi ir jų ekonominė padėtis daug prastesnė, nes Egalijoje, savaime suprantama, moterys uždirba daugiau už vyrus (nėštumo metu atlyginimai yra joms padidinami).

Vyrai taip pat geria kontraceptikus, dėvi “penisėlius” (aliuzija į liemenėlius), vakarais stengiasi vieni nevaikščioti po parkus, vilki rūbus, kuria pabrėžia ir išryškina jų vyriškąsias formas, o nuo krūtinės odą deginančiais ir erzinančiais kremais depiliuojasi plaukus.

Mergaitės kilnoja svorius, mokosi greitai bėgioti, o berniukai mokomi šokti ir gracingai judėti.

Į gimtadienio šventę atėję svečiai kreipiasi į šeimos vyrą sakydami : “Oi kaip gražiai tu čia viską suruošei, kiek daug visko pagaminai”.

Jaunasis Petronius gimęs aukštas pareigas užimančios direktorės ir tėvo, namuose auginančio vaikus, šeimoje paauglystėje pradeda galvoti apie visuomenėje vyraujančią neteisybę. Jis nori būti jūreivE, bet yra tiek motinos, tiek jaunesniosios sesers išjuokiamas. (Cha cha, vyras laive. Ką jis ten veiks, juk ten sunkus fizinis darbas?).

Petronijaus mama sūnui bando paaiškinti apie santykius tarp vyrų ir moterų (mano greitas ir nelabai atidus vertimas): “Kiekviena moteris į tave žiūri kaip į paklodę. Tai vienintelis dalykas, kuris domina moterį. Nemanyk, jog jai užteks tik pasikalbėti. Įsivaizduok jos situaciją,Petronijau, tavo mažutė erekcija ją užkaitina. Ir kai sutemsta, tu negali tikėtis, kad ji pasitenkins vien pokalbiu”

Žodžiu, jaunasis Petronijus, patyriantis priespaudą ir matantis neteisybę, kartu su keliais draugais sukuria maskulinistinį judėjimą ir padeda drebinti Egalijos normas.

Autorė G.Brantenberg  apversdama pasaulį aukštyn kojomis ir išryškina lytinių stereotipų, lytinės diskriminacijos absurdiškumą.  Kai knygoje vyrai yra įsprausti į tas pačias normas, kaip mūsų visuomenėje yra įspraudžiamos moterys, labai aiškiai pasimato, kaip idiotiškai mes (tiek vyrai, tiek moterys) save ribojame.

Literatūriniu požiūriu knyga nėra šedevras,  joje trūksta tolygumo,  bet idėjiniu požiūriu ji tikrai yra unikalus kūrinys.

Autorė ne tik sukeitė vyrus ir moteris vietomis, bet ji taip pat daug dirbo su knygos kalba.

Norvegų kalboje (kaip ir lietuvių bei daugelyje kitų kalbų) vyriškoji giminė yra norma, standartas, taikomas tiek moterims, tiek vyrams.Todėl knygoje autorė profesijas rašo moteriškomis galūnėmis “direktorĖ”, “jūreivĖ”, “žvejĖ”, “žemdirbĖ”. Švedų kalboje žodis “gaisrininkas” yra sudarytas ir dviejų žodžių “brand”- gaisras ir “man”-vyras”. Egalijoje ta profesija yra brandkvinna (“brand”- gaisras ir “kvinna”-moteris”).
Tokiu būdu autorė parodo, kaip kalbinė asimetrija atspindi moters ir vyro pozicijas visuomenėje.

Būtent tas išradingas žaidimas su kalba gerokai apsunkina knygos verimą, bet vis dėlto ji buvo išversta į anglų kalbą, ir sprendžiant iš komentarų internete knyga dažnai yra įtraukiama į įvairius feminizmo ir gender universitetinių kursų literatūros sąrašus.

G.Brantenberg išleido “Egalijos dukras” 1977aisiais, per feministinio judėjimo bumą.

Kai kas gal ir mano, jog feministės gali skaityti knygą ir džiaugtis, pajusti kerštą ir sakyti, kad ši knyga kaip medus jų  (mūsų) širdims. Bet garantuoju, jog nė vienas žmogus, kuriam nėra nusispjauti ant žmogaus teisių, negali nesuprasti Petronijaus ir baisėtis egališkos visuomenės priespauda ir normomis.

Esmė yra ta, kad diskriminavimas, nelygybė yra bjaurūs dalykai, nesvarbu kuriai lyčiai jie yra taikomi. Jog pirmiausia esame individai, o ne vienos ar kitos lyties atstovai. Jog ribojame save daug daugiau nei biologija iš mūsų reikalauja. Ir visai be reikalo.

K.Ž.G