Nežinau, ką parašyti apie šitą knygą. Tikrai. Va jau paėmiau vieną alia aprašymą ir ištryniau. Manau, kalčiausias čia tas mano epizodinis skaitymas, kai gan ilgam tenka atidėti knygą į šoną. O nežinau, ką rašyti, tikriausiai dėl visokiausių besimaišančių jausmų, kuriuos sukelia ši knyga. Žinau, kad sunkiai sekasi su angliškom knygom, kur nutylėjimai, pasakojimai per detales… Na, nutyli, o aš ir sunku, galvą, ar aš čia teisingai viską supratau, gal iš viso ten jokio nutylejimo nebuvo. Bet knyga patraukli, nors gal vietomis perlenkta su visais įmanomais blogais dalykais, galinčiais atsitikti vienam žmogui, bet gal taip būna? Tikriausiai būna? Tik negalvok, kad knyga verkšlenanti, siaubingai liūdna ir sunki, na, taip nėra. Daug kas įvelkama į humorą, juk tokie rūbai geriausiai tinka ne visai linksmiems dalykams papasakoti.

 Autorės stilius toks,sakyčiau,žavingas, man tokios knygos patinka, galėčiau sakyti, kad kažkiek panašus man į Nicole Krauss, kaip kad su ja būna, kad skaitai, nors ir ne visai patinka pats pasakojimas, bet stilius užliūliuoja ir tiesiog mėgaujiesi skaitymu, žodžių srove.

Apie ką knyga? Apie Elly. Apie ją, kaip seserį, kaip draugę, kaip dukrą. Apie šeimą, apie Gechwister – toks geras vokiškas žodis, reiškiantis brolius ir seseris. Apie tai, kaip broliai ir seserys yra tavo vaikystės atsiminimų saugotojai – “The witness of my soul, my shadow in childhood, when dreams were attainable for all. When sweets were a penny and god was a rabbit.”

O kodėl triušis tapo dievu?

“If this God couldn’t love me,then it was clear I’d need to find another one that could.”

 Ne šedevras, bet nebloga debiutinė knyga. Rekomenduoju, ypač, jei patiko Nicole Krauss. Jei nepatiko, vis tiek rekomenduoju 🙂