Author: kzL

The Suitcase

~ kzL ~ Leave a comment

The Suitcase - Alma Books

Čia tai tokia gerulė, vos 130 puslapių knygelė – bet kiek malonumo. Lagaminas, apie kurį rašo autorius – vienintelis, kurį Dovlatvui buvo leista iššivežti emigruojant iš Tarybų sąjungos. Iš tikro leido net tris, bet, kadangi knygų išisvežti autorius negalėjo (būtų konfiskavę, nes dauguma jų buvo draudžiamos), į lagaminą daugiau nelabai buvo ką dėti.

Po kelerių metų emigracijoje, Dovlatovas atidaro spintoje užkištą lagaminą ir papasakoja istorijas apie ten esančius daiktus – suomiškas krepo kojines, batus, kariškio diržą, dailininko striukę, poplino marškinius, žieminę kepurę, vairuotojo pirštines ir gerą importinį kostiumą, kurį, pvz., gavo tam, kad padoriai atrodytų atstovaudamas žurnalistų kolektyvą visokiose officialiose “iškilių” tarybinių žmonių laidotuvėse.

Visos daiktų atsiradimo istorijos pasakojamos su tokiu geru humoru, traukiant per dantį sovietinę sistemą, deficitus, blatus, pjankes ir mentalitetą, nepamirštant per dantį patraukti ir savęs. Labai smagus rašymo stilius, smalsu paskaityti ir kitas šio autoriaus knygas. Šiaip, žinoma, reiktų skaityt rusiškai, bet tikriausiai neprisiruošiu. Bet galintiems skaityt – labai rekomenduoju.

 

 

Mano kova. Mylintis žmogus

~ kzL ~ 2 Comments

Kai perskaičiau pirmąją serijos dalį, pagalvojau, kad gal užteks ir vienos – na, maždaug įsivaizdavimui, apie ką čia kalba ir kas per reikalas ta autofiction. Skaičiau 2014 metais ir niekaip netikėjau, kad kokia nors leidykla imsis tokios apimties kūrinio vertimo. Ir štai 2020 m. – ir knyga išversta, ir tęsiu skaitymą, ir galvoju – kodėl.

Labiausiai tikriausiai iš smalsumo. Dėl tos pačios priežasties, kaip spoksau į instagraminių žmonių stories, kur balansuoju ant ribos – ar tikrai man tikrai reikia/trūksta/duoda žinojimas, kas juose yra transliuojama? Ypač kai transliuojama va taip intymiai? O ir dabar atrodo jau, kad auditoriją sudominti ir tegalima štai tokio lygio intymumu, kokio pradininku ir tapo Karl Ove Knausgard.

Ir dar tas atvirumas – ar peržengia ribą, ar ne? Iš jo pusės – tikriausiai, kad ne, bet iš žmonos, ypač, kai atkleidžiamos jos vyrui patikėtos paslaptys, dalykai, kur šiaip niekam nepasakoji? Kaip autoriui apsinuogint prieš skaitytoją su savo gyvenimu neapnuoginant žmonių, su kuriais gyveni? Tikriausiai neįmanoma ir vienintelė išeitis (kuri nelabai išeitis) – būt visų nesavanorių knygos veikėjų prakeiktam.

Ir kodėl vis tiek skaitom? Dėl to paties atvirumo – gal matydamas, kaip pasaulinio lygio literatūros žvaigždė kamuojasi su žemiškais dalykais, kaip netiki savo darbais, kaip visiškai panikuoja, kai reikia kalbėti auditorijai, save ramina, kad va ir jam nelengva, kad ir jį užknisa buitis, bamba žmona, būti visą dieną su vaikais nuobodu ir t.t.

Viena tikrai aišku – autoriui tikrai negalioja patarimas “jei gali nerašyti – nerašyk”. Nu, negali žmogus tikrai. O aš tikriausiai negaliu toliau neskaityt, padaryt “unfollow” Knausgard iš savo lentynos. Vis tiek smalsu, kaip ten ta vaikystė trečioje knygos dalyje. Tai – to be continued… O atsvarai tikriausiai reiktų žmonos Lindos kokią knygą perskaityt. Jos tikriausiai irgi niekas nebūtų vertęs, jei ne skandalistas vyras. Jei leistų kas pasirinkt, įdomu, kaip būtų pasirinkus?

Memory Police / Atminties policija

~ kzL ~ Leave a comment

Booker International Longlist 2020: The Memory Police by Yoko ...

“Begalinę lygtį” skaičiau angliškai ir patiko, o The Memory Police klausiau ir manau, kad audio įskaitytoja man šią knygą gerai pagadino. Jos verksmingas ir kažkoks su paklaikimo gaidele balsas mane erzino ir primetė nuotaiką, kurią, manau, skaitydama tekstą būčiau susikūrusi visai kitokią, mažiausiai ne tokią vienpusiai verksmingą.

Knygos veiksmas vyksta neapibrėžtoje saloje, kur vieniša rašytoja pasakoja, kaip salos gyventojai vis ką nors praranda – nuo rožių iki knygų, nuo paukščių iki kūno dalių. Kaip jie elgiasi, sužinoję apie tai, kas tą dieną prarasta – nors neaišku, nei kaip jie sužino, nei kas nusprendžia. Kas ta super jėga, kuriai pavaldus toks jėgos organas kaip Atminties policija? O kaip daiktų dingimas veikia pačią Atminties policiją? Knygoje daug kas neapibrėžta – neaišku, kodėl viskas vyksta, kaip vyksta, nėra jokios priešistorės ir paaiškinimų. O aš kažkaip iki knygos pabaigos jų tikėjaus ir laukiau aiškumo, bet autorė nebuvo numačius manęs paaiškinimais nuramint. Nežinia, tai nežinia. O ji – ir slegia, ir kelia nerimą (panašiai, kaip mūsų dabartinė nežinia). Bet kartu palieka labai daug erdvės interpretavimui ir paties skaitytojo kūrybai.

Klausant mintys nuolatos sukosi apie holokaustą, kurio metu ištisos žmonių bendruomenės per kelias dienas pradingdavo, miestai ar miesteliai savotiškai netekdavo kojų/renkų/smegenų (gydytojų, vaistininkų, mokslininkų), o bendruomenė persigrupavusi, kaip ir knygoj “pašlubavusi” ant vienos kojos, gyvena toliau. Knygos pagrindinė veikėja rašytoja, savo name taip pat slepia ypatingą salos gyventoją, dėl savo nepalaužiamos atminties patekusį Atminties policijos nemalonėn. Ir savo gelbėtojai po truputį nykstant – iš pradžių atminčiai, paskui fiziniam kūnui, o galiausiai tikus tik aidui, slepiamasis žengia į naują kitokį pasaulį, kuriame, mes aišku, nežinome, kas jo laukia.

Va tokia knyga su labai daug neapibrėžtumų, tai, aišku, niekam nerekomenduosiu, kas mėgsta aiškiai suprasti, kas vyksta. Manau, kad netruks būt išversta ir bus prieinama lietuvių skaitytojui. Ir man tada gal būtų visai smalsu perskaityti ją savo balsu, tonu ir nuotaika. Manau, atrasčiau su knyga kitokį ryšį, tą kabliuką, kuris pakelia knygą iki “labai”.

 

 

Kirtis

~ kzL ~ Leave a comment

Belindos Bauer “Kirtis” – knyga iš Man Booker longlist sąrašo, kas iš tikro stebina, nes kažkaip visai ne Booker stiliaus sakyčiau, o ir ar tikrai veža iki Booker lygio? Tokia nuoroda gal tik užkelia lūkesčius knygai. O ir pats, sakykim, psichologinis trileris nu nėra kažkos super duper stebuklingas. Normalus pager-turner (puslapių vertikas-ėdikas), tikrai kuo puikiausiai susiskaito ir gerai palaiko intrigą, o bet tačiau keli momentai knygoje (pvz., stebuklingas tėvo atsiradimas) tokie, hmm, nelabai įtikinami.

Bet, jei nesate labai priekabūs skaitytojai, tai, ai, atsiduodi tam skaitymo malonumui ir skaitai sau, nekeldama per daug klausimų ir mėgaujiesi istorija (kiek įmanoma žiaurybėmis mėgautis), sergi už geriečius ir tikiesi, kad žudikas kuo greičiau bus pagautas. Autorė neblogai pažongliruoja skaitytojo lūkesčiais – jau atrodo, kad kaip ri aiškus žudikas, o paskui jis gal jau ne toks ir blogas vyrukas, o gal visi baisumai tik netikslūs vaiko prisiminimai?

O jei nuo pradžių: trys vaikai karštą vasaros dieną pakelėje paliktame prikaitusiame automobilyje laukia savo pagalbos ieškoti išėjusios mamos. Deja, nesaulaukia. O ir nusikaltimas lieka ilgai neišaiškintas. Kol į nuošalią provinciją neatvažiuoja Londone “prisidirbęs” detektyvas, žmogžudysčių tyrėjas, kuris benarpliodamas vieną bylą, išsprendžia visai kitą.

Ponia Bovari

~ kzL ~ Leave a comment

Skolos klasikai

Kai bibliotekoje pasiėmiau “Ponią Bovari” – nesitikėjau, kad bus tokio storio. Na, bet kadangi buvo tam tikras knygų klubo deadline, tai negalėjau ilgai atidėlioti. Jaučias, kad knyga parašyta tada, kai žmonės tikriausiai labai džiaugės, kad knyga labai stora ir ilgam užteks. Šiuolaikinė knygų žiurkė mielai būtų iškarpius gabalus.

Šiaip, žinoma, stebina, kaip knyga vis dar pakankamai aktuali ir apibrėžia tam tikrą žmogaus tipažą – visko noriu, ko neturiu, net nesitveriu kailyje. Nerami siela, niekaip neprisitaikanti prie visai neblogos savo realybės. Čia pritaikau formulę laimė= lūkesčiai-realybė. Na, bet kad mūsų ponia, net savo lūkesčiuose nelabai gaudos, tai tikriausiai nelabai ir formulė jai veikia.

Kas labiausiai sujaudino skaitant knygą – turint omeny, kada ji parašyta (pirmą kartą išleista 1856 m.) ir kad parašyta vyro – kaip jis taikliai sugebėjo išjausti moterišką pasaulį, dvasinius ir kūniškus moterų jausmus (ypač įstrigo vieta, kai ponios Bovari vyras bučiuoja jos ranką, ir kaip jai net bjauru nuo to, nemeilė tokia sklinda). Bet tai ir tiek. Paskui jau ponia su savo nusisvajojimais erzina, tad nusiteikę pildyti klasikos spragas, būkite tam pasiruošę. O aš sau užsidedu klasikinį pliusą.

Viskas, ko neprisimenu

~ kzL ~ Leave a comment

Su šia knyga didesnis ryšys atsirado ją perskaičius ir gerokai apie ją pameditavus ir to ryšio paieškojus. Nes, deja, skaitant tas ryšys niekaip nesimezgė. Perkopus per pusę knygos, pradėjau nerimauti, ko aš čia taip nepagaunu, skaityti komentarus, net pasiguodžiau KžG (autorius – švedas), tikėdamasi, kad ji man pakomentuos tą mano būklę. Tai ji nuramino, kad žmonės arba alpsta nuo šio autoriaus, arba, kaip ir jai pačiai, jo kūryba nesukelia jokių jausmų.

Šiaip pati knygos idėja visai įdomi – rašytojas dėliodamas įvairių žmonių prisiminimus imasi išsiaiškinti, kaip atrodė paskutinė žuvusio knygos herojaus diena ir iš viso, kodėl ji baigėsi avarija ir, ar tai nebuvo savižudybė. Žmonių prisiminimų mozaika sudėliota iš trumpų gabaliukų, gerokai pamaišytų, kad skaitant užtrunka, kol išsiaiškini, kuris personažas čia kalba. Sakyčiau, kad kažkuo priminė G.Saunders’o Linkolną.

Vis dėlto džiaugiuos, kad kantriai perskaičiau iki pabaigos, pabaiga ir pameditavimas kažkiek reabilitavo knygą – perskaičius vis galvojau apie pagrindinio veikėjo charakterį, motyvus, draugystes, pasikeitimus. Negaliu pasakyt, kad perkandau ir supratau, bet, turint omeny, kad charakteris dėliojamas iš visokių nuotrupų, per aplinkui, per antrą visai nesusijusį asmenį, tai gal taip ir turi būti, bet tada jau klausimas kyla – o kam tada visa tai? Su J.H. Khemiri jaučiuos panašiai kaip su nobelistu P.Modiano – su abiem neradau wow ryšio.

A Good Neighborhood

~ kzL ~ Leave a comment

Maximum Shelf: A GOOD NEIGHBORHOOD | Macmillan Library

Gražiam geram amerikietiškam priemiesty gyveno šeima – juodaodė mama Valerie ir jos talentingasis sūnus Xavier. Jie gyvena vieni, berniuko tėvas mirė dar jam mažam esant. Tėvas buvo baltasis.

Į greta esantį, prieš tai nugriovę senąjį ir pastatę prabangų naują namą, atsikėlia vietinė verslo žvaigždė, savo turtus ir gyvenimo būdą demonstruojantis Brad Whitman su žmona ir dviem dukrom. Pradžioje piešiamas kaip geraširdis vyriškis, pamilęs ir iš skurdo ištraukęs vienišą Julia ir jos dukterį Juniper, vėliau Whitman’as atsiskleidžia visu gražumu – jis ir seksistas, ir rasistas, ir netoli pedofilo. Nieko gero ir pakankamai pavojinga, kai sudedi šias savybes, ryšius ir pinigus.

Vietoj gražios kaimynystės nutinka štai kas: dėl didžiulių naujojo namo statybų, pažeidžamos seno Valerie kieme augančio ir su daug prisiminimų susijusio medžio šaknys, tad Valerie, pati gamtos mylėtoja, ekologijos profesorė, pasitarus su teisininkais, paduoda kaimyną ir statybų bendrovę į teismą.

Tuo tarpu Xavier susikukuoja su Juniper, kuri vos keturiolikos yra davus nekaltybės išsaugojimo iki vestuvių įžadus. Į nekaltybę mielai pasikėsintų patėvis, tad jaunimėlio susimetimas jam labai nepatinka ir po vieno incidento viskas nusivažiuoja iki kitokio pobūdžio bylos, o ta byla visus nuveda laidotuvių. Nesupykite, apie laidotuves autorė prasitaria visai knygos pradžioje, tad čia tikrai ne spoileris.

Kaimynų kova autorė bando parodyt dar vieną amerikietišką skaudulį, bet, atrodo, visai neblogai įsivažiavus, paskui visai nusivažiuoja. Pabaiga irgi nuvylė. Nebėr žmogaus, o toks jausmas, kad “gerieji” veikėjai iš to išlošė ar šiaip, pasirinko teisingą gyvenimo kelią vietoj neteisingo. Kažkaip per paprastai man ten autorė viską išrišo. Ir be to, viena užuomina, kurią gavo nelaimėlis/-ė, kuri mano manymu, kardinaliai turėjo pakeist knygos veikėjų likimus, kažkaip liko praignoruota. Na, tai summa sumarum, so so knyga. Nesikabinėjantiems susiskaitys, o norintiems rimčiau – nelabai verta prasidėt.

Polina

~ kzL ~ Leave a comment

Baletas ir knyga viename man yra tobula. Jei ne baletas, instagramas man būtų nereikalingas – ten aš spoksau į baletą ir balerinas, ypač kai būnu per daug pavargus skaityt. Tai tikriausiai nėr ką ir sakyt – “Polina” man patiko, nes tai grafinė novelė apie baleriną – nuo mažos mergaitės, pastebėtos griežtojo Bojinsky, iki suaugusios ir šokio prasme užaugusios balerinos.

Nors grafinę novelę vietomis buvo sudėtinga suprast – autorius be jokio įspėjimo ar naujo skyriaus pažymėjimo ima ir peršoka į visai kitą naują temą ar laiką – istorija gražiai pasakoja nuo didelės atrankos į baleto mokyklą, nuo juodo darbo baleto salėje (rusų baleto mokyklose tas darbas ne tik fiziškai, bet dažnai ir morališkai labai juodas), traumų, nesėkmių, draugysčių ir pykčių, iki profesinių ieškojimų, blaškymosi tarp skirtingų mokytojų ir skirtingų jų filosofijų bei tikslų, iki laisvės atradus savo sritį ir kryptį. Iki vaikystėje iš mokytojų girdėtų žodžių išsipildymo ir įprasminimo.

Ypač rekomenduoju baleto mėgėjams.

Kongo užrašai

~ kzL ~ Leave a comment

Dvi dienos – dvi su Afrika susijusios knygos. Atsidariau žemėlapį, kad tiksliai žinočiau, kur yra Kongas, ir randu, kad mažutėlis Burundis iš “Kitos Augustos Houp pusės”, pasirodo, rytuose prisišliejęs prie Kongo.

Abiejose knygose Afrika tikrai ne svajonių žemynas. Nors, tiesa, kaip į tai pažiūrėsi. Pasirodo šiam pasauly egistuoja ir toks reiškinys, kai baltaodžiai europiečiai, nenusėdintys taikoje, važiuoja į, atrodo, amžinai konfliktuose skendinčią Afriką, kad galėtų nusisamdyti į samdomas kariuomenes “pažaisti” karą. Taip jau nutinka, kad du norvegai kariai-turistai-naivuoliai-sadistai (?) pakliūna į kalėjimą Konge ir tampa pirmųjų puslapių žvaigždėmis Norvegijoje. Kino prodiuseris įkalbina rašytoją, mūsų pagdindinį veikėją, nuvažiuoti į Kongą ir parvežti kalinčiųjų istoriją, kurią būtų galima panaudoti filmui.

Tik išvykęs rašytojas papuola į kažkokią karščio, dulkių, nemigos miglą, kurioje išsitrina ribos tarp realybės ir fantazijos, kur susiplaka dabartis su prisiminimais, kur nėra vienos tiesos ir nėra teisiųjų. Kur tarp karą žaidžiančiųjų melagysčių ir tiesų, išsibudina toli gražu ne šviesios praeities asmeniniai demonai.

#leidyklosdovana

Lieku čia

~ kzL ~ 3 Comments

Va toks paskendęs bokštas iš tikro egzistuoja. Ir kažkam skauda dušią, kad turistai eina šniūrais, fotografuojasi, net nepagalvoja, kad po vandeniu paskendo gražus slėnis, žmonių gyvenimai ir atsiminimai.

Nepasakyčiau, kad knyga yra literatūros šedevras, bet, kad autorius nekankino skaitytojo šimtais puslapių, buvo įdomu paskaityti Pietų Tirolio slėnio istoriją. Slėnio, kuriame gyveno vokiškai kalbantys kaip ir austrai, o bet žemės priklausė Italijai. Kaip visada, pasienių gyventojams dėl visokių pasaulio konfliktų kliūva labiausiai – vieni ateina su savo norais, kiti su savo įnoriais, o žmonėm kažkaip gyventi reikia.

Labai rekomenduočiau perskaityt, keliausiantiems į tą Alpių regioną (kada nors), o dabar pati rašau į savo svajojamų aplankyti vietų sąrašą (kada nors). Manau, kad skaičiusiems knygą ir vietovė, ir bokštas įgaus kitokius atspalvius. Dar buvo taip keista skaityti, kad kalnuose gyvenantys žmonės nuo visokių “praėjūnų” (nacių ar italų fašistų) slėpdavosi kalnuose, galima sakyti, savo noru bėgdavo į kalnų Sibirą – vis aukščiau ir aukščiau, šalčiau ir šalčiau. Tokie tad keisti istorijų panašumai…

Beprotiškai turtingi (azijiečiai)

~ kzL ~ Leave a comment

 

Žodžiu, visai nesistebėkit (man pačiai keista), bet šiuo metu ribinėms mano smegenims šita tralialiuška asian style visiškai gerai suėjo. Realiai išvažiavo ant to išprotėjusiai turtingo pasaulio, apie kurį skaitai kaip kokią pasaką – na, yra ten ir princas ant balto žirgo ir pelenė, ir pirktoji alia pamotė anyta ir visa kita bjauri giminė. Jei knyga nebūtų tokio ištęstumo (530 psl), tai iš viso, sakyčiau kelių vakarų relaksacinis smegenų masažas.

Jei jau kraipot galvą ir galvojat, kas man čia pasidarė (o pasidarė koronė karantinas), tai pasakysiu, kad buvo visai įdomu susipažinti su Azijos turtuolių socialine santvarka, taisyklėmis, tradicijomis, turtų kilme, įpročiais ir visokiomis keistenybėmis. O vargai vargeliai renkantis pariednius, vyrus, žmonas ir jachtas. Yra ko pavydėt (arba ne). Vis tiek visi tom pačiom problemom gyvena – lyginas vieni su kitais ir bijo pasirodyt prasčiokais. Tik mąstelis gal kiek skiriasi. O šiaip tai amžina kaip žemė problema – nori būt kaip vakariečiai, siunčia vaikus mokytis į vakarus, o paskui nebežino, kaip su tais suvakarėjusiais vaikais susikalbėti.

Rekomenduoju atsipalaidavimui. Jei ne korona, sakyčiau – puiki pliažo knyga. Tik neaišku, kaip su tuo pliažu šiais metais bus.

#leidyklosdovana

Mano miego ir poilsio metai

~ kzL ~ 2 Comments

img_0096

Toks keistas jausmas – kai tik pradėjau skaityti šią knygą (beprasidedant antrajai karantino savaitei), pagalvojau, kad štai dabar gyvename tokiomis aplinkybėmis, kai ši knyga tampa visai nebeaktuali, na, maždaug, kaip žinot, “senais laikais netekėjusios nėščios moterys patekdavo į visuomenės užribį ir joms belikdavo nusižudyti” – taip turime dabartiniais laikais aiškinti savo vaikams, kodėl nusiskandino mergina “Paskenduolėje”. Taip ir apie šią knygą galima sakyt – buvo laikai, kai visuomenė taip susvetimėjo ir individai neturėjo kur su savim pasidėti, kad į galvą šaudavo pačios keisčiausios idėjos, kaip kad, pavyzdžiui, užsidaryti ir izoliuotis nuo visuomenės. Tiesiog. Dabar visi sėdime izoliuoti ir, jei turėtume užtikrintus pragyvenimo šaltinius, galėtume ramiai sau svaigti, kad “pramiegosiu aš tą, koroną, o jūs čia kapstykitės”. Jei tik nereiktų kovoti dėl Barboros laiko.

Taip, pati idėja pramiegoti krizę – asmeninę ar pasaulinę – visai patraukli, bet man labiausiai kliūva, kad autorė “palengvina” pamiegojimą finansiniu stabilumu (panašiai, kaip “American Dirt” autorė savo herojų kelionę palengvina šlamančiais motinos kortelėje). Ar nebūtų įdomiau stebėti “pamiegojimą”, kai atsibudus nelauks pilnos sąskaitos pinigų, ar net praturtėjimas iš paveldėto namo pardavimo? O gal tada šiaip iš esmės pamiegoti nesinorėtų, nes tektų tai daryt gatvėje?

Taip knygų žiurkė realistė perskaitė šią knygą koronos viruso kontekste. Esu toli nuo tokio tipo žmonių, kaip kad toli nuo Stasio Šaltokos (daug babkių – mažai savęs iššipildymo) – šios knygos mėgėjams, manau, knyga būtų artimiausia – labai panaši man šios knygos atmosfera ir nuotaika.

Na, o jei be koronos? Skaičiau ir man visą laiką buvo gaila nemylėtos ir mylėt neišmokusios gražios merginos, konkurentės visoms ne tokiom gražioms, ir nuolatos užsiraunančios ant visokių nepavydėtinų freak’ų. Bet nesiplėsiu čia su psichologiniais aspektais. Nespoilinsiu, bet miego ir polisio metai baigiasi kartu su vienu labai gerai visiems žinomu pasaulį sukrėtusiu įvykiu. Savotiškai išspyrusių krūvas tokių pačių apsnūdelių iš svaigulio. Nes staiga pasaulis tampa kitoks, visi staiga grįžta į žemiausią, saugumo ir maisto, Maslow piramidės aukštą, per akimirką pamiršę per gero gyvenimo nuobodulį.

Amžinybės fjordo pranašai

~ kzL ~ 1 Comment

Amzinybes-fjordo-pranasai_large

Pirmiausia bravo keliauja knygos vertėjai Ievai Toleikytei ir dailininkui Taurui Stalnioniui – knygos tekstas, iliustracijos ir apipavidalinimas yra tiesiog wow.

Ilgai galinėjausi su šia knyga – su visokiais kitų knygų intarpais ir ruošimuosi egzaminui, kai visai nesakaičiau grožinių kūrinių – gavosi viso kokie du su puse mėnesio. Būdavo pavargstu nuo tiek daug teksto, būdavo prailgdavo ir norėdavos kažko kito, o paskui štai – per pirmą labai šaltą ir vėjuotą koronos karantino savaitgalį įkritau ir pabaigiau. Ir žinot, tas visiškai natūralistinis Grenlandijos pasaulis nebeatrodė toks tolimas – sėdim uždaryti namuose ir nepaisant skrydžių į kosmosą ir tobulėjančio artificial inteligence esame visiškai bejėgiai prieš gamtą. Taip pat bejėgiai, kaip XVIII amžiaus pabaigoje gyvenantys knygos herojai. Skaitai ir džiaugiesi, kad turi šildymą, elektrą ir maisto, kurio apsipirkimas savotiškai priartėja prie akmens amžiaus medžioklės – grįši sveikas namo, o gal jau ir nebe?

Labai rūstus šis romanas. Bet ir gyvenimo sąlygos Grenlandijoje nesuvokiamai rūsčios. Ir dar pagrindinis veikėjas toks negailestingai ciniškas, kad net skaitytojui stebint jo kančias jo negaila. Keistas toks jausmas skaityt ir visiškai nejaust empatijos veikėjui. Lyg žiūrėtum į jį vietinio inuito akimis, visiškai aiškiai suvokdama, kad tam baltam krikščioniui ir jo bandomam įpiršti gyvenimo būdui ir pasaulio suvokimui čia ne vieta.

Nepaisant įspūdingų aplinkos aprašymų ir plačios romano geografijos, pagrindinė kelionė vyksta veikėjo viduje. Nuo naiviai ryžtingų misionieriaus užmojų vietinius atversti į tikėjimą, bandymo užgniaužti savo gaivališką prigimtį, iki suvokimo, kad negali gyventi savo nuodėmes užpudravusioje visuomenėje Danijoje. Tad nenustebino Morteno Falko veržimasis grįžt į Grenlandiją. Labai priminė iš karštųjų pasaulio taškų grįžtančius šiuolaikinius karius, kurie paprastoje kasdienybėje neranda sau vietos, jiems trūksta adrenalino ir nuolatinio pavojaus, kovos už išgyvenimą.

Taip netikėtai taikliai autorius savo paties gyvenimo kelionę (perskaičius knygą ir interviu su autorium, išryškėja daug paralelių), o kartu ir skaitytoją, perkelia kelis amžius atgal. Pabandykite. Įveikus knygą (dėl apimties) apima nugalėtojos jausmas, o dėl herojaus gyvenimo – išsipildymo. Įspūdingas kūrinys.

American Dirt / Amerikos purvas

~ kzL ~ 2 Comments

Na, ką, perklausiau skandalingąją knygą. Yra du variantai kaip galima būtų apie ją parašyti. Be konteksto ir su kontekstu.

Be konteksto. Nors knyga kiek ilgesnė nei standartinė (standartinė būtų apie 10 valandų klausymo, šioji gal keturiolika), perklausiau greit, tikrai stengiausi ištaikyti kiekvieną klausymui palankų momentą. Veiksmas vyksta, įtampa didelė. Tačiau ši knyga buvo viena iš nedaugelio, gal net vienintelė, kurios neklausydavau prieš miegą – tiesiog nenorėdavau užbaigti dienos kokia nors baisia scena, o kartais net nenorėdavau žinot, kuo viskas baigsis, nes tos įtampos jau būdavo limitas, kiek noriu patirti (su įsibėgėjančiom coronos naujienom). Šiaip nesu bijotoja skaityti nepatogias knygas, bet šiuo atveju, labai aiškiai jauti, kad, nors skaitai grožinę knygą, realiai tai yra migrantų kasdienybė ir šiuo metu žmonės vienaip ar kitaip šią istoriją realiai išgyvena.

Pati istorija pasakoja apie motinos ir vaiko kelionę į Valstijas po to, kai kartelis susidoroja su visa jų šeima. Ši knyga labiausiai yra veiksmo knyga – kas bus toliau, kas bus toliau. Ar pavyks paimt pinigus, ar sutikti žmonės nuoširdūs, ar kartelio vadas jų ieško, ar pavyks užšokt ant traukinio, ar sąžiningi bus migracijos skyriaus darbuotojai, ar nesušals naktį, ar užteks vandens, ar ar ar…

Nors taip ir neaprašiau Valeria Luiselli “Lost Children Archive” (nes pavarčius knygą knygyne supratau, kad audio, kurį perklausiau, yra pats netinkamiausias formatas tokiai knygai su iliustracijomis (dabar kaip tik bandau knygą parsisiųst į Kindle)), klausydama nuolatos galvojau apie būtent šitą knygą, daug subtiliau perduodančią, o gal atspindinčią kaip veidrodis kitoje Meksikos-JAV sienos pusėje esančią situaciją. Didžioji “American Dirt” knygos dalis vyksta Meksikoje ir kelionėje į šiaurę, o “Archyve” iš dalies matome tokių kelionių per sieną pasekmes. Iš tikro po “American Dirt” labai noris grįžt prie “Archive”, perskaityt su vaizdais ir kitokiu supratimu.

Su kontekstu. Truputį pasiskaitynėjau apie tą skandalą. Skandalas kilo Oprah’ai pasirinkus knygą savo Knygų klubui, bei Lotynų kilmės autoriams, aktyvistams ir veikėjams sureagavus į pirmines knygą giriančias apžvalgas (kai kuriems knygos apžvalgininkams net teko jas koreguoti).

Knyga kaltinama rasizmu, šališkumu, steriotipiniu meksikiečių vaizdavimu, neteisingu simbolių interpretavimu, gremėzdiškais ir netikroviškais google translate lygio intarpais ispanų kalba, cultural appropriation (kurio net nežinau, kaip išverst) ir t.t. Latinos yra pasipiktinę, kad knyga neatspindi tikrosios situacijos ir realiai atrodo, kad šie du iš Meksikos norintys pabėgti žmonės tiesiog yra du baltieji amrikiečiai turintys sunkumų grįžt į savo šalį (ir čia jie yra teisūs, nes nors ir sunkus kelias, jis tikrai yra “palengvintas” su pradiniu kapitalu kišenėj ir teisingai sutiktais pakeleiviais).

Knyga sukėlė didžiulę diskusiją apie tai, kas apie ką gali rašyti. Pati autorė mini, kad gal nėra geriausias žmogus istorijai papasakoti. Vieni kaltina Oprah, kad ji pasirinko šią, o ne kokią nors kitą ta pačia tema parašyta Latino autoriaus knygą, kad iš jos knygos reklamos vėl uždirbs ir šiaip pasiturinčiai gyvenanti baltoji autorė, kai tuo tarpu Meksikos autoriai vos suduria galą su galu ir Oprah jų knygų nereklamuoja. Daėjo iki tokio lygio, kad autorė turėjo teisintis, kad jos močiutė yra Puerto Rikietė ir kad ji yra ne 100 procentų baltaodė.

Bet žinot, kad ir kaip teisios/neteisios būtų visos pusės, ypač apie ką gali/turi ar negali rašyti rašytojas, man viską autorės nenaudai damušė jos manikiūras knygos viršelio motyvais. Seriously? Manikiūras su spygliuotom vielom? Knygos, kurios tikslas papasakoti, koks siaubingas yra migrantų kelias, viršelio motyvais? Kažkas šioj vietoj prasilenkia ir nesusieina. Rizikinga rašyti apie tautą, kurios atstovu nesi, kai net negyveni toj šaly, kai garantuotai ta tauta perskaitys, įvertins ir badys pirštu į visus knygos trūkumus (čia biškį susišaukia, kaip Rūta Šepetys pylavojama už “Tarp pilkų debesų”) – vienas komentaras net paminėjo, kad istorija atrodo kaip sukurta laboratorijoje. Tai va. Tokia tad situacija – knyga be konteksto – viskas fine. Su kontekstu – kaip ir nelabai fine. Kuo tikriausias konfūzas.

Ir vis tiek manau verta paskaityt. Kaip kad vakarams davė supratimo R ūtos Šepetys knyga, taip ir mums sudaro, gal ir netikslų, bet vaizdą, apie tai, kas dedasi prie Meksikok-JAV sienos. Be to, tokia knyga gali būti pirmas žingsnis toliau gilintis į situaciją, perskaityti originalias #OwnVoice istorijas.

Naršymo metas

~ kzL ~ 6 Comments

narsymo metas

Ši knyga suveikia panašiai kaip Marie Kondo maniakinio tvarkymosi knyga, tik šiuo atveju norisi išjungti visus aparatus, suvaldyti savo priklausomybes (su Kondo buvo taip, kad keliaus naktį mest popierių lauk) ir išvalyti smegenis.

Nėra taip, kad knyga būtų labai daug kažkokių naujienų papasakojus, bet jos gėrybė yra ta, kad viskas labai koncentruotai ir trumpai – žodžiu, kaip mūsų smegenys vis dar yra medžiotojų-rinkėjų lygyje ir kaip technologijų / facebookų kūrėjai naudojasi visokiausiom žmogaus smegenų fizinėm ir cheminėm (hormoninėm) prigimtinėm savybėm, susiformavusiom per tūkstančius metų.

Įdomūs tyrimai ir pastebėjimai apie tai, kaip mobilūs įrenginiai blaško dėmesį net tada, kai tiesiog guli ant stalo arba ramiai (nors mums nuo to tik neramiau) egistuoja kitam kambaryje. Kaip manipuliuojama mūsų dopamino lygiu kol lėėėėtai atidarinėjama programėlė ir kaip mes, kaip bezdžionėlės banano, laukiame like’ų. Žodžiu, nekoks vaizdelis, nekoks, dėl to tikrai verta išsiplaut biškį smegenis. Ir griežtai riboti šitą reikalą vaikams. Nes:

“Dėl automatizavimo ir dirbtinio intelekto nebeliks daugybės darbų, o likusioji tikriausiai reikalaus didelės koncentracijos. Ironiška, kad skaitmeniniame pasaulyje koncentracija yra reikalingiausia ir tuo pat metu nykstanti savybė.”