Vilniaus atminties punktyrai

Šios knygos net nesiruošiau skaityti – pilnos lentynos publicistinių knygų apie Vilnių, nenorėjau dar vienos padėt į lentyną, tai turiu tik padėkoti Irmai iš Balto leidyklos, kad švelniai mane įkalbėjo – skaitydama “Vilniaus atminties punktyrus” patyriau didžiulį malonumą.

Kaip K.Sabaliauskaitės knygos atvėrė akis į neregėtą ir nežinotą XVII a. Lietuvą, Dviejų Tautų Respubliką, ir Vilnių, taip “Vilniaus atminties punktyrai” miesto gatvėmis veda skaitytoją nuo maždaug Pirmojo pasaulinio karo pabaigos iki šių dienų. Verti puslapius, eini tomis pačiomis gatvėmis, pro vis dar egzistuojančių ir jau nebesančių namų duris, už kurių knygos pašnekovai, kiekvienas su neįkainojamomis savo istorijomis, už kurių užrašymą – pagautas akimirkas, kurios su kiekvienu išeinančiu negrįžtamai dingsta – esu be galo dėkinga knygos autorei Gabijai Lunevičiūtei.

Pašnekovų pasidalinimas savo vaikyste, jaunyste, miesto kasdienybė ir kaita, sudėtinga, be galo turtinga istorija, turtingi ir turiningi gyvenimai – nenumaniau tokių žmonių esant gyvų, neįsivaizdavau, kad Vilnius tebeturi gyventojų mieste gyvenusių visą gyvenimą, kad yra išgyvenusių visus beprotiškus istorijos posūkius – valdžių, valstybių kaitas, bombardavimus, frontus ir tremtis. O pašnekovai kokie puikūs, kokie šviesūs žmonės – kosmosas. Skaičiau nuolatinėj nustebimo būsenoj.

Grožinės mėgėjams ši knyga susiskaitys kaip ilgas puikus pasakojimas, taip nuosekliai ir gražiai sudėliotas, vietomis persipinantis, nes visi senbuviai vienaip ar kitaip susidūrę – ar toj pačioj gatvėj, ar toj pačioj mokykloj, ar pažinoję tuos pačius žmones. Knyga gausiai iliustruota, daug žemėlapių ir nuotraukų “tada” ir “dabar” – ypatingai pabrėžiančių laikinumą ir trapumą, miesto žaizdas ir naujakuriams nematomą miestą , kuris vis dar gyvena pašnekovų vaikystėje ar jaunystėje.

Labai labai rekomenduoju, net žodžių trūksta, kaip.

#leidyklosdovana

Geležiniai gyvatės kiaušiniai

Kartais su tom nedidukėm knygom imi ir apsigauni – galvoji greit perskaitysi, o jos ima ir taip nepersiskaito. Sauliaus Šaltenio sakiniai – sodrūs ir gilūs, ir niekur nenuskubėsi. Bet man patinka, kai po kokio pageturnerio įgauto pagreičio, kitas tekstas štai taip ima ir deda ant stabdžių.

Šiandien sugalvojau, kad dėl manęs egzotiškojo vardo Jaelė Gvadelupė galėjo niekada nekelti kojos iš Pietų Amerikos į prosenelio žemę Lietuvą. Ir autorius galėjo josios niekur neskraidinti, o parašyti apie ją gyvenančią tolimojoje žemėje. Gal dėl to, kad ten aprašyti įvykiai man pasirodė tokie magiškai tikroviški – ir meilės ištroškusi Jaelės motina, ir senelė, ir priglausta indėnė – labai gyvi ir labiausiai man patikę personažai.

O štai veiksmas Lietuvoje kažkaip manęs neįtikino (o man svarbiausia yra knyga įtikėti). Visokios piniginės-realistinės detalės kliuvo ir užkliuvo. Arba kažkur niekur esantis pusiau sugriuvęs namelis su nesibaigiančiu karštu vandeniu, kuris liejas lyg iš karštosios versmės? Juk tokiais laikais net kaime bliūde tekdavo praustis, o indus plaudavom po lediniu vandeniu, ką kalbėti apie pamirštą vienkiemį.

Tiesa, iš lietuviškos dalies pietų amerikietiškai magiškai nuostabi meilės linija. Aplink griūvant pasauliui ir karaliaujant chaosui sustingęs laikas ir akimirkos meilė visam gyvenimui ir už visą gyvenimą.

Neapleidžia jausmas, kad galėjo būti dvi knygos. Kaip jums atrodo?

Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais

Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais | Veronika Urbonaitė-Barkauskienė

Šios knygos visai neplanavau skaityt, nes iš pirmo žvilgsnio į pavadinimą nesusitapatinau su devyniasdešimtųjų karta. Gimus dešimtmečių sandūroj, pastoviai susiduriu prie priskyrimo save vienai ar kitai kartai iššūkiu (tada prisiskiriu tai, kuri labiau patinka). Bet staiga suošus fb skaitytojų bendruomenei pamačiau, kad reikia susidaryti kažkokią nuomonę, nes kitaip išvis būsiu iškritus iš konteksto.

Knyga šiaip labai fainai parašyta, labai įtraukia ir praktiškai perskaitoma vienu prisėdimu, na, gerai, dviem, jei labai spaudžia laikas. Jaučiasi, kad autorė (kurios įrašus skaičiau fb, bet kad Pterodaktilio autorė yra ir knygos autorė sužinojau tik skaitydama knygą) yra gerai atkalus ranką įdomiai rašyti ir svarbiausia – turi ką pasakyti. Veronikos Urbonaitės-Barkauskienės žvilgsnis knygoje žvelgia ir to laikmečio kartos akimis, bet kartu ir lyg ir iš šalies, sociologės akimis – nesusentimentalėja, nepraskysta ir sako taip, kaip yra – objektyviai ir pagrindžiant solidžia patirtim.

Tai ar pavyko man susitapatinti su aprašomąja karta? Ir taip, ir ne. Bet gal dėl personalinių priežasčių – dėl tokios, o ne kitokios vaikystės, dėl tokios ir ne kitokių tėvų, dėl pasiruošimo motinystei labiau ne su iliuzija, kad niekas nepasikeis, o su realia nuostata, kad pasikeis viskas, dėl tuo pačiu laiku vaikų susilaukusių draugių palaikymo komandos (šiaip labai rekomenduoju turėti tą palaikymo komandą), dėl plūduriavimo, kaip sako Beata “laimės ir meilės burbule” ir nesukant galvos dėl alia nueinančios karjeros (niekur ji nenuėjo ir smegenys nesuminkštėjo), dėl labiau realistinio suvokimo, kad visko gyvenime neturėsi, todėl reikia sąmoningai pasirinkti, ką renkiesi turėti ir tada nuoširdžiai džiaugtis tuo, ką turi. Na ir suvokimo, kad gyvenimas yra kaip zebras – balta, juoda, balta, bet galiausiai viskas praeina. Geri dalykai taip pat kaip ir blogi.

Tai labai nesusitapatinus (nes tiesiog daug kas jau praėjo, pamokos išmoktos ir jau kitas gyvenimo etapas), vis tiek labai įdomu buvo skaityti autorės įžvalgas, patarimus ir pasidalinimus. Nes jie ir teisingi, ir atviri – be tikslo išgasdinti, bet labiau su tikslu padėti pasiruošti, nusiteikti, gal kažkam – tiesiog pasiguosti, kad ne tavo vieno/os būsena. Ir žinoma, vienas niuansas – gali būt šimtai patarimų ir patyrusių ekspertų nuomonių, bet dažniausiai viską reikia išgyventi pačiam savo gyvenimo herojui – ir visus “man tai jau tikrai taip nebus” (nuo šios minties bėgu rėkdama, nes būtent taip ir būna, kaip užtenka tik pagalvot, kad nebus), ir beprotystę visokiuose forumuose (o, kad galėčiau sugrąžinti anktyvojoj supermamoj paliktas dienas ir naktis – gerai nors kad smartfonų dar nebuvo), ir kategorišką nuomonę tėvystės klausimais, ir t.t. Tik, žinoma, nepakenks būt paskaičius (ir pagalvojus, kad jau man taip nebus), kaip realiam gyvenime būna, nes tada gal greičiau smegenyse susigulės sveikas požiūris.

Drąsiai dedu į rekomenduojamų perskaityt knygų apie motinystę ir tėvystę lentyną šalia Vaivos Rykštaitės “Pirmąkart mama”. Bravo ir norisi daugiau.

Knygyno istorijos

Knygyno istorijos – Knygynas eureka!

“Knygyno istorijos” yra uoga ant torto (kaip tame paveiksliuke virš pavadinimo). Ir juokinga be galo (skaičiau per karantiną laukdama ant suoliuko ir juokiausi garsiai) ir su tokiom kažkokiom pavandeninėm srovėm tarp eilučių – kokie įdomūs- užsimąstę- vieniši- nukvakę – nesigaundatys realybėje – labai rimti – visai nerimti – besistebintys pasaulio (ne)veikimu – puolę neviltin žmonės užklysta į knygyną, o gal užklysta ten, kur nuoširdžiai atidarytos durys ir kur su žmogum kalbamasi (ypač kantriai).

Eureka! knygynas, kuriame nutinka istorijos, yra kaip savotiška minčių vaistinė, kur žmonės užsuka pasikalbėti, spręsti neišsprendžiamus klausimus, pasiguosti ir apsiglostyti sielas arba tiesiog ieškodami šukų, nes neisi į prezidentūrą be knygos, ups – nesusišukavusi. Tad man knygelė ir juokinga, ir kartais savotiškai liūdna.  Juk būna, kad juokiesi jokiesi, o paskui jau žiūrėk ir verki…

 

 

The Suitcase

The Suitcase - Alma Books

Čia tai tokia gerulė, vos 130 puslapių knygelė – bet kiek malonumo. Lagaminas, apie kurį rašo autorius – vienintelis, kurį Dovlatvui buvo leista iššivežti emigruojant iš Tarybų sąjungos. Iš tikro leido net tris, bet, kadangi knygų išisvežti autorius negalėjo (būtų konfiskavę, nes dauguma jų buvo draudžiamos), į lagaminą daugiau nelabai buvo ką dėti.

Po kelerių metų emigracijoje, Dovlatovas atidaro spintoje užkištą lagaminą ir papasakoja istorijas apie ten esančius daiktus – suomiškas krepo kojines, batus, kariškio diržą, dailininko striukę, poplino marškinius, žieminę kepurę, vairuotojo pirštines ir gerą importinį kostiumą, kurį, pvz., gavo tam, kad padoriai atrodytų atstovaudamas žurnalistų kolektyvą visokiose officialiose “iškilių” tarybinių žmonių laidotuvėse.

Visos daiktų atsiradimo istorijos pasakojamos su tokiu geru humoru, traukiant per dantį sovietinę sistemą, deficitus, blatus, pjankes ir mentalitetą, nepamirštant per dantį patraukti ir savęs. Labai smagus rašymo stilius, smalsu paskaityti ir kitas šio autoriaus knygas. Šiaip, žinoma, reiktų skaityt rusiškai, bet tikriausiai neprisiruošiu. Bet galintiems skaityt – labai rekomenduoju.

 

 

Mano kova. Mylintis žmogus

Kai perskaičiau pirmąją serijos dalį, pagalvojau, kad gal užteks ir vienos – na, maždaug įsivaizdavimui, apie ką čia kalba ir kas per reikalas ta autofiction. Skaičiau 2014 metais ir niekaip netikėjau, kad kokia nors leidykla imsis tokios apimties kūrinio vertimo. Ir štai 2020 m. – ir knyga išversta, ir tęsiu skaitymą, ir galvoju – kodėl.

Labiausiai tikriausiai iš smalsumo. Dėl tos pačios priežasties, kaip spoksau į instagraminių žmonių stories, kur balansuoju ant ribos – ar tikrai man tikrai reikia/trūksta/duoda žinojimas, kas juose yra transliuojama? Ypač kai transliuojama va taip intymiai? O ir dabar atrodo jau, kad auditoriją sudominti ir tegalima štai tokio lygio intymumu, kokio pradininku ir tapo Karl Ove Knausgard.

Ir dar tas atvirumas – ar peržengia ribą, ar ne? Iš jo pusės – tikriausiai, kad ne, bet iš žmonos, ypač, kai atkleidžiamos jos vyrui patikėtos paslaptys, dalykai, kur šiaip niekam nepasakoji? Kaip autoriui apsinuogint prieš skaitytoją su savo gyvenimu neapnuoginant žmonių, su kuriais gyveni? Tikriausiai neįmanoma ir vienintelė išeitis (kuri nelabai išeitis) – būt visų nesavanorių knygos veikėjų prakeiktam.

Ir kodėl vis tiek skaitom? Dėl to paties atvirumo – gal matydamas, kaip pasaulinio lygio literatūros žvaigždė kamuojasi su žemiškais dalykais, kaip netiki savo darbais, kaip visiškai panikuoja, kai reikia kalbėti auditorijai, save ramina, kad va ir jam nelengva, kad ir jį užknisa buitis, bamba žmona, būti visą dieną su vaikais nuobodu ir t.t.

Viena tikrai aišku – autoriui tikrai negalioja patarimas “jei gali nerašyti – nerašyk”. Nu, negali žmogus tikrai. O aš tikriausiai negaliu toliau neskaityt, padaryt “unfollow” Knausgard iš savo lentynos. Vis tiek smalsu, kaip ten ta vaikystė trečioje knygos dalyje. Tai – to be continued… O atsvarai tikriausiai reiktų žmonos Lindos kokią knygą perskaityt. Jos tikriausiai irgi niekas nebūtų vertęs, jei ne skandalistas vyras. Jei leistų kas pasirinkt, įdomu, kaip būtų pasirinkus?

Memory Police / Atminties policija

Booker International Longlist 2020: The Memory Police by Yoko ...

Begalinę lygtį” skaičiau angliškai ir patiko, o The Memory Police klausiau ir manau, kad audio įskaitytoja man šią knygą gerai pagadino. Jos verksmingas ir kažkoks su paklaikimo gaidele balsas mane erzino ir primetė nuotaiką, kurią, manau, skaitydama tekstą būčiau susikūrusi visai kitokią, mažiausiai ne tokią vienpusiai verksmingą.

Knygos veiksmas vyksta neapibrėžtoje saloje, kur vieniša rašytoja pasakoja, kaip salos gyventojai vis ką nors praranda – nuo rožių iki knygų, nuo paukščių iki kūno dalių. Kaip jie elgiasi, sužinoję apie tai, kas tą dieną prarasta – nors neaišku, nei kaip jie sužino, nei kas nusprendžia. Kas ta super jėga, kuriai pavaldus toks jėgos organas kaip Atminties policija? O kaip daiktų dingimas veikia pačią Atminties policiją? Knygoje daug kas neapibrėžta – neaišku, kodėl viskas vyksta, kaip vyksta, nėra jokios priešistorės ir paaiškinimų. O aš kažkaip iki knygos pabaigos jų tikėjaus ir laukiau aiškumo, bet autorė nebuvo numačius manęs paaiškinimais nuramint. Nežinia, tai nežinia. O ji – ir slegia, ir kelia nerimą (panašiai, kaip mūsų dabartinė nežinia). Bet kartu palieka labai daug erdvės interpretavimui ir paties skaitytojo kūrybai.

Klausant mintys nuolatos sukosi apie holokaustą, kurio metu ištisos žmonių bendruomenės per kelias dienas pradingdavo, miestai ar miesteliai savotiškai netekdavo kojų/renkų/smegenų (gydytojų, vaistininkų, mokslininkų), o bendruomenė persigrupavusi, kaip ir knygoj “pašlubavusi” ant vienos kojos, gyvena toliau. Knygos pagrindinė veikėja rašytoja, savo name taip pat slepia ypatingą salos gyventoją, dėl savo nepalaužiamos atminties patekusį Atminties policijos nemalonėn. Ir savo gelbėtojai po truputį nykstant – iš pradžių atminčiai, paskui fiziniam kūnui, o galiausiai tikus tik aidui, slepiamasis žengia į naują kitokį pasaulį, kuriame, mes aišku, nežinome, kas jo laukia.

Va tokia knyga su labai daug neapibrėžtumų, tai, aišku, niekam nerekomenduosiu, kas mėgsta aiškiai suprasti, kas vyksta. Manau, kad netruks būt išversta ir bus prieinama lietuvių skaitytojui. Ir man tada gal būtų visai smalsu perskaityti ją savo balsu, tonu ir nuotaika. Manau, atrasčiau su knyga kitokį ryšį, tą kabliuką, kuris pakelia knygą iki “labai”.

 

 

Kirtis

Belindos Bauer “Kirtis” – knyga iš Man Booker longlist sąrašo, kas iš tikro stebina, nes kažkaip visai ne Booker stiliaus sakyčiau, o ir ar tikrai veža iki Booker lygio? Tokia nuoroda gal tik užkelia lūkesčius knygai. O ir pats, sakykim, psichologinis trileris nu nėra kažkos super duper stebuklingas. Normalus pager-turner (puslapių vertikas-ėdikas), tikrai kuo puikiausiai susiskaito ir gerai palaiko intrigą, o bet tačiau keli momentai knygoje (pvz., stebuklingas tėvo atsiradimas) tokie, hmm, nelabai įtikinami.

Bet, jei nesate labai priekabūs skaitytojai, tai, ai, atsiduodi tam skaitymo malonumui ir skaitai sau, nekeldama per daug klausimų ir mėgaujiesi istorija (kiek įmanoma žiaurybėmis mėgautis), sergi už geriečius ir tikiesi, kad žudikas kuo greičiau bus pagautas. Autorė neblogai pažongliruoja skaitytojo lūkesčiais – jau atrodo, kad kaip ri aiškus žudikas, o paskui jis gal jau ne toks ir blogas vyrukas, o gal visi baisumai tik netikslūs vaiko prisiminimai?

O jei nuo pradžių: trys vaikai karštą vasaros dieną pakelėje paliktame prikaitusiame automobilyje laukia savo pagalbos ieškoti išėjusios mamos. Deja, nesaulaukia. O ir nusikaltimas lieka ilgai neišaiškintas. Kol į nuošalią provinciją neatvažiuoja Londone “prisidirbęs” detektyvas, žmogžudysčių tyrėjas, kuris benarpliodamas vieną bylą, išsprendžia visai kitą.

Ponia Bovari

Skolos klasikai

Kai bibliotekoje pasiėmiau “Ponią Bovari” – nesitikėjau, kad bus tokio storio. Na, bet kadangi buvo tam tikras knygų klubo deadline, tai negalėjau ilgai atidėlioti. Jaučias, kad knyga parašyta tada, kai žmonės tikriausiai labai džiaugės, kad knyga labai stora ir ilgam užteks. Šiuolaikinė knygų žiurkė mielai būtų iškarpius gabalus.

Šiaip, žinoma, stebina, kaip knyga vis dar pakankamai aktuali ir apibrėžia tam tikrą žmogaus tipažą – visko noriu, ko neturiu, net nesitveriu kailyje. Nerami siela, niekaip neprisitaikanti prie visai neblogos savo realybės. Čia pritaikau formulę laimė= lūkesčiai-realybė. Na, bet kad mūsų ponia, net savo lūkesčiuose nelabai gaudos, tai tikriausiai nelabai ir formulė jai veikia.

Kas labiausiai sujaudino skaitant knygą – turint omeny, kada ji parašyta (pirmą kartą išleista 1856 m.) ir kad parašyta vyro – kaip jis taikliai sugebėjo išjausti moterišką pasaulį, dvasinius ir kūniškus moterų jausmus (ypač įstrigo vieta, kai ponios Bovari vyras bučiuoja jos ranką, ir kaip jai net bjauru nuo to, nemeilė tokia sklinda). Bet tai ir tiek. Paskui jau ponia su savo nusisvajojimais erzina, tad nusiteikę pildyti klasikos spragas, būkite tam pasiruošę. O aš sau užsidedu klasikinį pliusą.

Viskas, ko neprisimenu

Su šia knyga didesnis ryšys atsirado ją perskaičius ir gerokai apie ją pameditavus ir to ryšio paieškojus. Nes, deja, skaitant tas ryšys niekaip nesimezgė. Perkopus per pusę knygos, pradėjau nerimauti, ko aš čia taip nepagaunu, skaityti komentarus, net pasiguodžiau KžG (autorius – švedas), tikėdamasi, kad ji man pakomentuos tą mano būklę. Tai ji nuramino, kad žmonės arba alpsta nuo šio autoriaus, arba, kaip ir jai pačiai, jo kūryba nesukelia jokių jausmų.

Šiaip pati knygos idėja visai įdomi – rašytojas dėliodamas įvairių žmonių prisiminimus imasi išsiaiškinti, kaip atrodė paskutinė žuvusio knygos herojaus diena ir iš viso, kodėl ji baigėsi avarija ir, ar tai nebuvo savižudybė. Žmonių prisiminimų mozaika sudėliota iš trumpų gabaliukų, gerokai pamaišytų, kad skaitant užtrunka, kol išsiaiškini, kuris personažas čia kalba. Sakyčiau, kad kažkuo priminė G.Saunders’o Linkolną.

Vis dėlto džiaugiuos, kad kantriai perskaičiau iki pabaigos, pabaiga ir pameditavimas kažkiek reabilitavo knygą – perskaičius vis galvojau apie pagrindinio veikėjo charakterį, motyvus, draugystes, pasikeitimus. Negaliu pasakyt, kad perkandau ir supratau, bet, turint omeny, kad charakteris dėliojamas iš visokių nuotrupų, per aplinkui, per antrą visai nesusijusį asmenį, tai gal taip ir turi būti, bet tada jau klausimas kyla – o kam tada visa tai? Su J.H. Khemiri jaučiuos panašiai kaip su nobelistu P.Modiano – su abiem neradau wow ryšio.

A Good Neighborhood

Maximum Shelf: A GOOD NEIGHBORHOOD | Macmillan Library

Gražiam geram amerikietiškam priemiesty gyveno šeima – juodaodė mama Valerie ir jos talentingasis sūnus Xavier. Jie gyvena vieni, berniuko tėvas mirė dar jam mažam esant. Tėvas buvo baltasis.

Į greta esantį, prieš tai nugriovę senąjį ir pastatę prabangų naują namą, atsikėlia vietinė verslo žvaigždė, savo turtus ir gyvenimo būdą demonstruojantis Brad Whitman su žmona ir dviem dukrom. Pradžioje piešiamas kaip geraširdis vyriškis, pamilęs ir iš skurdo ištraukęs vienišą Julia ir jos dukterį Juniper, vėliau Whitman’as atsiskleidžia visu gražumu – jis ir seksistas, ir rasistas, ir netoli pedofilo. Nieko gero ir pakankamai pavojinga, kai sudedi šias savybes, ryšius ir pinigus.

Vietoj gražios kaimynystės nutinka štai kas: dėl didžiulių naujojo namo statybų, pažeidžamos seno Valerie kieme augančio ir su daug prisiminimų susijusio medžio šaknys, tad Valerie, pati gamtos mylėtoja, ekologijos profesorė, pasitarus su teisininkais, paduoda kaimyną ir statybų bendrovę į teismą.

Tuo tarpu Xavier susikukuoja su Juniper, kuri vos keturiolikos yra davus nekaltybės išsaugojimo iki vestuvių įžadus. Į nekaltybę mielai pasikėsintų patėvis, tad jaunimėlio susimetimas jam labai nepatinka ir po vieno incidento viskas nusivažiuoja iki kitokio pobūdžio bylos, o ta byla visus nuveda laidotuvių. Nesupykite, apie laidotuves autorė prasitaria visai knygos pradžioje, tad čia tikrai ne spoileris.

Kaimynų kova autorė bando parodyt dar vieną amerikietišką skaudulį, bet, atrodo, visai neblogai įsivažiavus, paskui visai nusivažiuoja. Pabaiga irgi nuvylė. Nebėr žmogaus, o toks jausmas, kad “gerieji” veikėjai iš to išlošė ar šiaip, pasirinko teisingą gyvenimo kelią vietoj neteisingo. Kažkaip per paprastai man ten autorė viską išrišo. Ir be to, viena užuomina, kurią gavo nelaimėlis/-ė, kuri mano manymu, kardinaliai turėjo pakeist knygos veikėjų likimus, kažkaip liko praignoruota. Na, tai summa sumarum, so so knyga. Nesikabinėjantiems susiskaitys, o norintiems rimčiau – nelabai verta prasidėt.

Polina

Baletas ir knyga viename man yra tobula. Jei ne baletas, instagramas man būtų nereikalingas – ten aš spoksau į baletą ir balerinas, ypač kai būnu per daug pavargus skaityt. Tai tikriausiai nėr ką ir sakyt – “Polina” man patiko, nes tai grafinė novelė apie baleriną – nuo mažos mergaitės, pastebėtos griežtojo Bojinsky, iki suaugusios ir šokio prasme užaugusios balerinos.

Nors grafinę novelę vietomis buvo sudėtinga suprast – autorius be jokio įspėjimo ar naujo skyriaus pažymėjimo ima ir peršoka į visai kitą naują temą ar laiką – istorija gražiai pasakoja nuo didelės atrankos į baleto mokyklą, nuo juodo darbo baleto salėje (rusų baleto mokyklose tas darbas ne tik fiziškai, bet dažnai ir morališkai labai juodas), traumų, nesėkmių, draugysčių ir pykčių, iki profesinių ieškojimų, blaškymosi tarp skirtingų mokytojų ir skirtingų jų filosofijų bei tikslų, iki laisvės atradus savo sritį ir kryptį. Iki vaikystėje iš mokytojų girdėtų žodžių išsipildymo ir įprasminimo.

Ypač rekomenduoju baleto mėgėjams.

Kongo užrašai

Dvi dienos – dvi su Afrika susijusios knygos. Atsidariau žemėlapį, kad tiksliai žinočiau, kur yra Kongas, ir randu, kad mažutėlis Burundis iš “Kitos Augustos Houp pusės”, pasirodo, rytuose prisišliejęs prie Kongo.

Abiejose knygose Afrika tikrai ne svajonių žemynas. Nors, tiesa, kaip į tai pažiūrėsi. Pasirodo šiam pasauly egistuoja ir toks reiškinys, kai baltaodžiai europiečiai, nenusėdintys taikoje, važiuoja į, atrodo, amžinai konfliktuose skendinčią Afriką, kad galėtų nusisamdyti į samdomas kariuomenes “pažaisti” karą. Taip jau nutinka, kad du norvegai kariai-turistai-naivuoliai-sadistai (?) pakliūna į kalėjimą Konge ir tampa pirmųjų puslapių žvaigždėmis Norvegijoje. Kino prodiuseris įkalbina rašytoją, mūsų pagdindinį veikėją, nuvažiuoti į Kongą ir parvežti kalinčiųjų istoriją, kurią būtų galima panaudoti filmui.

Tik išvykęs rašytojas papuola į kažkokią karščio, dulkių, nemigos miglą, kurioje išsitrina ribos tarp realybės ir fantazijos, kur susiplaka dabartis su prisiminimais, kur nėra vienos tiesos ir nėra teisiųjų. Kur tarp karą žaidžiančiųjų melagysčių ir tiesų, išsibudina toli gražu ne šviesios praeities asmeniniai demonai.

#leidyklosdovana

Lieku čia

Va toks paskendęs bokštas iš tikro egzistuoja. Ir kažkam skauda dušią, kad turistai eina šniūrais, fotografuojasi, net nepagalvoja, kad po vandeniu paskendo gražus slėnis, žmonių gyvenimai ir atsiminimai.

Nepasakyčiau, kad knyga yra literatūros šedevras, bet, kad autorius nekankino skaitytojo šimtais puslapių, buvo įdomu paskaityti Pietų Tirolio slėnio istoriją. Slėnio, kuriame gyveno vokiškai kalbantys kaip ir austrai, o bet žemės priklausė Italijai. Kaip visada, pasienių gyventojams dėl visokių pasaulio konfliktų kliūva labiausiai – vieni ateina su savo norais, kiti su savo įnoriais, o žmonėm kažkaip gyventi reikia.

Labai rekomenduočiau perskaityt, keliausiantiems į tą Alpių regioną (kada nors), o dabar pati rašau į savo svajojamų aplankyti vietų sąrašą (kada nors). Manau, kad skaičiusiems knygą ir vietovė, ir bokštas įgaus kitokius atspalvius. Dar buvo taip keista skaityti, kad kalnuose gyvenantys žmonės nuo visokių “praėjūnų” (nacių ar italų fašistų) slėpdavosi kalnuose, galima sakyti, savo noru bėgdavo į kalnų Sibirą – vis aukščiau ir aukščiau, šalčiau ir šalčiau. Tokie tad keisti istorijų panašumai…

Beprotiškai turtingi (azijiečiai)

 

Žodžiu, visai nesistebėkit (man pačiai keista), bet šiuo metu ribinėms mano smegenims šita tralialiuška asian style visiškai gerai suėjo. Realiai išvažiavo ant to išprotėjusiai turtingo pasaulio, apie kurį skaitai kaip kokią pasaką – na, yra ten ir princas ant balto žirgo ir pelenė, ir pirktoji alia pamotė anyta ir visa kita bjauri giminė. Jei knyga nebūtų tokio ištęstumo (530 psl), tai iš viso, sakyčiau kelių vakarų relaksacinis smegenų masažas.

Jei jau kraipot galvą ir galvojat, kas man čia pasidarė (o pasidarė koronė karantinas), tai pasakysiu, kad buvo visai įdomu susipažinti su Azijos turtuolių socialine santvarka, taisyklėmis, tradicijomis, turtų kilme, įpročiais ir visokiomis keistenybėmis. O vargai vargeliai renkantis pariednius, vyrus, žmonas ir jachtas. Yra ko pavydėt (arba ne). Vis tiek visi tom pačiom problemom gyvena – lyginas vieni su kitais ir bijo pasirodyt prasčiokais. Tik mąstelis gal kiek skiriasi. O šiaip tai amžina kaip žemė problema – nori būt kaip vakariečiai, siunčia vaikus mokytis į vakarus, o paskui nebežino, kaip su tais suvakarėjusiais vaikais susikalbėti.

Rekomenduoju atsipalaidavimui. Jei ne korona, sakyčiau – puiki pliažo knyga. Tik neaišku, kaip su tuo pliažu šiais metais bus.

#leidyklosdovana