Author: kzL

Pasaulio pabaigos istorija

~ kzL ~ Leave a comment

Naiviai tikėjausi, kad didžiausias mano išgyventas istorijos momentas bus Sovietų Sąjungos griūtis, o nuo tada visi tik į šviesų rytojų. Tik į kitą pusę, nei buvo žadėta iš rytų. Na, o kokioje naujoje karo realybėje gyvename, visiems aišku, tik gal sunkiai suvokiama, kodėl reikėjo sukelti šitokį chaosą – pasaulio taisyklės ir aiškumas visiškai išskydo, o šis neapibrėžtumas bent jau man kelia didžiulį stresą. Neužtenka, kad šiaip esame klimato katastrofos pradžioje, dar esame ir pasaulio istorijos pabaigoje?

“Pasaulio pabaigos istorija” – gera knyga-santrauka, koks gi tas buvo pasaulis iki tol, kaip po dviejų pasaulinių karų buvo kuriamas pagrindas ilgalaikei taikai, kaip ir kodėl vienaip ar kitaip susidėliojo pasaulio jėgos, ir kaip buvo priauginta autokratų ir diktatorių, su kuriais dabar ir tenka stovėti akistatoje, kokie iššūkiai laukia vakarų pasaulio/kultūros rytoj.

Rekomenduoju visiems, primiršusiems istorijos/politologijos/ekonomikos pamokas. Ši knyga – trumpas, jau sukramtytas kąsnis tokiems tinginiams ir/arba laiko neturėtojams, kaip aš. Taip pat geras tramplinas toliau domėtis, aiškintis, skaitinėti. Jau padovanojau ir beveik gailiuosi, nes visai naudinga būtų lentynoj turėti.

_____________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto alba”

Už nugaros

~ kzL ~ Leave a comment

Susitikimas su Haska Šyjan riebiai apibrauktas mano 2023 metų Vilniaus knygų mugės programoj. Susitikimas su autore paskatino prastumdysi savo skaitomų knygų eilę.

“Už nugaros” “Keliautoju laiku” serijoje iš tų knygų, kur laikas ir puslapiai teka lėtai. Tiesioginės kalbos nebuvimas ir sodrus tekstas tikrai neleidžia niekur toli nuskubėti, tad skaitymas užsitęsė. Bet neprailgo. Buvo apie ką susimąstyti ir pamąstyti, tame tarpe ir apie savo naivumą, ir įsivaizdavimus apie Ukrainą, jos žmones (O gal iš vis mūsų vėliava turėtų būti su tigriniais ir leopardiniais raštais? Juk piliečių aprangoj šis printas dominuoja, be to, ir grėsmės priešui jame daugiau”). Nes knygos autorė labai tiesi ir, net norisi sakyti, sąžininga prieš skaitytoją. Lukštenkis skaitytojau iš savo iliuzijų. Žmonės yra tokie, kokie yra, nebūtinai tokie, kokiais tu nori juos matyti. O mes gi norim visus matyti patriotiškais ir drąsiai žengiančiais tėvynės labui.

Truputis konteksto – Marta, jauna, labai sėkminga, ką tik savo vaikiną išlydėjusi savanoriu į Ukrainos kariuomenę mergina. Laikas – po 2014, prieš 2022. Laike “prieš” Marta niekaip nesupranta, kam Maksui ta kariuomenė ir savanorystė, jų juk laukia nebloga ateitis ir visokie gyvenimo malonumai, kurią garantuoja geri darbai, karas rytuose kažkoks tolimas, kaip ir visa tai, kas vyksta užfrontėje – savanorystės, persikėleliai iš rytinės šalies dalies (nebent tūsovni). Tai kas vyksta Dombase ir Luhanske Martos per daug nejaudina, o moterys, išlydėjusios vyrus į karą, jai labai tolimos ir ji niekaip su jomis nesiasociuoja. Maksui išėjus, ją ištinka savotiškas pakibimas laike ir erdvėje – ji nei poroje, nei išsiskyrusi, atsiradusią tuštumą lyg ir reiktų kažkuo užpildyti, bet nelabai aišku, kuo.

Knygoje nuolatos jaučiamas kažkoks deja vue – kelias, kuriuo mes taip pat ėjome, gal ir einam, tik esam toliau nuėję – didžiuliai pragyvenimo lygio skirtumai, jei dirbi privačiam ir valstybiniam sektoriuje, darbo jėgos migracija į vakarus nuiminėti derliaus, prižiūrėti senolių, kartų ir mentalitetų skirtumai, nesuvokiamo lygio kyšininkavimas, apie kurį jau susipažinom Algirdo Kumžos “Oranžiniame romane”. Čia irgi: “Visi visiems kažką neša, nes tai “žmoniška”, ir visi piktinasi, kaip nežmoniškai mes gyvename. Kuriam galui mums iš vis toks darinys kaip valstybė, jeigu žmonės patys gali dėl visko tarpusavyje susitarti.”

O jei grįžtume, kur viskas prasidėjo prie gyvenimo išskirtų dviejų žmonių- ar mūsų porelė turi ateitį, kai taip išsiskyrė ideologijos, patriotizmo, pareigos jausmas ir suvokimas. Ar jie jau nuo knygos pradžios to nenorėdami garsiai įvardinti skrieja tolstančiomis orbitomis? O koks turi būti patriotizmas (“Tikras ir nuoširdus patriotizmas gimsta ramioje ir laimingoje vaikystėje, o ne mokykinėje propagandoje, kur laikomasi minties, kad mitologinės “Ševčenkos dvasios” trūkumas – tai yda.) ir kaip jį pamatuoti? O ar įmanoma atsiriboti nuo tos naujos kasdienybės, naujo pasaulio? Ar leistina būti laiminga, džiaugtis, kai aplink tiek kenčiančių? Ar mes nesame tokios Martos?

O kokia Marta po 2022 02 24?

_______________________

P.S. Ir sekso scenos šioje knygoje – tikriausiai geriausiai parašyta iš visko, ką esu skaičius.

_______________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”

Lėta ugnis

~ kzL ~ Leave a comment

Man biškį gaila Paulos Hawkins. Bandau įsivaizduoti, koks turi būti spaudimas po “Merginos traukinyje” parašyti dar vieną super bestselerį. Bet gal kartais geriau neleisti nieko, negu leisti kažką pusiau neiškeptą. Tokia man pasirodė “Lėta ugnis”, kurią pasiemiau poilsiniam paskaitymui.

Nieko gero, kai trilerio viduryje jauti kad visai nebeįdomu ir damušinėji knygą tik dėl to, kad knyga nestora, na, ir smalsu, kaip autorė viską sudėlios. Nors pradžia buvo įtraukianti ir pasirinkta įdomi trilerio aplinka – Londono kanalai ir juose laivuose gyvenantys žmonės – pačia istorija ir nusikaltimo motyvu aš nepatikėjau. Daugiau nelabai ką ir bepridursi.

Skardinė žirnelių

~ kzL ~ Leave a comment

Labai labai fainas komiksas, su malonumu perskaičiau. Komikso autorė – lietuvė, tačiau komiksas rašytas prancūziškas ir orientuotas nelietuviškai auditorijai, bet nuo to gi tik įdomiau. Čia pasakojamas vienos lietuvių šeimos gyvenimas, ypatingą dėmesį skiriant sovietinio gyvenimo įdomybėms, kurios mažiau žinantiems sovietinius džiaugsmus, turi skambėti labai egzotiškai. Pagalvoju, daug kas taip neįtikėtinai skamba, kad net gali būti palaikyta vaikiškom fantazijom (Ypač pakomunistuoti mėgstantiems prancūzams). Nes kaip kitaip gali atrodyti pakaitinis gumos kramtymas, užsienietiško trintuko dalybos, stovėjimas eilėse prie nežinia ko, na, ir konservuotų žirnelių deficitas.

Šis komiksas ne tik smagus, bet ir labai atviras, neslepiamos suaugusių girtuoklystės ir vaikų “pratinimas” prie alkoholio, nelabai draugiškos tėvų skyrybos ir vaikų dalybos. Kai kurie gyvenimo epizodai tiesiog būdingi visoms epochoms ir santvarkoms.

Šiaip įdomu, kad knyga, rašyta vakariečiams, taip labai tinka (kaip egzotiška) mūsų laimingoms po nepriklausomybės gimusioms kartoms – nu, bet ir ačiū dievui.

The Light Pirate

~ kzL ~ Leave a comment

Suklausiau audio. Ne šedevras, bet klausyti audio labai tinka ir šiaip klimato siužetinė linija visai įdomi. Žodžiu, klimato atsišilimas žmonėms kerta kaip reikalas ir viskas patampa labai rimta. Uraganas gena uraganą, jau beveik kasdienybe tampa, o ir abėcėlės raidžių ir vardų jiems užvadinti nebeužtenka. Vyriausybė vis dažniau ragina žmones evakuotis, bet kaip visada, atsiranda drąsuolių, kurie įsivaizduoja galintys gamtą pergudraut. Toks Kirby Lowe irgi erzinančiai užsispyręs, niekur nevažiuoja, bando įtikinti šeimą, kad viskas ok, kol nuo uragano gauna taip, kad maža nepasirodys – dabar jau gali nagus kad ligi alkūnių nusigraužt.

Tos šeimos linijos nespoilinsiu, tik tiek, kad šeima niekur neišvažiuoja, o gyvenimas po truputį “laukėja”. Florida tuštėja, nes gyventi darosi neįmanoma, infrastruktūros atstatymas kainuoja baisulinius pinigus, o gyventojams išsikeliant, papraščiausiai nebėra kam mokėti mokesčius. Vaikai kas savaitę sužino, kad dar viena mokytoja ar koks klasiokas evakuavosi ir išvažiavo į šiaurę, ten kur aukščiau, kur neapsemta. Galiausiai vyriausybė valstiją palieka likimo valiai. Lieka tik ištvermingiausi arba tie, kurie tiesiog neturi kur ar už ką važiuoti. Gamta tampa vaikų mokykla ir čia knygos skaitytojas išvys pažįstamą peizažą – pelkes, kuriose plaukioja vieniša mergiotė, visai kaip “Giedančiuose vėžiuose”. Jau matau, kaip leidėjai rašo ant viršelio, kad patiks visiems, kam patiko “Vėžiai”. Oh, well. Tikriausiai taip ir bus.

Be klimato (kur man buvo įdomu) tai ši knyga apie tą mergiotę ir kaip ji mokosi išgyventi. Iš pradžių kartu su kaimyne, paskui jau visiškai viena. Vanduo kyla, karštis taip pat, dieną gyventi tampa nebeįmanoma. Žmonės tampa nakties gyviais. Klausant man vis tiek mergiotės tėvukui noris su irklu vožtelėt per galvą, kad to vaiko neišvežė, nors, žinia, ir visur kitur tikrai ne rojus. Na, bent jau medžiuose kol kas gyventi nereikia. Nelabai man buvo aišku išgyvenimo scenarijus mintant beveik vien žuvimi. Gal praklausiau kažką, bet jei nėra žemės, nėra gi jokių grūdinių kultūrų, nu, nieko, gal jie ten meldus valgė jau, nežinau.

Tai taip gavos, kad klimato dalis buvo labai įdomi, šeimos ir mergaitės – pradžioj tikrai neblogai, daug įtampos, bet paskui jau tokios skeptikės kaip aš nelabai neįtikino, bet šiaip tai nekeliant kartelių iki olimpinio lygio, tai visai gerai klausėsi. Taigi, kaip audio užskaitau, nors su autore tai tikrai turėčiau apie ką pasiginčyti.

East of Eden / Į rytus nuo Edeno

~ kzL ~ Leave a comment

Steinbeckas puikiausiai tinka klausymui, ypač gerai klausosi visokios storulės kaip šioji – 25 valandos 23 minutės, tikrai daugiau šansų perklausyti, nei paimti iš lentynos, kurioje laukia kita storulė – sesė “Rūstybės kekės”, net knieti ir šią audio paimti.

Myliu Steinbecko personažus – jie tokie tikri, žmogiški, nors, priešingai nei “Konservų gatvėj”, kur visi kažkokie geriečiai, “Į rytus nuo Edeno” keletas veikėjų yra tokie evil. Juos pasitelkęs, Steinbeckas per kelias vyriškas Traskų giminės kartas reflektuoja biblinę brolžudystės arba gerojo ir blogojo brolio temą, kurią sekant plyšta širdis – mielajam, geros natūros ir meilumo, gerajam charizmatiškajam broliui natūraliai ir per daug nesistengiant, atitenka dėmesys ir aplinkinių meilė, kai tuo tarpu “piktajam” broliui, atrodo, stenk nesistengęs, niekaip neišeina nei būt meiliu, nei būt labai mylimu, negelbėja nei dovanos, nei bandymai papirkti. Iš tos nemeilės ir nedėmesio, kyla baisiausias pavydas, visų nelaimių preižastis. Kaip aš “sirgau” už nelaiminguosius nemylimuosius brolius, kaip laukiau kokio nors personažo “gelbėtojo”, kuris užpildytų jų širdis. Na, bet Steinbeckas ne pageidavimų koncertui čia diriguoja.

Samuelis Hamiltonas, taip, plikas basas šeimos ir apylinkių išminčius, patriarchas, na, toks tradicinis, bet mano absoliutus favoritas yra kinietis Lee. Man labiausiai patikęs personažas – tylus veikėjas, kurio išmintis ir meilė darbdavio šeimai ilgai nebuvo suprasta ir tinkamai įvertinta. Žmogus, kurio indėlis suprantamas tik jam palikus namus. Kaip išmintingai jis elgiasi su mamos netekusiais berniukais, kaip nedaugiažodžiaudamas pataria, nukreipia teisinga linkme, duoda švelnias užuominas, bet kartu neslepia skaudžiausios tiesos. Kaip nuostabiai Lee su “piktuoju” broliu saugo naivųjį “gerąjį” brolį nuo realybės, kuriai jis nepasiruošęs, kaip gražiai išryškėja du vienas šalia kito gyvenantys pasauliai. Kaip dažnai aš pagaunu save esant “naiviajame” pasaulyje.

Puiki, puiki knyga. Lėto pasaulio, kuriame laiškas keliaudavo dvi savaites, o žmogus dar gyveno gamtos ritmu knyga. Vis dar negaliu patikėt, kad tiek ilgai nebuvau skaičius Steinbecko. Tipo viršeliai man negražūs. Negaliu patikėt. Net negaliu sakyt, skaitykit, rekomenduoju, nes tikriausiai viena čia ir buvau likus neskaičius.

Kopenhagos trilogija

~ kzL ~ Leave a comment

Kol kas verda man galvoj įspūdžiai. Priminimų kamputyje nuvainikuotas K.O. Knausgaardas tyliai rūko, pasirodo, Tove Ditlevsen be jokios savisaugos save aprašė dar šeštojo dešimtmečio pabaigoje, kas absoliučiai neįtikėtina. Laikas knygoje visiškai nesijaučia, jei nešmėžuotų Hitlerio portretai, apskritai nepagalvotum, kad tai, apie ką ji rašo yra ten kokie 1930+, o autorė gimusi 1917 metais. Man pastoviai tekdavo sau priminti, kad skaitau ne apie XX amžiaus pabaigą, o pradžią.

Tove Ditlevsen taip betarpiškai rašo, kad kartais net nejauku. Skaitant toks jausmas, kad tas aplinkinis pasaulis kažkoks išplaukęs ir nesvarbus, nesvarbu, ar ten tarpukaris, ar pokaris, svarbu tik Toves jausmai ir mintys. Pasaulis plaukia pro šalį, o Tove, toks jausmas, jį gana sėkmingai ignoruoja, o ir jis pats leidžiasi būti igonoruojamas. Ach, aš tokia naivi ir neišsilavinusi – lengvabūdiškai įspėja skaitytoją apgaulingoji Tove. Nieko didvyriško iš manęs nesitikėkite!

Kiekviename knygos romane (“Kopenhagos trilogija” susideda iš trijų romanų) yra kažkas, kas yra tuo amžiaus tarpsniu svarbiausia, o nenutildomas pašaukimas būti poete ir rašytoja yra visus tris romanus jungianti gija. Štai vaikystė (ir man labiausiai patikusi dalis) su nerūpesntingumu neturi nieko bendro, ypač mergaitei, nesvarbu kaip talentingai, ji – “ilga ir siaura it karstas, pats iš jos neišlipsi”, vaikystė tiesiog “tenka ištverti ir kėblinti per ją valanda iš valandos, neapsakomą galybę metų”. Pritrenkia tas mažo žmogaus netilpimas mažame vaiko kūne, kuris savo būvį šiam pasauly gali ištverti tik stebėdama pro kvailybės kauke – suaugėliai kuo puikiausiai apsigauna. Ir kas tie žmonės, teigiantys, kad jų vaikystė buvusi laiminga? “Tiesiog manau, kad jiems pasisekė ją pamiršti.”

“Jaunystės” tikslas – pagaliau pabėgti iš tėvų namų, turėti savo kambarį, kur galėtų atsiduoti kūrybai, pagaliau išvysti savo vardą išspausdintą. Na, neblogai būtų ir koks vyras, bet kad vis po kojomis painiojasi visokie bedarbiai ir niekaip studijuoti nebaigiantys studentai, niekaip nepadėsiantys išlipt iš skurdo, juolab išleisti knygos. Sunkoka buvo persijungti į nekatalikiškos šalies gyvenimo būdą, kur visi gyvena meilės trikampiuose ir nuolatos vedasi ir skiriasi, ir viskas atrodo labai priimtina, niekas nekalba apie tai, kaip čia baisu bus būti išsiskyrusia moterim, ar turėti vaiką nesusituokus. Vėl grįžti ir tikriniesi, kada ten tos knygos buvo išleistos.

“Priklausomybėje” – didžiausi pakilimai ir didžiausi nuopoliai. Kažkoks sunkiai įvardijamas realybės, lengabūdiškumo ir svajonių mišinys, bandymas būt suaugusia ir savarankiška, lyg ir supranti, ko Tove siekia ir trokšta, o už posūkio jau nebe, o dar už minutės – šuolis į vaistų svaigulį. Tokia skaitytoja kaip aš pagauna save besierzinant, o paskui suvokiant, kad Tove niekaip nepasigražino, nepadarė savęs geresne, ar tokia, kokia gal ir pati norėtų būt. Neapgaudinėja nei savęs, nei manęs.

Atrodo, kad tikrai pabuvau kito žmogaus galvoje, mačiau Tovės akimis. Ši knyga tikrai nustebino, nesitikėjau, kad ji va tokia – nesuvaldoma ir nepavaldi laikui, sunki atpasakot, nes kažkokia neapčiuopiama, neaprašoma. Už tai bravo autorei, žinoma. Pasilieku ir toliau gromuliuot įspūdžių, būtinai bandysiu dar ką nors autorės skaityt.

_____________________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”

Ten, iš kur esi

~ kzL ~ Leave a comment

Skaityti Sašos Stanišič knygą “Ten, iš kur esi” man yra dar vienas bandymas suprasti Balkanų karą. Nežinau, ar tai iš viso įmanoma. Kaip neįmanoma suprast bet kokio šiam pasauly vykstantčio karo. Skaitydama tokias knygas, bandau kiekvieną kartą iš naujo. Ir dažniausiai kastis tenka giliai. Kaip ir Ukrainoj – iki pat vikingų laikų. Čia dar toliau.

“Vėliau, po Tito mirties 1980 metais, atsivėrė daugiasluoksnio Jugoslavijos pasakojimo skylės, federacijos pamatai supleišėjo. Skanduotės apie vienybę ir brolybę neužkaičiojo ekonominių plyšių, ypač jų. Turtingesnės respublikos savo gėrybėmis ir kapitalu nebenorėjo prisidėti, atsiskyrimo norus žadino etniniai nesutarimai – į juos buvo atsakoma etniniais nesutarimais. Politika dar labiau plėtė baimės akis, užuot tuos priešiškumus maldžiusi. […]

“Ir kaip tik čia! Balkanuose, žmogau! Prie Rytų ir Vakarų kryžkelės! Kada nors per ją pražygiavo visi, visi! Išsidėstė čia, buvo sumušti (arba ne), atsitraukė. Ir visi ką nors paliko. Roma, Venecija, Osmanų kariauna, Austrijos-Vengrijos imperija. Ir slavai. Iš Iberijos pusiasalio atplūdo ir pasiliko žydai. Visur egzistavo romėnų anklavai. Mano protėvių lovose miegojo vokiečiai. Visi buvo čia, kur tu pritari tai pačiai dainai įvairiomis melodijomis, nelygu kas dainuoja. Čia, kur tu geri turkišką kavą, lyg savaime suprantamus vartoji vokiškus ir arabiškus skolinius, miškuose su senovės slavų vaiduokliais ir vestuvėse šoki pagal vienodai prastas kroatų ir serbų dainuškas. Argi ne mes kartu džiaugdavomės, kai “Raudojoni žvaigždė” įmušdavo įvarčius. Akivaizdu, kad ne.“

Kas tie “mes” ir kas tie “jie”?

Ypač, kai esi “mišrūnas”. Atėjęs iš “mes” ir iš “jie”.

Turiu vakarų šalyje gyvenantį kolegą iš ex Jugoslavijos, tos pačios šalies, kurios nebėra Stanišičiaus knygoje. Prasidėjus Ukrainos karui, susiskambinome norėdami vienas kitam pasakyti, kaip vakariečiai nesupranta, kas darosi, bet bekalbėdama, supratau, kad pati nesuprantu, kas darosi mūsų pokalbio metu, nes nežinau, iš kurios Jugoslavijos dalies jis pats yra, o tai beveik tiesiogiai susiję, kurioje dabar vykstančio karo pusėje jis yra. Ir visiškai nesvarbu, kad dabar gyvena vakaruose. Ir visiškai nesvarbu, kad fainas kolega. Jaučiuos pakibus ore, kaip ir skaitydama, kaip autoriaus mamai serbų kilmės kaimynas duoda suprast, kad dar kartą geriau nesusitikti, nes tai būtų paskutinis jų susitikimas (bent jau jis su savo šautuvu tuo pasirūpintų). Ir susipakavus močiutes ir senelius musulmonus, kurie su religija bendro teturi savo musulmonišką vardą, o šiaip jau visą gyvenimą labiau tikėjo ideologijom nei religijom, turi bėgt į nežinią.

“Senelis Muhamedas pernelyg mylėjo visus žmones, kad tikėtų Dievą. Kaip gali būti dievotas, jei esi pernelyg geras meldimuisi? Draugiškumas, meškeriojimas ir šeima. Tik tai buvo svarbu Muhamedui, nuoširdesnio už jį žmogaus kol kas nepažįstu.“

Šioj knygoj persimaišo publicistika su grožine literatūra, vietomis man tikrai čia visai net ne romanas, labiau gal atsiminimai, bandymas pagauti iškeliaujančią močiutės atmintį ir bent puslapiuose išsaugoti vaikystės pasaulį, suvokti, kas atsitiko ir kur pasidėti su savo kilme, kam ji iš viso reikalinga, jei dėl jos pasauly vien problemos. Šioje knygoje iš laiko perspektvos žvelgiama į pabėgelio gyvenimo subtilybes, gyvenimą svetimoje kultūroje, neapibrėžtumą. Apie tai, su tėvais atvykę vaikai asimiliuojas, o tėvai lyg ir lieka įstrigę praeityje su savo niekam nebereikalingomis profesijomis, neišsipildžiusiomis svajonėmis, nebeegzistuojančiomis kilmės šalimis.

Nėr lengva knyga, gal ne visa tolygiai įdomi, bet tikrai verta pasakaityt tokiomis temomis besidomintiems skaitytojams, Goran Vojnovič fanams. Stanišičiaus kiek kitokia perspektyva, gal dėl to ir knygos jo man niūresnės.

_________________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto alba”

Projektas “Sveika, Marija” / Project Hail Mary

~ kzL ~ 4 Comments

Labai patiko man klausyti Project Hail Mary! Aš šiaip nuo vaikystės didelė mokslinės fantastikos gerbėja ir labai mėgstu filmus apie kosmosą, jei jie nėra visiškai idiotiški (Interstellar net “sudalyvavau”, kai biškį gavau narkozės po gimdymo – buvau šviežiai pažiūrėjus ir mano sąmonė palaimingai nuslydo į tuos paralelinio pasaulio kubus). Kaip audio knygai ši- tobula knyga. Aišku, dėl angliškų chemijos terminų biškį pablūdinau ten, bet nieko tokio, nebūtinai ir lietuviškai būčiau galėjus chemijos formulėm įrodyti, kad viską labai ten jau supratau.

Šiaip man labai patiko autoriaus idėja – globalinio atšilimo kontekste, staiga CO2 ir metanas pavirsta Žemės gelbėtojais, nes labai staigiai mažėja Saulės aktyvumas ir Žemėi gresia ledynmetis. Šiluma dabar deficitas. Reikia daug ir greitai. Kad išlaikyti šilumą, žmonės net priversti visaip “judinti Žemę”, kad tik į atmosferą patektų kuo daugiau metano. Atpasakojimo nerašysiu, bet išsiaiškinus, kas tą Saulės energiją “vartoja” tenka greitai susiruošti tarpgalaktinei kamikadzinei misijai į žvaigždę, kuri “neužkrėsta” ir išlaiko stabilų aktyvumo lygį. Reikia išsiaiškint, kodėl.

Bet čia jau viskas narpliojais knygos eigoje, nes pačioje pradžioje mes tiesiog susitinkame su žmogumi, kuris, kaip paaiškėja yra kosminiame laive ir ką tik pabudo iš keleto metų trukusios dirbinai sukeltos komos. Atmintis kiek sutrikusi, tad visa knyga mūsų herojui yra kaip atminties sugrįžimas, suvokimas, kas jis toks, kodėl šitokiu greičiu lekia link tolimos žvaigždės ir koks misijos tikslas. Vykdamas į šią kelionę, jis jau žino, kad nesame vienintelė gyvybės forma visatoje, tad ar sutiks dar ką nors ir koks bus Žemės ir jo paties likimas?

Jei nesi chemijos ir eksperimentų mėgėja/as, tai antroj knygos pusėj gal gali veiksmas kiek prailgti visokios hipotezės, eksperimentai ir bandymai, bet jei mėgsti sifi, tai labai rekomenduoju. Projektas “Sveika, Marija” – tikras saldainiukas.

________________________________________

Prisiminimui citata, kuri prajuokino:

Humans leak. Grose!

Simonas

~ kzL ~ Leave a comment

Taip prarijau “Simoną” – nekvėpuodama beveik. Čia taip būna, nori greičiau, greičiau, o dabar jau norisi lėtai iš naujo skaityti. Pradėjau iš naujo skaityti – kaip gražiai visokios detalės dėliojas ir skleidžias – dar gražesnė ta knyga man darosi – nors miegok apsikabinus. Va, ir apžvalgos nenoriu rašyti, apsalus neturiu, ką sakyt.

Jau tikriausiai nugirdėjot, kad knyga tai šiaip ne apie Simoną. Simonas pašmėžuoja gulintis karste numėlusiom ausim (koks nepatogumas gedintiesiems) ir šiaip pasirodo kaip jaunas mėnulis keturių moterų gyvenimuose. Tolimam nuošaliam Armėnijos miestely (kažkur panašiai jau buvom nukeliavę “Trijuose obuoliuose”), kur svajojama apie jūrą ir jos kvapą, kaip svajojama apie rojų. Atmestinai skaitant, Simonas – tiesiog babnikas – eina per kaimą ir niekaip iki namų nepareina, tai vienam kieme, tai kitam užsilieka, užsibūna, tada tenka jo žmonai skandalinti ir indus daužyti. O tos kaimynės tai apsileidusios kvaišos, nieko joms gyvenime nebelikę tikėtis, šventė, kad kažkas į vartus beldžias.

Bet Simonas jų istorijose ne šiaip prašalietis ar eilinis kaimynas. Simonas – ir prakeiktasis, ir pateptasis. Jaunas neatstovėjęs už savo didelę meilę, lemiamą žiaurią akimirką (tik akimirką) neištaręs žodžio, neištiesęs rankos, jis kaip kokioj pasakoj save pasmerkia sunešioti nesunešiojamas kurpes, atnešti neegzistuojantį daiktą, surasti laimę. Nebent tik akimirkai (tai pačiai, kur susvyravo). Ir visai kaip pasakoj, tuo lemtingiausiu gyvenimo momentu, kažkuri laumė jo pagailėjo ir jam palieka dovaną matyti ir jausti moterų vidinį grožį, užuosti skaniausią jų kvapą ir girdėti gražiausią jų balsą. Papraščiausioje nuvargusioje, nugairinto veido, nelaimingiausioje, vienišiausioje, labiausiai įskaudintoje, nusivylusioje ir atstumtoje – pamatyti žmogaus stebuklą ir gyvybę. Ir tuo savo regėjimu jas prikelti ir įkvėpti naujam gyvenimui, antram kvėpavimui. Nes kartais tiek tik reikia – vieno žmogaus, vieno žvilgsnio, vieno žodžio.

“Simonas” – nuostabi knyga apie labai žemišką ir kartu labai magišką meilę. Įsivaizduoju, kaip banaliai ir saldžiai čia viskas gal čia skamba, bet čia gi Narine Abgarian, patikėkite, su švelniu humoru, nepalaužiamu tikėjimu ir meile žmogui, tam pasaulio užkampyje, paskendusiame prietaruose ir archajinėse pasaulio struktūrose, kur seniausiai viskas nulemta, Narine taip laviruoja, nardo – nėra kada atsikvėpti. Rekomenduoju turėsi savo knygą, nes pasiskolinę nenorėsite tos knygos atiduoti.

Už knygą ir Narine apskritai – ačiū leidybos namams “Balto”

Shuggie Bain / Šugis Beinas

~ kzL ~ Leave a comment

“Šugis Beinas” viena iš tokių knygų, kur “gera, paskaityk”. Tik tiek norisi parašyti apie ją. Tai perskaitau ir tempiu su įspūdžių dalinimusi, nes keliais sakiniais neina apie ją parašyt. Ją skaitydamas skaitytojas tikriausiai natūraliai prisimins kokį klasioką ar kiemo vaiką, kurio tėvai buvo alkoholikai. Aš irgi prisiminiau. Klasiokė iš mano namo. Visada tvarkinga, neatrodydavo alkana ar kuo kitu išsiskirianti, bet vis tiek su kiemo stigma “jos – tėvai girtuokliai”. Neatsimenu, kad būtume šaipęsi, labiau gal bijojom, net sunku įvardinti, ko.

Šugio mama – pritrenkianti gražuolė, pro ją abejingai nepraies nė vienas Škotijos vyras. Su dviem vaikais pabėgus nuo pačio normaliausio dviejų savo vaikų tėvo (bet jai – didžiausio nuobodylos), metasi ant labai nenuobodaus būsimo Šugio tėvo kaklo. Dabar jau pačiai teks lakstyt ir kitų moterų lovose ieškot aistringo lovelaso. Na, ir kiek apmalšint savo neviltį, nesėkmes ir apdaužytą kūną viena kita (vėliau niekaip neištuštėsiančia) taurele. Jos vyresnieji vaikai bėga nuo motinos neatsisukdami ir kuo toliau, ir mažėlis Šugis lieka vienas su nevaikiškomis užduotimis išgyventi pačiam ir kažkaip dar tempt savo motiną, kai aplink visas pasaulis kaip liūnas tik ir ruošiasi ją sugundyt ir pasiglemžti. Ir vienintelė paspirtis Šugiui – tik akimirksnį trunkanti, bet bekompromisė motinos meilė.

Skaitydama stebėjausi, kaip Douglas Stuart parašė tokią knygą. Čia gi tokia paprasta banali istorija, vykstanti tikriausiai milijonuose namų ūkių: daugiadienės, po namus išslapstyti buteliai, smurtas (savaime suprantama iš didelės meilės ir aistros) ir iš apačios į visą tai žiūrinčios alkano seniai suaugusio vaiko akys – kaip visiškai paprastais žodžiais rašydamas apie visiškai paprastą, niūrų, monotonišką kasdienybės pasaulį, kuriame vien pilkuma, drėgmė, pelėsiai ir suodžiai, beveik nėra nieko, kas skleistų šilumą ir šviesą, autorius prikausto savo skaitytoją. Kaip tobulai paprastai jis nupiešia alkoholikų vaiko pasaulį, neaprėpiamą nerimą, ką ras parėjęs namo, nesibaigiančią viltį, kad čia jau paskutinis kartas, o paskui viskas susitvarkys.

Va taip va, atrodo, kad lyg nieko kažko naujo ar labai ypatingo, bet taip pritrenkiančiai stipriai parašyta, dar ilgai neįmanoma atsitokėt. Labai rekomenduoju.

____________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

Silva Rerum (audio)

~ kzL ~ Leave a comment

Šiais metais man užėjo noras iš naujo perskaityti “Silvą Rerum”. Toks įdomus noras, nes šiaip knygų antrą kartą beveik neskaitau, tikrai galėčiau tokias antrą kartą skaitytas suskaičiuoti ant rankų pirštų. Net nustebau, kad nuo pirmosios Silvos jau praėjo 15 metų. “Silva rerum” tapo viena iš knygų, kurios įtakojo požiūrį į Vilnių, LDK, apskritai į istoriją. Galbūt labiausiai dėl to, kad kai mokykloje mokėmės istorijos, normalių vadovėlių dar nebuvo, mūsų pagrindinis vadovėlis buvo romantiškasis Šapokos ir sukonspektuoti mokytojos pasakojimai. Tai man kažkaip Lietuvos istorija galvoj buvo su neaiškiu laikotarpiu nuo Vytauto iki XX amžiaus. Silva nugulė tam laikotarpy, pakeitė žvilgsnio perspektyvą, toks jausmas, kad išvedė iš kaimo.

Taigi, ant tų mano pasvajojimų vėl perskaityt, ėmė ir paleido “Baltos lankos” audio knygų platformą, o tarp jų ir “Silva Rerum”. Iš karto ėmiausi klausyti ir pati save nustebinau, kaip (ne)prisimenu siužeto – daugiausia kažkaip prisimennu apie Uršulę, jos noviciatą, ir beveik nieko apie jos brolį Kazimierą ir Joną Kirdėjų. Suklausiau pusiau kaip naują knygą.

Ir kaip man sekės su viena pirmųjų klausytų lietuviškų audio (mano audible rodo 110 perklausytų knygų (92 not started… dar viena neskaityta lentyna)? Klausiau ir juokas iš savęs ėmė, nes kažkaip, kai klausau angliškai, vis tiek turi kažkiek ausį įtempti, susikaupti, o klausyti lietuviškos audio atrodė kaip visiška tinginystė – jokių pastangų, vien tik malonumas. Pasireguliuoji garsą, skaitymo tempą ir mėgaujiesi, svarbiausia, kad aplinkinis pasaulis su savo reikalais netrukdytų. Tai pradžioj kažkaip reikėjo save įtikint, kad it’s ok, kad taip lengva klausyt, atsipalaiduot ir tiesiog gyvent knygoj.

Kaip su bet kokia audio knyga, vis dėlto labai svarbu yra, kad neerzintų įskaitytojo balsas, tonas, akcentas. Prieš pirkdama bet kokią audio knygą, visada pasitikrinu, paklausau knygos pavyzdį. Kelis kartus tikrai esu prašovus ir nepataikius, pvz., Sabastian Barry The Secret Scripture pusės knygos, kur skaitoma airišku akcentu nesupratau, galvoju, reikės pabandyt vėl paklausyt, nes per tiek metų ausis pralavėjo akcentų atžvilgiu.

Silvoj Rereum mano ausiai kliuvo kai kurie skaitytojos Jovitos Jankelaitytės sakinio akcentų ir pauzių dėliojimai, vietom koks sakinio akcentas rodės ne ten, kur pati dėčiau skaitydama, taip savotiškai erzino. Iš kitos pusės suprantu įskaitytoją – Kristinos Sabaliauskaitės ilgus sakinius tikrai nėra lengva garsiai, aiškiai ir išraiškingai perskaityt. Kur uždėt akcentą puslapio ilgumo sakinyje? Galiausiai jau net nebesierzinau dėl tų pauzių, net pradėjau stebėti, ar ir toliau J.Jankelaitytė išlaikys tą patį skaitymo braižą.

Tai summa summarum mano įspūdžiai kuo puikiausi. Platformoje jau perklausiau tris knygas ir nežadu sustot, man blogiausia, kad beveik viską, ką norėčiau iš platformos knygų klausyti, jau esu perskaičius, tada kantriai lauksiu naujų audio knygų.

Anxious People / Nerimo žmonės

~ kzL ~ Leave a comment

Knygą išsirinko sausiui mano darbinis knygų klubas, tokios knygos, žinia labai gerai klausosi, tai ėmiau ir knygą suklausiau. Ir gavosi tokia visai gera Kalėdinės-naujametinės nuotaikos knyga. Gerietiška tokia, teigiama ir labai Backmaniška. Labai tinkama biškį nuotaikai pakelti, biškį paliūdėti, labai fainą filmą bus galima pastatyt. O šioje, kaip ir kitose autoriaus knygose, vieniši, liūdnose ar beviltiškose situacijose atsidūrę žmonės, kuriuos ištinka koks nors kitas žmogus ar žmonės – ar koks gerietis, ar koks atsiskyrėlis, ar dar koks nors keistuolis, kuris niekaip nesutinka atsikabinti paprastuoju būdu ir gaunas taip, kad naiviu atkaklumu pramuša ledus. O tada visiems faina ir būna Kalėdinė nuotaika.

Nieko apie siužetą nepasakosiu, nes labai čia lengva prispoilinti. Man dabar įdomiausia, kaip knyga buvo išversta į lietuvių kalbą, ar dialogai išliko tokie patys žavingi, ar knyga nenubanalėjo, kaip kartais gaunas su lengvų knygų vertimais. Dar labai smalsu, kaip “Nerimo žmonių” vertėja sužaidė su kai kurių knygos veikėjų gimine – nežinau, kaip švediškai, bet angliškai kuo puikiausiai ją galima nuslėpti po “bank robber”, o štai lietuviškai jau sunkiau – čia jau išsiaiškinsiu per knygų klubo susitikimą.

Rekomenduoju skaityti, kai nekokia nuotaika, tamsu, sunku ir norisi kažko mielo.

Matrix

~ kzL ~ Leave a comment

Su trečiąja į lietuvių kalbą išversta knyga Laura Groff galutinai užtvirtino, kad nebus nei antrų alia moirų ir furijų, anei floridų. Šiam pasauly tiek temų, kad jai tikrai nepritrūks apie ką rašyti, skaitytojams beliks tik ginčytis arba tiesiog konstatuoti, kuri knyga patiko labiausiai. Įdomiausia, kad jei ant knygos viršelio nebūtų autorės vardo ir pavardės, niekaip stilistiškai nenuspėtum, kad čia Groff – visos knygos labai labai skirtingos – laikmečiais, personažais, atmosfera.

Šiojoje autorė kiek sužaidžia su skaitytoju knygos pavadinimu (beje, jis – puikus), nes “Matrix” pirmiausia asocijuojasi su Keanu Reeves ir garsiuoju (dieve mano, jau preito tūkstantmečio filmu). Ši matrix – priešinga ateičiai, čia matrix tai, iš kur visi fiziškai atėjome (moters įsčių), taip pat ir laike – gūdūs viduramžiai, kur moters darbas buvo tas įsčias intensyviai naudoti užtikrinant palikuonių ir paveldėtojų seką. Na, nebent, kaip knygos herojė Marija, atsiduri vienuolyne.

Jaunoji Marija vienuolyne atsiduria atplėšta nuo karalienės dvaro, iš šilkų pageitintai įvilkta į vienuolišką apdarą (ach, kaip čia gražiai susišaukia su ką tik klausytu Uršulės noviciatu). Energingą, protingą ir karingą merginą, kuriai gimus padejuota, kad turėjus gimti vyru, reikia patraukti nuo akių – gal ji tam badu mirštančiam vienuolyne ir suvisam nustipsianti, o gal su juo visu išsigelbėsianti, kaip sakant, dievo valia. Bus ten džiazo tam vienuolyne, taisyklių laužymo, saldžios moteriškos diktatūros, valdžios, politikos, žaidimo, savotiško laikmečio peršokimo, kuriame moterys ir galingos, ir už save sprendžančios. Atoki moterijos sala.

Beje, man labiausiai patiko “Florida”. Šioji – antroje vietoje, na, o moiros-furijos manęs neįtikino, bet, kadangi autorė vis moka nustebinti, tai ir toliau skaitysiu ir stebėsiuos.

2022

~ kzL ~ 2 Comments

2022-ieji tapo metais, kuriuos visada prisiminsime, gaila, kad ne dėl pasibaigusios pandemijos, ir ne dėl sugrįžusios knygų mugės. 2022-ieji tapo metais, kai vietoj audio knygų, užmigdavau su Arestovičiaus lopšine ir Timothy Snyder paskaitomis apie Ukrainą. Metai, kuriuose tikriausiai įvyko daugiausiai vertybinių lūžių, metai, kai sulūžau, palūžau, išverkiau kibirus, kai supratau, kad tikriausiai niekada nebebūsim pacifistai – šiam naujam pasauly tai nebeveikia. Metai, kuriuose prapuolė pora mėnesių skaitymo ir kuriuos visai netikėtai išgelbėjo Anne Glenconner su savo “Rūmų damos” istorija, pramušusia neskaitymo bloką. Tokie metai, kurie atnešė ir daugybę gražių dalykų – vienybės, susitelkimo, nerealių projektų.

Taip jau gavos, kad šiemet ir perskaičiau ir perklausiau mažiau, daugiau skaičiau poilsinių knygų, detektyvų, rimtesnes knygas skaityti tiesiog buvo per sunku. Metų pradžioj bandžiau skaičiuoti tautybes (nes noriu skaityti kuo įvairesnių autorių), bet paskui pasimečiau, užmečiau, kai kurių autorių net neaišku, kam priskirti, bet buvo airių, čekų, indų, vokiečių, britų, anglų, norvegų, japonų, italų, islandų, amerikiečių, švedų, prancūzų, estų, lenkų, rusų, armėnų, kiniečių, tanzaniečių/anglų, peruiečių, ukrainiečių ir lietuvių (20 knygų).

Taigi, mano metų geriausios, ne pagal gerumą, bet pagal skaitymo eiliškumą:

  • Sandro Veronesi “Tu ir esi kolibris”
  • Herve Le Tellier “Anomalija”
  • Joonas Sildre “Tarp dviejų garsų. Grafinis romanas apie kompozitorių Arvo Partą”
  • Živilė Kropaitė-Basiulė #fainiausiapasaulyjemočiutė
  • Bernardas Gailius “Kraujo kvapas”
  • Rimantas Kmita “Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų”
  • Caroline Criado Perez “Nematomos moterys: duomenų spragų nulemta nelygybė šiandienos pasaulyje”
  • Elizabeth Strout “Lucy by the Sea”
  • Michel Houellebecq “Seratoninas”
  • Narine Abgarian “Simonas” – ypatinga knyga, dedu jai šių metų karūną ir greitu metu pažadu apžvalgą.

Labai geros, nepraieikit pro šalį:

  • Dainius Vanagas “Orderis”
  • Jachym Topo “Jautrus žmogus”
  • Akvilina Cicėnaitė “Anglų kalbos žodynas”
  • Vita Vilimaitė Lefebvre Delattre “Kvėpuoti kitais”
  • Ieva Dumbrytė “Šaltienos bistro”
  • Issa Watanabe “Migrantai”
  • Wioletta Greg “Neprinokę vaisiai”
  • Roald Dahl “Matilda”
  • Serhij Žadan “Internatas”
  • Bram Stoker “Drakula”

Kieti detektyvų serialai:

  • Kate Atkinson
  • Anthony Horowitz Moonflower Murders, Megpie Murders
  • Abir Mukharjee, kuris su kiekvienu detektyvu rašo vis geriau

Metų nusivylimai :

  • Abdulrazak Gurnah “Rojus”
  • Yiyun Li “The Book of Goose”

Visų knygų apžvalgos – tinklaraštyje.

Kitiems metams pirmiausia linkiu taikos. Taikos, sveikatos. Gerų knygų.

Su beveik atėjusiais. Ačiū, kad esate kartu. Visiems siunčiu gerų minčių.