Tautų draugystė arba 2+2=?

.

Visai neseniai sugraužiau naują labai dabar Lietuvoj populiarią A. Užkalnio knygą “Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį”. Iš tiesų labai informatyvi knyga ir svarbiausia – smagi skaityti. Aš juokiausi ir juokiausi (balsu), o mano vyras, kuris knygą perskaitė prieš mane, vis klausė, kuri vieta man ten tokia juokinga :). Įdomu, kad tokioj lietuvių tankiai apgyvendintoj ir dažnai lankomoj šaly, aš iš viso esu buvusi tik vieną kartą ir tai komandiruotės metu. Na ir gerai, nes kelionė po šitos knygos bus turiningesnė, įdomesnė ir tikslingesnė.

Kas labiausiai nustebino ir nuvylė mano vyrą? Ogi tai, kad anglai gyvena baisiai susigrūdę, kaip pats autorius sako “nykštukų nameliuose”, kuriuose yra tokie kambariai kaip one bed bedroom ir jame tikrai nieko daugiau netelpa, tik kokia nusprogus kušetė, ir, mano įsivaizdavimu (o mano įsivaizdavimai dažnai vyksta taip, kap pavaizduota seriale apie Ally McBeal), į tą  lovą dar lipama ne iš šono, o iš kojūgalio, nes iš šono papraščiausiai nėra vietos prieit. Štai toks tai one bed bedroom 🙂. Na, mano vyras nusiminė, nes jis kaip tikras lietuvaitis yra maždaug krepšininko ūgio, tai jam su lovom daug kur prastai ;). Tai va, įsivaizduoju tokį ropojimą į lovą prabangiame Anglijos name ir man baisiai juokinga pasidaro :). Ir tokių linksmų vietų knygoje daug daug daug.

Na, kadangi viskas taip linksmai aprašyta ir kad tie anglai tikrai keisti žmonės, mano sesutė, net suabejojo, ar neprifantazavo autorius toje knygoje. Bet aš žinau, kad ne, nes teko garbės lankyti kursus Lietuvoje pas tokius vyrukus Mike ir John (koks gi kitoks vardas, jei ne John! O Mike, tai dar superine pavarde -Little, taigi, mažasis Mikas :)) . Jie mums ir papasakojo apie anglus. Tiesa, jau kai jie pasakojo, tai irgi galvojau, kad fantazuoja. Ir pasakojo apie tai, kad valstybines mokyklas lankantys vaikai vienos švietimo reformos metu nebuvo mokomi aritmetikos! Kam reikia žinot, kiek bus 2+2, jei gali paspaust kalkuliatorių, ir jis parodys, kiek suma, o jei parodys 5, tai tuo net nebus suabejojama! Dėl to ir nesistebėjau autoriaus pasakojimu, kaip gan aukštas pareigas užimantis verslininkas rašydamas ant lentos su tragiškom spelling klaidom, tik kvailai kikeno tvirtindamas, kad žino, kad su klaidom rašo! Bet anglų manymu čia nieko baisaus! Taigi, gerbiamos blogo skaitytojos, pagal anglus, mes tikrai esam crazy vargšus lietuvaičius linčiuodamos dėl tokių subtilių kalbos klaidų 😉

Na, o jei norit daugiau pasijuokt ir šiaip sužinot apie Angliją, čiupkit šitą knygą, tik nesierzinkite dėl išnašų, kurių labai daug ir ne visos jos iš tikro reikalingos.

...

Na, o tautų draugystę sutvirtinsime Laimos Lavaste “Linksma knyga apie suomius ir Suomiją”. Kadangi knygą skaičiau prieš kokius penkerius metus, tai daug detalių nelabai atsimenu, bet tikrai atsimenu, kad knyga, kaip ir užvadinta – linksma. Jaučiu sentimentus Suomijai, nes tikrai praleidau ten daug gražių dienų naudodamasi Erazmus programa, nes sutikau žmonių “visam gyvenimui”.

Autorė apie Suomiją: “Jei man reikėtų nupiešti Suomiją, aš nupieščiau didelį ledkalnį, iš kurio kyšotų tik patikliai į pasaulį žvelgiančio suomio galva. Jo pasaulis – giliai giliai po ledu. Netiesa, kad į jį neįmanoma prisibelsti”. Tikrai įmanoma!

|Suomių gerbėja L|

Exlibris

Turėti gerą mokytoją mokykloje yra dievo dovana,  nes geras mokytojas suteikia tau galimybę sužinoti tai, kas neįrašyta mokymo programoje, lavina kritišką požiūrį ir abstraktų mąstymą (mano klasiokai čia tikriausiai pagalvos apie biologiją ir nusišypsos). Bet šį kartą ne apie literatūros mokytoją ir tuo labiau ne apie biologijos, o apie dailės, nes jis mus supažindino su exlibriu. Ypatingas mokytojas. Vien išvaizda kaip kokio

Petras Gužas

 diedulio iš pasakos, arba burtininko, gal toks ir buvo, gi mus mokė jau įžengęs į aštuntą dešimtį ir dar turėjo jauną žmoną ir susilaukė vaiko! Mums, atėjusiems iš standartinės tarybinės mokyklos jis jau vien ta išvaizda kvapą gniaužė. Būtent iš jo sužinojom, kad piešt galima ne vien akvarele ir guašu. O koks velnio ratas – presas – buvo jo kambarėlyje!

Taigi vieną dieną per dailės pamoką darėme ekslibrius, tokius mažus gražius paveikslėlius, kurie klijuojami prie viršelio iš vidinės knygų pusės ir gražiai nurodo knygos savininką. Internete galima rasti gražiausių pavyzdžių – mokamų, nemokamų, personalizuotų ir t.t. Pažiūriu į savo knygų lentyną ir galvoju, ar ryžčiausi tiek ekslibrių prikepti ir įknygas suklijuoti? Būtų gražu! Hmm… Na, šiandien tikrai ne, o gal jūs susigundysit?

...
...
...
...
...
...

|Piešianti Žiurkytė|

Indėniukas

“Kikas yra mažas, geras indėniukas, o kad jis toks geras, tai turi daug draugų”. Taip prasidėjo šio vakaro skaitiniai prieš miegą. “Kikas” – nuostabiausia mano vaikystės knygutė su nuostabiom autoriaus iliustracijom.  Nerealus jausmas, kai pusiau paskaitai pusiau papasakoji knygutės istoriją, o paskui jau kukulis tau su savom interpretacijom pasakoja, kas knygutėj vyksta. Taip sužinojau, kad šitam paveikslėly erelis “sypsosi” 🙂 Visa knygutė čia. Gražaus skaitymo ir labos nakties.

|Žvitrioji akis indėnų draugė|

Literatūrinis dinamitas arba noriu Nobelio

A. Nobelis

Vakar jau atsigulus į lovą niekaip negalėjau išjungti savo galvos kompiuterio. Ir kokios tik mintys nelenda į galvą! Ar normalios namų šeimininkės prieš miegą galvoja apie Nobelį, simpatišką mąslų barzdylą dėdulę? :)Taigis taigis kaipgis (žiurkele, ar tik ne iš Žemaitės šis posakis? :)), prie ko gi čia tas Nobelis? Tai va, pagalvojau, kad 2009 m. Nobelio taikos premija buvo įteikta Javų prezidentui Barakui Obamai, o tai nustebino daugelį protingų dėdžių ir tetų, namų šeimininkių ir kitų žmonių, nes natūraliai kilo klausimas “už ką gi???!!!”. Protingi žmonės pakomentavo, kad premija skirta už

“for his extraordinary efforts to strengthen international diplomacy and cooperation between peoples”.
Barakas Obama

Būtent juodai paryškintas žodis ir sukelia vilčių, kad galiu norėti Nobelio ir net teisėtai jį gauti! Tiesa, ne taikos, o, savaime suprantama, literatūros, be to, ne sau noriu, o žiurkelei Giedrei. Nes tikiu, kad ji savo urvelyje skrebena kokią nerealią knygą, kurios mes kada nors sulauksime. Ir kodėl gi žmogaus nepaskatinti, ir už pastangas, tikiu, ne mažesnes, nei p. Obamos, suteikti Nobelio literatūros premiją ir taip papildyti trumpą laureatų, susijusių su Lietuva, sąrašą arba pradėti naują, kuriame žiurkelė butų pirmoji  grynakraujė laureatė lietuvė:).

Visi nori Nobelio

Tik kad labai jau gviešiasi visi to Nobelio :). Įsivaizduojat, net spausdintu žodžiu dvi paauglės mergiotės viešai tai pareiškė!  O aš net skaičiau tą viešą jų pareiškimą prieš gerus ašuonerius metus ir džiaugiausi, kad tokios šaunios, jaunos ir įžūlios, ir nekuklios! Jei norite prisiminti paaulystę, paskaitykit, na,o jei nenorit, vis tiek paskaitykit, galėsit paburbėt ant jaunimo, o gal net geriau suprasti savo paauglius vaikus, jei jau tokių turite.

|Nobelio norėtoja nesavanaudiškais tikslais L|

„Sekantis!”

...

Mano knygos stovi eilėse ir kantriai laukia, kada bus paimtos ir perskaitytos. Ta eilė yra viena iš priežaščių, kodėl mėgstu turėti savo knygą – dėl to tiek daug jų perku, ir dabar jau grūste grūdu į pergrūstas lentynas. Nemėgstu skolintų knygų (nors mano piniginė jas dievina), nes jos suardo mano šventą knygų eilę; jas reikia greitai perskaityti ir grąžinti, nes, neduok die, pamirši grąžint, apliesi kompotu, sugrauš skaitymo manjakė žiurkė, apkakos papūgėlė ir t.t. Tos knygos eilėje stumdosi kaip bobutės turguje arba trolike, ir man priėjus prie lentynos rėkia nesavu balsu: „Aš! Aš! Aš! Mane! Maneee!“

Aš nežinau, kaip aš išsirenku knygą, kurią skaitysiu. Jei neturiu skolintų knygų, tai atsistoju prie lentynos ir klaidžioju nuo vienos prie kitos ir ta, kurią išsirenku dar nebūtinai bus perkaityta. Šviežiai iš knygyno nupirkta knyga gali būti pradėta skaityti mašinų stovėjimo aikštelėje prie knygyno arba pačiam knygyne, bet gali būti padėta, t.y. įgrūsta į lentyną, ir piktai burbėdama atsidurti privalomo per pensiją perskaityti sąrašo gale.

Kaip tu nusprendi, kuri bus „sekanti“?

|ŽL|

Marijos knyga arba Don’t give this book to your grandma!

.

“Marijos knygą” nusipirkau Vilniaus knygų mugėj ir kažkaip pačiai sau netikėtai ją ten pat atidaviau savo draugei Renatėlei paskaityti. Taigi išslydo ji iš mano rankų ir ilgam, nes tik dabar po metų ar gal dviejų sugrįžo pas šeimininkę. Renatėlė pakomentavo, kad iš pradžių buvo įdomu skaityt,o paskui jau nebelabai, tai pradėjau skaityt nelabai motyvuota.

 Knygoje pasakojama Jėzaus motinos, Marijos iš Nazareto, istorija, tad tiek pradžią, tiek pabaigą skaitytojas kaip ir žino iš anksto. Iš tikrųjų knygos pradžia labai intriguojanti- netekėjusi paauglė Marija pastoja (tikrai ne iš šventosios dvasios), ir sukurpia „šventą“ istoriją, kad išgelbėtų save ir savo kūdikį. Savo dienoraščiuose, kuriuos mes ir skaitome, pašėlus paauglė lieja savo jausmus ir mintis, kurios konservatyviau nusiteikusį skaitytoją tikriausiai ganėtinai šokiruoja :), dėl to toks post’o pavadinimas :). Skaitydama knygą visą laiką galvojau, kaip tokią „erezišką“ knygą apskritai išleido, įdomu, ar ji išleista katalikiškoje Lenkijoje, nes savo „ereziškumu“ tikrai prilygsta ir pranoksta Dan Brown knygas. Ši knyga – tai tikrai nebloga logiška svarbių įvykių, ant kurių išaugo viena didžiausių pasaulio religijų interpretacija.

Knyga labai moteriškai šilta, nuosekli, neišlaužta, tokia „feministinė“ gerąja prasme. Būti tokia moterim, kokia buvo Marija, tikrai nebuvo lengva ne tik tais laikais, bet ir dabartiniais. Marija – išsilavinus, bet net negali to viešai rodyti, kad neužsitrauktų fariziejų ir kitų fanatikų keršto; ji gudri, net pati tai pripažįsta ir sako, kad turi tokia būt, kad išgelbėtų save ir savo šeimą; ji užsispyrus, tvirta, atsidavus; ji aistringa ir visai nedorovinga ;); ji – pavydžiai mylinti motina; ji gailestinga visiems atstumtiesiems; ji ginčijasi su dievu, jo nekenčia, nesupranta, juo netiki ir… jam atleidžia… Ji – tokia tikra ir žemiška moteris, kuri išaugino ir išauklėjo pasaulį pakeitusį žmogų.

Spalvotas pasaulis 2.0

Ojei, kaip norėčiau visų šitų 100 Picture Books Everyone Should Know (and read, tikriausiai 🙂 ) knygų!

Lok, Jurgi 🙂

Jau dabar smalsu, kas nupiešta knygutėj Lok, Jurgi (Bark,George), kur mama kalytė susirūpinusi dėl keistų garsų, kuriuos leidžia jos šuniukas Jurgiukas.

Klik, klak, MŪŪ

Arba šioji apie tai, kaip karvės randa spausdinimo  mašinėlę ir pradeda ūkininkui rašyt skundus ir streikuoti, žodžiu, apie tai, kaip išsilavinimas gali pakeisti pasaulį.

Ferdinando istorija

 

Arba istorija apie koridos bulių Ferdinandą, kuris norėjo tiesiog ramiai pasėdėti po medžiu.

Senoji ponia

 

Argi neįdomu, kas nutiko su senąja ponia, kuri prarijo musę? 😉 😉 😉

Spalvota Žiurkytė

Kaip atskirti gerą knygą?

Nuotrauka iš Wikipedia

Hmm… Parašiau ir iš karto kilo klausimas, kas yra ta gera knyga? Ar tokia, kuri apdovanota kokia nors premija (kartais atrodo, kad jų užsispyrusiai neduoda tam tikriems rašytojams), o gal tokia, kurią skaitydamas vis pamiršti, apie ką skaitai ir turi grįžti ir skaityti pastraipą iš pradžių, nes prasvajojai kokią sunkią – svarbią mintį? O gal tokia, kuri patinka milijonams? Ar tokia, kur suprantama ir įvertinama vienetų? Kaip Jums atrodo?

Pagal žemiau pacituosimą (ojei, kas čia per žodis! ar iš vis galima tokia forma ar čia kaip žymusis “musyse” :D) citatą iš The Economist (citatą radau čia) – kuo mažesnis knygos skaitytojų ratas, tuo knyga geresnė, vertingesnė. Ar aš kažką vėl ne taip suvarčiau?

“Dauguma žmonių, kurie skaito bestselerius, neskaito kitokių knygų. O mažiau žinomų knygų skaitytojų auditoriją dažniausiai sudaro priešingi – daug skaitantys – žmonės. Tai reiškia, kad mažiausiai populiarias knygas vertina labiausiai apsiskaitę žmonės, o bestselerius – kurie ne itin nusimano literatūroje. Amerikietis, kuris per šiuos metus perskaitė vieną knygą, greičiausiai skaitė Dano Browno “The Lost Symbol”. Ir greičiausiai ji jam patiko.”

Žiurkytė

Apie Oskarą – knygos ir teatro

Tai tokia nereali liūdna, graudi, graži, miela knyga, kurią būtina turėti savo knygų lentynoj ir paskaityti kas kart, kai pagalvoji, kad tau gyvenime trūksta kažko „svarbaus“ iki pilnos laimės. Knyga labai gerai „gydo“ nuo tokių “svarbių” norų, laikinų padepresavimų ir kitų tik sveikiems žmonėms būdingų nuokrypių.

Pats autorius apie savo knygą:

“Būdamas vaikas daug laiko praleisdavau ligoninėje. Ne todėl, kad dažnai sirgdavau – mane ten nusivesdavo tėvas, dirbęs ligoninėje fizioterapeutu. Pirmiausia, žinoma, mane užvaldė baimė: baimė vaikams, kuri buvo kitokie, baimė ligai, kuri vertė vaikus užsidaryti savo palatose. “Ar tai užkrečiama?”, – kartą paklausiau tėvo. “Jei būtų kokia grėsmė tomis ligomis užsikrėsti, aš tavęs čia nesivesčiau”, – atsakė jis.

Taip padrąsintas tėvo, ėmiau vis artimiau bendrauti su tais vaikais ir laikui bėgant jie tapo gerais mano draugais. Dabar aš suprantu, jog užaugau pasaulyje, kur būti normaliu anaiptol nebuvo norma, kur liga buvo svarbus gyvenimo faktas, o gera sveikata reiškė kažką nepaprasta. Ligoninė buvo vieta, kur ligoniai tiesiog GYVENO, tą jie demonstruodavo kandžiu humoru, kurį ir stengiausi pavaizduoti savo kūrinyje. Pavyzdžiui, ligoniai sugalvodavo vienas kitam pravardes, tuo tarsi parodydami liežuvį ligai. Koks gi dar geresnis ginklas, jei ne juokas, padeda užmiršti nelaimes… Deja, mačiau aš juos ir kenčiančius. Ligų sukelti skausmai jau buvo įprastas reiškinys, bet be viso to dar buvo ir vienatvės kančia, kurią sukeldavo tėvai, neateinantys aplankyti, arba tėvų nesugebėjimas išlaikyti normalius santykius su savo sergančiu vaiku.

Kaip ir Oskaras, aš žinau, ką reiškia sirgti nepagydoma liga, bet skirtingai nei Oskaro manasis gyvenimas buvo išgelbėtas. Todėl aš ir nusprendžiau pradėti rašyti kūrinį “Oskaras ir ponia Rožė”. Metų metus nedrįsau pradėti rašyti tos knygos, žinojau, kad tai bus tabu tema – sergančio vaiko tema. Dostojevskis yra pasakęs, jog vaiko mirtis priverčia žmogų nebetikėti, jog Dievas yra. Kūrinio pradžioje Oskaras netiki Dievu ir rašo jam tik prašomas ponios Rožės. Tačiau kasdienis laiškų rašymas padeda berniukui – leidžia jam suvokti skirtumą tarp to, kas gyvenime svarbiausia ir kas tik paviršutiniška, kas dvasiška ir kas materialu. Ir kaskart rašydamas Oskaras išsako, kas visų svarbiausia – atveria savo širdį gyvenimui ir pasauliui.

Dabar aš žinau, kad Oskaras gyvena milijonų žmonių širdyse. Aš jį myliu. Žaviuosi jo sąžiningumu, drąsa, jo energija, kuri trykšta nuo pradžių iki pat pabaigos. Žaviuosi jo išmintim ir sielos skaidrumu. Tikiuosi, kada išmuš mano paskutinioji valanda, kaip nutiko ir Oskarui, aš pasirodysiu vertas jo.“

Net nežinojau, kad ant Lietuvos žemės net du teatrai jau sukūrė spektaklius pagal šią knygą. Tiesa, vieną žinojau (Cezario grupės “Bučiuoju, Oskaras”)  ir iš pradžių tikrai buvau sutrikusi, nes spektaklis buvo įvardintas kaip komedija! Vėliau radau užvadintą kaip „lyrinė komedija“- gal švelniau, bet man vis tiek tas pats kaip komedija vadinti B. Sruogos „Dievų mišką“. Na taip, skaitant juokinga, bet gi čia juokas pro ašaras… Būtinai pamatysiu šitą spektaklį, nes ten vaidina mano brangioji suolo sugyventinė (kada gi mane aplankysi? kai vaikai į unversitetus išvažiuos? 🙂 ). Beje, čia galite pamatyti nuostabių spektaklio nuotraukų.

Kitą spektaklį Klaipėdoje režisavo P.Gaidys. Na, apie jį nieko negaliu pasakyt, bet tikiuosi gal kada pamatyt. Šioje nuotraukoje- Klaipėdos Oskaras.

Beje, lietuviško vertimo viršelis man visai neatitinka nei knygos minties, nei nuotaikos. Esu beveik įsitikinusi, kad  žmogus, kuręs viršelį neskaitė knygos :(. Tikriausiai jam pasakė, kad knyga apie dievą ir įmetė į viršelį pirmą pasitaikiusią ikoną (negaliu net žiūrėt, kaip netinka!  Jei norit įsitikint, pažiūrėkit čia).

O gražus prancūzų ekranizacijos anonsas – čia.

Autoriaus mintys ir spaktaklių nuotraukos iš: http://www.ve.lt/?rub=1065924817&data=2009-02-17&id=1234868815, http://kauno.diena.lt/dienrastis/menas-ir-pramogos/-buciuoju-oskaras-apie-isejima-linksmai-210924

Žiurkytė L

Indėnų ir knygų draugas

Ar žinot, kur kitą kartą eisit gerti arbatos? Ne? O aš žinau! Keliausiu į tokią book friendly viečiukę Vilniaus senamiesčio vidury pasivadinusią Mint Vinetu. Jums per toli važiuot? Bent į interneto puslapį užsukit mėtų pauostyt! Aš palauksiu, kol bus nors minus 5 laipsniai Celsijaus, nes dabar bijau savo žavią uodegėlę nušalt :), o ir mano žiurkiukai užsispyrę per šalčius nė žingsnio iš urvo!

Laukite post’o tęsinio iš įvykio vietos!

Žiurkytė

Spalvotas pasaulis

Kai buvau maža skaitytoja, niekaip nesuprasdavau, kaip suaugusieji gali skaityti tas nuobodžias knygas, kuriose nėra nė vieno paveikslėlio! Tikra nuobodybė, garbės žodis!. Ta pati mažoji skaitytoja dažnai susimąstydavo, kaip didieji žmonės kartais sugalvodavo vaikiškas knygeles “papuošti” kokiomis klaikiomis iliustracijomis, kurios tik jiems, suaugėliams, skaitantiems knygas be paveikslėlių, gali būti gražios. Atsimenu, kad man ypatingai nepatikdavo, atrodo, A. Každailio iliustracijos 🙂 Dabar patinka, suaugau tikriausiai? 🙂

Po tokių pamąstymų praėjus kokiems geriems dvidešimt su viršum metų, aš su dideliu džiaugsmu vėl atrandu paveiksluotas vaikiškas knygeles, kurios kai kada (ne visada) būna tiesiog nuostabiai iliustruotos!

Laukiu nesulaukiu, kai galėsiu kartu su savo kukuliais prieš miegą perskaityti krūvas dabar išleistų knygų vaikams.

Vakarykštė knygelė – Laisvydės Šalčiūtės “Raudonas kamuolys” (knygelės iliustracijos 2002 m. buvo įvertintos vaikų knygų iliustracijų konkurso “Rosso Tonado” Venecijoje diplomu)  – apie berniuką Pylipuką, katiną ir senelės pamirštą siūlų kamuolį. 

Įsivaizduojate, kaip linksma gali būti žaisti su siūlų kamuoliu? Ne? Atsiverskit gražią knygą, kur net skyrybos ženklai spalvoti! 🙂

Žiurkytė L

Puikybė ir prietarai

Prieš keletą dienų baigiau eilinį kartą skaityti J.Austen “Puikybė ir prietarai”. Jaučiu jos knygoms didelę silpnybę, žiūriu ir perku visas ekranizacijas, perku įvairius knygų leidimus ir dažnokai arbatą geriu is mažų porcelianinių puodelių, kur ąselės tokios mažos, kad sunku užkišti pirštą. Man, tikriausiais kaip ir daugeliui J.Austen kūrybos mylėtojų, labai jau prie širdies tuometinė romantika, nedrąsus santykių užmezgimas, džentelmeniškas vyrų elgesys, estetiška aplinka ir pan. Ir ,žinoma, mielos, žavios ir protingos J.Austen herojės. Ypač Elizabeth Benett.

Kai reikia šiek tiek paguodos ir prasiblaškymo, visada galima kreiptis i Jane 😉 Ką jau čia berašyti ir girti knygą, apie kurią jau tiek gero prirašyta? Neverta minėti sąmojingų dialogų ir satyriškų veikėjų charakterių, tiesiog paraginsiu skaityti, jei dar neskaitėt.

Turiu tik du klausimus: pirmasis- kodėl nei viena J.Austen knyga nebuvo įtraukta į skaitytinų knygų sąrašą mokykloje(o gal aš pražiopsojau?).

Antrasis klausimas: gal kas turite galėtumėte pristatyti mane nuostabiajam ponui Darcy?

Pirmas sakinys: “Yra tokia visuotinai pripažinta tiesa, kad nemažus turtus paveldėjęs viengungis negali apsieti be žmonos.”

Parafrazė: “Yra tokia visuotinai pripažinta tiesa, kad romantiška mergina negali apsieiti be J.Austen ” 🙂

K.Ž.G

Su gimtadieniu, August!

Šiandien A.Strindberg gimtadienis (sueina 161 metai nuo jo gimimo). Neapsimetinėsiu, kas esu daug jo kūrinių perskaičiusi.

Per prievartą (mokyklinė privalomoji literatūra) įveikiau jo “Raudonajį kambarį”, bet užtat labai įdėmiai perskaičiau jo dramą “Fröken Julie”, kuri man paliko stiprų įspūdį, tai net peržiūrėjau keletą jos ekranizacijų ir verkiau pasikūkčiodama. Užtat, kai laikiau švedų literatūros egzaminą, teko laimė kalbėti apie ir analizuoti būtent “Fröken Julie”, kas buvo labai nesunku po to intensyvaus skaitymo ir keletą kartų peržiūretų video juostų (DVD laikai dar nebuvo atėję).

Švedai Strindbergu didžíuojasi, bet tai pat jo per daug neišaukština ir labai greitai pareiškia, jog šiaip jis buvo labai nemalonus, atisemitinių pažiūrų, labai linkęs į mizoginiją. Pelargonijų augintojai dar prikiša jam jo didelę nemeilę raudonoms pelargonijoms, nes jis jas vadino vulgariomis gėlėmis (baltos pelargonijos jam patiko).

Jei kada būsite Stokholme, galite apkankyti Strindbergo muziejų, kuris yra įsikūręs name, kurį Strindbergas vadino Mėlynuoju bokštu ir nugyveno paskutiniuosius keturis savo gyvenimo metus.

Su gimtadieniu!

K.Ž.G.

Knygų sostinė

Vilnius ir Kaunas bandys tapti pasaulo knygų sostine. Šį titulą (ne pinigus) skiria UNESCO miestui, kuris paruošia geriausia programą skaitymo skatinimui. Titulas pradėtas teikti 2001 metais, o nuo to laiko knygų sostinėmis tapo Madridas, Turinas, Bogota, Amsterdamas, Beirutas, Liubijana ir kt.

Man tai džiugi naujiena, nors kultūros ministras ir ironizuoja šiek tiek. Prilyginti knygas ir kultūra vamzdžiams… na kaip čia pasakius – mažiausiai nesolidu.  Ir niekaip neįsivaizduočiau Švedijos kultūros ministrės taip juokaujant. Aš gal tiesiog praradau humoro jausmą, bet knygos man – šventas reikalas.

K.Ž.G