Author: kzL

Tylos istorija 2

~ kzL ~ Leave a comment

Čia tai yra istorinis momentas, nes aš labai sąmoningai (ne tai, kad buvau pamiršus, kad skaičiau) antrą kartą (pirmoji apžvalga čia) perskaičiau tą pačią knygą, žinia, nelabai skaitau po du kartus. Visada bijau rizikuoti, ypač, jei knyga patiko, labiausiai bijau nusivilti. Iš tikro man labai norisi, kad ši knyga būtų skaitoma ir pastebėta, nes tikrai yra to verta ir, skaitydama ją pirmą kartą (2018 m,). buvau didžiai nustebus, kad nieko apie ją negirdėjau. Čia tikriausiai buvo pasekmė nusivylimo lietuvių autoriais. Dar šį kartą buvo smalsu skaityti knygą autorės, su kuria jau esu pažįstama, norėjosi išbandyti savo objektyvumą ir kaip reaguočiau į nepatikusius dalykus.

Mano laimei,reaguoti niekaip nereikėjo, knyga skaitėsi kuo puikiausiai. Niekas knygoje man nekliuvo, tikriausiai Akvilina visas man kliuvusias vietas išredagavo, svarbiausia, kad išredagavo tą veidą iš pirmo viršelio. (Beje, Akvilina mūsų knygu klube sakė, kad visokių komentarų (kaip kad šis) neskaito, tai ramiai galiu čia rašyt, ką noriu, nesvarbu, ar norėčiau įsiteikti ar ne.

Aišku, žavingiausias yra knygos pabaigos tvistas, ech, apverčia viską aukštyn kojom, net norisi vėl skaityti iš naujo su nauju žinojimu. O šiaip tai skaitant apima savotiškas liūdesys ir nenusakomas ilgesys daugybės nutylėtų istorijų, apie kurias jau nebėra ko paklausti. Kad ir dėl to labai keisto genų mikso, atkeliavusio iki manęs nežinomais keliais ir pritrenkusio, kad ne iš ten, iš kur labiausiai tikėjausi. Belieka vienintelė galimybė tas istorijas susikurti pačiai, sugalvoti visas nežinomas scenas su kažkada kalbėtais ar nutylėtais dialogais.

___________________________________________

Už knygą dėkoju “Almai Litterai”

Mažasis draugas

~ kzL ~ Leave a comment

Oho, kokiam žodžių klampumyne nardina savo skaitytoją Donna Tartt, kaip dvelkia drėgnu Misisipės karščiu iš kiekvieno puslapio ir karšta taip, kad naktim nesimiega nei vaikam, nei suaugusiems, nei tiems kas jau ne vaikai, bet dar ir nesuaugę. Septintojo dešimtmečio apšiurusiam, daiktais perkrautame name susitinkame dvi seseris – pusiau vaiduoklišką po namus slankiojančią gražuolę Alison ir pašėlusią, gudrią ir sojerišką nutrūktgalvę absoliučiai nerealią Henrietą, kuri buvo dar visai mažutė, kai šeimą ištiko laiką stingdanti tragedija – vyresnio broliuko tragiška žūtis namų kieme.

Po tragedijos, vaikų motina nugrimzta į savo gedulą, tėvas randa priežasčių nebegyventi su šeima, o mergaites praktiškai augina namų pagalbininkė Aida, tokia panaši į tarnaites iš Kathryn Stockett “The Help”. Matriarchato linijoje toliau rikiuojasi Edė, mergaičių senelė ir jos ekscentriškosios seserys, pačios tikriausios porcelianinės pietinių valstijų damos. Visos gyvena kaimynystėje netoli viena kitos, kiek vaiduokliškame miestelyje (man galvoje dėliojosi poklaikiai vaizdai iš serialo “True Ditective”), tad vietoje nenustygstančiai Henrietai patogu lakstyti nuo vienos prie kitos tetulės namų ir po trupinėlį lesioti meilę, šilumą ir dėmesį.

Brolio nužudymo aplinkybės taip ir neištiriamos, o mintis, kad žudikas vis dar laisvėje Henrietai tiesiog nepakeliama (ir klaiku). Ir niekas nenori ir nesiruošia nieko pasakoti. Teks smarkuolei Henrietai bandyti bent žodelį ištaukti iš tetulių ar sesers, galimos įvykio liudytojos, slapčiomis perskaityti visus įmanomus straipsnius ir pakalbinti visus įmanomus liudininkus, kurių žvilgsniai choru nebyliai šauks: “Kam tau reikia, mergaite?”

“Mažasis draugas” skaitosi kaip detektyvas ir net trileris – Henrieta ten ištisai eina peilio ašmenim ir balansuoja ant prarajos pakraščio – bet kartu tai ir nėrimas gilyn į tamsių emocijų ir absoliučios vaiko vienatvės pasaulį, į niekaip po tragedijos neatsigaunančios šeimos kasdienybę ir pastangas išlaikyti įvaizdį, su likimo valiai paliktais, savo jėgomis išsikapanoti bandančiais vaikais. Man ši knyga buvo visiškai personažų knyga, kur viskas tarsi plūduriuoja pusiau sustingusiam laike, kuriame nekvėpuodama bando išgyventi Henrieta, visa vos laikosi surišta voratinklio gijom ir pabyra vos ištikus kitai negandai. Ar ras Henrieta žudiką? Kur nuves ir į ką, visai ne vaikišką, išvirs jos detektyvinis žaidimas?

____________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”.

Didžioji istorija

~ kzL ~ Leave a comment

Knyga ilgokai užsistovėjo lentynoje, tad kai pamačiau, kad “Baltos lankos” paleido audio knygą, nusprendžiau, kad pats laikas pasiklausyti. Beje, jau kuris laikas pastebėjau, kad negrožinės knygos audio formatu greičiau sulaukia savo eilės nei kad popierinės.

“Didžioji istorija” prasideda nuo didžiojo sprogimo. Man, tiesą pasakius, smegenys nelabai išneša, kaip žmonės atsekė visatos pradžių pradžią ir jau sugalvojo pabaigų pabaigą (nuo ten iki ten – taip pat nesuvokiami 13 milijardų metų), kurios žmonija garantuotai nesulauks, gal taip ir geriau visiems. Na, bet atgal į pradžią – nuo to, kaip viskas prasidėjo, kaip šalta ar karšta turėjo būti, kaip elektronai ir visokie kitokie reikalai turėjo veikti vienas kitą, kad sudėtingėtų cheminiai elementai, kaip jie ten stumdėsi ir sąveikavo, “kepė” tam tikrose temperatūrose, išsimėtė po visą visatą ir t.t.

O paskui, kaip trečiame luite nuo Saulės, staiga (tas staiga irgi milijonai metų) pradėjo formuotis tam tikros sąlygos – nei per šilta, nei per šalta, ir vienų dujų nei per mažai, nei per daug, ir kitų dujų staiga būtent tiek, kiek reikia, kad atsirastų gyvybės užuomazgos. Ir viskas atrodo tarsi pasaka arba tikimybių teorijos žaidimas, kur n pakelta nesuvokiamuoju. Ir lėtai prasidėjęs laikas, sugreitėja ir sutankėja, koją įkelia žmogus, kuris jau tiek visko pridirbo, kad jei nespės išnešt kudašiaus į kosminę tamsą, tai supleškės savo sukurtame pragare, taip jam ir reikia (bet kokiu atveju neišvengiama).

Trumpai, tai ši knyga – trumpa santrauka visko – fizikos, chemijos, biologijos ir istorijos. Man patiko, nebuvo per daug ištęsta, smagiai susiklausė. Jei pasiilgstat laikas nuo laiko mokslo populiarinimo knygų, kur paprastiem žmonėms žmonių kalba parašyta, tai tikrai rekomenduoju. Tiesa, jau gal reiktų atnaujint leidimą, nes knygoje vis dar 7 milijardai žmonių, tai jau skamba, kaip visai senų senovė, nors ir buvo vėliau nei 2011 (per 10 metų nuo 2011 iki 2022 mūsų padaugėjo milijardu). Va taip apie tą greitėjantį laiką…

_____________________________________

Už popierinę knygą, laukusią lentynoj ačiū “Baltos lankos”. Audio nusipirkau pati

Vilniaus pokeris

~ kzL ~ Leave a comment

Žiūriu į knygą ir jau nebeįsivaizduoju, kaip perskaičiau. Sukandus dantis, garbės žodis. Dėl knygų klubo (labai didelis motyvatorius) ir parodos Mo muziejuje (dar didesnis – kol nesibaigė). Buvo toks skaitymas – absoliutus darbas. Nes turi skaityt ir galvot apie kiekvieną žodį, tik negalvoji, jau žiūrėk mintys ir pasirinkusios kokį nors lengvesnį galvojimą, planuoja jau kokius buitinius reikaliukus ir su Gaveliu jokių svarbių reikalų turėti nenori. Nu, nes kas ten? Bet visas tas skaitymo darbas absoliučiai at(si)perkanti (rewarding). Tai sukandi dantis, kad net karūnos braška, smeigi akį į knygą ir skaitai toliau – ir tikrai ne prieš miegą, ir tikrai ne malonumui. Kam? Vilniui gal? Dėl Vilniaus. Numylėto ir gražiausio pasaulio miesto, “meiliai” vadinamo Visatos Subine. Kurios man dar nesuprast, nes dar nenugyventi tie trisdešimt čia (“Kad šitai suvoktum, reikia būt gimus Vilniuje. Reikia bent trisdešimt metų pagyventi Visatos Subinėje”*).

Bet eina sau, kaip verta skaityt, kosminis jis, Gavelis. Lazeris. Išskrodęs laikmetį, perpratęs ir suradęs Homo lituanus geną ir kodą susisukusioje DNR spiralėje (“Esu šimtaprocentinis lietuvis, ir niekas neprivers manęs save mylėti“). Nuo Vytauto iki Dariaus ir Girėno komplekso (kuris nusitęsia iki ateities “Trijų milijonų” be penkių minučių medalių). Jokio atokvėpio vaidilučių besiilginčioms sieloms. Rauna stogą, kai suvoki, kad Gavelis apie The Matrix parašė dvidešimt metų iki filmo: “Dabar bent gyvenu, iki savo didžiojo praregėjimo tik vegetavau, stūmiau dienas kaip visi, žinojau, ką žino visi, buvau pasmerktas kaip visi. […] … darnioje Jų sistemoje atsirado spraga, o įsibrauti vidun buvo lemta tik man.” Ir apskritai, vartau dabar knygą ir galvoju, kad ji tikriausiai niekada nepersiskaito – gali amžinai skaityti ir visada perskaitysi kažką naujo ir naujai, ko seniau nepastebėjai.

Jei neprisiruošiat skaityti, būtinai nueikite į parodą, greičiausiai tada is skaityt susimotyvuosit, ir šiaip, paroda ne amžina gi, nueikit, knyga vis tiek kaip nors sulauks savo laiko. O šiaip tai čia tikriausiai jau seniai nebe knyga, o reiškinys, nes norisi dabar viską apie Pokerį susiurbti: ir interviu su autorium perskaityt, ir filmą apie jį pažiūrėt, ir Jūratės Čerškutės disertaciją perskaityt. Ir poveikis tai tikrai kaip Matricos piliulės – Vilnius pasidalina į Vilnių prieš ir po Pokerio skaitymo, nebeatmatysi, nebeatklausysi, ir nebeatsuksi. Ir ta labai per ankstyva mirtis Gavelio neišeina iš galvos. Lyg pats būtų savąją išsipranašavęs per savo herojus – tarsi Jie būtų eliminavę žmogų, kuris per daug jaučia ir per giliai suvokia.

*https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/ricardas-gavelis-antidemiurgas-arba-kas-yra-vilniaus-pokeris-286-1239506?utm_medium=copied

Pavydo ekspertas ir kitos istorijos

~ kzL ~ Leave a comment

Vienintelis dalykas, kuris šioje knygoje nepatiko, kad kiečiausias apsakymas yra pats pirmas. Perskaičius tokį kosminį iš karto tikiesi, kad visi kiti irgi bus tokie pat geri, o jie tiesiog geri, bet ne tiek, tad gaunasi toks ne visai pelnytas nusivylimas. Bet gal čia taip leidėjai šoka skaitytojų viliotinį, nežinau. Tai jei dar neskaitėt, sakyčiau, pasilikit pirmą apsakymą pabaigai, bus tookia vyšnia ant torto ir kiti apsakymai taip nenublanks, nes tikrai to nenusipelnė.

Labiausiai apsakymuose patiko tas blogio/evel prieskonis. Kažkoks kasdienybėje staiga išlindęs kokio nors personažo blogietiškumas, toks slidus, ne visai apčiuopamas, biškį toks, kuriam slaptai pritariama, nes kažkas jo “nusipelnė” būdamas šiknium ar panašiai. Taip gražiai sužonglitruoja Jo Nesbo, vienas malonumas skaityti. Ir labai faina, kad apsakymai, nes detektyve romane nusikaltėlio išaiškinimo intrigos gauni maždaug gauni vieną kartą, o čia net septynis. Nepraleiskit, labai rekomenduoju.

_____________________

Už knygą ačiū Baltoms lankoms.

Unsheltered

~ kzL ~ Leave a comment

Ech, neišsipildė man ši knyga, nors ir atrodė daug žadanti. Klausiau audio, o su audio, žinia, lengvai neapsigausi – jei nesiklauso, tai nesiklauso – taip ir atsitiko su viena šios knygos siužetine linija. Galvoju, gal popieriuje būtų kitaip?

Pirmojoje – šių laikų linijoje, viskas prasideda, kai tėvams paskambina jų sūnus ir praneša apie šeimą ištikusią nelaimę. Šeimai labai greitai reikia mobilizuotis ir reaguoti į naują realybę. Reaguoti sunku, nes finansai traška braška per visas siūles, o kur dar paveldėtas griuvena vėjų perpučiamas namas, kuriame beveik jau nebeįmanoma gyventi, o renovuoti nėra už ką. Gal rimtai pavyktų kreiptis į paveldo saugotojų draugiją, gal jie pafinansuotų, jei pavyktų įrodyti namo istorijos svarbą?

Antroji linija, apie tą patį miestelį XIX amžiaus pabaigoje, o gal net ir apie tą patį namą, tik naujai pastatytą prieš šimtą metų. Jame gyvena jauna pora, abu prie mokslo, abu susiję su visiškai žviežia Darvino evoliucijos teorija, kuriai taip sunku rasti kelią dievobaimingoje visuomenėje. Kaip reikia išmanevruoti tarp mokslo neigimo ir savigarbos, kai išmaitinti reikia ir jauną žmoną, ir jos priedėlius, o mokytojo kontraktas tik vieniems metams, o direktorius niekaip nesutinka su niekuo, kas ne tuomečio dievo valioj.

Tai šeimos linija susiklausė kuo puikiausiai, tikrai gerai autorė surašė šeimos reakciją į nelaimę, susitelkimą, sprendimus, kiek netikėtą, bet taip natūralų istorijos išsivystymą. Įdomi ir antroji linija, bet jai kažko pritrūko ir jungimas jų abiejų per namą man nesuveikė. Kažkaip man vis lenda į galvą mintis, kad Kingsolver reikėjo rašyti dvi atskiras knygas, gal dėl to ir sujungė, kad antrai pritrūko parako? Nes man rimtai norėjos klausyti tik kas antro skyriaus, tos antros linijos po geri mėnesio nelabai ir beatsimenu.

Kam rekomenduočiau? Tai tikrai Kingsolver mylėtojams, vis tiek skaitys ar klausys viską. Ir kitoms skaitytojoms, kam pasirodys įdomu, kad ir kas antrą skyrių skaityt. Labai nesikabinėjant, normali knyga, bet jei norit wow, tai teks ieškoti kitos.

Via Negativa

~ kzL ~ Leave a comment

Tokia ok knyga, nepadarė didelio įspūdžio, perklausiau, nebuvo, kad visai neįdomu ir klausėsi neblogai, bet taip va ėmė ir beveik pasimiršo, kas ten buvo. Knyga prasideda kelyje, iš savo parapijos išmestas kunigas gyvena savo mašinoje. Toks visai fainas personažas, kunigas, kuris laikosi dievo įsakymų tiesiogine prasme, kas ne visada patinka pamaldiems parapijiečiams, o bažnytinei valdžiai nepatinka dar labiau (tai ši vieta tokio gerojo maištautojo buvo fainiausia klausyt). Dėl to galiausiai ir atsiduria savo mašinoje, be namų. Na, o keliaudamas jis pergalvoja savo gyvenimą, paklauso išpažinčių, bando ištaisyt kai kuriuos reikalus, kuriuos taisyt ir tvarkyt kartais būna per vėlu.

Džiaugsmo virtuvė. Metai pagal šventąją Hildegardą

~ kzL ~ Leave a comment

Užmačiau “Aukso žuvų” fb, kad šventosios Hildegardos Bingenietės diena yra rugsėjo 18 d. ir susigėdau, kad tiek ilgai tingiu aprašyti knygą. Aišku, galiu apsimest ir sakyt, kad nebuvo laiko, bet iš tikro tai niekaip normaliai nesugalvojau, kaip gražiai parašyti apie gražią knygą.

“Džiaugsmo virtuvė” pirmiausia yra labai labai graži knyga (knygos dizainas – Silvos Jankauskaitės, fotografijos – Gretos Juodžiukynaitės). Ją žiauriai malonu liesti, nes jos labai geras popierius ir fainas kvapas. Ir šiaip ji man skirta akiai paganyti ir paėmus paskaitinėti bet kokioj vietoj. Aš gal panašiai ir dariau – skaičiau šv. Hildegardos istoriją, o kadangi nesu didelė virtuvės mylėtoja, tai visus maisto patarimus tik permečiau akimis, labiau spoksojau į gražias iliustracijas.

Šią knygą skaičiau po Lauren Groff “Matrix“, kuri, žinia, apie tokią kietą vienuolę, kokia buvo ir šventoji Hildegarda, tai man šios abi moterys ir knygos susimaišė ir susiliejo, net sunku atskirti ir neprifantazuoti, kas buvo tikra, o kas prifantazuota, bet vienas labai bendras bruožas – abiejų knygų moterys buvo labai drąsios, labai protingos ir šviesmečiais aplenkusios savo laiką. Man net neįtikėtina atrodo, kokia plonyte linija vaikščiojo šventoji Hildegarda tuometiniame vyrų pasaulyje ir kokios neįprastos tiems laikams turėjo atrodyti visos jos vizijos ir idėjos. Be gero užtarėjo – tiesiu taikymu ant laužo.

Tai mano “Džiaugsmo virtuvė” pateko į gražiausių knygų lentyną (jei ateisit pas mane į svečius, tokios neieškokite, ji – virtuali, mano galvoje). Tai yra puiki dovana (padovanojau mamai, man atrodo, ir draugei – tikrai). Prašom nesijuokt, nes aš tiek knygų dovanoju, kad net padovanoju žmonėm tą pačią knygą du kartus, nes manau, kad jai/jam labai tiks ir patiks). Ši knyga amžina, niekada nepraras savo vertės ir grožio.

Ką veikia Japonija

~ kzL ~ Leave a comment

Andrius Kleiva rašo apie Japoniją, o aš, tikriausiai kaip dauguma skaitytojų, noriu ir svajoju ten nuvažiuoti. Labai sveika paskaityt ir suprast, kad apie Japoniją nieko nesupranti, geriausiu atveju galvoje turi keletą stereotipų, kurie su šalimi nelabai turi nieko. Bet skaitant tokia kelionė tikrai tampa realesnė, Japonija, kad ir labai nedaug, bet priartėja ir tampa apčiuopiamesnė.

Stereotipus labai gerai įvardija viena iš knygos herojų, Lietuvoje gyvenanti japonė Akiko Tutlys: “Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos vaizdų buvo pilna Japonijos televizija, todėl japonų akyse LIetuva vis dar sustojusi ten. Daug kam atrodo, kad Lietuva dar varginga, nors yra priešingai – ji europietiška ir mažai skiriasi nuo kitų Europos šalių. O Lietuvoje daug žmonių mano, kad Japonija labai turtinga, labai technologiškai pažengusi. Trumpai sakant, japonų nuomonė apie Lietuvą ir lietuvių apie Japoniją yra atėjusi iš praeities prieš 30 metų.”

Šiaip tai skaičiau ir stebėjausi, kiek autorius įsigilinęs į aprašomą šalį, na, tikrai pagalvojau, kad nelabai galėčiau tokiomis pačiomis temomis papasakoti apie Lietuvą ir lietuvius, kaip Andrius papasakojo apie Japoniją. O gal tiksliau, čia gyventi ir papasakoti, ką mes darome kitaip yra labai sudėtinga. Turėtų būti lengviau, kai gyveni kitur, tada ir matai, ką žmonės daro kitaip, tada ir lengviau papasakoti. O kitaip tai daro viską – pradedant būsto paieškomis, kraustymųsi, senų namų (senas namas – tas, kuris nebeatitinka saugumo ir techninių reikalavimų, tai “senas” gali būti net 30 metų senumo) griovimu (paskaičius man prieš akis iškilo ir visai kitokia prasme susišvietė Tomoka Shibasaki knyga “Pavasario kiemas“, kuri visa sukasi apie nugriauti ruošiamus namus. Dabar tas griovimas tikrai turi daugiau prasmės nei tada skaitant knygą).

Labai nustebino, kaip svarbu japonams maistas. Kad net iš kelionės sugrįžęs japonas pirmiausia papasakos įspūdžius apie maistą, o tada jau visa kita. Tiesa, man taip ir liko nesuprantama, kaip taip neatostogaudami (atostogaus japonus reikia varu varyti), jie apskritai prisiruošia atvažiuoti iki Europos ar net Lietuvos. Nesuprantu, ar jie po vos ne paros kelionės lėktuvu tik savaitei atskrenda pasiblaškyt ir užsidėt pliusą, kad aplankė šaltos rožinės ar kitos spalvos sriubos šalį?

“Ką veikia Japonija” buvo darbinio knygų klubo knyga, tai jo metu kiek pabambėjom dėl knygos struktūros. Mums pasirodė, kad knygos pradžioje sudėtus interviu reikėjo pamaišyti knygoje, nes kai kurioms skaitytojoms juos nusibodo skaityt ir jau buvo ėmusios vartyt akis ir guostis, kad nuobodu. Na, bet jei nepamaišė autorius, skaitytojai gali pasimaišyt patys. Tiesiog, jei matysit, kad interviu neveža, juos praleiskit ir paskaitykit pabaigoje – nušvis kitoj šviesoj. Beliko dar kartą užsiminti leidyklai, kad pirmoji Andriaus Kleivos knyga yra totaliai deficitinė ir neįmanoma gaut ir knygų žiurkės siūlo daryt crowdfundingą ar preorderingą, kad būtų didesnė motyvacija perleist. Laukiam!

_______________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”

Momo

~ kzL ~ Leave a comment

“Šiaip laikas eina į tave. Ir kuo daugiau tavyje susikaupia laiko, tuo labiau tu sensti.”

Michaelis Ende ir vėl nustebino! Kokia graži knyga yra “Momo” – dar viena, kurią savo laiku praleidau ir dabar atradau vaikų pagalba. Ende taip gražiai moka iš toli, netiesiogiai pasakoti apie svarbius dalykus ir vertybes, o kokie jo pasakojimai – nuo “Begalinės istorijos” nesiliauju žavėtis jo fantazija. Ši knyga – apie laiką, jo vertę, jo tėkmę.

Momo – vieniša mergaitė, nežinia iš kur atklydusi į miestą. Ja suglaudus pečius rūpinasi visa bendruomenė – tiek vaikai, tiek suaugę. Momo – labai mylima, nes ir pati spinduliuoja meilę, dėmesį ir ramybę, ji traukia ir buria visus aplink save, o šieji mergaitei išsipasakoja iki sielos gelmių, nes būti išklausytiems Momo – tolygu sielą gydantiems vaistams. Visi kartu jie pralaidžia daug malonaus laiko, prie Momo kambarėlio amfiteatro griuvėsiuose visada pilna gyvybės ir judesio. Bet staiga mieste atsiranda Pilkieji ponai, kurie sakosi padedą žmonėms sutaupyti laiko padedant jį į Laiko banką. Tik laikas, deja, taupomas gerų darbų, mielų įpročių ir malonumų sąskaita. Visi miesto gyventojai tampa baisiausiai užsiėmę, vaikai sukišami į įstaigas, kad tėvai galėtų sutaupyti dar daugiau laiko, tik kad nepaisant visko jo vis mažiau ir mažiau, o gyventi vis liūdniau. Tik Momo niekaip laiko taupymui nesiseka sugundyti, kad ir ką Pilkieji ponai jai bežadėtų. Ar pavyks Momo atsilaikyt, o ir kas išgelbės visą miestą ir visą pasaulio laiką?

Štai per tokią istoriją M.Ende kritikuoja vartotojiškumą, nesibaiginatį skubėjimą ir siaubingą užimtumą labai svarbiais reikalais ir darbais. Savo knygoje, išleistoje 19973 metais jis labiausiai liūdi suaugusiųjų ir tikriausiai galim sakyt, kad jam dar pasisekė (numirt 1995 m.). Ką Michaelis pasakytų šiandien, kai dauguma vaikų nebežaidžia kiemuose ir nebemoka gyvai bendrauti ar kalbėti apie kažką kitą, nei kompiuteriniai žaidimai? Ką jis pasakytų apie skrolinimą ir kiūtojimą socialiniuose tinkluose ir gražų instagraminį pasaulį? 1973 m. Ende sugalvotos valandų gelės šiandien kaip užmokestis užšaldytos tūno tiktokų, discordų ir kitų pilkų ponų saugyklose. Ech, Michaeli. Atrodo, mums iš naujo reikia Momo.

Puiki, puiki knyga. Labai rekomenduoju paskaityti kartu su vaikais.

_______________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Menininko jaunų dienų portretas

~ kzL ~ Leave a comment

Nors lentynoje turiu popierinę knygą (jau padovanota), kažkaip užsinorėjau šią klausyti audio, kuri nuostabiai įskaityta Pauliaus Markevičiaus. Taip gražiai įskaitė, malonumas ausims buvo pjaunant autostradomis per atostogas. Niekaip neįsivaizdavau, ko iš šios James Joyce knygos galima tikėtis, mažiausiai tikriausiai galvojau, kad tikrai bus gražus, nuoseklus pasakojimas apie airių berniuką, kuris išaugs į pasaulinio garso daug kam neįveikiamą menininką – “Ulisas” apdulkėjęs laukia manęs lentynoje ir net neįsivaizduoju, kada sulauks savo eilės.

Labiausiai iš knygos įsiminė santykio su religija ieškojimas. Apskritai man labai įdomu airių santykis su katalikų bažnyčia. Visos tos vienuolių ir kunigų baisybės, netekėjusių moterų ir našlaičių kankinimas ir išnaudojimas, kuriame baisiausias tas mėgavimasis savo valdžia – kaip visa tai paveikė šią tautą, kuriai religija buvo tokia svarbi anglų priespaudos laikais. Tas ryšys ir įtaka jau atrodo išblėsus, nes kai dabar apie kokias Vėlines pasakoju airiams kolegoms, jie mandagiai kraipo galvas ir stebisi, kokios pas mus religingos šventės.

Menininko portrete daug mažo berniuko pamąstymų susidūrus su kunigų neteisumu internatinėje mokykloje, o vėliau, bręstančio vaikino bandymais savyje išgirsti pašaukimą, įsivaizdavimą, koks būtų gyvenimas po bažnyčios sparnu, ar ten nuėjęs nepasmerktų savęs veidmainystei, nes bažnyčia niekaip neišvaduoja iš kūno geidulių ir fiziologijos. Visi tie pamąstymai ir diskusijos su bendramoksliais ir draugais kartais užsitęsia ir mielam skaitytojui antroje knygos pusėje gali būti sunkoka išlaikyti dėmesį. Tai šitą turint omeny ir reiktų sugalvot, ar imtis knygos, ar ne, nes sakyčiau, tikrai labiau tiks tokiems smalsiems skaitytojams, kurių lentynoj dulka “Ulisas” ir reikia prie jo kažkaip pamažu nukeliaut (čia save guodžiu, jei ką). Savo sesei niekaip nerekomenduočiau, nebent pirmąją dalį, nes jau matau, kaip lieptų savo rekomendacijas susirinkt ir eit lauk iš jos smėlio dėžės.

__________________________________

Už knygą nuostabiu viršeliu dėkoju “baltoms lankoms”.

Ezra Slefas, kitas Nobelio literatūros premijos laureatas

~ kzL ~ Leave a comment

Botkinas parašė humoristinį romaną, sumaniai įvilkdamas jį į memuarų žanrą. Pagrindinis veikėjas yra pabrėžtinai idiotiškas ir pompastiškas paties autoriaus portretas, ir jis nė akimirką nenustoja mus juokinti. Tyčiojasi iš savęs kiekviename puslapyje, juokelių dozė neįmanomai didelė, dažnai po kandžią repliką vos ne kiekvienoje pastraipoje, ir visos jos kerta, žnybia tam fikciniam autoriaus Aš. Šis personažas yra ir neabejotinai išliks kaip spalvingiausias komiška figūra lieteratūros istorijoje…

Žinoma, ne aš šias vingrybes surašiau. Čia – citata iš knygos. Recencijos ištrauka apie knygos personažo parašytą knygą, kuri ir yra skaitytojo skaitytoma knyga. Žodžiu, skaitytojas skaito knygą, kuri knygoje rašoma – kol neperskaitei, tol neparašyta. Tai kažkaip gaunas, kad skaitytojas skaitydamas tarsi kuria pačią knygą ir šiaip pamažiukais leidžiasi autoriaus įviliojamas į literatūrinį žaidimą, kuriame laksto E.A.Poe juodos katės, veikėjai sielas parduoda Mefistofeliui ir kitaip veliasi į literatūrines peripetijas. Apie pagrindinio veikėjo Humberto Botkino literatūrinę aroganticiją, susireikšminimą ir kitus idiotizmus – atskira istorija (ir aliuzija į literatūrinį snobizmą). Bet svarbiausia, kaip mikliai autorius skaitytoją pavedžioja už nosies – vienas malonumas pasijausti taip suvedžiotai, ypač, kai jau pradedi galvoti, kokias banalybes čia skaitai ir kaip visa tai baigsis.

O baigsis tai gerai – išsišiepus nuo ausies iki ausies (na, nebent esate per daug rimtas (aka susireikšminęs)). Net pirmas knygos sakinys apie humorą: “Yra manančių, kad Ezra Slefas neturi humoro jausmo. Tai visiška netiesa.” Humoras yra šios knygos raktas. O ši citata – Humberto Botkino gyvenimo suvestinė į du sakinius:

“Mano dainelė buvo sudainuota. Liūdna dainelė, ir labai liūdnai sudainuota.”

Visiems, norintiems (-čioms) patirti literatūrinį nuotykį. Bonus’as knygos pabaigoje – knygos, įtakojusios knygą. Į “perskaityti” sąrašą.

Mirę irgi šoka

~ kzL ~ Leave a comment

Gal aš pagaliau radau būdą skaityti noveles? Nepriklausomai nuo knygos storio – šioji galėtų būt vos vienam pavakarojimui – tiesiog neskaityt daug, geriausia – vieną per dieną. Niekas gi neveja ir ne lenktynės. Taigi ir “Mirę irgi šoka” skaičiau lėtai, į tarpus tarp knygų, po kelis ar vos vieną. Tam gal ir kita priežastis buvo – riebios tos novelės tamsos ir nejaukos, net prisiminiau, kad reikia pagaliau kažkaip grįžt prie Lovecrafto, kuris rymo knygų bokšte po poros perskaitytų apsakymų, nes man to poros ir užteko, iki šiol pasivaidena apsakymų vaizdeliai, kad net baisu paskui naktį koją iš lovos iškišt.

Novelių nejauka tikrai jaukiai neapgaubia, labiau gal rodo pirštu ten, kur nelabai noris žiūrėti, gal kažkiek nesmagu, ar net gėda, dar baisu, gresia, maždaug kaip nejauku žiūrėt naktį į mišką ar į juodą vandenį. Panašiai jaučiausi skaitydama Linos Buividavičiūtės “Tamsiuosius amžius”. Bet jei nesmagu žiūrėt, nereiškia, kad neegzistuoja. Labiausiai man novelėse kliuvo pabaigos. Kartais kaip kirviu -paukšt. Žinau, kad su novelėm dažnai taip daro, bet vis tiek erzina. Ypač, kai tekstas labai patinka, o paskui pabaiga tokia užknisanti, alia paslaptinga, atvira, bet man visada atrodo, kad autorius pats nebežino kaip baigt. Tai biškį paerzino, bet vidutiniškai, tikriausiai daraus labai atlaidi.

Bet šiaip man patiko visi tie keisti, friekiški personažai. Jei nepasiruošę į tokius žiūrėt plačiai atmerktom akim, tai geriau eikit pro šalį, kad nereiktų be reikalo piktintis.

Kudos

~ kzL ~ Leave a comment

Na, jei jau skaitysit Rachel Cusk “Kudos”, tai greičiausiai nepradėsit nuo šios trečiosios dalies. Manau, su Cusk – arba meilė arba nemeilė ir iki čia atkeliaus tik mylėtojai. Aš prie jų. Ir slapta džiaugiuosi, kad namuose dar laukia dvi neskaitytos autorės knygos. O šiaip geriausia trilogiją būtų skaityti iš eilės vienu kartu, kad jau dabar visa išleista. Skaitydama trečiąją, kaip ir su pirmosiom dviem apturėjau malonumą – sėdėjau šalia lėktuve ir sekiojau autorei iš paskos, net įsivaizdavau tokią sceną, kaip kad filmuose būna – stovi kambaryje prie lango koks nors tylus dalyvis, rūko ir stebi. Tai Rachel Cusk knygose aš tam kampe rūkau, klausau pokalbių. O jų, savaime suprantama čia neįmanoma nupasakot, nes jie tokie kasdieniai, maždaug plepėjom ir tiek. Nenupasakosi. Bet čia ir yra šių knygų ir autorės stiliaus žavesys. Tai tiesiog linkiu atkeliauti iki trečiosios dalies ir prisijungti prie mylėtojų klubo.

__________________________________

Už knygą dėkoju “Tyto Albai”

Baltieji prieš juoduosius

~ kzL ~ Leave a comment

Dažniausiai aplink knygas vaikštau ratais ir tikrinuosi, ar jos man vis dar reikia, tai Danutės Kalinauskaitės knygos kažkaip stengiausi išvengti ir įtikint save, kad tikrai nereikia. Labiausiai gal dėl to, kad “Skersvėjų namuose” man visko buvo per daug, per tiršta, pavargau, atsibodo. Bet vis tiek aplink sukinėjaus, pažiūrėjau interviu “Knygų savaitėje”, paklausiau knygos ištraukos ir supratau, kad niekur nedingsiu, vis tiek skaitysiu. O vakar užvertus knygą galvoje sukosi tik viena mintis – kaip gerai, kad apsirikau, kaip džiaugiuos, kad perskaičiau – apturėjau fantastišką malonumą, tiesiog svaigau nuo teksto ir mėgavaus visomis autorės žodžių vingrybėmis, kurios taip vargino novelėse. Tiesiog negalėjau atsiplėšt, nenorėjau nieko skrolint (!), nereikėjo nei fb, nei insta.

Istorija prasideda labai intriguojančiai – šeimą pasiekia žinia apie Liuksemburge mirusį tolimą giminaitį be įpėdinių, tad įrodžius giminystę, galima tikėtis palikimo. Tai apie giminę ir pasakojimas. Dar apie atmintį, kuri slysta iš rankų ir su kiekviena diena su išeinančiais (žmonėm ir protais apskritai), vis mažiau lieka, vis daugiau nustoja egzistuoti. Ir nors protagonistė kartais sako, kad maždaug apie Joną nieko nežinom ir paskui skelia tokią Jono gyvenimo istoriją, kad alpstu iš pavydo nuo tokio nežinojimo, irgi noriu “tik tiek” žinoti.

Ypač patiko istorijos apie Vilnių ir Kauną, kol jų dar nebuvo nenutrypę sovietai, tiesiog panirau į tą močiučių Smetonos laikų Lietuvą, kur pieno upės (ne visiems, aišku) ir sviesto sienos (iš gero gyvenimo). O dar tokia kalba viskas aprašyta, sakau, neįmanoma atsitraukti. O kur dar pasakojimas apie pokario potvynį Kaune, ledo kalnus, siena šluojančius ir traiškančius visa, kas pasitaikė pakeliui. Kiek gal užkliuvo knygos dalys apie banditėlį šarlataną neva giminaitį, bandantį į tą giminės medį įsisprausti. Tam bjaurybei, man pasirodė skirta per daug dėmesio, laukiau, kada jis dings iš puslapių. Bet čia smulkmena, palyginus su visom tom istorijom – giminės medžio pumpurais

Labai labai rekomenduoju, apsvaigus likau nuo knygos, atrodo, skaityčiau ir skaityčiau, bet du vakarai ir nebėr tų 200 puslapių. Nors imk ir skaityk iš naujo. Einu ir vėl paspoksot į savo giminės medį, parymot prie suskaitmenintų bažnytinių knygų ir įsivaizduot už tų įrašų pasispėpusių istorijų. O šiaip tai skaitydama prisiminiau Romo Treinio “Dziedo” ilgesį ir liūdesį, kad daugiau nebebus. Atrodo, išsipildė tas ilgesys Danutės Kalinauskaitės dovana.

_________________________________________

Už knygą dėkoju “Tyto Albai”