Akinantis sniegas

Egzotinės vietos detektyvams visada prideda žavesio. Štai ir šio detektyvo veikėjai “uždaryti” nuošaliame Islandijos miestelyje, kurio pavadinimo nesiryšiu iš galvos rašyti. Viskas vyksta fjorde, prie kurio galima privažiuoti senu tuneliu po kalnu, o jau kai užsninga, tai visas eismas paralyžuotas, kartais net nebandoma valyt. Bet tai nereiškia, kad žiema ir sniegas sukausto miestelio kultūrinį gyvenimą – vos keli tūkstančiai gyventojų turi savo mėgėjišką teatrą, kuriame šiuo metu intensyviai ruošiamasi premjerai. Gal net jaunajam Ariui iš Reikjaviko, pasiryžusiam savo policininko karjerą pradėti čia, pavyks pamatyti premjerą? O gal ir ne, nes staiga miestelį, kuriame niekada nieko nevyksta užpuola negandos. Bet kaip sugauti blogiečius vietoje, kur visi vienas kitą pažįsta ir žino, kad tas ar anas yra “geras vaikinas”. Ir ko tu čia jaunuoli dabar prisigalvoji?

Nespoilinsiu, kaip sekės, ar nesisekė premjera. Knyga visai gerai susiskaitė, nepaisant, kad jaunasis policininkas biškį susivėlė savo meilės reikaluose, kas žinia, paprasatai mane erzina. Nu, bet oh well, labai jau jaunas, galima atleist. O tie ramaus miestelio žmonės, tokie visai “pagerinti”, tereikia tik Pandoros skryniai atsiverti…


Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”.

Mergaitė pajūryje

“Mergaitė pajūryje” man net labiau patiko nei “Vyras Hogėje“. Skaitytojas vėl atsiduria salose, kur esi visiškai priklausomas nuo keltų. Nėra kelto – niekur nepabėgsi. Šioje knygoje komisarė atvaro pas savo dabartinę meilę, bet vos tik atvykus, žinoma, gauna skambutį, kad laikas darban, nes dingo paauglė. Mergaitės tėvai priklauso konservatyviai evangelikų bendruomenei, kurios vaikus visais būdais stengiamasi apsaugoti nuo aplinkos poveikio, kad nesugalvotų išeiti iš bendruomenės, kaip tai padarė dingusios Marijos sesuo. Po truputį aiškėja, kad tėvams nusaugot nelabai pavyko, pasaulis visa jėga į paauglių gyvenimą veržiasi, nelabai čia nulaikysi.

Knyga skaitėsi gerai, niekas per daug neužkliuvo. DABAR BUS SPOILERIAI: tik šiaip keista, kad visą knyga kalbama apie bendruomenę, kokia ji ten konservatyvi, kokios gyvenimo taisyklės ir t.t. Detaliai negrinėjami visi įtariamieiji, o žudikas – prašalaitis. Išlenda pačioj pabaigoj. Tai kai perskaitai, galvoji, o tai kam čia tiek visko apie tuos kitus žmones. Keistas autorės pasirinkimas. Dažniausiai tokiais atvejais prašalaitis gan anksti įvedamas į knygą ir skaitytojas žino, kad žudikas jis. Visa intriga – kaip supras, kad čia jis, kaip policija jį ras ir pagaus. O čia jis figūruoja kaip variantas x, bet tikrai ne pagrindinis. O gale atsiranda – voila. Biškį kažkaip durnai atrodo. Bet kažkaip vis tiek normaliai susiskaitė, nepaisant tos keistos struktūros.


Už knygą dėkoju leidyklai “Briedis”.

Rosita. Gyvenimas kaip staigi mirtis ir lėtas prisikėlimas

Čia, matyt, po Mildažytės man užėjo biografijų laikas, nes va, suskaičiau Mildažytės, Valinsko ir Hopkinso. Rositos visiškai atsitiktinai supstelėjau paklausyt audiotekoj, nes buvo audio blokas ir niekaip neradau, kas užkibtų klausyt. Ir užsikabinau pradžioje Rositos tėvų, vėliau ir pačios Rositos istorija. Įdomu, kad į Rositos pasakojimą įsiterpia jos tėvo, buvusio vyro Česlovo Gabalio, kolegų balsai, jų perspektyva, bet šiaip šios daininikės gyvenimas gali kaip koks case study keliauti psicholigijos studentams į vadovėlius: Rositos mama susilaukė vaiko netekėjus (dar tais laikais, kai toks nėštumas beveik prilygo Veronikos istorijai), siaubingai saugojo / ujo Rositą, kad neužnėštėtų. O ji – likimo ironija – pastojo vos septyniolikos. Na, o paskui, atrodo visą gyvenimą – “tikrosios” meilės paieškos. Net skauda skaityt. Nelabai žinojau Rositos kaip dainininkės, bet gaila skaityt, kad visokios nesąmonės (pvz., nebaigta konservatorija) trukdė jai išnaudoti savo balso potencialą, būti normaliai pripažinta. Kažkaip susišaukė su situacija LT literatūros pasaulėlyje. Gaila, žinoma, kaip ir gaila, kad dainininkė serga liga, pamažu atimanti dainavimo džiaugsmą.

Lengvai skaitosi, kaip ir su Mildažyte jaučiuosi kaip paskaičius žurnalą “Žmonės”.

Didis stebuklas

Pagooglinus pamatau, kad ‘”Alma Littera” adaptavo itališką viršėlį, ant kurio noriu paburnoti. Nu, ne toks turi būt šios knygos viršelis. Koks turėtų būti, nežinau, bet koks neturėtų, tai net labai žinau. Nebūčiau net ėmus šios knygos į rankas, tad esu dėkinga knygos vertėjai, kad įdavė knygą į rankas, nespėjau net labai paprieštaraut. Beje, kažkokiu būdu sugebėjau Violos Ardones kitą knygą “Vaikų traukinys” sumaišyt su kitu vaikų “Našlaičių traukiniu” (autorė Christine Baker Kline), tad naująja knyga ir dėl šito fakto nesigundžiau.

Nors viršelis ne koks, bet knygos pavadinimas – tiesiog puikus. Šis romanas nei trileris, nei detektyvas, bet autorė skaitytoją (ypač italų kalbos nesuprantantį) kaip kokiam detektyve šiek tiek vedžioja už nosies – bent jau aš taip pasijaučiau. Visų pirma – knyga prasideda paauglės Elbės pasakojimu apie tai, kaip ji gyvena puspasaulyje – pamišėlių prieglaudoje, kurioje uždaryta jos mama ir kurioje ji gimė. Tačiau skaitant pamažu suvoki, kad ji veikiau yra pasakotoja, padedančia atskleisti Fausto Meraviljos – stebuklingojo Fausto, didžiojo stebuklo – istoriją. Originaliame knygos pavadinime „Grande Meraviglia“ subtiliai užkoduota pagrindinio veikėjo pavardė, kuri itališkai reiškia „didelį stebuklą“. Man labai patinka tokie “sužaidimai.”

Psichiatras Meravilja jau savo gyvenimo saulėlydyje, žvelgia atgal ir po detalę padeda skaitytojui susidėlioti jo gyvenimo istoriją – jaunas maištininkas, stūmęs pasikeitimus psichiatrijoje, eksperimentatorius, atsidavęs savo darbui ir profesijai, žmogus, pakeitęs daugelio neteisingai diagnozuotų ar tiesiog diagnozėmis apkabintų žmonių, ypač konservatyviai visuomenei neįtikusių moterų gyvenimus. Aistringas darbui ir profesijai, užkulisiuose palikęs savo paties šeimą atsiduria ten, kur skaitytojas jį ir randa (nespoilinsiu). O kas jam yra Elbė? Žmogus ar eksperimentas? O gal abu? Kokią ribą peržengia Meravilja su savo istorijomis ir fantazija – mokslininko ar žmogaus? Kokia yra šios ribos kaina?

Labai verta dėmesio – rekomenduoju! O aš jau parsinešiau iš bibliotekos “Vaikų traukinį”. Tikiuosi, kda daeis rankos iki kol reikės grąžint. Beje, autorė atvyksta į 2026 metų Kauno literatūros savaitę. Jau gundausi važiuoti.

Už knygą dėkoju knygos vertėjai Rasai Di Pasquale