Month: February 2026

Kas iš čia matyt

~ kzL ~ 3 Comments

Pagaunu save bandančią sukontroliuoti norimų skaityti knygų srautą ieškodama priežasčių, kodėl kažkurios iš jų neskaityti. Šios knygos “argumentas” – keistas viršelio gyvūnas, nesuprasi, ar zebras, ar žirafa, o dar ant užpakalio kažkokia kaukolė. Žiūrėjimas į šitą gyvūną man kelia kažkokį slogučio jausmą, tai nusprendžiau, kad bus priežastis tyliai leisti jai su nauju srautu praplaukti nenugulant nė vienam bokšte. O bet tačiau, kaip ir pas prezidentą, pas mane knygos, jei neįsinešu per duris, veržiasi per langus, kaminus ir t.t. Žodžiu, buvau suintiguota vieno influencerio, pareiškusio, kad man patiks (visada smalsu patikrint, ar pasitvirtins), o ir šiaip sakė, kad faina, šviesi knyga, labai tinkanti bent jau laikinai iššokt iš visokių bjaurių kasdienybės naujienų srauto.

Rekomendacija ir prognozė pasitvirtino 100 procentų. Tikrai buvo labai faina skaityt, patiko ir norisi dabar visiems, kam noris gero jausmo po knygos, rekomenduot. Kaip ir nesinori daugiau nieko pasakot, o ir papasakot sunku, nes knygos žavesys yra jos personažai, jų santykiai, santykių dinamika, daug gražios meilės, apie kurią garsiai nekalbama, kuri tarsi nuo visų slepiama, bet tokia akivaizdi, kad vis tiek visi mato ir žino, laukia prisipažinimo. Apie meilę, kuri kaip žaibas iš giedro dangaus, trenkia be pažado išsipildyti. Apie iš kojų ir iš kasdienybės išverčiančias pranašystes, sustingdančias laiką. Apie gyvenimą, kai žinai, kad tai paskutinė gyvenimo diena, tik dar nežinai, kam ji paskutinė. Apie draugystę, kuri padeda tą paskutinę dieną išgyventi. Knygoje daug švelnios ironijos, juokingų situacijų ir daug gero po jos skaitymo liekančio jausmo.

Rekomenduoju ir dėkoju leidyklai “Kitos knygos”, kad įlipo pro langą.

Atvirukas

~ kzL ~ Leave a comment

Nėra ką labai ir rašyti – gera knyga, yra apie ką skaitant pagalvoti. Kaip ir sakė autorė, ji tikrai parašyta paprastai, kad būtų prieinama ir suprantama kuo platesnei auditorijai. Šios knygos misija yra pasiekti kuo daugiau širdžių ir protų.

Daugelis knygos temų tikrai gerai žinomos, net kiek atkartoja kitose knygose aprašytas holokausto istorijas. Kuo ypatinga ši? Man įstrigo (skaudžiausiai) du dalykai. Pirmoje knygos dalyje buvo siaubinga skaityti, kaip pavyzdinga šeima, auginanti talentingus vaikus, nieko neprašanti, niekam netrukdanti, nuolankiai pasitikinti ir aklai vykdanti valdžios nurodymus, atrodo, lipa tiesiai liūtui į nasrus. Tas aklas nurodymų vykdymas, tikintis, kad paklusnumas suteiks galimybę įsiteisinti ir tapti piliečiais – neįmanoma ramiai skaityt. Tas tikėjimas, kad vaikai išvežami dirbti, kad gaus daugiau pavalgyt, kad… kad… kodėl? Nepaliausiu galvojus, kodėl danai sugebėjo išsaugoti savo žydus (kaip papasakota knygoj “Hitlerio kanarėlė”, o visi kiti – ne. Kodėl?

Antroje knygos dalyje – beveik detektyvinė istorija, kurios, atrodo, iki pat galo nepavyks išaiškint. Šitoj daly labiausiai įstrigo ir sukrėtė jau irgi žinomos istorijos – kaip buvo užimami išvežtų kaimynų namai, ištampomi daiktai, kaip slapta žiūrima pro užuolaidas, kaip labai daugaliu atveju tai yra nutylėta istorija – nepermąstyta, neatgailauta, nepatogi, lyg niekada ir nenutikus. Kaip tada galima sakyti “never again”? Siaubinga skaityti apie iš koncentracijos stovyklų parvežtus žmones. Tam, kas laukė grįžus, nebuvo pasiruošę nei laukiantieji, nei grįžusieji. Grįžo apie du su puse tūkstančio, vis dar laukė sugrįžtančių virš septyniasdešimties tūkstančių… Du vienas kito nesuprantantys ir per greitai susitikę pasauliai. Nesuvokiama.

Ir dar autorės pasakojama kasdienybė. Identitetas. Ką reiškia būti žydu, jei, atrodo, nieko bendro su savo tauta neturi, išskyrus tavo gyslomis tekantį motinos kraują. Ką reiškia būti žydu, jei nesi religingas. Jei nori visiškai asimiliuotis, dingti minioje, išsitrinti iš išrinktosios tautos sąrašų. O jei atvirkščiai? Užaugus tokių tėvų šeimoje, staiga suvoki, kiek praradai nepažindamas savo protėvių istorijos?

Skaitykit. Rekomenduoju. Visos pagyros pelnytos.

_____________________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”.

Namai ir likimai

~ kzL ~ Leave a comment

Nėra čia ką daugiažodžiauti – puiki knyga, viršijo visus lūkesčius. Skaitai ir kiekviename puslapyje jaučiasi visa meilė, kuri į šią knygą sudėta. Kruopščiai surinktos istorijos, nuotraukos, belstasi į duris, kurias ta pati meilė, matyt, ir atidarė. Nesitikėjau, kad bus taip įdomu. Ir norisi dar, ir dar. Norisi susipažinti su visais žmonėmis, kurie kūrė nepriklausomą Lietuvą, statė Kauną – kokie eruditai, ypatingi žmonės, kurių netekome. Gaila ir namų, kurie neišsaugoti, išdraskyti. Kaukti noris. Dar nuostabiau atrodo Art Deco ir Amsterdamo mokyklos muziejai, apima dėkingumas žmonėm, kurie bando išsaugoti tai, kas dar likę. Žinoma, labai gaila, kad knygon nepateko interjerai, ypač tie išsaugoti. Suprantu, kodėl taip atsitiko, bet vis tiek – labai labai smalsu ir norisi užmesti akį. Ačiū autorei, laukiam kitų knygų.

_____________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”

Globoti ją

~ kzL ~ Leave a comment

Jei pasiilgote gero storo romano, tai ieškokit šios 2023 metų Goncour premijos laureatės. Jei patinka knygos apie menininkų gyvenimus, tai knyga irgi bus kaip tik. Ir net jei norite romano apie meilę, imkit Andrea, kuris atvažiuoja į 2026 metų knygų mugę, romaną. Bus ir meno, ir meilės, ir žodžiais aprašyto grožio, kurį taip knietės pamatyt, kad nesitversit kaily.

Man įdomiausia buvo menininko linija. Mimo – talentingas skuptorius, tas, kuris akmenyje mato istoriją. Jis – tas, kuris dėl meno neis į kompromisą – viskas arba nieko. Tas, kuris gali išsinerti iš savo fizinių trūkumų, alkūnėmis prasistumdyti, kad ir jam atsirastų vietos pasaulyje, tas, kuris už savo įžulumą ir nesitaikymą gauna per galvą, atkreipia į save dėmesį, bet nebijo, nes žino, kad yra geriausias. Talentingas, imlus, įžvalgus, niekšiškas, įžeidus, įsimylėjęs, mylintis visą gyvenimą (neištikimai).

Nesinori labai spoilint, kas ten ką myli, na, bet jo mylimoji – išskirtinė mergina, deja, gimus per anksti savo laikmečiui. Protinga, apsiskaičius, norinti skristi, o savo aplinkai tokia, kurią reikia supakuoti, sutramdyti, uždaryti. Kas galėjo būti blogiau, nei per anksti gimti protinga moterimi? Gal nebent tik specialiai misijai – įkvėpti menininką, kad ir kaip žiauriai tai skambėtų.

Per romaną eina ir dabarties linija, kurioje minima paslaptinga, nuo visuomenės slepiama Mimo skulptūra. Aišku, skaitytojas visą knygą nekantrauja “pamatyti” skulptūrą, kuri pamačiusius veda iš proto, bet vietom man ta linija labai jau per arti davinčio kodo gralio “paslapties”, kad net kažkiek pradeda erzint. Na, bet romano pabaigoje autoriui viską atleidžiu, mano akim, gerai jis ten viską išrišo, pas Dan Browną nenugarmėjo. Gera pabaiga, patiko man. Nepavyks išgooglint, bet tikrai galėsit įsivaizduoti, liesti žodžiais ir žavėtis.

____________________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Gelmės”