Zuikių bažnyčia

Griebiau knygą nieko apie ją nepaskaičius, užteko, kad ukrainiečių rašytojas verstas Donatos Rinkevičienės. Pasitikiu, kad bus gerai ir likau absoliučiai nustebus, kad knyga apie lietuvį partizaną Liūtą. Nuo pirmo sakinio, kaip įkritau į knygą, tai taip ir prasistebėjau, kad parašyta ukrainiečio, ir nežinau, ar kad taip įsigilinta į istoriją, ar taip vertėjos išversta, na, niekaip nesijaučia, kad verstą knygą skaitai. Labai lietuviškai parašytas ukrainiečio rašytojo romanas.

Partizano Liūto istorija – neįtikėtina, niekaip čia trumpai neatpasakosi. Kario belaisvio likimas, vėtymas mėtymais po pusę Europos, katorga Ukrainos kasyklose iki patenkant į rankas ukrainiečių partizanams, nusprendusiems susisiekti su Lietuvos partianais ir kartu parlydėti lietuvį namo. Namo namo namo – į nuostabiausią pasaulio šalį. Atrodo, kojos pačios neša, meilės ilgesys girdo ir maitina, pelkių samanos glaudžia ir apkabina. Tik kad namie sovietai, vietiniai koloborantai – belieka lįst gyvam po žeme.

Greitai verčiasi puslapiai ir nors partizanų istorijos ir likimai panašūs ir mūsuose nebėra naujiena, kažkaip skaitydama vis nenustojau stebėtis kiek širdies ir meilės įdėta, kiek išklausyta, išvaikščiota, suprasta, išbūta ir išgyventa, kad šitaip parašyt – lyg apie savo tautą.

Rekomenduoju visiems, pasiilgusiems klasikinio romano, o kartu raginu išluot iš knygynų ir skaityt solidarumo su ukrainiečiais vardan. Ypatinga knyga.

___________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai. Knygos vertėjai, kaip visada, už surastas ypatingas knygas ir puikų vertimą.

Daiktai, kurių neišmečiau

Neseniai kolega (ne lietuvis) pasakojo, kad aplankė tėvus ir kad šie eina per daiktus, tvarko “aukštą,” kviečia vaikus, atvažiuoti ir atsirinkti tuos daiktus, kuriuos šie gal norės pasilikti sau. Kažkaip sukrėtė mane tas pasidalinimas, paklausiau, kiek tėvukams metų, ir nusitebėjau, kokie jie adekvatūs, nesentimentalūs, rūpestingi ir nesavanaudiški. Na, ir, matyt, galima sakyti, nesutraumuoti sovietinės ubagystės. Išgelbėsiantys savo vaikus nuo skaudžios patirties – daiktų išmetimo. Na, bet tikriausiai praras tą kraustymo patirtį dar kartą kilnojant senus daiktus.

“Daiktai, kurių neišmečiau”, ką jie pasakoja apie žmogų? O ką išmetam su išmetamais? Kažkieno prisiminimus, kurių niekas nebežino, silpnybes, aistras ir charakterius, sentimentus. Per tuos daiktus ir atsiminimus, kuriuos jie sukelia, autorius tarsi palydi savo motiną – karingą, kietą, aršią moterį, kuriai nepraiedavo jokios blevyzgos ir snarglėjimaisi. Pokario žydė. Žydė Varšuvoje, nepripažįstančioje savo žydiškos dalies. Žydė, gyvenusi sovietų satelitinėje Lenkojoje.

Marcin Wicha motinos palydos nesentimentalios, be patoso, kiek per šypsnį, kiek ironiškos, apkaišytos istorijom, prisiminimais, nuotrupom. Nedaugiažodžiaujant, bet giliai iki kaulų čiulpų. Sunku nupasakot tą subtilumą, paskaitykit. Tiesa, kelių vietų likau nesupratus, manau, dėl to, kad nežinau lenkiško konteksto. Net norėjos kokio vertėjos komentaro, na, bet iš kitos pusės, nežinia, kiek čia tokių nesuprantančių, neaiškinsi gi kas antro paragrafo. O ir nepagooglinsi, nes nėra už ko užsikabint, čia jau arba žinai arba ne. Gaila, kai nepagauni, praradimo jausmas toks. Nu, bet ką padarysi…

___________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Aukso žuvys.

Gėlės Aldžernonui

Daniel Keyes “Gėlės Aldžernonui” pasiūliau skaityti Prezidentiniam knygų klubui, nusižiūrėjus nuo kitų knygų klubų, iš kurių girdėjau daug liaupsių šiai knygai. Man irgi smalsu pasidarė, kas tas Aldžernonas ir kam jam tos gėlės. Tik nusipirkus knygą pamačiau, kad Daniel Keyes to paties pavadinimo apsakymas 1959 m. gavo “Hugo” apdovanojimą, o išplėtojus iki romano – “Nebulą”. Man tikriausiai būtų užtekę to apsakymo arba gal trumpesnio romano, nes persiritus į per knygos vidurį kažkaip pradėjo darytis nebe taip įdomu. Ir deja, akis netyčia užkliuvo už knygos teksto pabaigos, kuris net neskaičius labai man išdavė, kuo viskas baigsis – biškį susinervinau, nes net jei ir nuspėjama, kas atsitiks, vis tiek niekada į galą nežiūriu, taip, matyt, ir praradau dalį skaitymo malonumo.

Na, bet pradžia tikrai įdomi ir netikėta, nes skaitytojai/ui tenka savotiškai pavargti su gramatiškai netaisyklingu, pilnu klaidų tekstu, kurį parašė protiškai neįgalus žmogus. Jis rašo apie supantį pasaulį, žmones, kuriuos laiko savo draugais, ką kas veikia ir kaip jaučiasi. Jis be galo nori tapti protingu, tad net imasi lankyti suaugusiųjų mokyklą. Beskaitant suprantame, kad Čarlis yra eksperimento, kurio tikslas “pataisyti” jo smegenis ne tik iki “vidutinio”, bet iki išskirtinio inteleto lygio – tyrimai su pele vardu Aldžernonas rodo labai gerus rezultatus. Toliau nespoilinsiu.

Pagrindinės knygos temos sukasi apie laimę ir kiek ji “kainuoja.” Ar protingesnis žmogus yra laimingesnis? Ar reikia “išgydyti” neprotingus? Ar laimingi genijai, kurie nebeturi sau lygių oponentų ar kolegų prasmingom ir lygiom diskusijom? Ar genialumas taip pat yra savotiška beprotystė? Kiek vidutiniokai gali ir turi toleruoti genialumo išpuolius, kiek genialių atradimų mūsų nepasiekia dėl vidutinybių ambicijų ir pavydo? Kaip pamatuoti neviltį, kai jauti silpstant savo protinius, fizinius, bet kokius kitus sugebėjimus, kai nebeišsprendi, nebeiššoki, nebenubėgi.

Gera knyga, tik gal reikėjo man ją ankščiau perskaityt, o ne vienu metu su Helen deWitt “Paskutiniuoju Samurajumi”, kuri taip pat kalba apie panašias temas, bet jau kitam lygyje. Šią rekomenduoju visiems, kam tinka ir patinka knygos be didelės literatūrinės akrobatikos, ir kam aktualios įtraukiojo mokymo temos, kas aplinkoje turite raidos sutrikimų turinčių vaikų ir suaugusių. Knyga tikrai pakeis jūsų žvilgsnį į šią pasaulio dalį, ne veltui knygų klubietės vieningai sutarė, kad knyga turėtų būti skaitoma mokykloje. Tik klausimas, kaip į tą pergrūstą mokyklinę programą dar kažką įkišti.

P.S. Skaitydama visą laiką galvojau, kokia bomba turėjo būti ši knyga savo laiku, kai tik išėjo. Absoliutus hitas, kuris kiek per vėlai man pateko į rankas.

Paskutinis samurajus

Helen deWitt buvo geras iššūkis, be knygų klubo būtų sunkoka pasiryžti tokiam skaitiniui. Parašyti kažkokį tai rašinėlį iš viso mission impossible, nes tiek daug ten visokių reikalų prirašyta, kad per 1.5 Raros klubo valandos nespėjome visko aptarti, kuri jau čia mano kelios pastraipėlės.

Žodžiu skaityti sekės visaip – banguotai, suprasti – irgi, tad knygų klubo diskusija buvo pats tas, bet, va, kai perskaitai, tai negaila nei laiko, nei pastangų, o ir galva pilna visokiausių minčių ir idėjų – nuo savo proto ribotumo suvokimo iki pamąstymų, ar teisingai auginu savo vaikus, ir iš kur gauti tiek drąsos gyventi savo nuožiūra, nesirėminant į visuomenei patogias normas ir šablonus. Tokia neįrėminta yra knygos veikėja Sibilė. Nelabai įsirėmina ir jos kūrinys – sūnus Liudas. Vaikas vunderkindas ir genijus. Abu jie genialių smegenų savininkai, kiek išverčiantys skaitytoją iš pusiausvyros. Kaip stipriai, suprasit perskaitę, užvesiu ant kelio pasufleruodama, kad vaikiukas skaito vežimėlyje Iliadą ir Odisėją originalo kalba. Na, ir dar pafilosofuoja, o kas jei geriausi senovės kūriniai neišlikę ir Europa pastatė savo kultūrą ant išlikusių kūrinių, kurie savo laiku tik šiaip sau buvo? Dar minėta porelė, o gal tiksliau pašėlusi autorė, suteikia skaitytojui galimybę išmokti graikų ir japonų abėcėles, biškį hierohlifų logikos ir visokių kalbinių islandų ir arabų kalbos dalykų, apie kuriuos buvo labai įdomu paskaityt, net neįsivaizdavau, kad taip būna. Skamba crazy? Ir yra crazy.

Tai va skaitytojas gali pamąstyti ir apie švietimo sistemą, ir apie tai, kas yra sėkmė, ar genijus gali būti laimingas, ar žmogui reikia žinoti, kas jo tėvas, ar motina turi teisę vaikui to nesakyti. Kas genijui yra laimė, ar vidutinybių apsuptas genijus gali būti laimingas, o ar jam laimė iš viso reikalinga? Ką reiškia socialumas ir verslumas, ar protinga sąmoningai neišnaudoti savo potencialo? Ar vieniša gyventi apsuptam vidutinio (geriausiu atveju) intelekto žmonių? Ir taip toliau, ir taip toliau. Nuarauta knyga, žodžiu, bet wow, kaip faina būti tokią perskaičius. Rekomenduot galiu tik ištvermingiausioms knygų žiurkėms, nes kitos po tokios rekomendacijos gali mane išdėt į šuns dienas.

Benui iš Raros ačiū už tokių knygų atvedimą į LT knygų pasaulį, vertėjui Viliui Jakubčioniui už nudirbtą darbą.

Sala

Aišku, kad užsinorėjau i Fererus. Namo – kaip sako knygos personažai. Nesvarbu, kad gyveni Danijoj ir namai už tūkstančio kilometrų. Salų trauka tokia stipri, kad ją nugalėti gali tik meilė, kurios bandoma išvengti (nes per vėlu), nes artumas gali turėti neprognozuojamas pasėkmes, o gal ir prognozuojamas, tik labai stipriai vengiamas. Geriau jau būt toli, leisti laikui ir tylai užglostyt užmarštin tai, ką geriau pamiršt. Taip gaila, kad autorė taip ir neatskleidžia, kodėl Marita nepasiliko salose, juk, mano supratimu, pažadą dar buvo galima atšaukti. Kuris nusprendė – Marita ar Ragnaras?.

Labai ilgesinga knyga – Danijoje užaugusi moteris grįžta į savo senelių žemę, žalias salas, kuriose pasitinka tetos tetulytės, ir kiti giminaičiai, kurie tavęs laukia, maitina “meilės maistu’, kurio tu nevalgai, bet taip nenoriai pasakoja žmonių istorijas – na, kam be reikalo aušinti burną, juk viskas jau seniausiai praėjo, nelabai ir pamenu (sukuos kaip galiu, kad tik nepasakot). Skaitydama taip ir matau mylinčius, bet rūsčius veidus – saviškiams, visiškai abejungus – svetimiems (įsivaizduoju, kad ir aš išlipu iš to lėktuvo, skrendančio iš Kopenhagos). “Čia ne Europa. Čia – Farerų salos.” Taip jie sako, net nebandyk jaustis kaip namie. Ne tau vietinės sakmės, mezgimo paslaptys ir žuvingiausios vietos. Vargu ar ir pusiau fererietei tai verta atskleisti, ar nusipelnė, juk ne veltui ji nesijaučia sava – “svetimumo jausmas paveldimas, jis supakuotas laukia kitos kartos”.

Žodžiu, paskendau aš toj sodrioj Farerų ir knygos viršelio žalioj. “Sala” man buvo kaip meditacija, visiškai įsijaučiau ir persijungiau į vaikščiotoją iš paskos ir tūnotoją knygos kambario kampe. Praktiškai noris atsiverst ir skaityt iš naujo.

Šitos citatos niekur neįpaišiau į rašinėlį, bet palileku čia, nes labai gerai pasakyta – “asimiliacija – tai metodiškas atminties praradimas”. Žodžių, garsų, kvapų, judesių, skonių ir vaizdų, atsparumo.

____________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”.

Buveinė. Terezės dienoraštis

Tokiai knygai labai lengva pasimesti tarp daugelio naujienų. Aš pati vos nepraleidau, juk knygos autorė Anna Auzina buvo knygų mugėj, bet kažkaip tyliai – nukonkuravo kiti dalyviai ir kitos knygos. O knyga labai verta dėmesio, bandau prisiminti, ar buvau kažką panašaus skaičius.

Neskaičius knygos ir pavadinimas atrodo labai keistas, toks kaip ir rimtuoliškas, ypač, kai ant nugarėlės paskaitai, kad “”Buveinė” pasakoja apie seksualumą ir santykius su Dievu,” man biškį norisi vartyt akis, taip ir padariau Knygų aikštėj rugsėjį, net neatsiverčiau paskaityt pradžios, o reikėjo. Nes kažkaip tas santykis su Dievu nuskambėjo davatkiškai, o knygoj davatkiškumo nė taškelio. Nuo pat pradžios tekstas priverčia suklusti ir sustingti bandant suprasti, kur gi čia papuoliau.

O papuoliau tai tiesiai į moters buveinę – jos kūną, tą patį jau minėtą seksualumą, visą įmanomą gaivališkumą, gyvybę ir kūniškumą su visais fiziniais kūno audiniais, skysčiais ir funkcijom, buveinę, kurioje taip pat tūno visos mintys, neišsižadant nė vienos, net pačios keisčiausios, troškimai, svajonės, dvejonės, visa emocijų paletė. Ir visa tai taip natūraliai sugyvena, taip natūraliai plaukia iš teksto, kad net keista, kaip taip įmanoma papasakoti (artimiausia gal, ką sakičius tai neįmanomo atsiminti vardo ir pavardės airių autorės knyga “Šmėkla gerklėj“, bet ir tai labai kitaip), o kartu kaip reikia apie tai papasakoti, kad kitos moterys galėtų knygos tekste rasti save, įvardinti save, priimti savo pačios buveinę, Dievo dovaną, visą – nuo pradžios iki pabaigos.

Labai rekomenduoju, labai patiko, paskutinius puslapius skaičiau eidama į keltą, už saulės akinių slėpdama byrančias ašaras.