Su šia knyga norėjau pasitikrint, ar vis dar tebesu “Didžiojo Getsbio” laikotarpio nemylėtoja. Nežinau, kas man su juo yra, bet manyje jis kelia erzulį – visas tas plevėsuškumas, tūsai iki paryčių, girtuoklystės ir skurliai. Parašiau ir juokas sumėmė, nes realiai gi niekas nepasikeitė, kaip tūsino jaunimėlis, taip tūsina, kaip blizgėjo (jei buvo iš ko), taip ir blizga (jei yra iš ko).

Suprantu, kodėl knyga savo laiku buvo hitas, gal ir skandalas, o tikriausiai abu viename. Kaip taip moteris drįso plevėsiškai rašyti, visiškai neturėti motiniško instinkto, rašyti apie abortus ir skyrybas! Nors ir abortai, ir skyrybos taip kažkaip lengva ranka praėjo, jokių virbalų, rūbų pakabų ir beveik nukraujavimų. Iš aš priimčiau normaliai visus šiuos aspektus, bet mane visiškai užkniso buvusios žmonos tikėjimasis, kad tas jai niekam nereikalingas vyras sugrįš ir ją mylės. Suprantu, visi dvigubi santuokos, kas galima vyrams (dulkintis su visom) ir negalima moterims (dulkintis su visais) standartai, ir vis kita, bet kažkaip norėjos, kad tas laisvamaniškumas būtų ne vien tik išorėj, bet ir galvoj. O ji visą knygą laukia. Na, bet nereikia man čia įsijaust reguliuot eismo, kad kažkas turėjo elgtis ir jaustis, taip, kaip man labiau norėjos. Nors iš kitos pusės, čia gi dvidešimtmetė+, kuriai tik tūsintis, bučiuotis ir turėt šermuonėlių apykaklę.

Yra knygoje ir stiprių momentų – grėsmingas brutalus rusas (matyt, tikrai ne iš fantazijų, o iš autorės realybės), realybės smūgis, kai mylimasis pasirenka karjerą ir žmoną, labai graži ir moterų draugystė ir savitarpio palaikymas bei pagalba. Tuštybės mugę Ursula Parrott aprašė kuo puikiausiai, o bet tačiau man jos buvo per daug, į galą ir visai nuobodu. Gali joje šėlti, kai nujauti, kad tūso pabaigoj greičiausiai nusitversi ir ištekėsi už kokio faino turtuolio, kuriam net neteks išsimokinėti paslaugom visą likusį gyvenimą.

P.S. Viršelis labai gražus, o tas mažylis pirščiukas, išlindęs iš batelio – ach, kaip pagautas momentas!

____________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto alba”