DNF.

Jungiuosi į knygos nemėgėjų gretas. Ne tai, kad ten man ji labai nepatiko, nu absoliučiai man nuobodu visos protagonistės ‘kančios”. Dar viena iš The New York Times 2024 metų dešimtuko gali eit savais keliais, net nesiteiksiu jos baigti, o TNYT dešimtukais iš vis nebesidomėsiu, tegul patys skaito savo geriausiu atveju vidutiniškas knygas. Taip sakydama visada prisimenu Olgos Tokarczuk agentės žodžius, kad Vakarų Europa prarado originalumą, gal Amerika irgi?

Mano vienmetės protagonistės gyvenimas, atrodo, turėtų rezonuoti, triggerinti ir versti iš klumpių, deja, jis tik užknisa. Užknisa pirmiausia nuo autorės įskaitymo būdo, kuris, kaip jau sakiau, kaip šlapais grindimis tįsiamas skuduras, užknisa ir pirmo pasaulio nuobodulio kamuojama protagonistė. Jai pačiai nuobodu nuo jos gyvenimo, kodėl man turėtų būt įdomu? Ir taip, suprantu, kad gal tokia autorės intencija (sorry, bet man ji dzin), suprantu, kad atvaizduojama kažkokia tai visuomenės grupė (dzin), suprantu, kad kai kurios vietos nori erzint ir šokiruoti, bet nu man absoliučiai neįdomu, jokio noro knygą toliau klausyt. Be kai kurių išjaustų vietų, po kurių knygai vis duodi dar pusvalandžio šansą, nes, na, gal gal – ačiū, užteks. Panašią reakciją paskutinį kartą man sukėlė Ottessa Moshfegh “Mano miego ir poilsio metai”, kurią pradėjau skaityt per kovidą, kai visi ir taip tapome uždaryti. Nereikėjo net apsinarkašint. Tai vienintelė rekomedacija – jei patinka tokios po namus šliaužiojančios vėplos, kaip iš “Poilsio metų”, tai patiks ir Mirandos personažė. Linkiu gerai praleisti laiką. Einu ieškot ko nors įdomaus.