Tania Pjankova ėmėsi temos, kurios vengia net patys ukrainiečiai. Pasak jų, kam rašyti apie tai, ką visi ir taip žino. Bet autorė jautė, kad reikia, ir ne veltui, daugelis jos skaitytojų vakariečių niekaip negalėjo patikėti, kad šis Ukrainos gyvenimo tarpsnis neišgalvotas. Tikrovei jis tiesiog per baisus, o be to, labai sėkmingai sovietinės propagandos nuslėptas.
Mačuchai – Ukrainos kaimas, kur 1933 metais susiduria nesuvokiama realybė – čia yra sanatorija kurioje nuo nutukimo gydomas sovietų elitas, o už sanatorijos tvoros iš bado miršta žmonės. Ir tikrai ne dėl to, kad nėra maisto. Badu marinami visi, kurie atsisakė jungtis į kolūkius ir bet kaip paklusti sovietų valdžiai. Galiausiai tiesiog todėl, kad yra liaudies priešai, ar kas nors kėsinasi į jų užgyventą turtą – eiliniai sovietiniai metodai. Klaikuma, kaip keičiasi bado kamuojamas kūnas ir protas, neįmanoma suvokti.
Nors knygą perkaičiau jau senokai, man iš galvos niekaip neišeina Javdochijos motinos poelgis, kai yra suimamas jos sūnus (šantažo tikslais žinoma, nes vienas valdininkas išsirenka Javdochiją sau į meilužes). Kirba man klausimas šitas, jei bus proga, reikės susitikime knygų mugėje paklausti – nors motinai gerinas ir meilinasi jos vyro buvęs draugas (ten žinoma sava liūdna istorija), nuo jaunų dienų be galo įsimylėjęs ir buvęs atstumtas, bet vis žadantis šeimai padėti, jei tik Hana teiksis būt jam švelnesnė – motina broliui “gelbėt” išsiunčia dukrą, žinodama, kad ji bus išprievartauta. Man niekaip smegenys nesuvirškina šitos vietos, kad ir kaip bandau motiną pateisint. Niekaip man nesigauna. Man per didelė jos išdidumo kaina. Vargšės merginos sąskaita.
Žodžiu, žiauri knyga, bet labai gera, sukrečianti ir proverčianti kitom akim žiūrėt į visas paprastas kasdienes gėrybes, kurios atrodo savaime suprantamos. Rekomenduoju visiems paskaityt.
_________________________
Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”. Už vertimą – nenuilstančiai Ukrainos rašytojų draugei vertėjai Donatai Rinkevičienei. Slava Ukraini!







