Toks visai nieko detektyvas, kad būtų visai geras tereikėjo tik patrumpinti bereikalingus papliurpimus ar dialogus, kuriuos klausant audio knyga sunkoka “praversti.” Taip sakau todėl, kad jau perlipus į antrą knygos pusę pradėjau galvoti, kad mažoka intrigos ir galėtų visi biškį greičiau judėti. Na, nėr iš manęs kantrios skaitytojos. Bet vėliau, su knygos tvistu, autorė prapliurpimus kompensuoja ir lieku visai patenktinta.
O istorija apie jauną šeimą, kuri atsikelia į iš močiutės, kuriai demensija, dovanotą namą, kurį norėdami šiek tiek perstatyt, bekasdami žemę, kieme atranda dviejų žmonių palaikus. Gal gilokai kasa, bet apsimesiu, kad nieko apie statybas nenusimanau. Ir keistas vertėjo pasirinkimas, prieš dešimtmečius užkastus kūnus vadinti lavonais. Nuo kada beveik sudūlėję palaikai vadinami lavonais. Bent jau vadintų griaučiais, kaulais ar kažkuo panašaus, nu, bet lavonais, ką žinau, pjauna man ausį. Ir per visą knygą tie lavonai šmėžuoja, neina išvengt niekaip. Na, nebent autorė pati prirašė nesąmonių su “corpse”.
Na, bet kaip sakiau, knygos tvistas geras, galima tuos lavonus atleist, o kai kuriuos pliurpalus – praleist. Ir jei yra detektyvų badas, šitas, kuo puikiausiai sueis.
knyguziurkes.com 