Day: November 3, 2024

We Solve Murders

~ kzL ~ Leave a comment

Pirmoji mano skaityta knyga, kurioje dalyvauja dirbtinis intelektas Chat GPT pavidalu. Na, Richard Osman gal ir nerašė knygos su DI, bet juo naudojasi vienas iš knygos veikėjų, prašydamas dirbtinio intelekto perrašyti elektroninius laiškus Queen’s English maniera. Žavinga! Kaip ir žavingas angliškas humoras, kuriuo vėl savo naujame detektyvų seriale žongliruoja mano numylėtinis Osmanas.

Nors šis detektyvas apie pinigų plovimui panaudotus influencerius ir nėra pats kiečiausias, tas humoras ir stilius man viską atperka, ir klausytis knygos buvo vienas malonumas. Tikiuosi, kad naujas uošvio ir jo sūnaus žmonos, apsaugininkės Amy, duetas, o gal net ir visas trio, nes Amy saugoma rašytoja išsivynioja iki normalios knygos veikėjos – ir vėl bus puikūs detektyvų skaitytojų bendrakeleiviai. Nekantraudama laukiu tęsinių ir labai rekomenduoju visiems Richar Osman gerbėjams, o jei dar toks nesate, tai pats laikas prisijungti!

Šiurpnakčio istorijos

~ kzL ~ Leave a comment

Kadangi esu “Alma Littera” suaugusiųjų kategorijos literatūros konkurso narė, man labai smalsu, ką laimėtoja išrenko vaikų ir jaunimo kategorijos komisija. Tuo labiau, kad suaugusiųjų kategorija 2023 m., kai konkursą laimėjo Aušrinė Tilindė, nugalėtojo neturėjo.

Prisipažinsiu, kad devynmetei dukrai skaityti šias šiurpias istorijas iš pradžių buvo kiek nejauku, įsijungė mamos apsauginis mygtukas su žybsinčia raudona lempute – na, kaip aš čia tokius siaubiakus vakarais vaikui skaitysiu, paskui dar nemiegos naktim ar pradės sapnuoti košmarus. Skaitydama vis pasitikrindavau, ar labai baisu (baisu) ir ar skaityti toliau (skaityti), na, nes man pačiai buvo baisu ir nejauku (kas nuduoda mintį, kad gerai parašyta, ane?). Tai įsigąsdinusioms mamytėms ir tėveliams rekomenduočiau knygą pradėti skaityti nuo pabaigos, kurioje vaikų literatūros specialistė Eglė Baliutavičiūtė išsigandusiuosius nuramina, kad “literatūra negali traumuoti. Taip, ji gali sukelti stiprius jausmus, išgąstį, kartais ir košmarą, bet ne traumą, kaip ji yra suprantama psichologijos mokslo”.

Taigi, skaitydama (ypač apie dvasių iškvietimus) apie daug ką pagalvojau (maždaug, wtf), bet kartu ir prsiminiau, kokius velnius veikėm vaikystėj, ypač nepriklausomybės aušroje, kai visokios ezoterinės ir nežemiškų gyvybių temos sulipo į visus įmanomus laikraščius ir brošiūras, ir būdavo net diskutuojamos per etikos ir tikybos pamokas (O tempora! O mores!). Tokiam kontekste “Šiurpnakčio istorijos” praranda pusę savo šiurpumo, bet vis tiek pakankamai gerai užšiurpina neapibrėžtom pabaigom, kurios neturi nieko panašaus į ramų ir užtikrintą “naktis baigėsi, ir visi gyveno ilgai ir laimingai”. Vuahahahahaaaa – tikrai ne, nieko panašaus. Ir toliau naktim kojas geriau laikyk po kaldra ir tikėkis, kad niekada neišgirsi gyvulėlių kalbos Kūčių naktį. Gyvulėliai gal nieko, svarbu, kad žaislai nepradėtų kalbėti.

Tad rekomenduoju drąsiems ir laukiu istorijos apie juodąją ranką, kuri buvo topinis šiurpas, kai buvom vaikais.

_______________________________

Už knygą niekam nedėkoju, nusipirkau pati.

Apie ką nesikalbu su mama. 15 atvirų pasakojimų

~ kzL ~ Leave a comment

Kai fb paskyroje dovanojau Jennette McCurdy knygą visiškai marketinginiu, bet sukrečiančiu pavadinimu “Džiaugiuosi, kad mirė mano mama”, viena sekėja pasipiktinusi parašė kažką kanašaus į “kaip taip galima apie šventą žmogų.” Tai va šioje knygoje 15 pasakojimų (vieni stipresni, kiti silpnesni) apie motinas, kurioms iki šventumo kiek toloka, o ir šiaip šventieji tikriausiai tik paveiksluose, nes gyvenimuose motinos irgi tik žmonės. Ir tikriausiai kiekvienas vaikas savo motinoje instinktyviai ir nesąmoningai ieško savo meile apglėbiančios šventosios, kartais net užgniauždamas savo asmenybę, savo poreikius, savo jausmus.

Skaitydama šią knygą aš visą laiką galvojau apie užburtą ratą, kurį sukuria nemeilė ir visokie “mus taip augino ir užaugom gerais žmonėmis” reikalai. Kokia juodoji skylė yra toks požiūris/gyvenimas, ir kaip sunku iš tos įcentrinės jėgos – juodosios skylės išsivaduoti, kad išgelbėtum save ir savo esamus ar būsimus vaikus. Kaip skauda, kai vienintelis išsigelbėjimo kelias yra riboti ar atsiriboti nuo savo šeimos, nes kiekvienas susidūrimas yra skausmingas ir sekinantis. Bet net tokiose situacijose, net suaugęs būdamas vaikas ieško ir ilgisi to priėjimo prie mamos. Kartais net taip – rašant esė apie tą meilės, supratimo ir artumo ilgesį ir bandymą savo mamą suprasti. Apie nemokėjimą, nedrąsą prieiti, pradėti, užvesti kalbą. Apie norą suprasti ir suvokti. Ir kaip visada gera skaityt apie pavykusius bandymus, stebuklingus nušvitimo mementus, net jei jie trunka tik tą akimirką – jie verti kiekvieno bandymo, kiekvienos pastangos, nes ant jos galima paremti savo gyvenimą.

Graži ir prasminga knyga, ypač vertinga paskaityti žmonėms, kurių santykiai su mama/tėvu yra/būna komplikuoti (o kam nebūna?). Gal rasite vilties ir paguodos, gal geriau suprasite, kodėl taip yra, ar kur reikia brėžti ribą. Gal bus ne taip vieniša, o gal rasite jėgų išsprūst iš juodosios skylės ir būt geresniu tėvu arba mama savo vaikams.

________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”