Month: October 2024

The Burgess Boys

~ kzL ~ Leave a comment

“The Burgess Boys” jau juntamos Elizabeth ar Lucy nuostabumo užuomazgos (knyga išleista 2013), bet dar ne tai. Kartu klausant aplima tas saldus žinojimas, kur autorė nukeliaus ateityje.

The Burgess Boys – tai du broliai Jim ir Bob, jau biškį pamėtyti gyvenimo, bet jau nebe jaunuoliai. “Tell Me Everything” tie patys vyrukai dar ne seniukai, bet jau link saulėlydžio, jie čia jau visiškai kitokie žmonės nei savo pirmtakėj. Joje Jim kietuolis teisininkas – žvaigždė, atžagarus, grubus ir netašytas. Bobas tai Bobas. Gerietiškas, nerangus, toks antraplanis šeimos paveiksle, tikriausiai būtent dėl to autorei ir įdomus personažas.

Didžioji dalis knygos siužeto sukasi apie brolių sūnėno šunybę, kuri, susiklosčius aplinkybėms, staiga pasidaro labai big deal – politiniu reikalu, žmogaus ir konstitucinių teisių problema. Aha, net skauda skaityt, į ką viskas išsirutulioja. Na, o šalia, kaip jau įprasta Strout – šeimyninės dramos, traumos, nesusikalbėjimai ir nutylėjimai. Kaip įdomu, kad vėlesnėse knygose, atrodo, tik tai ir lieka, ta foninė emocija, visiškai atstojanti knygos siužetą, dėl to, pagalvojau, vėliau labai sunku prisiminti knygos detales, lieka tik tas geras jausmas.

Gera knyga su tuo ateities pažadu, bet jei nuo jos pradėčiau, tai Strout tikrai nepavadinčiau pačia pačiausia autore, gal suteikčiau dar vieną šansą. Tad tik džiaugiuos, kad ne nuo jos pradėjau.

Tapti nuliu

~ kzL ~ Leave a comment

Jei norisi greito trilerio, kaip kad man norėjosi, tai “Tapti nuliu” bus pats tas. Nėra gal šedevras, bet įtampos ir greičio tikrai gausite – labai jaučiasi, kad knygos autorius – filmų scenaristas. Ko dar gaus skaitytojai? Nagi po biškį visko – geriečių ir blogiečių, visokių šiandienos aktualijų, na, o pagrindinė knygos tema – privatumas ir kaip mes po trupinuką tą privatumą spausdami “I agree” išdalinam didelėm korporacijom, o prie to didelio informacijos puodo visiems norisi, valstybėms irgi, prieš tai gražiai prisidengus visuotinio saugumo ir kovos su blogiu tema.

Taigi, vykdomas toks bendras korporacijos ir ČŽA projektas, kuriuo korporacija bandys įrodyti, kad su turimomis priemonėmis gali surasti bet ką ant žemės paviršiaus. ČŽA išrenka dešimt savanorių, kuriems reikės per dvi valandas save visiškai pradanginti mėnesiui – korporacijai nepavykus “nulio” rasti, “nulis” gaus 3 milijonų dolerių prizą. Trys, du, vienas, bėgam.

Labiausiai man patiko psicholiginis gaudynių aspektas – kaip rasti žmogų pagal jo įpročius, pomėgius, ryšius ir t.t. Kiek ir kur yra kamerų, kaip veikia asmens atpažinimas pagal formas, judesius (aha, kai labai reikia, niekas nieko nemato ir neatpažįsta). Geras ir knygos siužeto posūkis, atskleidžiantis tikruosius pagrindinės knygos veikėjos motyvus, na, o pagrindinio gaudytojo, Sajaus, portretas toks skystokas – autorius iš pradžių bando skaitytoją apgauti, koks jis ten pilnas visokių gražių idėjų ir nuostabių ketinimų, bet nežinau, ar kas nors šitoj vietoj tikrai patikės, reikėjo autoriui čia labiau pasistengti. Sajus man pasirodė kaip atvirkštinis vaikiško filmuko personažas (ten tai blogiečiai pavirsta į geriečius). Na, ir kitos degtalės susijusios su duomenų kopijavimu gal labiau tinka žmonėms, kurie nėra gyvenime didelio failo saugoję – klik ir viskas stebuklingai išsaugota. Sekundžių reikalas. Sėkmės, žodžiu, garaže laikant ČŽA dydžio serveriuką. Nu, bet tuoj jau sakysit man, kad čia toks žanras, Bondas irgi vaikšto skrendančio lėktuvo sparnais. Gerai jau gerai, tokio norėjau, tokį ir gavau, tai jei tokio norit, labai nenuvils, o gal ir labai patiks, ypač, jei netenka failų kopijuot realiam gyvenime.

___________________________

Už knygą dėkoju “Alma Littera” leidyklai.

Liūdesio fizika

~ kzL ~ Leave a comment

“Dar niekas neišrado dujokaukės ir slėptuvės, gelbstinčios nuo laiko.”

Labai geras daiktas yra “Rara” knygų klubas – labai padeda sumažinti besikaupiančias Raros knygas, kurias Benas leidžia greičiau, nei spėju skaityti. Tas klubas dar yra labai gerai dėl to, kad ateinu galvodama, kad tokia vidutinė knyga, normaliai, nei patiko labai, nei nepatiko, o kol kas visada išeinu galvodama, kad tikrai gera knyga ir kaip man patiko. Na, esmė tame, kad susirinkę skaitytojai (wow beveik visada visi būna perskaitę) ten tiek visokių reikalų užgriebia, įžvelgia ir užmato, kad aš tik sėdžiu ausis suglaudus ir žaviuosi. Na ir tikėkimės, pati kažkiek gudresnė išeinu iš tų susitikimų, tad labai rekomenduoju.

Georgi Gospodinov “Liūdesio fiziką” perskaitėm pačiu laiku, nes jau tuoj pasirodys “Time Shelter” – geriau iš eilės viską skaityt, kad paskui ankstesnės knygos nenuviltų. Knyga nebuvo labai lengva skaityti, kai kuriose vietose tikrai reikėjo save gaudyt, kad mintys nepabėgtų, bet tos pastangos tikrai atsiperka. O temų knygoje daugybė, šioji knyga iš tų, kur tikrai galima ne vieną kartą skaityti, kad visus pynimus išpinti, o ir šiaip galima bet kada nuo bet kurios vietos imt ir skaityt.

Man artimiausia buvo Gospodinovo vaikystės ir jaunystės temos, kuriose prisimenami sovietiniai absurdai, pradedant dievo nebuvimu mieste ir mokykloje ir buvimo kaime, nuolainiu ruošimusi branduoliniam karui ir laike įsipainiojusias paskutinio pasaulinio karo gijas – svečiose šalyse paliktas meiles, vaikus, prisiminimus. Visą pasakojimą autorius perpina Minotauro mitu – atstumtos ir vienatvei pasmerktos būtybės – pusiau jaučio, pusiau žmogaus, bet vis dėlto ir žmogaus, kurį atstūmė ir įkalino jo motinos vyras. Tikriausiai pirmasis rašytojas po Saule, kuris pabandė pabūti Minotauro kailyje ir atjausti. Ta Minotauro gija, nors pati viena ir aiški, bet būtent šios gijos knygoje buvo sunkiausia išlaikyt nepametus, ir suprast visas sąsajas, kurias šioj knygoj autorius užmanęs.

“Liūdesio fizika” tikrai ne iš tų knygų, kur visiems rekomenduočiau, bet jei mėgstat sau kelti literatūrinius iššūkius, ši knyga bus pats tas, tada tikrai labai verta paskaityt.

The Cost of Living

~ kzL ~ Leave a comment

Pasidariau visiška rašinėlių marinuotoja, ypač jei knyga tokia įdomesnė ir bile ko nesinori surašyt, o normaliau pasistengti tingisi. Tai geriau trumpai parašysiu, kad labai patiko, nes kitaip nespėsiu apsidairyt, o jau bus pusė metų praėjus nuo perskaitymo.

Deborah Levy The Cost of Living – autobiografinės trilogijos viena iš dalių. Vos 180+ puslapių ir dar didelėm raidėm su mažai teksto, galima būtų suskaityti per vieną vakarą, bet skaičiau neforsuodama ir įsiskaitydama, maždaug po vieną skyrelį vienu prisėdimu, net atrodė, kad daugiau nelabai galiu perskaityt, ne dėl to, kad sudėtingas tenstas būtų, bet tiesiog, dėl išjautimo. Šioje knygoje autorė pasakoja apie savo gyvenimą po skyrybų su vyru, tada daug žmonos, motinos, moters gyvenimo atspindžių, tokių, apie kuriuos gal pagalvojai, bet niekada neįžodinai, neįvardijai, kurie tokie net labai nepatogūs ir kuriuos dažniausiai nukiši kur nors į minčių užkaborius. Tik skaitydama išjauti juos iš savo perspektyvos, pagalvoji, kad, pasirodo, jie vis dėlto įvardijami ir net užrašomi, ir kad, pasirodo, ne viena jais paklaidžioji.

Susibraukiau visą knygą, iš karto nusipirkau kitą trilogijos dalį ir tikrai, manau, sakitysiu ne vieną kartą, skaitysiu bet kada atsiversdama bet kurią knygos vietą. Labai rekomenduoju, jei patiko Rachel Cusk, man pasirodė labai skirtingai paliestos labai panašios temos.

Robčikas

~ kzL ~ Leave a comment

Žodžiu, reik gyvenime nieko neklausyt knygų klausimu, nes kelis kartus vos nepražioplinau man malonumą suteikusių knygų, nes kažkam pasirodė, kad gal čia ne man. O vat ir man. Pati durna, kad klausiu. Su šia knyga irgi – paklausiau jos vertėjos, ar man patiktų, tai daugiau neklausiu, nes vertėja labai kukli (beje, su ja galėtume dalyvauti laidoje “Gimę tą pačia dieną” – gal kada nors), nusikuklino, kas čia man neverta. O man taip patiko! Aš tiek prisižvengiau ir net pabaigoj net pasigraudinau.

Kadangi knygą skaičiau baiginėdama klausyti Rimanto Kmitos “Pietinia krinikas”, tai iš viso buvau gerai nusiteikusi kontekstui ir palyginimui Šiaulių gezų ir vilenskų bachūriukų. Gal biškį iš skirtingų dešimtmečių, bet abi knygos labai gražiai papasakojo, kas tokio amžiaus bernams galvoj ir šiaip, man, kaip paauglio mamai biškį padeda išsilaikyti realybėje ir nenusisvaigti, kad labai gerai atsimenu ir įsivaizduoju, kaip vyksta gyvenimas tam amžiaus tarpsny, kai jūra iki kelių.

Vietom knyga biškį iš baisiausio mamiško košmaro, bet labiausiai ji man, žinoma, įsimins dėl labai organiškos kalbos (prisipažįstu, kad tikrai ne visus žodžius supratau (prisiminimui – lochavozas, kas nežinot, prisiduokit) ir visokių lenkiškai vilnietiškų nuotykių prie Pilsudskio širdies kapo, plotuose ir meilėse. Pagaliau turime literatūrinę progą susipažinti su Vilniaus krašte gyvenančiais lenkais, apie kuriuos prieš atvažiuodama gyventi į Vilnių neturėjau nė mažiausio supratimo. Labai rekomenduoju, nebent jums nuo nenoriminės kalbos pradeda trūkčioti akį.

Tell Me Everything

~ kzL ~ Leave a comment

Šiandien ryte baigiau klausyti naujausią Elizabeth Strout knygą “Tell Me Everything”, kurioje Lucy Barton gyvenimas pasibaigus pandemijai (bet dieve, dieve, kur po jos ritasi pasaulis – Rusija užpuolė Ukrainą). Tiesa, prieš tai buvusią “Lucy by the Sea”, kurioj pandemijos metas, tikriausiai taip surijau, kad norėjau grįžt ir iš naujo perklausyt (taip ir padariau su malonumu). O tada pradėjau galvoti, kaip aš taip neatsimenu, kas kurioj Olive ar Lucy knygoje, nu, maždaug By the Sea vos ne kaip pirmą kartą klausiau. Tai sugalvojau, kad gali būti kaltas mano naktinis klausymas, o antra, tokios jau Elizabeth Strout knygos – apie gyvenimą per paprastą kasdienybę, pareflektuojant į kažkada ar dabar ištikusius įvykius, kurie kažkaip vis tiek lieka kažkur šone, niekada netampa svarbiausia siužeto linija. Siužetas man šitose knygose beveik nesvarbus, jose karaliauja jausmas, išjautimas ir toks meistriškas niuansavimas, kad man net silpna būna klausyt – šitoks autorės jautrumas.

Beje, niekaip neiškęsiu ir paspoilinsiu, kad šioje knygoje Olive (jau visiška senučiukė) ir Lucy susitinka, ir nieko labai neveikia kartu, tik kalbasi ir pasakoja istorijas, bet kaip sako pasakotoja, ši knyga yra apie Bobą, žmogų, kuris, pasak Lucy yra kitų žmonių “sin eater”, žmogų, su kuriuo Lucy taip gera kalbėtis ir su kuriuo taip gera būti. Ach, nespoilinsiu daugiau nieko.

Šioje knygoje labai jaučiasi autorės politinės pažiūros, matyti, kad tai yra svarbi kasdienybės dalis, ypač, kai tas politinis susiskirstymas labai stipriai buvo išreikštas išoriškai pandemijos metu – žmogus dėvi kaukę arba ne – ir jau daugmaž viskas aišku. Neįtikėtina, kaip viskas supaprastėjo/subanalėjo – knygos veikėjams vidinis politinis šalies pasidalinimas kelia nemažą rūpestį. Bet nepaisant to konteksto, knyga labiausiai yra apie santykius, apie šeimą, meilę ir nemeilę, atstumtumą, netektis. Apie laiku pasakytus arba nepasakytus žodžius.

Aš absoliučiai ir nepakaltinamai įsimylėjus Elizabeth Strout.