Na, Fernanda Melchor savo skaitytojų negaili, tad ir švelnumo skaitytojas knygoje neras nė pūko. Viskas braižosi, dreskia ir žnaibosi. Niekas nieko nemyli, nemeile pulsuoja kiekvienas knygos puslapis, nemeilė tikriausiai yra visų nelaimių ir žiaurumų priežastis. Kai nežinai, kas yra atjauta, kai tavo pačio galvos niekas niekada nepaglosto, kokia ten gali būti empatija kitam. Homo homini lupus est. Pats baisiausias gyvūnas.
O viskas prasideda Rojuje, Paradais, turtingame miesto rajone, kur baltos vilos, žydri baseinai ir gražuolės moterys, į kurias seilę varvina, excuse my french, nusidročinę paaugliai. Vienas atitrūkęs nuo realybės iš per gero gyvenimo (ir vienatvės, nes niekam neįdomus ir bandomas išspręsti (atsikratyti) piniginėm injekcijom), kitas susitaikės klausyti pirmojo pezalų, svarbu tik kad būtų ko rūkyt ir gert, apsvaigt nuo šito sušikto pasaulio, kuriame tik du keliai – patarnaut turtuoliams (kaip lochui* *- vertime nesistengta nieko užšvelninti, nors vertėja ir sakė, kad neįmanoma taip grubiai išverst kaip originale) arba varyt su gangsteriais (durnos galvelės romantizuotais).
Skaitai ir tikiesi, kad užteks tiems bernams per langa paspoksot ir svajonėse pagyvent, bet nepaleis autorė taip lengvai savo vidurinės klasės skaitytojų. Duos garo. Ir dar užsuks į galą klausimų, skaitymo metu neiškilusių, bet išknaisiotų per įdomią diskusiją “Rara” knygų klube. Tie klausimai atveria visai kitą knygos dimensiją – dėl tų atradimų ir verta knygų klubuose dalyvaut. Viską pamatai kitom akim.
_________________________________
Leidyklos “Rara” knygas galima prenumeruoti jų puslapyje. Knygų klubas vyksta Vilniaus Unesco literatūros namų patalpose Jonų gatvėj.
knyguziurkes.com 