Net nežinau, nuo kurio galo čia pradėt pasakot apie pasaulį, į kurį nubogina savo skaitytoją Kotryna Zylė. Gal net nenubogina, o nuveža troleibusu, kurio priekyje, vairuotojo “kabinete” linguoja šiaudų sodas ir ant laktos pasodinta tupi našlaitėlė Onelė. Taip atsižymėję bilietėlius skaitytojai troleibusu išvažiuoja į kažkokį dar neregėtą, o kartu ir gerai pažįstamą pasaulį, kuris prasideda išlipus paskutinėje troleibuso stotelėje, ir kiek paėjėjus pieva, kurioje laukia ne bakūžė samanota, o aukštas daugiabutis. Pegerintas toks. Su pirtim, kurioje gimdo daugiabučio moterys ir gyvuliais, kuriuos gano piemenėliai, meiliai pagrindinės herojės vadinami snargleliais.

Kotryna Zylė tą pasaulį kuria iš kontrastų – ten gali važiuoti liftu, bet turi tekėti už pirmo atėjusio pirštis, per teliką gali stebėti krentančius skaičių kamuoliukus, o kaimyniniam daugiabuty paslaptinga ponia kažkodėl peni prisiviliotus vaikus, Onos vaikystės draugas tampa “šventuoju”, savo laikmečio kašpirovskiu, super žvaigžde, kuri su savo pasekėjais susilieja į vienį orgijose, o kartu su Ona žvengia, iš to, kas pas jį “švenčiausia” ir paklausiausia.

Ir dar ten daug meilės – savo vyrui, kuris pimiausia visai ne meilė, o išvaduotojas nuo nemeilės, savo geriausiam draugui, sielos meilei, meilei neįmanomai, ištinkančiai ir tyliai gyvenančiai savo neįmanomybe, ir dar vienos, magiškosios trečiosios, visiškai slaptos, giliai užslėptos ir tobulai užbaigiančios knygos, prasidėjusios gimimu ir pasibaigusios mirtimi, ratą. Ech, per daug čia jau visko išplepėsiu.

Ir daug mirties – tūnančios balkonuose laikomuose karstuose, eglišakiais iškaišytose laiptinėse, ir savotiškai nugalimos, nuneigiamos tais mylimais, taip makabriškai gautais kaulais, garbingai padėtais ritualinėje brangiausių daiktų sovietmečiu vietoje – sekcijoje už stiklo.

Ši knyga toks perėjimas iš vienokio pasaulio į visiškai kitokį, naują. Man atrodo tas lūžis dabar mums visiems labai gerai pažįstamas – prieš ir po kovido, prieš ir per karą, kažkaip per dažnai tas pasaulis pastaraisiais metais lūžta. Apie jį sakoma, “atsimeni, kaip…” Net nežinau, į kurią lentyną galvoje reikia padėti šią knygą. Man atrodo, reikia kažkokios visiškai naujos. Įspėjimas tik vienas, į ją įkliūsite kaip į žabangas, raganų pinkles – aš iki šiol toj knygoj gyvenu. Kotrynos fantazija man rauna stogą, garbės žodis.

_________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”.