Month: July 2024

Pedras Paramas

~ kzL ~ Leave a comment

Susigundžiau šitą skaityt dėl Gabrieliaus Gracia Marquez, labai įdomu, kas ten jį taip įkvėpė ir užstrigusį kūrybiniam kely išlaisvino. Pasirodo, kad jis buvo užtrigęs šiam pasauly, kuriame tikriausiai nebesutilpo, o Juan Rulfo užrodė slaptas dureles į paralelinį. Ir amžinai būsiu Juanui dėkinga, nes Marquez yra mano numylėtinis, literatūros burtininkas ir magas, kuris labai tiksliai tą magiją sudozuoja. Lygiai tiek, kiek man reikia.

Na, o jo įkvėpėjo magijos man buvo daugoka, eina sau, kaip ten visko tiršta, kaip ten viskas limpa ir visai nebelieka, kuo kvėpuot. Knygoje daug iš vienvaldystės ir galios kylančio žiaurumo, tokia apskritai narkotikų kartelio atmosferos – baimės, nevilties, tamsos. Visko taip prisukta ir apsukta, kad tikrai praradau viltį suvest galus, realiai reiktų iš naujo skaityti, o ir šiaip rekomenduoju perskaity vienu prisėdimu, nes kitaip labai lengva pasimest varduose, tarp gyvų ir mirusių, ir jųjų sąsajų.

Tom Lake

~ kzL ~ Leave a comment

Labai keista ir gaila, bet prėskoka man knyga pasirodė, bus viena iš tų, kur labai greitai pasimiršta, apie ką buvo. Gavau popierinę dovanų, bet užmačiau akciją audible, o dar su Meryl Streep įskaitymu, susigundžiau, nusipirmau, suklausiau ir buvo malonu klausyti, bet, va, jei paklausit, apie ką, net nežinau, ką ir sakyt, apie ką – apie šeimą, ramų šeimos gyvenimą ir bandymą biškį įpūsti į tą gyvenimą dramos per mamos pažinotą bičą, kuris vėliau tapo garsenybe. Aš kadangi kasdien klausaus audio prieš miegą, tai čia tokia knyga, kur jei užmiegi anksčiau nei uždėtas automatinis išsijungimas, tai labai sunku atsekti, kur baigei klausyt.

Bet šiaip tekstas gražus, parašyta gražiai, dar gražiau įskaityta, bet oh well, neįsimintina, gal galima apie bet kurią eilinę šeimą tokią parašyt, bet ar daug yra norinčių tokias skaityt.

Patria

~ kzL ~ Leave a comment

Kiek užtruko atsikapstyti iki “Patrios”, link plytos namuose ranka nelabai tiesias, geriausias būdas jas perskaityti – išsivežti atostogoms.

Knygos tema labai įdomi – baskų miestelio, tapusio aktyvios ETA (baskų separatistinė organizacija, siekusi įkurti nepriklausomą baskų valstybę) veiklos įkaite. Kontekstui – ETA savo ginkluotą veiklą nutraukė tik 2018 m. – knyga Ispanijoje išleista 2016.

Istorija pasakojama pasitelkus dvi vieno miestelio šeimas – dvi draugės ištekėjo už dviejų draugų, jauni, smagūs, draugiški, smagu kartu gyventi, auginti vaikus, tik va, vienas vyras labiau galvotas, iniciatyvus, prasisuka, įsuka versliuką, o kitas taip ir lieka visą gyvenimą paprastu darbininku, kas sunkiausia jo šeimai – žmonai, sūnui, kuris irgi jėgos turi daugiau nei smegenų – pats tas komunistuojančiai ETA’ai, kuri pradeda reketuoti verslųjį Čatą.

Reketas gal dar būtų pakenčiamas, bet Čatas ir jo šeima pamažu izoliuojami, išsumiami iš miestelio gyvenimo. Nebesisveikina kaimynai, nebeaptarnauja krautuvinikai, į kitą gatvės pusę pereina draugai (buvę). Baimė būti siejamam su ETA taikiniu stipresnė už bet ką, ne paskutinėje vietoje ir pavydas, kuriam tarsi suteikiamas leidimas pasireikšti visu gražumu (ach tas utopinis visiems po lygiai dalinimasis). Girdėtas scenarijus, ar ne? Kaip ir tai, kad neišsilavinę, neišsipildę žmonės visais laikais išnaudojami radikalų, populistų ir “gelbėtojų”.

Man įdomi buvo suradikalėjusio sūnaus Chosė Mari ir motinos linija. Kaip motina, nerasdama kito būdo susitvarkyti su sūnaus sprendimais, klaidom ir pasekmėm, pati nerasdama kelio išlaviruoti tarp juoda ir balta, pasirenka visiškai ir nekvestionuodama palaikyti sūnų, pasiduoti ideologijai, neklausdama ir net gerai nesuprasdama, nei už ką, nei prieš ką kovoja ji kovoja. Lengviau nubraukti draugystes, žmogiškumą, ir rėkti nežinia už ką, įsivaizduojant, kad už Baskiją.

“Patria” labai įdomi savo istoriniu aspektu, tikrai buvo labai įdomu daugiau sužinoti baskus, ETA ir t.t. Bet kartu man kiek pritrūko konteksto politinei knygos daliai, kuri gal visiškai aiški knygą skaitantiems ispanams, bet nelabai visiems kitiems skaitytojams (aišku, visada galima pasigooglint, bet o kodėl turėčiau, gi skaitau grožinę knygą). Žinant mano neromantiškumą, man nusibodo visokios romantinės linijos, ir visų dviejų porų vaikų gyvenimų nupasakojimai, na, ne apie tai gi knyga, o tų istorijų nepasakojant, būtų buve galima labiau išgryninti ir suploninti knygą tuo kritinių 150-200 puslapių, kurie vertės neprideda, o išpučia knygą, kuri paskui dėl to storumo metų metus laukia eilėj.

—————————————

Už knygą dėkoju “Alma Littera”

Baltybė

~ kzL ~ Leave a comment

Jon Fosse knyga “Baltybė” – tikra meditacija, sekanti pagrindinio veikėjo minčių srautą. Tekstas taip parašytas, kad nejučiom pradedi matyti personažo akimis ir sekti mintimis, nes jos tarsi atspindi pačio skaitytojo mintis – jei skaitytojas nusistebi, kodėl personažas (man tai buvo pats Jon Fosse) taip elgiasi, tai už milisekundės jau skaitai, kaip jis irgi mintyse nusistebi savo elgesiu arba tuo, ką mato prieš akis. Jei skaitytojas, pagalvoja, kad tik nemiegok, mirtinai sušalsi, tuoj to paties sakitytojo akis perskaito personažo mintį.

“Baltybė” trumputė knygelė, apsakymas, kuriame žmogus iškeliauja, kur akys veda, nesuprasdamas, kur keliauja ir kodėl, lyg sekdamas instinktais, žingnis po žingsnio į vis kitą dimensiją, po truputį įsiliedamas ir susiliedamas su kažkuo arba niekuo.

____________________________

Už knygą ačiū “Aukso žuvims”

Vilką mini

~ kzL ~ Leave a comment

Septynios įvairaus amžiaus moterys ir vienas vyras, t.y. vieno vyro galva. Gudruolio, kuris sugebėjo vienaip ar kitaip užknisti ir suknisto joms gyvenimą. Gražuolis ir žiaurus manipuliatorius, ach, kokios lengvatikės ir kvailos kartais būna moterys, dėl diedo įkalbančios save nematyti, negirdėti ir apgauti save, bet kartu ir kokie šlykštūs gali būti diedai. Autorė kiek bando užgriebti ir to bjaurumo kilmę, jo traumas, bet kažkaip ne iki galo, ypač nelipo man vienos iš moterų, galvos savininko tetos linija – biškį kalta, biškį ne, na, bent jau josios diedas normaliai į visą kebeknę sureagavo.

Ši knyga man sukėlė dvejopus jausmus – ir įdomu, ir perdėta, lyg ir per daug temų bandoma vienu šaukštu išsrėbti, kas daro knygą perkrautą ir vietomis datemptą, bet kartu ir geros temos, aktualios ir svarbios, apie jas būtina kalbėti visomis įmanomomis formomis ir būdais. Tai už tai knygai pliusas, o bet tačiau liaupsės ant viršelio vis dėlto kiek perdėtos – man ši knyga labiau apie traumas, o ne feminizmą.

_____________________________

Už knygą dėkoju “Almai Litterai”

Mylimi kaulai

~ kzL ~ Leave a comment

Net nežinau, nuo kurio galo čia pradėt pasakot apie pasaulį, į kurį nubogina savo skaitytoją Kotryna Zylė. Gal net nenubogina, o nuveža troleibusu, kurio priekyje, vairuotojo “kabinete” linguoja šiaudų sodas ir ant laktos pasodinta tupi našlaitėlė Onelė. Taip atsižymėję bilietėlius skaitytojai troleibusu išvažiuoja į kažkokį dar neregėtą, o kartu ir gerai pažįstamą pasaulį, kuris prasideda išlipus paskutinėje troleibuso stotelėje, ir kiek paėjėjus pieva, kurioje laukia ne bakūžė samanota, o aukštas daugiabutis. Pegerintas toks. Su pirtim, kurioje gimdo daugiabučio moterys ir gyvuliais, kuriuos gano piemenėliai, meiliai pagrindinės herojės vadinami snargleliais.

Kotryna Zylė tą pasaulį kuria iš kontrastų – ten gali važiuoti liftu, bet turi tekėti už pirmo atėjusio pirštis, per teliką gali stebėti krentančius skaičių kamuoliukus, o kaimyniniam daugiabuty paslaptinga ponia kažkodėl peni prisiviliotus vaikus, Onos vaikystės draugas tampa “šventuoju”, savo laikmečio kašpirovskiu, super žvaigžde, kuri su savo pasekėjais susilieja į vienį orgijose, o kartu su Ona žvengia, iš to, kas pas jį “švenčiausia” ir paklausiausia.

Ir dar ten daug meilės – savo vyrui, kuris pimiausia visai ne meilė, o išvaduotojas nuo nemeilės, savo geriausiam draugui, sielos meilei, meilei neįmanomai, ištinkančiai ir tyliai gyvenančiai savo neįmanomybe, ir dar vienos, magiškosios trečiosios, visiškai slaptos, giliai užslėptos ir tobulai užbaigiančios knygos, prasidėjusios gimimu ir pasibaigusios mirtimi, ratą. Ech, per daug čia jau visko išplepėsiu.

Ir daug mirties – tūnančios balkonuose laikomuose karstuose, eglišakiais iškaišytose laiptinėse, ir savotiškai nugalimos, nuneigiamos tais mylimais, taip makabriškai gautais kaulais, garbingai padėtais ritualinėje brangiausių daiktų sovietmečiu vietoje – sekcijoje už stiklo.

Ši knyga toks perėjimas iš vienokio pasaulio į visiškai kitokį, naują. Man atrodo tas lūžis dabar mums visiems labai gerai pažįstamas – prieš ir po kovido, prieš ir per karą, kažkaip per dažnai tas pasaulis pastaraisiais metais lūžta. Apie jį sakoma, “atsimeni, kaip…” Net nežinau, į kurią lentyną galvoje reikia padėti šią knygą. Man atrodo, reikia kažkokios visiškai naujos. Įspėjimas tik vienas, į ją įkliūsite kaip į žabangas, raganų pinkles – aš iki šiol toj knygoj gyvenu. Kotrynos fantazija man rauna stogą, garbės žodis.

_________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”.

Fiktyvus

~ kzL ~ Leave a comment

Kai knygos viršelis įspėja, kad skaitytojas susidurs su filosofiniu romanu, tai daug su filosofija nesusidūrusi skaitytoja (aš) kiek susigūžia ir knygos imasi nedrąsiai – na, neaišku kaip čia seksis, ar ne bus per sudėtinga ir ar nebus nuobodu, nes, geriau jau sunku, užknisa, bet tik ne nuobodu. Bet verčiant knygos puslapius aiškėja, kad nerimauta be reikalo, gal per labiau filosofines vietas mintys ir pabėga buiteko linkui (kur paprasta), bet minimaliai.

Šios knygos herojus laisvasis mokslininkas filosofas Henris, didingai berašąs “Fiktyviojo žmogaus teoriją”, pats pasirodo besąs biškį fiktyvus – labai susireikšminęs ir iš anksto beskaičiuojąs visas būsimas pajamas iš jo genialaus kūrinio. Vis galvojau, ką man jis čia primena, ogi tokį pat labai svarbų (sau) Ezrą Slefą! Mūsiškis filosofas (spėju, labiau neurodiversiškas nei neurotipiškas) turi visai įdomių idėjų, bet šiaip tai gerokai nutrūkęs nuo pasaulio, o ir šiaip trumpai drūtai tariant, geras sukčius, pilnom kišenėm pasiteisinimų, kad viskas mokslo vardan. Na, ir jo visa filosofinė drąsa ir aukštos materijos išgaruoja, kai tos drąsos prisireikia realiam gyvenime padėti savo vienintelei gyvenime mylėtai moteriai.

Tai rekomenduoju filosofijos neišsigąst, visai smagiai viskas susiskaitė, be to, puiki proga susipažinti su suomių literatūra, beje, autorius 2023 metais buvo atvažiavęs į Paviljoną.

______________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Hubris”

Faina vieta apie rašytojo ir skaitytojo santykį:

“…kalbėti apie filosofiją reiškia kalbėti apie skaitymą. Tai turėtų būti laikoma nenuginčijamu pagrindu. Negalima kalbėti apie Huserlį, tik apie Huserlio skaitymą, negalima kalbėti ir apie Leviną arba Spinozą, vien apie Levino ir Spinozos skaitymą. Negalima kalbėti apie tai, ką Platonas rašė, ir juolab, ką Platonas galvojo, nes net ir Platonas negalėjo užrašyti savo minčių taip, kad skaitytojas jas suprastų lygiai taip, kaip jis, ir tai jis pats suprato kuo puikiausiai. Atminčiai tekstai tėra pagalbinės priemonės, sakė Platonas. Turime pamiršti, ką kas nors iš tikrųjų sakė, ir sutelkti visą dėmesį į tai, kaip mums atrodo tai, ką tas kas nors pasakė. Privalom skaityti, privalom tylėdami klausytis, privalom stebėti, kas iškils į paviršių. Privalom susitaikyti su rašytojo ir skaitytojo nesusikalbėjimu, kaip tik taip, privalom jį priimti absoliučiai, šimtu procentų ir daugiau, privalom džiaugsmingai jį pasveikinti, garbinti rašytojo ir skaitytojo nesusikalbėjimą, nes tai išlaisvina rašytoją nuo kaltės, taip pat ir nuo dirbtinių pastangų likti ištikimam, ir tai atveria neribotą erdvę interpretacijoms ir reinterpretacijoms, o juk jos galų gale ir yra skaitymo esmė. Rašytojas ir skaitytojas stumia vienas kitą kaip du vienodi magnetiniai poliai, kuriuos galima suglausti nebent jėga, o jėga visad reiškia prievartą. Bandymas suprasti tesktą yra prievarta, bandymas suprasti kitą žmogų yra prievarta, ir jeigu žmogus bando suprasti kitą žmogų, tačiau tik prievartauja, nė pats to nepastebėdamas, o viską sugriovęs pasišalina, ir vis vien toliau prievartauja tiek kitus , tiek save, nė pats to nepastebėdamas”.