Pokalbiai su Sigitu Parulskiu

Net nežinojau, kad tokia knyga egzistuoja iki kol Prezidentinis darbinis knygų klubas neišsirinko skaityti Sigito Parulskio “Trys sekundės dangaus”. Beieškant tos knygos ir šią radau. Labai patiko ir buvo labai įdomu paskaityti apie autorių, kuris taip akivaizdžiai kenčia susitikimuose su skaitytojais (čia) (arba, neatmeskim varianto, apsimeta ir vaidina. Performansas.).

Labai įdomu buvo skaityt apie autoriaus vaikystę kaime, visokias aplinkos detales, kaip pokšėdavo ledas, apie sukrėtusius eilėraščius (“bene pirmą kartą supratau, kad mirsiu”) ir nežmonišką ilgesį sukeldavusias bažnyčias, įspūdžius pirmą kartą atvažiavus į Vilnių, sporto įtaka, stojimas į univerą ir “perlipimas” per visus galvojančius, kad nei tu čia bandyk, nei tau pavyks.

O paskui ištinka sovietų kariuomenė –

“Pasirodo, civilizaciją iš žmogaus išmušti labai lengva.”

“Armijoj nieko nerašiau, viskas atsirado vėliau. Tiesa, kažką mėginau rašinėti, bet tai buvo kliedesys. Ir po armijos dvejus metus buvau tarsi ištiktas komos, kažkokia silpnaprotystė buvo užėjus.”

“Nėra blogos ar geros patirties – svarbu, ką iš jos padarom”.

O paskui kūryba, knygos, baliai su bohema. Gan atvirai parašyta, gal dėl to taip įdomu skaityt. Visa knyga mano pribraukyta ir man šita knyga karts nuo karto pasimaišo po ranka, aš vėl paskaitinėju, pažiūrinėju nuotraukas, paskaitinėju bet kur atsivertus. Plonytė ir netikėtai patikus.

Žvaigždės valanda

Žinau, kad Clarise Lispector turi daug gerbėjų iš mano knyginio burbulo ir aš turėjau labai daug lūkesčių šiai knygai (dėl to kuo toliau, tuo labiau neperskaičius knygos, stengiuosi nieko apie ją neskaityt), o bet tačiau neužkabino manęs jinai ir nesurezonavo taip, kaip tikėjaus. Labiau gal erzino tas protagonistės bejėgiškumas, bet, įtariu, kad tokia ir buvo idėja būtent tai atspindėti – tą žmogaus nematomumą, menkumą ir nereikšmingumą, kurį su pasimėgavimu demonstruoja Rodrigas, lyg kokią žaidimo figūrelę negailestingai stumdydamas merginą aukštyn žemyn visuomenės svarbos laipteliais. Laukiau laukiau kažko ir nesulaukiau, oh well, nieko nepadarysi, būna. Sakyčiau, kad man gal net norėtųsi tokią knygą panagrinėt knygų klube, gal pavyktų pajaust, ko nepajaučiau ir nesupratau. Bet turiu dar vieną autorės knygą, tad dar nenuleidžiu rankų.

______________________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms’

Sugrįžimas į Veneciją

Labai gražus knygos viršelis, tobulas net, sakyčiau. Labai jau jis mane sugundė, kaip ir sugundė knygos pristatymas Mažvydo bibliotekoje. Na, istorikų dažniausiai būna labai įdomu klausytis, tikrai nežinojau, kaip mokytis važiuodavo LDK didikai (jie universitetuose būdavo mokomi asmeniškai, o jų palyda mokydavosi tų mokslų klausydama).

Šioje knygoje Radvilos Našlaitėlio, kuris keliavo į Šventąją Žemę, kelionės palydovo istorija. Ši siužetinė linija istoriškai įdomi, bet šiaip tokia labiau aprašomoji – kur ėjo, ką matė ir kokie pavojai grėsė, tai ir įdomu skaityt ir kiek nuobodoka darosi į knygos vidurį, na, o istoriją rišanti meilės linija tikrai ne mano skonio, labai jau ten saldi, romantiška ir aiškštinga. Nors mano romantiškajai daliai visai patiko pasvajoti apie Venecijoje paliktus lietuviškus genus, bet pačia istorija nepatikėjau, dar gerai kad likimas buvo gailestingas ir neleido mūsų herojui tos meilės istorijos parsigabent Lietuvon, nes tai būčiau nepatikėjus kvadratu. o summa summarum, ne mano knyga, nors už nežinotus istorinius faktus ir dėkinga. Tikiuosi suras savo labiau už mane romantišką skaitytoją.

_____________________________

Už knygą dėkoju “Balto”

Karas

Kadangi jau dedu visas, kurias skaitau, tabūnie ir ši, nors nebaigiau, kažkaip perskaičius daugiau nei pusę mečiau, nusibodo man, pasidarė nuobodu, dabar stengiuos kuo daugiau malonumo iš skaitymo išgauti, ner kada čia nuobodžiaut. Viena iš nebaigtų genijų knygų. Mane apskritai ši “atrastų neredaguotų rankraščių” mada jau kiek užknisa, gal per daug vienu metu ir aš gal nė vieno tiek nemyliu, kad man nebaigtus reikalus būtų įdomu skaityt. Sakyčiau, literatų reikalai. Ir dar kvepia patys žinot kuo. Melžykla. Galvojau susipažinsiu su Celine, bet nepavyko, teks tą storulę skaityt.

Tamsa

Antroji “Picofalkonės šunsnukių” serijos, kurioje man labiausiai patinka komisariato personažai, dalis. Labai tinka pavargusioms smegenims. O siužetas apie tai, kaip pagrobiamas berniukas, kurio senelis labai turtingas. Nu ir ten tokia papimpinta šeimynėlė, vienas už kitą geresni. Vaikas pagrobtas, laikmatis įjungtas, tik tak, tik tak, ar suspės vaiką surasti… Toks OK detektyvas, normalus, bet tikrai ne ypatingas.

______________________

Už knygą dėkoju “Balto”.

Konteineris

Pirmoji suomiškšų detektyvų serialo su detektyve Paula Pihlaja dalis. Žmogžudysčių metodas toks kraupokas – aukos paskandinamos jūriniuose konteineriuose. Ne įmetant konteinerį į jūrą, o į konteinerį pripilant vandens. O įsivaizduokite, kaip uoste reikia tokį konteinerį surasti tarp tūkstančių vienodų konteinerių. Tie konteineriai man buvo išskirtiniausia detektyvo dalis, nes pats detektyvas šiaip tai toks vidutinis. Skaityt smagus, bet tikrai nėra wow ir žudikės motyvas man toks so so pasirodė, bet poilsiui susiskaitė gerai, o ir kitus serialo detektyvus norėsiu tikrai paskaityt, nes atrodo, bus be kraujo fontanų ir degradų policininkų. Normalūs žmonės kiek įmanoma būt normaliems tokiomis aplinkybėmic, būten taip, kaip man patinka.

______________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”.

Itanas Fromas

“Svajonių knygas” tituluoju leidykla, kuri labiausiai rūpinasi mano klasikos spragom. Šaunuolės leidėjos, rankioja neregėtus-neverstus vakarų literatūros klasikos perliukus ir kaišo visas LT skaitytojų spragas. Atsiverti paskui storulę “1000 knygų, kur ale privalai perskaityti’, ir dėlioji pliusiukus iš eilės. Kas nors skaičiavę, kiek ten perskaitę iš to 1000?

“Itanas Fromas” plonytis romanas, kurį skaitai ir galvoji, kuo jis čia jau toks ypatingas – sklandžiai skaitosi kaimo istorija, pagaili vargšo nelaimėlio Itono, kuriam, sutinki su visu kaimu, gyvenimas nelabai nusisekė, kaip ir viskas ten atrodo aišku, kaip bus, kaip baigsis nelaiku užsimezgusi meilės istorija. Bet dėl to leidyklos neleidžia preito amžiaus pradžios knygų, net jei jos ten klasikų klasikos. Wharton netikėtai užsuka pabaigą, tokį svistą suraito skaitytojui, kad įdomu skaityti ir po šimto metų. Neatsitinka įsimylėjeliams romantiška pabaiga, kurios gal tikisi tokia skaitytoja kaip aš, o atsitinka pats paprasčiausias gyvenimas, pilka gyvenimiška realybė, uždaranti meilę į savo pilką narvelį. Ach, šaunuolė Wharton taip apsukus skaitytoją aplink pirštą. Lieku it musę kandus (vargšė musė) su tokia pabaiga (ilgai gyveno, bet dėl laimės tai didelis klaustukas, ak, vargšas kvailelis Itonas).

_________________________________

Už knygą ačiū “Svajonių knygoms”

Aklumas

Jose Saramago toks ryškus stilius, kad niekaip su kitais rašytojais nesumaišysi. Jokių kalbinių vingrybių, vos ne faktų vardinimas – kas būtų, jei. Toks sakyčiau labai jau arti publicistikos, vos ne kaip laikraštį skaitytum. Jo dar esu skaičius “Kai mirtis nusišalina“, turėtų būti rekomenduojama knyga visiems naujos longivity mados fanams. Na, o “Aklumas”, sakyčiau, yra suaugėlių “Musių valdovas”. Vietomis taip žiauru, kad net norėjau mest, bet stipriai “užsimerkiau” ir klausiau (audio) toliau, nenumesi gi pakeliui iš bajurumo ir nevilties.

Na, ir šiaip buvo labai įdomu klausyti po kovido pandemijos, nes knygoje pasaulį taip pat ištinka pandemija, tik aklumo. Staiga lyg niekur nieko apanka vienas žmogus (kaip ten jie vadinasi, Case zero, ar kaip), kuris nukeliauja į akių kliniką ir “užkrečia” aklumu visus ten buvusius pacientus ir savo gydytoją, o prieš tai dar ir gerą jam padėti gatvėje suskubusį žmogų, kuris ne toks jau ten geras pasirodo, nes prieš pats apakdamas dar susigundo pavogti nelaimėlio mašiną. Kažkaip susipratusi valdžia nutaria akluosius izoliuoti (visi ten jau buvom, izoliacijoj, tad tikrai knyga šiandieninėj perspektyvoj įdomiai skaitosi), na, o izoliacijoje prasideda “Musių valdovas 2” pagal suaugusiusius. Maža tikrai nepasirodys.

Bejėgystėje tikrai mažai demokratijos. Grįžtama į pirmykštę stadiją, kur kas stipresnis, tas nustato taisykles. O taisyklės žiaurios – ribojamas maistas, reikalaujama seksualinių poreikių patenkinimo ir, kaip visada, labiausiai kenčia moterys. Įdomu stebėti, kaip svarstomi pasipriešinimo variantai, kaip nuleidžiamos rankos, išskysta didvyriškumas. Nieko naujo, deja. Žinia, laisvi esame tiek, kiek laisvas yra labiausiai pažeidžiamas visuomenės narys.

Įdomi knyga, bet iki kitos Saramago norisi padaryti šiokią tokią pertrauką, nes jis toks negailestingas su savo tiesa.