Matildos efektas

Labai labai faina knygutė, kurią garsiai suskaičiau vakarais. Ir buvo smagu ir man, ir dukrai. Pagaliau, pagaliau knyga apie vaiką, kuris nėra našlaitis ir kurio niekas neskriaudžia. Vienu metu mano klausytojai aju buvo ėmę kniaukti, kad maždaug: “O neee, ir vėl našlaičiai”.

Kad pagrindinės veikėjos niekas neskriaudžia gal ir nėra visai tiesa, nors tiksliau būtų sakyti, kad jos nepripažįsta. Matilda yra jaunoji mokslininkė ir niekas netiki, kad savo išradimus ji padarė pati. Šiandienos Matildos tikslas – susitaupyti daaaug pinigų, kad galėtų savo išradimą užpatentuoti ir jo niekas nenugvelbtų, kaip kad nugvelbė Matildos močiutės atradimą (seniai seniai, kai niekas apskritai netikėjo, kad moterys gali tuos atradimus daryti). Kas baisiausia, kad už močiutės Džosės atradimus vos už kelių dienų Nobelio premija bus apdovanotas jos atradimą nugvelbęs jos bosas. Reikia kuo skubiau šitą neteisybę sustabdyti. Bėda tik, kad niekas iš suaugusių nemano, kad tai yra įmanoma, nes visų pirma, kas čia trenksis į Švediją, visų antra, močiutė gi gyvena senelių namuose ir kur tu čia seną žmogų tampysi. Matildai tenka imti inciatyvą į rankas ir savais būdais siekti tiesingumo.

Tolesnių Matildos ir močiutės nuotykių nespoilinsiu, pasidalinsiu, kad man labai patiko, kaip autorė sugretina močiutės ir anūkės laikus, kaip iškelia moterų mokslininkių problemą, kaip diskutuoja nelygybės ir nepripažinimo temomis. Mano dukra vienoj vietoj sakė, kad nori mesti knygą į sieną, nes viskas čia taip neteisinga! Dar labai patiko, kad knygos pabaigoje autorė pateikia net keletą tikrų mokslininkių, iš kurių buvo pavogti jų atradimai ir išradimai, istorijų. Ir net kelių eksperimentų, kuriuos galima atlikti namuose, pavyzdžius. Gero skaitymo, esu tikra, kad tikrai labai patiks.

Audrų stebėtojas

Labai labai storas detektyvas – plyta. Man kažkaip atrodo, kad detektyvus reiktų leisti paprasčiau – neišpūstus ir minkštais viršeliais, kad būtų patogu laikyti ir įsimesti į kelionę. Žinoma, smagu, kai puslapiai greitai verčiasi, bet tikrai gaila vietos lentynoje, jei kartais užsinorėtumei knygą pasilaikyti.

Švedijos šiaurėje rudeniop tikrai labai vėjuota ir lietinga. Vieną tokį vakarą praktiškai per audrą iš namų, šeimai pasakiusi, kad trumpam, išeina ir dingsta. Per tokią liūtį tikrai nesudėtinga paslysti ant liepto ar uolos ir nugarmėt tiesiai į jūrą, tad po keletos dienų paieškų, niekas nieko gero nesitiki. Tą pačią audringą dieną į miestelį atvyksta naujakurys iš Stoholmo. Vaikystės prisiminimų atgintas į atokią Svedijos vietovę, jis nusipirko buvusius laidojimo namus, kuriuose žada įsteigti sendaikčių padruotuvę ir laikinai apsigyvena name, kuriame vietiniai jokiais būdais nesutiktų gyventi. Kol vyksta dingusiosios paieškos, paaiškėja, kad yra vienas žmogus, kuris galvoja, kad žino daugiau nei visi kiti, paskui dar yra toks senolis, kuriam naktim nesimiega ir jis visokių reikalų pro langą prižiūri. na ir dar policininkė, kuri pati gelbėdama smurto artimoje aplinkoje aukas, su savo smurtaujančiu vyru niekaip nesusitvarko. Žodžiu, nedidelė bendruomenė, visi susiję, daug veikėjų, mažai paieškų rezultatų.

Nors pats detektyvas skaitės lengvai ir nėra kažkokių didelių loginių klaidų, kažkaip man jame viso pasirodė per daug ir nepasakyčiau, kad istorija mane iki galo įtikino. Per daug visko skirta atvykėliui, per daug vienu lavonu ri gal jau nereikėjo tikrai asmeninės policininkės istorijos, nors jos kolegos poelgis knygos pabaigoje man gal iš visos knygos patiko labiausiai. Autorė visko ten prisuko ir bandė skaitytoją kuo ilgiau klaidinti, bet galiausiai gal net ir persistengė. Žodžiu, skaityti galima, bet tikriai nėr pats geriausias skaitytas detektyvas ir nesu tikra, ar šios autorės detektyvus skaitysiu toliau, reikės paskaityti komentarus. Bet jei jau pasiėmėt į kelionę ir daugiau nėr ką skaityti, bent jaunebus iš tų, kur norisi mest į sieną, tai gal jau ir neblogai.

___________________________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai.