Skaitydama Andrus Kivirahk aš, kaip tūla lietuvė, pavydžiu estams ir galvoju, kodėl niekas pas mus taip neparašo suaugusiems. Kol parašiau sakinį, prisiminiau, kad vaikams, paaugliams ir, na, gerai, ir suaugusiems vaikams taip parašė Kotryna Zylė. Na, gerai, gal tada galima labai ir nepavydėt, bet vis tiek.

Andrus Kivirahk yra pats tikriausias teksto žogliruotojas, skaitytojui belieka tik išsižiojus stebėtis, kaip nė vienas kamuoliukas nenukrinta, o kai jau atrodo, kad daugiau kamuoliukų valdyt neįmanoma, jis paima ir išsitraukia dar vieną. Akys net raibsta nuo žodžių, fantazijų ir sarkazmo. Man tas juodas humoras ir yra Kivirahk tekstų vinis, be jo tikriausiai užmigčiau skaitydama arba tai būtų eilinis tekstas apie eilinį kaimą, kaip ir pas mus. Visi skaitytume, vartytume akis ir, ai, tiesą pasakius, tikriausiai net neskaitytume. Beje, susitikime, kuris bus už kokios savaitės žadu autoriaus paklaust, ar rašydamas jis juokias, tai prašau nepavogt mano klausimo.

O knygoje tai vagia visi – žmonės ir nežmonės. Jokios senovinės didybės, patoso ir aukštų praeities moralės normų pavyzdžių knygoje nerasit, tik tamsų (nes lapkritis), gyvybei pavojingą (nes tyko dvasios visokios nudaigot) kaimą. Labai gerai man skaitosi tas labai žemiškas, net purvinas paprastų estų kaimiečių gyvenimas. Reikia išgyventi atšiauriomis sąlygomis, tai nėr kada graudentis, reikia tiesiog suktis iš padėties. Jei reikia, tai ne tik velnią išdurti, bet ir dievą. O svarbiausia tai nakčia nesiliest nuviliojamam sladaus balselio ir neišklyst kur iš kelio, kad gyvenimas ir jo nuotykiai per anksti nepasibaigtų kokioj pelkėj.

Smagus skaitinys, būtinai paskaitykit ir prisidėkit prie pavyduolių (estams) klubo.

____________________________________

Už knygą ačiū leidyklai “Aukso žuvys”.

Viršelis – kosminis!

Jei dar neskaitėt pirmos autoriaus knygos – apžvalga čia.