Month: November 2023

Žmona

~ kzL ~ Leave a comment

Meg Wolitzer “Žmonoje” kerta pirmu sakiniu: “Kai apsisprendžiau jį palikti ir pasakiau sau gana, kabojome dešimt tūkstančių metrų virš vandenyno.” Tuo metu dar neaišku, nei kiek apsiprendusiai damai metų, nei kiek kartu nugyventa, nei kas ten tokio nutiko, kas išprovokavo apsisprendimą, kad jau dabar tai užteks. Verčiant puslapius, kurie tikrai labai greit verčiasi ir grasina ilga naktimi, nes baisiai smalsu, kas gi ten atsitiko, visai neaišku, kodėl iš pažiūros “normali” (jei tokių būna) pora turėtų skirtis. Ir kodėl dabar? Juk pagaliau, pagaliau, po šitiekos metų, jau beveik praradus visas viltis, žymusis rašytojas apdovanojamas nors ir ne Nobelio, bet taip pat labai garbinga premija.

Skaitytojui abejojant ir stebintis puslapiuose pasipila herojų gyvenimas. Susipažinimas, įsimylėjimas ant kitos meilės griuvėsių. Mažos nuodėmės išvirsta į dideles, apsiverčia ir muša kitu lazdos galu. Ouč. Talentų, mūzų, žodžių ir gyvenimo sūkurys, viskas kas labai smalsu ir įdomu visoms knygų žiurkėms žinot apie rašytojus. Dar smalsiau, kaip nelabai sėkmingai startavęs, Džozefas Kestlmanas iššauna į tokias talento aukštumas. Kaip? Kažkas čia vis dėlto ne taip.

Nežinau, kiek knyga patiks jauniems skaitytojams, gal net sukels atmetimo reakciją, kaip tas kriošena senis iš Philipo Rotho “Kiekvienas žmogus”, bet tokiai tetai kaip aš, labai pritiko, labai rezonavo ir buvo labai apie tikrą gyvenimą, kuriame daug kas galvoje prigalvoja revoliucijų, bet vie tiek pasirenka sėdėti ant sofos ir niekur be reikalo neiti. Ir net labai patiko pabaiga, kurią labiausiai norėčiau padiskutuoti knygų klube, nes ji, tikiu, sukelia sumaištį skaitytojo galvoj – nu čia dabar kas, vieną minutę skiriasi, o kitą jau amžina meilė iki gyvenimo pabaigos? Kaip man patiko ta pabaiga! Būtent už nebuvimą tokia, kokios tikėtumeis ir kuri knygą subanalintų ir atimtų didžiąją dalį jos žavesio. Puiki! Ir bravo autorei už ją. O aš tik pasidžiaugiau, kad pasiraususi lentynose radau kitą autorės knygą, tad žadu apturėti greitu laiku dar malonumo.

_______________________________________

Už knygą dėkoju leidybos namams “Balto”

Žiemos vanduo

~ kzL ~ Leave a comment

Siaubiakiška kiekvienai mamai ar tėvui situacija – gyvenant prie jūros, nusisukus vos sekundei, dingsta vaikas. Daugiau labai negaliu rašyti, nes viskas bus spoilinimas. Kas man knygoje patiko – kad neperpūsta, neištampta per daug ir pakankamai tikroviška, nors ir linkusi biškį į mistiką, bandoma skaitytoją užvelti su nuo jūros girdimais viliojančiais balsais. Būū. Kas knygoje buvo kitaip ir gal net keistai, tai, kaip vaiko netektį išgyveno tėvas ir kaip motina. Gal motinos labai ir nesužinom, nes daugiau vyro perspektyva pasakojama, bet man pasirodė, kad motina greičiau susitaikė su netektim ir nusprendė kažkaip gyventi toliau, o tėvas totaliai pastrigo. Nėra kažkas keisto ar netikroviško, bet atkreipiau dėmesį.

Patiko, kad susiskaitė greitai, tinkamas skaitinys pavargusiom smegenim vietoj brausinimo, kai tik reikia braukti puslapiais akis. Bet, kad knyga labai kažkuo ypatinga irgi negalėčiau pasakyt. Nebanali, greita, kai tokios norisi ir reikia.

_____________________________________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”

Matildos efektas

~ kzL ~ Leave a comment

Labai labai faina knygutė, kurią garsiai suskaičiau vakarais. Ir buvo smagu ir man, ir dukrai. Pagaliau, pagaliau knyga apie vaiką, kuris nėra našlaitis ir kurio niekas neskriaudžia. Vienu metu mano klausytojai aju buvo ėmę kniaukti, kad maždaug: “O neee, ir vėl našlaičiai”.

Kad pagrindinės veikėjos niekas neskriaudžia gal ir nėra visai tiesa, nors tiksliau būtų sakyti, kad jos nepripažįsta. Matilda yra jaunoji mokslininkė ir niekas netiki, kad savo išradimus ji padarė pati. Šiandienos Matildos tikslas – susitaupyti daaaug pinigų, kad galėtų savo išradimą užpatentuoti ir jo niekas nenugvelbtų, kaip kad nugvelbė Matildos močiutės atradimą (seniai seniai, kai niekas apskritai netikėjo, kad moterys gali tuos atradimus daryti). Kas baisiausia, kad už močiutės Džosės atradimus vos už kelių dienų Nobelio premija bus apdovanotas jos atradimą nugvelbęs jos bosas. Reikia kuo skubiau šitą neteisybę sustabdyti. Bėda tik, kad niekas iš suaugusių nemano, kad tai yra įmanoma, nes visų pirma, kas čia trenksis į Švediją, visų antra, močiutė gi gyvena senelių namuose ir kur tu čia seną žmogų tampysi. Matildai tenka imti inciatyvą į rankas ir savais būdais siekti tiesingumo.

Tolesnių Matildos ir močiutės nuotykių nespoilinsiu, pasidalinsiu, kad man labai patiko, kaip autorė sugretina močiutės ir anūkės laikus, kaip iškelia moterų mokslininkių problemą, kaip diskutuoja nelygybės ir nepripažinimo temomis. Mano dukra vienoj vietoj sakė, kad nori mesti knygą į sieną, nes viskas čia taip neteisinga! Dar labai patiko, kad knygos pabaigoje autorė pateikia net keletą tikrų mokslininkių, iš kurių buvo pavogti jų atradimai ir išradimai, istorijų. Ir net kelių eksperimentų, kuriuos galima atlikti namuose, pavyzdžius. Gero skaitymo, esu tikra, kad tikrai labai patiks.

Audrų stebėtojas

~ kzL ~ Leave a comment

Labai labai storas detektyvas – plyta. Man kažkaip atrodo, kad detektyvus reiktų leisti paprasčiau – neišpūstus ir minkštais viršeliais, kad būtų patogu laikyti ir įsimesti į kelionę. Žinoma, smagu, kai puslapiai greitai verčiasi, bet tikrai gaila vietos lentynoje, jei kartais užsinorėtumei knygą pasilaikyti.

Švedijos šiaurėje rudeniop tikrai labai vėjuota ir lietinga. Vieną tokį vakarą praktiškai per audrą iš namų, šeimai pasakiusi, kad trumpam, išeina ir dingsta. Per tokią liūtį tikrai nesudėtinga paslysti ant liepto ar uolos ir nugarmėt tiesiai į jūrą, tad po keletos dienų paieškų, niekas nieko gero nesitiki. Tą pačią audringą dieną į miestelį atvyksta naujakurys iš Stoholmo. Vaikystės prisiminimų atgintas į atokią Svedijos vietovę, jis nusipirko buvusius laidojimo namus, kuriuose žada įsteigti sendaikčių padruotuvę ir laikinai apsigyvena name, kuriame vietiniai jokiais būdais nesutiktų gyventi. Kol vyksta dingusiosios paieškos, paaiškėja, kad yra vienas žmogus, kuris galvoja, kad žino daugiau nei visi kiti, paskui dar yra toks senolis, kuriam naktim nesimiega ir jis visokių reikalų pro langą prižiūri. na ir dar policininkė, kuri pati gelbėdama smurto artimoje aplinkoje aukas, su savo smurtaujančiu vyru niekaip nesusitvarko. Žodžiu, nedidelė bendruomenė, visi susiję, daug veikėjų, mažai paieškų rezultatų.

Nors pats detektyvas skaitės lengvai ir nėra kažkokių didelių loginių klaidų, kažkaip man jame viso pasirodė per daug ir nepasakyčiau, kad istorija mane iki galo įtikino. Per daug visko skirta atvykėliui, per daug vienu lavonu ri gal jau nereikėjo tikrai asmeninės policininkės istorijos, nors jos kolegos poelgis knygos pabaigoje man gal iš visos knygos patiko labiausiai. Autorė visko ten prisuko ir bandė skaitytoją kuo ilgiau klaidinti, bet galiausiai gal net ir persistengė. Žodžiu, skaityti galima, bet tikriai nėr pats geriausias skaitytas detektyvas ir nesu tikra, ar šios autorės detektyvus skaitysiu toliau, reikės paskaityti komentarus. Bet jei jau pasiėmėt į kelionę ir daugiau nėr ką skaityti, bent jaunebus iš tų, kur norisi mest į sieną, tai gal jau ir neblogai.

___________________________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai.

Varnų ežeras

~ kzL ~ Leave a comment

“Varnų ežeras” man iš knygų serjos – nei patiko, nei nepatiko. Toks pavargusių vakarų skaitinys, kuris tinka, kai vakare jėgų yra likę tik telefono braukymui. Tai tik pasidžiaugi, kad va, skaitai, o ne braukai. Bet kartu žinai, kad tai nebus knyga, kurią atsiminsiu visą gyvenimą (pagyvensim – pamatysim). Tai va tokia ir kategorija – pakankamai gera, kad nemest, bet neįsimintina.

Labiausiai knygoje man patiko nuošalios Kanados vietovės, kurioje izoliuotai gyvena keletas šeimų, aspektas. Tikrai įdomu paskaityt apie tokio gyvenimo aplinkybes, kokie tokio nuošalaus gyvenimo ypatumai, kokia bendruomenė, žmonių santykiai tarpusavyje, su gamta ir su “kitu” pasauliu. Labai graži man pasirodė prosenelės, kuri norėjo, kad jos vaikai būtų išsilavinę, ir kuri šeimai perdavė meilės mokslui geną. Na, o erzino per knygą einanti nujaučiama “paslaptis/trauma”, kuri realiai turi būti ta intriga, kuri traukia skaityt, bet nebuvo. Ir kai išsirišo, nebuvo, kad nenatūraliai kažkaip suveikė, bet kažkaip erzinančiai. Žinau, kad čia man taip tik veikia, tikrai viskas normaliai su ta knyga, ir jei nesat tokia priekaba, kaip aš, tai skaitydamos maloniai praleisit laiką.

O kad kažkada, jei reikės prisiminčiau siužetą – keturi vaikai atokiame Kanados presbiterijonų kaime lieka našlaičiais. Vyriausias sūnus, kuris jau buvo beišvažiuojąs mokytis į mokytojų mokyklą, nusprendžia likti ir pasirūpinti jaunesniu broliu ir užauginti dvi sesutes. Visa šeima linkę prie mokslo, bet išsiųsti mokytis gali tik vieną. Kaltė ir dėkingumas kartais gali išvirsti į netikėtus reikalus, kurie tikrai neprideda laimės ir nenutiesia tiltų.

____________________________________

Už knygą dėkoju “Almai Litterai”

Jaujininkas

~ kzL ~ Leave a comment

Skaitydama Andrus Kivirahk aš, kaip tūla lietuvė, pavydžiu estams ir galvoju, kodėl niekas pas mus taip neparašo suaugusiems. Kol parašiau sakinį, prisiminiau, kad vaikams, paaugliams ir, na, gerai, ir suaugusiems vaikams taip parašė Kotryna Zylė. Na, gerai, gal tada galima labai ir nepavydėt, bet vis tiek.

Andrus Kivirahk yra pats tikriausias teksto žogliruotojas, skaitytojui belieka tik išsižiojus stebėtis, kaip nė vienas kamuoliukas nenukrinta, o kai jau atrodo, kad daugiau kamuoliukų valdyt neįmanoma, jis paima ir išsitraukia dar vieną. Akys net raibsta nuo žodžių, fantazijų ir sarkazmo. Man tas juodas humoras ir yra Kivirahk tekstų vinis, be jo tikriausiai užmigčiau skaitydama arba tai būtų eilinis tekstas apie eilinį kaimą, kaip ir pas mus. Visi skaitytume, vartytume akis ir, ai, tiesą pasakius, tikriausiai net neskaitytume. Beje, susitikime, kuris bus už kokios savaitės žadu autoriaus paklaust, ar rašydamas jis juokias, tai prašau nepavogt mano klausimo.

O knygoje tai vagia visi – žmonės ir nežmonės. Jokios senovinės didybės, patoso ir aukštų praeities moralės normų pavyzdžių knygoje nerasit, tik tamsų (nes lapkritis), gyvybei pavojingą (nes tyko dvasios visokios nudaigot) kaimą. Labai gerai man skaitosi tas labai žemiškas, net purvinas paprastų estų kaimiečių gyvenimas. Reikia išgyventi atšiauriomis sąlygomis, tai nėr kada graudentis, reikia tiesiog suktis iš padėties. Jei reikia, tai ne tik velnią išdurti, bet ir dievą. O svarbiausia tai nakčia nesiliest nuviliojamam sladaus balselio ir neišklyst kur iš kelio, kad gyvenimas ir jo nuotykiai per anksti nepasibaigtų kokioj pelkėj.

Smagus skaitinys, būtinai paskaitykit ir prisidėkit prie pavyduolių (estams) klubo.

____________________________________

Už knygą ačiū leidyklai “Aukso žuvys”.

Viršelis – kosminis!

Jei dar neskaitėt pirmos autoriaus knygos – apžvalga čia.

Atskaitos taškas

~ kzL ~ Leave a comment

Jei manęs kas klaustų, tai sakyčiau J.L.Horstui, kad jis geriau vienas rašytų savo detektyvus. Žinia, labai mėgstu Horstą už jo tikroviškumą ir nenupjovimą į pievas įtampos ir siaubo vardan. Nesakau, kad nepatiko “Atskaitos taškas”, labai patiko, praktiškai vienu prisėdimu perskaičiau, nes ši knyga – pats tikriausias poilsinis detektyvas, tai ko gi aš čia mykiu apie nebendradarbiavimą?

Aišku, nežinau, kas čia ką įtakojo ir kas buvo pagrindinis knygos “rašytojas”, bet serijinis žudikas man taip ne horstiška. Visko buvo labai daug ir greitai, kad jau man pradėjo ta raudona lemputė “ane, tikrai?” mirksėti. Nu, nieko negaliu padaryti. Nu, ir viena vieta, kur mūsų pagrindinė veikėja žurnalistė nu taip neatsakingai pasielgė, kad irgi biškį, comme on! Vieną naktį bijo sėdėt namie, o kitą jau tamsiom pavartėm šlaistosi!!! Mirksi raudona lemputė. Tai va ir kaltinu poną Enger, kad čia jau tikrai jo trigrašis ir išvedė man ramųjį ir santūrųjį Horst iš kelio.

Bet šiaip, be visų mano šitų lempučių ir sąmokslo teorijų, skaitykite ir mėgaukitės, ir nemiegokite, kol neperskaitysite.

__________________________________________

Už knygą ačiū “Baltoms lankoms”.