Užsibrėžiau pamažinti neskaitytų pytinių knygų, nes kažkaip lengviau paimti poros vakarų istoriją nei įsipareigoti galbūt net poros savaičių skaitymui. “Margarita” – 573 puslapių labai suomiškos knygos. Ne tik dėl to, kad veiksmas vyksta Suomijoje, bet ir dėl knygos lėtumo, veikėjų tylumo. Momentais net galvodavau, ar pakaks man kantrybės tuos beveik šešis šimtus puslapių perskaityt, bet kartu ir nebuvo taip, kad norėčiau knygą numest – lėtai yriausi puslapiais, o už kantrybę ir neskubėijimą gavau geros knygos dovaną.

Apie knygos vidurį jau buvau ir užmąsčius (gal autorė kiek ir užtempė pirmą knygos dalį), kaip čia viskas, kur tarsi nieko nevyksta, tik kažkokie praeities atspindžiai dabartyje, rutuliosis, kur ir kaip knyga pasisuks, bet turėkit kantrybės, antroj knygos pusė daug intensyvesnė. O šiaip labai nenoriu spoilint, ir šiaip siūlyčiau įdėmiai skaityt knygos nugarėlės, nes mano skoniui biškį per daug siužeto atpasakota.

Pagrindinė knygos veikėja Seni (ach, kaip kartais nevykusiai su tais vardais būna) Margarita – vieniša, su motina gyvenanti mergina, Suomijos toliuose esančioje sanatorijoje perėmusi iš tėvo masažistės darbą. Tėvas nevykusiai žuvo karo metais ir jo šmėkla persekioja moterį per visą knygą. Man ta karo tema kiek užvelta ir buvo sunku susigaudyt, kas ten ir su kuo ir kaip. Vietom kažkaip buvo sunku suprast, iš kurio veikėjo perspektyvos pasakojama, na, bet gale viskas susidėlios.

Taigi, Seni dirba, ir šiaip yra “gera mergaitė” – padeda mamai, gerai prisimena tėčio pamokas ir stengias niekam nekrist į akis. Tik va, pagalvoja, kad taip ir praeis gyvenimas, reikia gal kažką ir spontaniško padaryt, biškį pasiduot žmogiškoms aistroms ir nepaisyt aplinkinių nuomonės. Na, o kai jau atsitinka, tai reikia kažkaip gyvent.

Man patiko Seni ir jos motinos linija, kuri, atrodo, tokia persunkta meilės ir rūpesčio, keliauja per knygą kaip didžiausia atrama ir atsidavimo pavyzdys, bet juk taip būtų per paprasta, kad būtų tiesa, neužsiliūliuokit. Knygoje paliečiama ir moterų teisių tema šeštajame dešimtmetyje – labai įdomu palyginti su Prancūzija, aprašyta Annie Ernaux “Įvykiu“. Taip pat knygos veiksmas vyniojasi pasaulį sukausčiusi poliomielito epidemijos metu – šioji priminė mano mylimojo Philip Roth “Nemesis“. Bet nepaisant aplink verdančio pasaulio įvykių, skaitant knygą visą laiką atrodo, kad ji pasakojama taip tyliai, lyg iš tikro ją ir pasakotų ta po vandeniu tūnanti perluotė, lotyniškai vadinama margaritana margaritifera. Jos likimas, kuris dėl miško pramonės niokojamų upių yra pakibęs ant išlikimo ribos, tarsi apibrėžia ir įžodina nebeatsukamus pasaulio, žmogaus ir gamtos posūkius.

__________________________________________

Už knygą dėkoju “Tyto Albai”