Už nugaros

Susitikimas su Haska Šyjan riebiai apibrauktas mano 2023 metų Vilniaus knygų mugės programoj. Susitikimas su autore paskatino prastumdysi savo skaitomų knygų eilę.

“Už nugaros” “Keliautoju laiku” serijoje iš tų knygų, kur laikas ir puslapiai teka lėtai. Tiesioginės kalbos nebuvimas ir sodrus tekstas tikrai neleidžia niekur toli nuskubėti, tad skaitymas užsitęsė. Bet neprailgo. Buvo apie ką susimąstyti ir pamąstyti, tame tarpe ir apie savo naivumą, ir įsivaizdavimus apie Ukrainą, jos žmones (O gal iš vis mūsų vėliava turėtų būti su tigriniais ir leopardiniais raštais? Juk piliečių aprangoj šis printas dominuoja, be to, ir grėsmės priešui jame daugiau”). Nes knygos autorė labai tiesi ir, net norisi sakyti, sąžininga prieš skaitytoją. Lukštenkis skaitytojau iš savo iliuzijų. Žmonės yra tokie, kokie yra, nebūtinai tokie, kokiais tu nori juos matyti. O mes gi norim visus matyti patriotiškais ir drąsiai žengiančiais tėvynės labui.

Truputis konteksto – Marta, jauna, labai sėkminga, ką tik savo vaikiną išlydėjusi savanoriu į Ukrainos kariuomenę mergina. Laikas – po 2014, prieš 2022. Laike “prieš” Marta niekaip nesupranta, kam Maksui ta kariuomenė ir savanorystė, jų juk laukia nebloga ateitis ir visokie gyvenimo malonumai, kurią garantuoja geri darbai, karas rytuose kažkoks tolimas, kaip ir visa tai, kas vyksta užfrontėje – savanorystės, persikėleliai iš rytinės šalies dalies (nebent tūsovni). Tai kas vyksta Dombase ir Luhanske Martos per daug nejaudina, o moterys, išlydėjusios vyrus į karą, jai labai tolimos ir ji niekaip su jomis nesiasociuoja. Maksui išėjus, ją ištinka savotiškas pakibimas laike ir erdvėje – ji nei poroje, nei išsiskyrusi, atsiradusią tuštumą lyg ir reiktų kažkuo užpildyti, bet nelabai aišku, kuo.

Knygoje nuolatos jaučiamas kažkoks deja vue – kelias, kuriuo mes taip pat ėjome, gal ir einam, tik esam toliau nuėję – didžiuliai pragyvenimo lygio skirtumai, jei dirbi privačiam ir valstybiniam sektoriuje, darbo jėgos migracija į vakarus nuiminėti derliaus, prižiūrėti senolių, kartų ir mentalitetų skirtumai, nesuvokiamo lygio kyšininkavimas, apie kurį jau susipažinom Algirdo Kumžos “Oranžiniame romane”. Čia irgi: “Visi visiems kažką neša, nes tai “žmoniška”, ir visi piktinasi, kaip nežmoniškai mes gyvename. Kuriam galui mums iš vis toks darinys kaip valstybė, jeigu žmonės patys gali dėl visko tarpusavyje susitarti.”

O jei grįžtume, kur viskas prasidėjo prie gyvenimo išskirtų dviejų žmonių- ar mūsų porelė turi ateitį, kai taip išsiskyrė ideologijos, patriotizmo, pareigos jausmas ir suvokimas. Ar jie jau nuo knygos pradžios to nenorėdami garsiai įvardinti skrieja tolstančiomis orbitomis? O koks turi būti patriotizmas (“Tikras ir nuoširdus patriotizmas gimsta ramioje ir laimingoje vaikystėje, o ne mokykinėje propagandoje, kur laikomasi minties, kad mitologinės “Ševčenkos dvasios” trūkumas – tai yda.) ir kaip jį pamatuoti? O ar įmanoma atsiriboti nuo tos naujos kasdienybės, naujo pasaulio? Ar leistina būti laiminga, džiaugtis, kai aplink tiek kenčiančių? Ar mes nesame tokios Martos?

O kokia Marta po 2022 02 24?

_______________________

P.S. Ir sekso scenos šioje knygoje – tikriausiai geriausiai parašyta iš visko, ką esu skaičius.

_______________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”

Lėta ugnis

Man biškį gaila Paulos Hawkins. Bandau įsivaizduoti, koks turi būti spaudimas po “Merginos traukinyje” parašyti dar vieną super bestselerį. Bet gal kartais geriau neleisti nieko, negu leisti kažką pusiau neiškeptą. Tokia man pasirodė “Lėta ugnis”, kurią pasiemiau poilsiniam paskaitymui.

Nieko gero, kai trilerio viduryje jauti kad visai nebeįdomu ir damušinėji knygą tik dėl to, kad knyga nestora, na, ir smalsu, kaip autorė viską sudėlios. Nors pradžia buvo įtraukianti ir pasirinkta įdomi trilerio aplinka – Londono kanalai ir juose laivuose gyvenantys žmonės – pačia istorija ir nusikaltimo motyvu aš nepatikėjau. Daugiau nelabai ką ir bepridursi.