Taip prarijau “Simoną” – nekvėpuodama beveik. Čia taip būna, nori greičiau, greičiau, o dabar jau norisi lėtai iš naujo skaityti. Pradėjau iš naujo skaityti – kaip gražiai visokios detalės dėliojas ir skleidžias – dar gražesnė ta knyga man darosi – nors miegok apsikabinus. Va, ir apžvalgos nenoriu rašyti, apsalus neturiu, ką sakyt.

Jau tikriausiai nugirdėjot, kad knyga tai šiaip ne apie Simoną. Simonas pašmėžuoja gulintis karste numėlusiom ausim (koks nepatogumas gedintiesiems) ir šiaip pasirodo kaip jaunas mėnulis keturių moterų gyvenimuose. Tolimam nuošaliam Armėnijos miestely (kažkur panašiai jau buvom nukeliavę “Trijuose obuoliuose”), kur svajojama apie jūrą ir jos kvapą, kaip svajojama apie rojų. Atmestinai skaitant, Simonas – tiesiog babnikas – eina per kaimą ir niekaip iki namų nepareina, tai vienam kieme, tai kitam užsilieka, užsibūna, tada tenka jo žmonai skandalinti ir indus daužyti. O tos kaimynės tai apsileidusios kvaišos, nieko joms gyvenime nebelikę tikėtis, šventė, kad kažkas į vartus beldžias.

Bet Simonas jų istorijose ne šiaip prašalietis ar eilinis kaimynas. Simonas – ir prakeiktasis, ir pateptasis. Jaunas neatstovėjęs už savo didelę meilę, lemiamą žiaurią akimirką (tik akimirką) neištaręs žodžio, neištiesęs rankos, jis kaip kokioj pasakoj save pasmerkia sunešioti nesunešiojamas kurpes, atnešti neegzistuojantį daiktą, surasti laimę. Nebent tik akimirkai (tai pačiai, kur susvyravo). Ir visai kaip pasakoj, tuo lemtingiausiu gyvenimo momentu, kažkuri laumė jo pagailėjo ir jam palieka dovaną matyti ir jausti moterų vidinį grožį, užuosti skaniausią jų kvapą ir girdėti gražiausią jų balsą. Papraščiausioje nuvargusioje, nugairinto veido, nelaimingiausioje, vienišiausioje, labiausiai įskaudintoje, nusivylusioje ir atstumtoje – pamatyti žmogaus stebuklą ir gyvybę. Ir tuo savo regėjimu jas prikelti ir įkvėpti naujam gyvenimui, antram kvėpavimui. Nes kartais tiek tik reikia – vieno žmogaus, vieno žvilgsnio, vieno žodžio.

“Simonas” – nuostabi knyga apie labai žemišką ir kartu labai magišką meilę. Įsivaizduoju, kaip banaliai ir saldžiai čia viskas gal čia skamba, bet čia gi Narine Abgarian, patikėkite, su švelniu humoru, nepalaužiamu tikėjimu ir meile žmogui, tam pasaulio užkampyje, paskendusiame prietaruose ir archajinėse pasaulio struktūrose, kur seniausiai viskas nulemta, Narine taip laviruoja, nardo – nėra kada atsikvėpti. Rekomenduoju turėsi savo knygą, nes pasiskolinę nenorėsite tos knygos atiduoti.

---

Už knygą ir Narine apskritai – ačiū leidybos namams “Balto”