Kaip kartais būna gaila, kai perskaitau kokią gerą knygą švediškai, bet ji nebūna išversta į jokią kitą kalbą. Taip norėčiau padiskustuoti čia bloge, aptarti. Echh.

Pabaigiau klausyti Mia Skäringer knygą “Dygnkåt och hur helig som helst”, kur autorė surinko savo laikraščiuose rašytas kronikas ir įrašus savo bloge. Knyga apie skyrybas, motinystę, šeimą.

Išverčiau vieną citatą iš tos knygos:

Aš pavargau nuo superdupermamų, pasiaukojimo, kankinystės, sekso dėl  šventos ramybės ir netikrų nublizgintų fasadų, aš ilgiuosi tikrumo, pažeidžiamumo ir pilvų su strijomis. Ilgiuosi žmonių, kurie drįsta būti savimi be atotrūkio tarp to, kaip jie jaučiasi ir to, ką jie nori parodyti (…) mamos irgi yra žmonės, ar ne? Pažeidžamos. Silpnos. Pašėlusios ir jautrios.  Su jausmais, kurie ateina ir nueina. Tik pagalvokit jei mes išdrįstume būti savimi bent valandėlę iki mirties. O kad mes su suvoktume, kokios, po velnių, gražios mes esame.

//K.Ž.G