Pacientė

Čia tikriausiai bus iš variantų, kai man knygos autorius (ir knygos viršelis) patiko labiau nei jo knyga (Graeme Macrae Burnet lankėsi 2024 metų knygų mugėj ). Knyga irgi patiko, bet, aišku, nieko panašaus į “Protu nesuvokiamai genialų romaną”, nu, come on, Hannah Kent, tikrai perspausta su šituo pasakymu (nors greičiausiai net neskaitei šios knygos ir visai nerašei šios frazės, na, bet už frazę gavai $$, tai sorry – not sorry).

Knyga man stogo toli gražu nenunešė, vietomis net ir buvo nuobodoka. Iš tikrųjų tai labai gerai skaitėsi užrašų knygutės, ypač tas pacientės bandymas suvaidinti durnę, visokie ten pėdkelnių draskymai, stulpų krapšymai ir įsivaizdavimai, kad daktaras tave stebi, nors, sprendžiant pagal daktarą, jam šimtą metų dzin ta pacientė, greičiau po konsultacijos jis varė įkalt nei spoksot per langą, kur ta gražuolė nulingavo. Man kuo puikiausiai dėliojosi to laikmečio vaizdas, kai damoms tas ar anas pridera ar nepridera ir labai suprantamas herojės noras iš visokių nustatytų normų išsilaisvinti. Na, ir jos tapatybės skilimas, kai net labiau faina būti kažkokiu personažu, nei savim, užguita pelyte, irgi pasirodė įtikimas. Maždaug, fake it till you make it. Bandai bandai ir gaunasi. Tik būtų gerai per daug nesusimaišyti.

O štai beletristiniu stiliumi parašyta psichiatro dalis kažkaip nevažiavo man, kaip sakiau jau, buvo nuobodoka. Nors man patiko psichiatro kreiziškumas, tai, kaip jis bandė šokinėti prieš sistemą ir kažkam įkąsti, tik nelabai aišku, kam. Galiausiai sau į uodegą. Po knygos pristatymo tikėjaus labai didelės dramos, nulėmusios Braitvaito likimą, bet ta drama irgi nebuvo kažkokia ekstremali – paliktas vaikas ir tiek, vaikiškose knygose, kur pagrindiniai veikėjai našlaičiai, būna baisesnių. Bet vis dėlto patiko autoriaus užduota mįslė – tai genijus tas Braitvaitas ar šarlatanas. Summa summarum išeina, kad viena koja genijus, o kita – šarlatanas, o svarbiausia, visiškai atsipūtęs ir nesukantis galvos dėl savo konsultacijų pasekmių. Čia tai žiauroka, nu, bet ką padarysi, kad žmonės tokie. Plakasi prie žvaigždžių.

Pabaiga, nors ir neaiški, patiko. Autorius užriša skaitytojui akis, tris kartus apsuka apie savo ašį ir, na, ką, akla višta, į kurią pusę tiltas? Tai ką, parašiau dabar ir nebežinau, kiek čia žvaigdžių vertint, gal visai ir patiko labiau nei “It’s ok” trys žvaigždės. Kaip jums?