Gėlės Aldžernonui

Daniel Keyes “Gėlės Aldžernonui” pasiūliau skaityti Prezidentiniam knygų klubui, nusižiūrėjus nuo kitų knygų klubų, iš kurių girdėjau daug liaupsių šiai knygai. Man irgi smalsu pasidarė, kas tas Aldžernonas ir kam jam tos gėlės. Tik nusipirkus knygą pamačiau, kad Daniel Keyes to paties pavadinimo apsakymas 1959 m. gavo “Hugo” apdovanojimą, o išplėtojus iki romano – “Nebulą”. Man tikriausiai būtų užtekę to apsakymo arba gal trumpesnio romano, nes persiritus į per knygos vidurį kažkaip pradėjo darytis nebe taip įdomu. Ir deja, akis netyčia užkliuvo už knygos teksto pabaigos, kuris net neskaičius labai man išdavė, kuo viskas baigsis – biškį susinervinau, nes net jei ir nuspėjama, kas atsitiks, vis tiek niekada į galą nežiūriu, taip, matyt, ir praradau dalį skaitymo malonumo.

Na, bet pradžia tikrai įdomi ir netikėta, nes skaitytojai/ui tenka savotiškai pavargti su gramatiškai netaisyklingu, pilnu klaidų tekstu, kurį parašė protiškai neįgalus žmogus. Jis rašo apie supantį pasaulį, žmones, kuriuos laiko savo draugais, ką kas veikia ir kaip jaučiasi. Jis be galo nori tapti protingu, tad net imasi lankyti suaugusiųjų mokyklą. Beskaitant suprantame, kad Čarlis yra eksperimento, kurio tikslas “pataisyti” jo smegenis ne tik iki “vidutinio”, bet iki išskirtinio inteleto lygio – tyrimai su pele vardu Aldžernonas rodo labai gerus rezultatus. Toliau nespoilinsiu.

Pagrindinės knygos temos sukasi apie laimę ir kiek ji “kainuoja.” Ar protingesnis žmogus yra laimingesnis? Ar reikia “išgydyti” neprotingus? Ar laimingi genijai, kurie nebeturi sau lygių oponentų ar kolegų prasmingom ir lygiom diskusijom? Ar genialumas taip pat yra savotiška beprotystė? Kiek vidutiniokai gali ir turi toleruoti genialumo išpuolius, kiek genialių atradimų mūsų nepasiekia dėl vidutinybių ambicijų ir pavydo? Kaip pamatuoti neviltį, kai jauti silpstant savo protinius, fizinius, bet kokius kitus sugebėjimus, kai nebeišsprendi, nebeiššoki, nebenubėgi.

Gera knyga, tik gal reikėjo man ją ankščiau perskaityt, o ne vienu metu su Helen deWitt “Paskutiniuoju Samurajumi”, kuri taip pat kalba apie panašias temas, bet jau kitam lygyje. Šią rekomenduoju visiems, kam tinka ir patinka knygos be didelės literatūrinės akrobatikos, ir kam aktualios įtraukiojo mokymo temos, kas aplinkoje turite raidos sutrikimų turinčių vaikų ir suaugusių. Knyga tikrai pakeis jūsų žvilgsnį į šią pasaulio dalį, ne veltui knygų klubietės vieningai sutarė, kad knyga turėtų būti skaitoma mokykloje. Tik klausimas, kaip į tą pergrūstą mokyklinę programą dar kažką įkišti.

P.S. Skaitydama visą laiką galvojau, kokia bomba turėjo būti ši knyga savo laiku, kai tik išėjo. Absoliutus hitas, kuris kiek per vėlai man pateko į rankas.

Mirties chemija

Dėl labai intensyvaus smegeninio darbo darbe, stovėjau prie lentynos ir ieškojau detektyvo, nieko labai įmantraus ir sudėtingo nesugebėjau čia paskutiniu metu skaityt. Kažkaip buvo likus Simon Becket detektyvų serija neskaityta, pasitikrinau, kad “Mirties chemija” yra pirmoji dalis ir ėmiausi. Beskaitydama ir kitas dalis susipirkau, kaip tik leidykla taikė nuolaidas.

“Mirties chemija” patiko. Gal kiek netikėtas žudikas ir išrišimas buvo, bet šiaip patiko ir angliško kaimo atmosfera ir sukurta psichologinė būsena. Į skelbimą laikraštyje atsiliepęs jaunas gydytojas Deividas Hunteris, važiuoja į provinciją pasislėpti nuo gyvenimo. Jis padeda neįgaliu tapusiam gydytojui, priiminėja pacientus ir t.t. Kol miške randamas gerai apiręs lavonas ir tenka prisiminti savo tikrąją teismo medicinos eksperto, besispecializuojančio kūnų irime, specialybę. Makabriška ir įdomu, primena Caitlin Doughty “Kai tavo veidas išnyksta dūmuose“. Na, bet kas gi žudikas? Gal pats Deividas?

Šiltinė

“Šiltinę” pasiėmiau tikėdamasi nesudėtingo skaitinio, tai knyga puikiausiai atitiko šį kriterijų, tačiau autorė, mano manymu, kiek per daug užsižaidė su tekstu, na, nes turiu surinkus daug medžiagos, tai kažkur reikia ją sukišti. Vietomis tikrai praskipindavau pastraipas, nes man visai nebūdavo įdomu visokios detalės ir nukrypimai, o vėliau net suabejodavau, kokia yra pagrindinė knygos mintis ir ką ji nori pasakyti. Pavadinimas lyg ir rodo į ligą, epidemiją, bet skaitant tai daugiau yra Merės gyvenimo istorija, su nuokrypiais į jos veltėdžio bičo tinginystes ir girtuoklystes. Jo nepasiuntimas velniop man kažkaip niekaip nesuėjo su kietu Merės charankteriu, na, bet tiek to. Galvojau, kad taip viskas ir baigsis neaiškiai, bet pabaiga, dėkui autorei, vėl sugrįžo į vėžes ir razumnai užbaigė istoriją.

Kas knygoje patiko? Istorinis kontekstas, pasakojimas, kaip XX amžiaus pradžioje gyveno niujorkiečiai ir naujieji emigrantai, kaip grūsdavosi ankštuose būstuose, koks buvo medicinos lygis ir t.t. Tai šią knygos dalį užskaitau, bet daugiau trijų žvaigždučių knygai niekaip neduočiau, labiau tris su minusu. Ir dar. Kažkaip pradžioje visai nesusigaudžiau, kad skaitau jau antrą Mary Beth Keane knygą, pirmoji “Ask, Again Yes” tikrai daug brandesnė ir labiau man patiko, tad ją ir rekomenduoju.

__________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Baltos lankos.