Danuko Dunduliuko nuotykiai

Apimta sentimentų savo vaikystei, bibliotekoje paėmiau “Danuko Dunduliuko nuotykius”, 2008 m. perleistą leidimą. Atsimenu, kad man vaikystėje tie nuotykiai labai patiko, įstrigo man ši knyga, atsimenu, net norėjau turėti namuose, gal net ir turėjau, nebeatsimenu.

Pradėjau skaityti, o varge vargeli. Neteisingai pavadino autorius savo knygą, ji turi vadintis “Danuko Dunduliuko ausys” ar kažkas panašaus, o kokia Lietuvos prichologų draugija turėtų įtraukti į nerekomenduojamų vaikams skaityti knygų sąrašą bent jau tol, kol vaikystėje fizinėmis bausmėmis gerai išauklėti seimo nariai pagaliau turės valios arba kaip nors fiziškai bus priversti priimti vaikus draudžiantį mušti įstratymą.

Na, apie ką gi aš čia?

– Danuk! – storu balsu padeda mamai ir tėtis. – Kur tu? Nebandyk slėptis – ausis nurausiu!

***

Algio tėvelis nutvėrė mano draugužį už ausies:

-O iš kus tu žinai, kiek čia pelių?

***

Atgavau įprastinę veido spalvą namuose. Tik ausys keletą dienų taip ryškiai raudonavo, jog atrodė, kad ne į baudžiančias tėčio rankas buvo patekusios, o iš siaubingo slibino nasrų ištrūkusios…

***

Tėtis nutvėrė mane už ausies.

-Na, retasis gamtos reiškiny! – papurtė, tiesa, nelabai stipriai.

Keturi skirtinigi ausų nuotykiai, keturi ausų draskymo būdai. Kitų ieškoti pritrūkau kantrybės, o ir garbės šitos jie neverti. Kokia paguoda – nelabai stipriai papurtė vaiką už ausies!!! Taip ir skaičiau vaikams, su nukrypimais nuo teksto… Jau nekalbu apie kas antrą skyrelį, kuriame pačios tikriausios patyčios, pateikiamos, kaip kažkas linksmo ir juokingo. Aišku, kai jau vaikas kas penki puslapiai tampomas už ausies, apie tai, kad autorius, ką nors suvokia apie patyčias, tai čia jau nereikia norėti. Žinoma, kai knyga buvo leista pirmą kartą, visa tai tarybinei visuomenei atrodė normalu ir įprasta, man pačiai greičiausiai atrodė juokinga, linksma ir kasdieniška, bet leidykla, prieš kartodama leidimą, galėtų bent perversti ir iš naujo įvertinti, ar labai linksmi tie Danuko nuotykiai.