Oi, dūsauju, kai reikia pasidalinti savo įspūdžiais apie apsakymus. Nemoku, sunku, o tada ir tingiu prisideda. Tai labai trumpai.

Super geras knygos Linos Sasnauskaitės viršelis, labai taikliai atspindi keturių knygos apsakymų pagrindinę temą, apsakymo ragautojas gali bandyti nuspėti kas jo laukia arba atvirkščiai – pasigėrėti, kaip gerai kiekvienas sušis atspindi apsakymo nuotaiką. Kiekvienas apsakymas dvelkia sava- pirmas gal tvyrančiu siaubu ir bloga nuojauta, antras kažkokia nemeile ir slogučiu, trečias – vienatvės ir vienišumo, nors vienišumas gal plūsta iš kiekvieno, ketvirtas kažkokia beprasmybe, savininkiškumu, beje, šiojo pabaiga akimirkai pritrenkė – tokia gerulė.

Tikriausiai vienintelis knygos trūkumas – ji tiesiog per trumpa ir sušių per mažai – norėtųs kokių aštuonių, kaip ir priklauso sušių porcijai, na, bet aišku, geriau keturi išgryninti delikatesai, gurmaniškai ir nepersiryjant nei fast food. Ir dar kažkaip kai rašo autorė apie uostamiestį, tai kažkaip vis tiek įsivaizduoju Klaipėdą, o buvo momentų, kur neklaipėdietiški, tai man kažkaip per smegenis ėjo, na, bet čia jau mano klaipėdietiškos problemos.

iš tikro visokiausiai būdais bandžiau susiturėti nuo šios knygos skaitymo – nes dabar visi ją skaito, o ir šiaip krūvą prie lovos užtruks skaityt porą metų. bet tada kažkas fb nulinkino į knygos ištrauką, tada perskaičiau visas ištraukas, o tada padariau, ką seniai buvau darius – nuėjau ir nusipirkau knygą knygyne, nes reikėjo perskaityti dabar. taip jau man būna – kantrybe nepasižymiu.

nu, ir ką. iš tos knygos tiesiog veržiasi laikai, kai buvau malalietka – su visais kvapais, garsais, jausmais, pakilimias ir nuopoliais, madomis (susidedančios iš vienerių turginių džinsų ir dviejų bliuskų – čia aš apie save), fyfiškumais ir išgyvenimui reikalingą pritapimą prie chebros. įsivaizduoju (ir pavydžiu), kaip knyga skaitosi vilniečiui, kur visos vietos – nuvaikšiotos ir nuzulintos, šiauliečiai jau turi irgi savo knygą, dabar prašom kokį rašantį klaipėdietį klaipėdiečiams parašyti apie prieplaukas, pėdas, galerijas ir arbatas už penkiasdešimt centų (ar dar likę ten tokių rašančių?)! nes aš irgi noriu to jausmo!

labiausia knygoje surezonavo ta mokyklinių laikų paauglystė – vėlesniais laikais su protagoniste keliai išsiskyrė (į kitą VU faką), tad jau tiesiog skaitai kaip visai nepažįstamą istoriją, nepažįstamus filologinius ir doktorantinius kelius, kuriais nekeliauta. o bet tačiau pasikartosiu, labiausiai knygoje suveikia ypatingas autorės sugebėjimas taip gerai perteikiant atmosferą ir nuotaiką, kažkaip stebuklingai pačiai išlikti neutralia, neverkšlenti dėl lietuviškos malalietkos nedalios, pasaulio neteisybių ir t.t. Kažkoks dzin dzen stilius, sakyčiau.

tad va, taip įdomiai gaunas, kad man labiausiai patiko knygos skyriai iš šatėnų, kur patys pačiausi malalietkiniai laikai. Ką domina studentavimai, videonuomos ir baliai – skaitykit knygoj. o ir šiaip paskaitykit, nu, nes kaip ne kaip, tai yra įvykis literatūriniame pasaulyje, tai yra moteriškas balsas, kuris nemiauksi, nepūkuotas, necukruotas (o toks labiau dirty) ir tarsi atsveria Kmitos vyrišką šiaulių gezų pasaulį, tad dabar tokia kaip ir alia lygybė, jau viskas, kas po to bus parašyta ta tema, bus kaip po k.sabaliauskaitės pasipylę knygos apie vilnių.

PS paskolint knygos negaliu, nes liko pas mylimiausią malalietką londonuos