Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra

Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra

Šią knygą perskaičiau dar metų pradžioj ir vis neprisiruošiau parašyt. Kiek girdėjau, labai tapo populiaria knyga. Aš irgi su nekantrumu perskaičiau ir buvo gal kiek gaila, kad tokia plona knyga, atrodė, kad autorė tikrai turi ką papasakoti. Įdomiausia buvo skaityti apie vaikystę ir jaunystę, šiandienos atspindžiai ir pamąstymai tokie, net nežinau. Labiau gal sakyčiau, nurašiau sergančio pavargusio žmogaus mintims, nes tas prieskonis kažkoks neskanus, va jau šie laikai tai tokie ir anokie. Jokia naujiena, kad visiems gražiausi ir teisingiausi laikai yra jų jaunystės, tad iš tokio žmogaus tikėčiaus platesnės perspektyvos.

Labai skaudu buvo skaityt apie autorės vaikystę. Užsiliko galvoj jausmas apie motinos atstumtą vaiką, kuriam vos ne priekaištaujama, kad apskritai atsirado šiame pasaulyje. Pačios motinos neišsipildžiusio gyvenimo trauma ir nemokėjimas perfokusuoti savo gyvenimo, paliko gilią žaizdą autorės gyvenime, matomai, nulėmė ypatingą jautrumą ir atjautą paliktiems vaikams. Bet iš kitos pusės nustebina, kaip autorė šaltai pasakoja apie avariją, kurioje žuvo jos įkalbinta kartu važiuoti mergina. Mažų mažiausia tikiesi akmens ant širdies iki gyvenimo galo, bet autorė tik konstatuoja faktą ir visai nepasakoja, kaip jautėsi. Gal tikisi, kad skaitytojas pats turi nujaust? Nežinau.

Tai tokia fragmentuota, kapota knyga, tai ir jausmas nuo jos kaip sūpynėse – nuo skausmo, atrodo iki gyvo kaulo, iki nesuprantamo šalčio, nenorėjimo suprasti kitokį gyvenimą, nei jos nugyventas. Iš tikro, gal toks sunkaus ligos nualinto gyvenimo nuovargis. Labai norisi nuoširdžiai autorei palinkėti sveikatos, šviesesnių ir lengvesnių dienų ir gražių akimirkų su anūkėliais.

P.S. Labai graži viršelio foto.

Apie rašytojo nerašymą

Kai perku vyną švediškajame Systembolaget (nes kitur alkoholio Švedijoje neparduoda), kartais atkreipiu dėmesį į rekomendacijas, užrašytas ant lentynos prie kiekvieno vyno. Šitas gana saldus, anas labai sausas ir gana rugštokas, o tas tinka prie vištienos patiekalų.

Kartais gal visai nieko būtų, jei tokios rekomendacijos būtų susietos su knyga. Pavyzdžiui. J.Fowles “Magas” -“Skaityti atostogų Graikijoje metu”. S.Plath “Jei esi jau antra savaitė liūdnas, neskaityk. Bus dar liūdniau”.

R.M.Rilke

O štai prie šiandien perskaitytos R.M.Rilke knygos “Testamentas” turėtų būti parašyta “Skaityti tik labai tyliose vietose, kad niekas neblaškytų ir netrukdytų mintimis sekti paskui lyriškus, eilėraščius primenančius sakinius”.

Šįryt dvi moterys autobuse siaubingai garsiai diskutavo jų bendros draugės gyvenimą. Visas autobusas girdėjo, kaip viena jų stebėjosi “Ir ji jam ATLEIDO. Aš tai jau NIEKADA to nedaryčiau”. Žodžiu, ne tik viešai ištrimitavo apie savo draugės asmeninį gyvenimą, bet ir gerokai pagadino Rilke knygos skaitymą. Tai po to, kai man reikėjo persėsti į traukinį, tiesiu ėjimu nuėjau į tyliąją traukinio kupė, kur pokalbiai ir telefonai yra uždrausti, tai galėjau atsidėti Rilkes “Testamento” skaitymui be jokių trukdžių.

“Testamentas”- tai R.M.Rilke dienoraštis, laiškų ištraukos, parašyti 1920-ųjų žiemą, kai jam buvo pasiūlyta pagyventi vienoje pilyje Šveicarijoje, kad ten galėtų izoliuoti save nuo pasaulio ir pagaliau pabaigti rašyti prieš aštuonerius metus pradėtas “Duino elegijas”. Ir nors iš pradžių aplinka atrodo ideali, autorius išgyvena didžiulę kūrybinę krizę, susitelkti jam trukdo netoliese esančios lentpjūvės garsai ir ryšys su mylimąja.

Trumputė ir šiek tiek svaiginanti knyga. Lyg galva suktųsi. Lyg būčiau įlindusi i R.M.Rilke galvą ir itraukta į šiek tiek neurotišką, bet nuostabiai estetišką ir lyrišką pasaulį.

R.M.Rilke Paryžiuje

Vienas gražiausių jo eilėraščių “Iš vienos vaikystės” man stipriai asocijuojasi su V.Juknaitės “Stiklo šalimi”, nes abu kūriniai labai vienas kitam artimi savo tema ir savo estetika.

Iš vienos vaikystės

Viduj, gausėjant sutemai, sėdėjo
berniukas, lyg toli kitam žemyne.
Ir kai, tartum sapne, jo motina įėjo,
suvirpo spintoje tylioj stiklinė.
Jinai pajuto – išdavė ją kambarys,
ir pabučiavo savo sūnų: Tai tu čia?..
Tada abudu pažvelgė baugščiai
į pianiną, nes dažnai pavakary
ji jam dainuodavo, nuteikdama keistai.

Jisai sėdėjo visiškai tykus. Tiktai
akis įbedęs sekė, kaip nuo žiedo
apsunkus jos ranka tartum per pūgą sniego
klavišais klaidžiojo baltais. (R.M.Rilke. Vertė H.Nagys)

K.Ž.G

Skubėkime augti

vanda juknaitė skubėkime augti pirmoji rašau šiųmetį diktantą kuriu trumpą novelytę iš pasiūlytų žodžių tokios šviesios datos lydi mus tik ką paminėtas lietuvos vardo tūkstantmetis atgautos laisvės dvidešimtmetis o žodžiai kasdieniai pilki kaip esam įpratę brėkšti drėksti dryksta graso bjūra tarytum diktanto rašymas būtų menkniekis o ne džiaugsmingas visų susitikimas su gimtąja kalba druskininkuose vilniuje švenčionėliuose briuselyje londone čikagoje suku galvą kaip čia suporavus šėmmargį debesį su familiariu kompanionu suprantu kad jau šypsotės nes jūs ypatingi žmonės ne bet kas ne bet kuris ateina rašyti diktanto patriotą su įmygiu dar galėčiau susieti bet kur dėti akvariumą su idioma tikras galvosūkis būtų bemaž graudu du tūkstančiai dešimtaisiais metais dėl gramatikos pinklių paleisti iš rankų mūsų visų širdis jungiančią nytį kalba yra beveik mūsų tėvynė svečiose šalyse nors vakarais šeimose sugrįžtame į ją lyg į namus argi patys leistume jai mūsų senajai gražiajai kalbai sunykti tik paklausykime mama mamutė motutė močiutė močiutėlė tokia gili ir ilga žiema buvo bet už lango jau siaučia pavasario vėtra kartu su skrebenančia plunksna ji šnabžda laisvė yra galimybė būti savimi be kita ko lyg mažiems vaikams daugeliui atrodo kad laisvė yra galimybė turėti ką noriu skubėkime augti kad per nebrandumą patys nenukirstume tų šaknų iš kurių esame išaugę