Skaityti Sašos Stanišič knygą “Ten, iš kur esi” man yra dar vienas bandymas suprasti Balkanų karą. Nežinau, ar tai iš viso įmanoma. Kaip neįmanoma suprast bet kokio šiam pasauly vykstantčio karo. Skaitydama tokias knygas, bandau kiekvieną kartą iš naujo. Ir dažniausiai kastis tenka giliai. Kaip ir Ukrainoj – iki pat vikingų laikų. Čia dar toliau.

“Vėliau, po Tito mirties 1980 metais, atsivėrė daugiasluoksnio Jugoslavijos pasakojimo skylės, federacijos pamatai supleišėjo. Skanduotės apie vienybę ir brolybę neužkaičiojo ekonominių plyšių, ypač jų. Turtingesnės respublikos savo gėrybėmis ir kapitalu nebenorėjo prisidėti, atsiskyrimo norus žadino etniniai nesutarimai – į juos buvo atsakoma etniniais nesutarimais. Politika dar labiau plėtė baimės akis, užuot tuos priešiškumus maldžiusi. […]

“Ir kaip tik čia! Balkanuose, žmogau! Prie Rytų ir Vakarų kryžkelės! Kada nors per ją pražygiavo visi, visi! Išsidėstė čia, buvo sumušti (arba ne), atsitraukė. Ir visi ką nors paliko. Roma, Venecija, Osmanų kariauna, Austrijos-Vengrijos imperija. Ir slavai. Iš Iberijos pusiasalio atplūdo ir pasiliko žydai. Visur egzistavo romėnų anklavai. Mano protėvių lovose miegojo vokiečiai. Visi buvo čia, kur tu pritari tai pačiai dainai įvairiomis melodijomis, nelygu kas dainuoja. Čia, kur tu geri turkišką kavą, lyg savaime suprantamus vartoji vokiškus ir arabiškus skolinius, miškuose su senovės slavų vaiduokliais ir vestuvėse šoki pagal vienodai prastas kroatų ir serbų dainuškas. Argi ne mes kartu džiaugdavomės, kai “Raudojoni žvaigždė” įmušdavo įvarčius. Akivaizdu, kad ne.“

Kas tie “mes” ir kas tie “jie”?

Ypač, kai esi “mišrūnas”. Atėjęs iš “mes” ir iš “jie”.

Turiu vakarų šalyje gyvenantį kolegą iš ex Jugoslavijos, tos pačios šalies, kurios nebėra Stanišičiaus knygoje. Prasidėjus Ukrainos karui, susiskambinome norėdami vienas kitam pasakyti, kaip vakariečiai nesupranta, kas darosi, bet bekalbėdama, supratau, kad pati nesuprantu, kas darosi mūsų pokalbio metu, nes nežinau, iš kurios Jugoslavijos dalies jis pats yra, o tai beveik tiesiogiai susiję, kurioje dabar vykstančio karo pusėje jis yra. Ir visiškai nesvarbu, kad dabar gyvena vakaruose. Ir visiškai nesvarbu, kad fainas kolega. Jaučiuos pakibus ore, kaip ir skaitydama, kaip autoriaus mamai serbų kilmės kaimynas duoda suprast, kad dar kartą geriau nesusitikti, nes tai būtų paskutinis jų susitikimas (bent jau jis su savo šautuvu tuo pasirūpintų). Ir susipakavus močiutes ir senelius musulmonus, kurie su religija bendro teturi savo musulmonišką vardą, o šiaip jau visą gyvenimą labiau tikėjo ideologijom nei religijom, turi bėgt į nežinią.

“Senelis Muhamedas pernelyg mylėjo visus žmones, kad tikėtų Dievą. Kaip gali būti dievotas, jei esi pernelyg geras meldimuisi? Draugiškumas, meškeriojimas ir šeima. Tik tai buvo svarbu Muhamedui, nuoširdesnio už jį žmogaus kol kas nepažįstu.“

Šioj knygoj persimaišo publicistika su grožine literatūra, vietomis man tikrai čia visai net ne romanas, labiau gal atsiminimai, bandymas pagauti iškeliaujančią močiutės atmintį ir bent puslapiuose išsaugoti vaikystės pasaulį, suvokti, kas atsitiko ir kur pasidėti su savo kilme, kam ji iš viso reikalinga, jei dėl jos pasauly vien problemos. Šioje knygoje iš laiko perspektvos žvelgiama į pabėgelio gyvenimo subtilybes, gyvenimą svetimoje kultūroje, neapibrėžtumą. Apie tai, su tėvais atvykę vaikai asimiliuojas, o tėvai lyg ir lieka įstrigę praeityje su savo niekam nebereikalingomis profesijomis, neišsipildžiusiomis svajonėmis, nebeegzistuojančiomis kilmės šalimis.

Nėr lengva knyga, gal ne visa tolygiai įdomi, bet tikrai verta pasakaityt tokiomis temomis besidomintiems skaitytojams, Goran Vojnovič fanams. Stanišičiaus kiek kitokia perspektyva, gal dėl to ir knygos jo man niūresnės.

_________________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto alba”