Tag: S.Geda

Skersvėjų namai

~ kzL ~ Leave a comment

skersveju-namai-1

Na štai, Danutė Kalinauskaitė labai fainam interviu sako, kad “Taip pat nuo mažumės žinojau, kad niekada nerašysiu eilėraščių, nes poezija – išimtinai brolio sfera, su viskuo, kas iš to išplaukia, kūrybinėm ir gyvenimiškom krizėm, buvimu „be odos“, įtampom, ir aš, galima sakyti, programiškai neparašiau nė vienos eilėraščio eilutės. Net nebandžiau.” O aš skaitydama noveles visą laiką galvojau, kad gal geriau jai reikėjo tas eiles rašyti (interviu perskaičiau tik ką tik). Dėl milijono priežasčių – pirma iš jų būtų visas tas teksto poetiškumas ir dažnas nuklydimas į tokias nežinau, kaip pavadinti “vardinimo” lankas kaip kad:

…bėgo iš kanalo į kanalą, per pasaulį, žinoma, mėtydamas pėdas, per kalnus, vandenynus, kalkakmenio adatų miškus, aštrius kaip skustuvai, juose, neatsargiai žingtelėjęs, gali pats sau odą nusidirti, per Kolorado kanjono elektros audras, įžiebiančias gaisrus, brovėsi per tirščiausius rūkus, kas būtų pamanęs – jie gali išlaikyti žmogų, ypač tą, kuris pėdas mėto…

Man jau čia pusiau poezija. Pabandykim padaryti eilėraštį. Matai?

…bėgo iš kanalo į kanalą,

per pasaulį, žinoma,

mėtydamas pėdas,

per kalnus, vandenynus,

kalkakmenio adatų miškus,

aštrius kaip skustuvai, juose,

neatsargiai žingtelėjęs,

gali pats sau odą nusidirti

Be reikalo nebandė, vis tiek jie veržiasi, tik vietoj to, kad rikiuotųsi posmeliais, žodžiai eilutėmis gulinėja. Ir taip apgauna skaitytoją – anas ima noveles skaityti, o turi perskaityti paslėptus eilėraščius. Nesąžininga.

Tai va. Tai man per daug poezijos buvo novelėse. Kai kurios labai kabino ir buvo labai įtraukiančios, kai kurios – teko po kelis kartus skaityti pastraipą, nes pamesdavau mintį, o ją tik pamesk ir ji jau savo eilėraščius kuria – nebeatsimeni nė apie ką novelė (iš tikro tai pats tikriausias eilėraštis, juk jis gali ten visoks būti ir netempti už siužeto ūso). Ir iš viso, mane apsakymai ir novelės labiausiai nervuoja, kad jos gai pasibaigti kaip tik nori, kartais visai niekaip ir jautiesi skaitytojas numestas likimo valiai, be pabaigos. Nes novelei taip gailma – baigtis belekur.

Arba – kitas variantas. Būna tokių knygų, kaip pavyzdžiui kokie Gedos dienoraščiai, M.Vilučio konditeriniai ir kulinariniai šedevrai, kurių negaliu atsisėsti ir perskaityti vienu ypu – per daug tiesiog, per koncentruota, apsalsta širdis. Skaitau po vieną gabaliuką, visai netikėtose vietose, praeidama, neplanuotai pagriebdama knygą tarp kokių beprasmių namų darbelių). Tai paslėptą D.Kalinauskaitės poeziją greičiausiai irgi reikia skaityti dozuotai, grožintis žodžiu ir skambesiu, užsigeriant arbata ar vynu – one at a time.

***

P.S. (pabambėjimas) Nacionalinio diktanto tekstas vis tiek be ryšio…

Penelopė, Odisėjas ir Parulskis

~ kzL ~ 2 Comments
Išorinis knygos viršelis

Šitas postas turėjo būti apie Penelopę, Odisėjo žmoną, tą pačią, kuri ištikimai (?) laukė savo vyro grįžtančio iš Trojos karo, bet juk gyvenime dažnai nutinka visai kitaip, nei planavai, tai ir šis postas man rašosi apie Penelopę ir Odisėją. Ir dar S.Parulskį, su kuriuo labai nesirimuoja žodis virgin, bet taip jau yra, kad aš vis dar Parulskio virgin, nors namie manęs ir laukia Murmanti siena (dėl nerealaus pavadinimo), o gal ir Sraigė su beisbolo lazda, net nebežinau.

 Taigi, jau nuo labai seniai namie eilėje stovi viena Margaret Atwood knyga, kurios niekaip nepaimu į rankas, reikės greičiau paimt. Bibliotekoje labai nustebau pamačiusi šios autorės knygą, nes maniau, kad nieko nėra išversta. Pasikuitusi radau ir dar vieną, tai visai likau nustebusi, eilinį kartą supratau, kad žinau, kad nieko nežinau.  Knyga iš labai įdomaus projekto, kuris apima įvairių žinomų autorių mitų interpretacijas, serijos.

Vidinis knygos viršelis

 Knygoje M. Atwood mitą pasakoja Penelopės ir jos dvylikos tarnaičių , kurias Odisėjas, grįžęs iš savo didvyriškos kelionės, nužudė, lūpomis. Ar tikrai ji tokia buvo, jo žymioji kelionė? Kokią paprastą realybę slepia mitas?

„Sklido gandai, kuriuos plukdydavo kiti laivai. Vieni pasakojo, kad Odisėjas ir jo vyrai pasigėrė pirmame uoste, į kurį jie atplaukė, ir vyrai sukėlė maištą; ne, sakė kiti – jie paragavę stebuklingo augalo, nuo kurio netekę atminties, o Odisėjas juos išgelbėjęs surištus nugabendamas į laivus. Odisėjas kovėsi su milžinišku vienaakiu Kiklopu, sakė vieni; ne, tai buvęs tik vienaakis smuklininkas, sakė kiti, o ir peštynės buvusios dėl neapmokėtos sąskaitos. Kai kuriuos vyrus surijo žmogėdros, sakė vieni; ne, tai buvusios įprastos triukšmingos girtų muštynės, kurių pasekmės – nukąstos ausys, sukruvintos nosys, badymasis peiliais ir paleistos žarnos, sakė kiti. Odisėjas svečiavosi pas vieną deivę užburtoje saloje, sakė vieni; ji pavertusi jo vyrus kiaulėmis – visai nesunkus darbas, mano požiūriu,- bet ir vėl atvertusi juos žmonėmis, nes įsimylėjusi Odisėją ir maitinusi jį negirdėtais skanumynais, kuriuos ruošdavo savo nemirtingomis rankomsi, ir jie kasnakt mylėdavęsi kaip pamišę; ne, sakė kiti, tai buvęs tik brangus viešnamis, ir jis tik gyvenęs šeimininkės sąskaita.“  

Galvojau, kad tuo mano susidūrimas su mitais ir baigsis, ir štai šiandien vartydama seną dienraštį (na, praėjusios savaitės) radau interviu su Sigitu Parulskiu apie jo naują knygą vėl geruliu pavadinimu „Vėjas mano akys“, kurioje rašoma apie Odisėjo atostogas vienoje Graikijos saloje. Jei būčiau postą rašius vakar, tai Penelopės ir Odisėjo kelionė būtų pasibaigus anksčiau, dar Graikijoje, o dabar užsitęsė iki Lietuvos.  Įdomus interviu ir smalsu, kokia gi dabar ten ta knyga. Bet tegul stojas ji prie visų, į ilgą eilę, kol kas užtenka man Odisėjo.

Beje, čia šiaip nuorypis į knygos temą –  Sigitas Geda buvo pasakęs, kad „Odisėjas ne jūra keliavo, o siela. Odisėja – vyro sielos kelionė.“ Kas perskaitysit, pasigirkit :).

 Ir dar viena mintis iš Penelopės, apie kurią turėjo būti šitas postas:

 „Ką gali padaryti moteris, kai skandalingos paskalos sklinda po pasaulį? Jeigu ji ginasi, atrodo, kad ji kalta.“

 Ir dar labai keistas man pasirodė knygos viršelis, t.y. knygos du viršeliai – tokie skirtingi, atrodo, lyg ne ta pati knyga būtų, ane?

@