Italija. Bet ne ta turistinė, visų įmanomų gelato spalvų. Ne ta brošiūrinė iš akmens ir marmuro, o iš betono ir plieno.

Anna ir Francesca dvi trylikametės draugės, gyvenančios nušiurusių daugiaaukščių rajone Piombino mieste. Via Stalingrado namuose gyvena daugiausia darbininkų iš plieno lydymo fabriko, kurio grubus siluetas niekada nedingsta iš pasakojimo.

Anna ir Francesca gyvena mačistiniame purviname pasaulyje, kur vyrai pasilieka sau teisę naudotis moters kūnu, kur dominuoja S.Berlusconi “papų televizija”, kur tėvai ir vyresnieji broliai mano turį teisę kontroliuoti moterų seksualumą, kur suaugusieji nuolatos apsimeta nematą prievartos prieš vaikus, kur socialinės atskirties resultatas yra menkas išsilavinimas, narkotikai, apatija, o vienintelė ateitis su viltimi yra įmanoma tik išsikrausčius į Romą ar Milaną.

Anna ir Franceska tame grubiame, nešvariame pasaulyje sukuria savo erdvę, kuri, žinoma, yra įtakota aplinkos, bet kurioje vistiek dar yra daugiau vietos šviesai. Anna ir Francesca suvokia esančios gražios, jos mato, kaip vyrai, brolių draugai, klasiokai nulydi jas žvilgsniu, jos girdi jų švilpimus ir “Ei, gražuole pupyte” komentarus, ir jos mėgaujasi jais, nes juk to iš jų ir tikimasi, ar ne? Kas belieka beveik keturiolikmetei, kuri mato, kad gražus jos jaunas kūnas yra vienintelė jos kaip moters “superjėga”, kurią ji turės tik trumpą laiką?

Anna tikisi tęsti mokslus, tapti teisininke ar politike, o Franceska svajoja tapti veline, mergina tv laidose, kuri tik šoka, stovi šalia laidos vedėjo ir nieko nesako,  bet tai vėliau, nes dabar – vasara, nenusakomas tiek nuo saulės, tiek nuo plieno liejyklos sklindantis karštis, vidury dienos uždaryti langai, tuščios gatvės, mama virtuvėje daranti pasta, geriausia draugė kartu vonioje besimaivanti prieš veidrodį, kai abi garsiai dainuoja “The summer is magic, is magic. Oh, Oh, Oh”.

Silvia Avallone buvo 26-eri metai, kai buvo išleista jos debiutinė knyga “Acciaio” (“Plienas”). Vertimo į anglų kalbą pavadinimas “Swimming to Elba” yra sietinas su Elbos sala, kuri yra visai netoliese, kurią nuolatos mato ir Anna, ir Francesca, ir gražuolis Alessio ir Mattia, ir be laiko suvargusi Francescos mama, ir visi kiti Via Stalingrado gyventojai, bet tas grožis, prabanga, turistiniai mirgantys laivai tolumoje yra tolimi, tarsi sapnai, mažai turintys ką bendro su įkaitusio betono, kaimynų už sienos vaidų ir sunkiai apmokamų paskolų realybe.
Man labiau patiko švediškojo leidimo viršelis, kuriama tarp plieninių konstrukcijų matosi du ant betono sienos balansuojantys paaugliški mergaičių kūnai. Tas viršelis puikiai susumuoja tas priešpriešas, kurias S.Avallone aprašo savo knygoje: laisvi, gamtos duoti kūnai ir kietas, vyrų gaminamas plienas, laisvė (įsivaizduojama?) ir plieninis narvas tą laisvę ribojantis, riba tarp vaikystės ir suaugusiško pasaulio realijų.

Socialinis realizmas nėra mano mėgstamiausia literatūros rūšis, bet  S.Avallone “Plienas” (“Swimming to Elba”) maniškį pasipriešinimą visai nuginklavo, ir aš turiu pasakyti, jog  dėl įdomios veikėjų galerijos, stiprios visuomenės kritikos, perspektyvų kaitos, sugebėjimo rašyti “lyg gyvuonies lyg pat šaknų” ši knyga, ko gero, yra viena geriausių šiemet mano skaitytų.

Ši knyga man “trenkė į paširdžius”, nes  ta S.Avalonne aprašoma Italija labai jau panaši į Lietuvą, kad ten aprašyti dalykai apie socialinę atskirtį, požiūrį į moteris, požiūrį į vyrus, požiūrį į santykius šeimoje, siaubingai ankstyvą mergaičių seksualizavimą, prievartą prieš vaikus ir moteris yra, deja, kasdien aktualūs lietuviškame gyvenime. Būtų mano valia, išversčiau šitą knygą į lietuvių kalbą ir įrašyčiau ją į privalomų kasmet skaityti knygų sąrašą  nuo kokios 7 iki baigiamosios klasės.
Mums reikia apie tai pradėti kalbėti, jei norime kažką pakeisti.

K.Ž.G

““They ran freely through the crowd, turning to look at one another, joining hands as they ran. They knew that nature was on their side; they knew they were powerful. Because in certain settings, certain places, all that matters is whether a girl is pretty. And if you’re not, if you’re a loser, you go nowhere, you have no fun. If the boys don’t write your name on the pillars in the courtyard…then you’re nobody. You’re thirteen years old, but you already wish you were dead.””

““In the distance, two and a half miles across the water, the white beaches of the Isle of Elba gleamed like an unattainable paradise. The inviolate domain of the Milanese, the Germans, the silky-skinned tourists in black SUVs and sunglasses. But for the teenagers who lived in the huge barracks of public housing, for the children of all the nobodies dripping with sweat and blood at the steel mill, the beach across the way from their front doors was already paradise. The only real paradise.”“