Tag: P.Roth
P.Roth “Apmaudas”
Ką tik pabaigiau skaityti P.Roth “Apmaudas”. Nieko iš P.Roth kūrybos anksčiau nesu skaičiusi, tai buvo pats laikas, nes jo vardas dažnai būna tose spekuliacijose apie Nobelio premiją. 
Labai smagi knygos kaina (15lt) ir labai smagus formatas. Skaičiau ir jutau, kad parašyta kokybiškai, kad geras ir įdomus jaunojo Marko Mesnerio paveikslas, bet… na visai manęs “neužkabino”.
Na niekaip nesugebėjau identifikuotis. Tolimi man pasirode tuometinis amerikietiškas gyvenimas, lyg kirvis virš galvos kabantis Korėjos karas, vyriškojo libido ieškojimai ir pan.
Todėl aš geriau patylėsiu, nes, manau, jog čia daugiau mano kaip skaitytojos, o ne knygos autoriaus kaltė.
Gal dėl mano darbų ir minčių nesugebėjau skaityti knygos taip, kaip ji nusipelno. Todėl vietoj mano nuomonės, siūlau paskaityti keletą citatų, iš straipsnio, kurį parašė šios knygos vertėja Gabrielė Gailiūtė. Visą jos straipsnį rasite čia
“Išmintinga ir gili ši knyga yra todėl, kad sugeba skelbti didžias tiesas, aprašyti painius ir sudėtingus žmogaus ir pasaulio reiškinius, jų nesupaprastindama, nepaversdama nuvalkiotomis banalybėmis, kiaurai perregimais simboliais ar įkyriais pamokymais. Geriausios knygos yra tokios, kurios pasiekia daugiau, giliau, taikliau, negu paskui jose sugeba išskaityti net ir patys uoliausi kritikai. Toks yra „Apmaudas“, toks yra ir jo autorius.”
“Tačiau tokia pikta, apmaudi jaunystė mus visus – ir, matyt, romano autorių taip pat – ne tik skaudina ir erzina, bet ir žavi, kelia nostalgiją. Taiklus ir kritiškas požiūris į jaunystę knygoje atmieštas švelnumu ir meile (ypač pagrindinio veikėjo tėvo paveiksle), kuriuos dar labiau sustiprina praradimo jausmas.”
K.Ž.G
Amerikietiška pastoralė
Visos knygos mano lentynose turi kažkokią tai istoriją. Įdomiausia, kad dažnai knygoje aprašytos istorijos neatsimenu, bet atsimenu tą, kaip, kokiomis aplinkybėmis knygą įsigijau, kaip skaičiau ir taip toliau. Ir štai mano lentynoje tokia knyga Phillip Roth Amerikietiška pastoralė guli nekaltai ir aš nieko, visiškai nieko apie ją neatsimenu. Nei kada pirkau, nei kaip sugalvojau tai padaryti, tuo labiau, kad kai paimu knygą ir ant nugarėlės perskaitau aprašymą – “jaudinanti tėvo ir dukters istorija naujai skaitytojų kartai kalba apie gero, naivaus žmogaus vilčių žlugimą – šiuolaikinės Amerikos mašina negailestingai traiško svajones ir likimus” – tai man iš viso bloga darosi, visiškai suprantu, kodėl šita knyga taip ilgai gulėjo neskaityta. Nu jau toks tarybinis aprašymas, kad TEN viskas blogai, o jau ŠIAPUS tai tikrai nuostabu… Brr.
Knygos priešlapy užrašyta 1999 11 24. Pirkimo data? Tikriausiai pirkau… Kuo svarbi man ta diena buvo? Niekuo? Prieš pat prisirptant 2000-iesiems… Na, bet čia nieko, žinote, labiausiai šokiravausi, kai skaitydama pamačiau, kad knygoje pabrauktos tam tikros vietos. Ir pabraukimo stilius toks “maniškas”. Puoliau klaust savo tuometinės sugyventinės, gal ji bus skaičius tą knygą, bet lyg ir ne… Negi aš pati skaičiau ir net neatsimenu? Ne kas…
Bet dabar jau perskaičiau. Tikrai nebuvau skaičius, tikrai nežinau, kas skaitė, kas braukė, sakau, paslaptinga knyga be istorijos mano galvoje, kuriai taip netikėtai atėjo eilė būti perskaitytai, kai pažiūrėjau filmą Elegija, paskataytą pagal Philip Roth knygą. (Beje, kaip Pilypas būtų sulietuvinamas? Pilypas Rotas? Rosas? Ar pažintumėt sulietuvintą Pilypą? 🙂 )
Kas man labiausiai įstrigo knygoje? Pirmiausia tai toks jausmas, kad vietomis skaitau apie save. Na, nežinau, kaip čia prisipažinti dabar, bet jei skaitytumi knygą ir galvotumėt: “dieve, dieve, koks naivuolis”, tai taip pat galėtumei pagalvoti ir apie mane. Nes aš daugelyje dalykų esu naivuolė. Naivuolė ir liberalė, kur reikia, kur nereikia. Nežinanti, kur galima brėžti ribą, kad čia tai jau viskas, čia jau daugiau nebegalima. Toks yra pagrindinis knygos veikėjas Simoras Levovas, t.y. Švedas (tokia šviesiaplaukio žyduko pravardė), žmogus, kurio, atrodo, geri norai išsiverčia pačiomis baisiausiomis pasekmėmis. Švedas, laviruojantis tarp žmonių, besistengiantis visiems būti geras, besistengiantis, kad visi jaustųsi patogiai ir be reikalo nekentėtų, nenusiviltų ir neliūdėtų. Žmogus, su begaline kantrybe diskutuojantis (kai turėtų rėkti ir daužyti kumčiu per stalą (tikriausiai)) su savo paaugle dukterimi, kuri, atrodo, sukaupė visas jo užslopintas emocijas ir sprogo. Ne ji sprogo, bomba sprogo. Dukters padėta.
Tai va, ta antroji skaintant neraminusi mintis buvo – kiek tėvai kaip tokie turi įtakos savo vaikui. Taškas. Klaustukas. Vis sukosi ta mintis, kad “vaikai nėra mūsų, jie tik ateina per mus”. O knygoje dar atrodo, kad ateina ir gyvena visiškai nepriklausomai nuo mūsų valios, mūsų norų, mūsų įsitikinimų. Na, bent jau iki tada, kai gali įsėsti į autobusą ir išvažiuoti visomis įmanomomis kryptimis. Kai matau kokį baisų despotą, pagalvoju, kad jis yra kažkieno vaikas. Ir jei tai yra ne asocialių žmonių vaikas, tai kas tokio per daug normalaus buvo tų tėvų gyvenime, kad vaikas užaugo į tokį monstrą? Tikriausiai tuo momentu tėvai numiršta, lieka tik vegetuoti su savo sielvartu ir amžinu klausimu, kaip jie užaugino tokį žmogų.
Pastorãlė [it. pastorale < lot. pastoralis — piemenų]: 1. vid. amžių ir XVI—XVII a. baroko literatūros žanras — poema arba eiliuota drama, idealizuotai vaizduojanti piemenų, kurie elgiasi kaip galantiški dvariškiai, meilę; 2. nedidelis vokalinis arba instrumentinis muz. kūrinys, vaizduojantis kaimo gyvenimą, gamtą; gali būti savarankiška arba sudaryti didelio kūrinio dalį; 3. sceninis XVII—XVIII a. muz. kūrinys (opera, baletas), kurio siužetas susijęs su idealizuotu kaimo buities ar gamtos vaizdavimu.
Taigi knygoje – Amerikos kaimas, mažas šalies modelis, kur gyvenančių žmonių veidai spinduliuoja ramybe ir gyvenimo pasitenkinimu, ta garsiąja amerikietiška šypsena, ar nori sužinoti, kas už jos?
|KŽL|
Elegija
Šiandien žiūrėjau filmą Elegija (trailer’is komentaruose). Ėjau namo ir galvojau, kaip galėčiau knygų bloge parašyti apie gerą filmą? Reikia kažkaip surišti su knygomis 😉
Pirma, filme buvo gražiai padėtų knygų pirmame plane :), antra, vienas pagrindinis veikėjas yra kultūros kritikas ir profesorius, o kitas Pulitzer’io premijos laureatas poetas. Na, jau pakankamai daug, kad filmas būtų paminėtas, ar ne? Ir štai pradėjau kuistis internete ir kaip apsidžiaugiau pamačius, kad filmas pastatytas pagal Philip Roth knygą The Dying Animal.
Na, žinoma, kaip geras filmas gali būti be knygos? Superiniai aktoriai – mano nuo Smėlio ir rūko namų dievinamas Ben Kingsley ir Pedro Almodovaro mūza Penelope Cruz, superinis operatoriaus darbas – man taip patinka, kai nufilmuota būtent tokiu stiliumi. Filmą dabar rodo Pasakos kino teatre, neklauskit, kaip ten atsidūriau vietoj to, kad eičiau miegoti 🙂 Jei turėsit galimybę – labai siūlau. O mano lentynoje seniai laukiančiai P. Roth knygai Amerikietiška pastoralė tai tikrai greičiau ateis eilė 🙂
knyguziurkes.com 