Vasara yra skaitymo, o ne rašymo metas. Kaupiasi knygų, apie kurias nespėjau pasidalinti įspūdžiais krūvelė, nes ilgais šiltais vakarais kompiuterio mygtukų maigymas yra paskutiniausias darbas ilgiausioje darbų eilėje, todėl šiandien pasistengsiu parašyt labai trumpai, jei tik pavyks. Džiaugiuosi, kad bent prie vertimo nereikės kabinėtis, nes knyga yra kažkelintų tai metų geriausias vertimas.

Įdomi knyga. Joje vienu metu, sakyčiau, tiek daug visko vyksta, bet kartu ir nuolatos atrodo, kad nevyksta nieko. Miestelis, apie kurį pasakojama, toks pusiau egzistuojantis – kaip kitaip užvadinti, kai visai netoli yra Pirmojo pasaulinio karo frontas, o miestelis slepiasi čia pat už kalno – girdis pabūklų griaudėjimas ir pro šalį eina virtinės kareivių. Tačiau knyga ne apie karą, karas yra kažkur kitur, miestelis jį jaučia labiausiai tik dėl čia plūstančių karo permaltų kareivių. Miestelio policininkas skaitytojui papasakos keletą nutikimų, visi jie liūdnai pilki, keisti, savotiškai ištirpę karo fone, bet ir labai svarbūs miesteliui, paslaptingi iki pat kūrinio pabaigos, ta paslaptis vis ir veja skaityti toliau, brautis pro tiršto pilko rūko pilnus puslapius iki pabaigos, kurioje detektyvinės romano linijos sekėjai neras nei teisiojo, nei neteisiojo. Gal tik išpažintį. Netikėtą.

O visos tos pilkos sielos vis dar vaikšto man iš paskos. Štiš.

O čia tokia rimta recenzija.