Embroideries

embroi

Marjane Satrapi grafinės novelės yra super. Gaila, kad labai ribotas kiekis. “Persepolis” iki šiol yra viena mano mėgstamiausių knygų, tad kai knygyno Eureka pardavėja man pasiūlė plonytę (deja) “Embroideries”, tai net neabejojau, imt ar ne.

Šioje knygelėje keletas iraniečių moterų – jaunų ir pagyvenusių – po baliaus susirenka papletkavot apie visokius moteriškus reikalus. Maždaug įsivaizduokite taip – nusimeta visas skaras ir ilgas suknias, ir mes išvystame visą puokštę įvairiausių charakterių – nuo džinsuotų feminisčių iki keturis vaikus pagimdžiusių akių skaistuolių (na, čia bus naujas terminas nuogo vyro nemačiusoms ištekėjusioms moterims). Ir verda pokalbis. Apie viską. Apie svajones, apie nusivylimus, apie sėkmes ir nesėkmes, santykius su vyrais ir moterim ir t.t., ir t.t. You name it. Pavyzdžiui:

embr 1

embroi 2

Netikėtai? Aš tikrai nesitikėjau tieeek bajerių ir tiek perspektyvų, kiek pateikia Mariana Satrapi. Ji yra mano požiūrio keitėja ir Irano kultūros mokytoja numeris vienas. Jos humoro jausmas – nerealus, o skaityti jos knygas – vienas malonumas. Ir niekada neatspėsite, kodėl ir apie ką knygos pavadinimas. Na, nebent labai atsipalaiduosite ir leisite fantazijai lietis į kairę ir į dešinę. Ne, gal labiau į kairę. Bandysi spėt?

Persepolis

Aš pati nustebinta, kaip man patiko šita knyga, rimtai! Pasiėmiau iš bibliotekos naujų knygų lentynos visai šviežią ir neskaitytą – sugundė aprašymas ant viršelio. Aišku, į juos žiūriu skeptiškai, nes labai dažnai tokie aprašymai būna tiesiog akių dūmimas, bet šį kartą jis visiškai pasiteisino.

Šią knygą palyginčiau su kelione. Būna, keliauji į šalį, kurioje nieko nepažįsti, zulini tradicinius turistinius kelius ir susipažįsti su maždaug paradine šalies puse, o būna, kad keliauji pas draugus ir pažįstamus, su kuriais atsiduri paprastose kasdienybės situacijose, per kurias apie tos šalies gyvenimą sužinai daugiau, giliau, įdomiau.

“Persepolis” yra kelionė pas draugus. Į Iraną. Tai yra savotiškas lindimas po čadromis ir skaromis – ten slepiasi asmenybės, ten verda gyvenimas, linksminamasi, geriama, baliavojama, mylimasi ir rūkoma, daroma viskas, ko nekenčia ir neleidžia oficialioji valdžia, kas oficialiai šalyje nevyksta ir yra neįmanoma. Vyresnei kartai pažįstamas šitas jausmas.

Knyga stebina tuo, kaip tėvai auklėja savo dukrą, kaip gerbia jos asmenybę, kaip skatina būti drąsia, emancipuota ir laisva visomis prasmėmis. To tai tikrai mažiausiai tikiesi iš knygos apie Iraną, ar ne? Rasi ir emigracijos temos, npostalgijos, neprisitaikymo vakaruose.

Neįtikėtina, kaip per juodai baltus paveikslėlius ir keletą žodžių galima tiek daug perteikti. Labai rekomenduoju. Ir labai norėčiau tokios pačios apie Šiaurės Korėją.

 

Pagal knygą yra sukurtas filmukas.

Knygos autorė