Atsidariau šitą puslapį ir akimirką išsigandau, kad viršelio herojus apsivertė ant nugaros. Štai, kaip būna, kai skrebeni tamsoj, be akinių, pusiau apgraibom. Na, gal ir knygos kūniškumas, ypač apatinės kūno dalies irgi daro savo, o gal iš puslapių byra narkotikų dulkės ir apsiuosčiau? Velnias jį žino, o man dabar reikia sugalvoti, ką apie knygą parašyti. Ir sugalvok, kad geras, aš tai tikrai nežinau, ką.

Visų pirma, jau didelis pasiekimas, kad ją perskaičiau ir nenutėškiau kur į šoną – vienoj vietoj jau tikrai norėjos, bet kartais, kai truputį pakenti, tai būni apdovanotas. Nesakau, kad ten kažkokį katarsį pajaučiau, bet buvo momentų, kai jaučiausi, lyg būtume mintimis prasilenkę, praėję pro tą patį tašką tuo pačiu momentu, pararelinėse visatose (žinau, nes ką tik skaičiau vaikui knygą “Kiti Albio Braito pasauliai”). Tai gal ir skaitai dėl tų momentų, tik svarbu už kokio b… neužkliūti ir neišsitėkšti, o svarbiausia, mokėti pasijuokti, jeigu ir išsitėkšti vis dėl to tektų.

Kai vienu momentu pagalvojau “bože moj, apie ką jis čia skiedžia”, kitu momentu pagalvojau, kad skiedžia minčių srautą, kuris kiekvieno iš mūsų galvose liejasi, tik neužrašom. Užrašytume, gal patys savęs išsigąstume. Įtariu, mano galvos tekstas irgi nebūtų žibuoklės ir ramunėlės. Nors nežinau, ar pavyktų, nes garantuotai suveiktų kokia savikontrolės programa, įdiegta dar vaikų darželio laikais – tas taip daro, o tas tai nedaro, niu niu niu (Tarp kitko, turiu tokią knygą All You Need to Know You Learned in Kindergarten – dar neskaičiau, gal jau pagaliau ir jai eilė ateis).

Va, klausimas, kitas, ar čia autorius toks nuogas stovi prieš skaitytoją, ar skiedžia fantazijas ir žvengia, kad skaitytojas, va, kokias čia gelmes ir filosofijas mano skiedaluose ieško/randa? Velnias jį žino, nesinori būt išdurtai, reikia nustatyti protingą veidą ir pasidalinti protingomis įžvalgomis.

Tai va, knyga vienu metu yra ir traukianti, ir atstumianti. O šiaip ją reikia skaityti po truputį, nes gresia perdozavimas. O apie ką knyga tikriausiai taip ir neparašiau, teks patiems pasisakaityti.

Man atrodo, jaučiuosi panašiai kaip mokykloje, kai reikėjo parašyti rašinį apie poeziją. Visiškai neįsivaizduodavau, kaip tai reikia padaryti ir baisingai kankindavausi, nes man visad atrodė, kad poeziją reikia skaityti ir jausti, o ne rašyti, apie tai, kas ten parašyta. Tai va, dabar kažkaip taip jaučiuosi.

Nes kaip gali parašyti apie tokią knygą? Joje koks milijonas jausmų, keli puslapiai statistikos, kelios eilutės biologijos, gyvenimo skonio ir kvapo (daugiausia smarvės, tikriausiai, nesvėriau), dar daugiau sarkastiškų juokelių, išsišaipymų iš ko tik nori, šiaip geros šyzos ir bajerio, o bandymas apie tai parašyti – nu, kaip čia pasakius – nu, good luck. Net leidykla biškį pasiplauna su vos keliais sakiniais apie autorių ir išsisuka naudodama citatas ant viršelio.

Žodžiu, baigsiu aš čia savo bandymus, kol visai nesąmonių neprirašiau, bo naktį sekas jas rašyt (kelias jau ištryniau).  Tik pasakysiu, kad knygos dovanojimo įrašas fb sumušė visus knygų dovanojimo rekordus, sharinimus ir pamatymus. Įtariu, kad autorius labai populiarus. Jau yra arba bus, kai tik prasidės pasaulis.