Mūsų literatūros padangėje toks įdomus reiškinys – du lietuvių autoriai vienu metu atsidūrė toje pačioje menininkų rezidencijoje Bamberge, Vokietijoje. Rezidencijoje, matyt, tikrai kūrybinga aura, nes abu autoriai skaitytojams padovanojo po knygą – Undinė Radzevičiūtė “Minaretą”, o Marius Ivaškevičius “Tomą Mūrą”. Skaičiau abu, tad man jau sunku objektyviai įvertinti, kaip “Tomas Mūras” atrodytų neskaičius “Minareto”. Man atrodo, kad “Minaretas” tikrai suteikia “Tomui Mūrui” konteksto, padeda geriau įsijausti į knygą, nes pradžioj būtų tikrai sunkoka susivokti, kur ir kokiam laike atsidūrei. Radzevičiūtė išsamiai papasakoja apie rezidencijos kasdienybę, jos gyventojus ir į juos spoksotojus, tad ir Ivaškevičius ateities rezidencija neatrodo vien tik fantazija. Labiau pamąstymas į ką rezidencijos idėja gali pavirsti ateityje.

Šio amžiaus vidurys. Menininkai įvilioti į savotiškas reitingavimo žaidynes, juos pavertusias stebėjimo objektais, metai iš metų apgyvendintais rezidencijose. Iki tokio lygio, kad nebesugeba gyventi savarankiškai – rezidencijoje viskuo pasirūpinama. Net iškeldinimu, kai pasidarai neįdomus ir neperpektyvus. Tam, matyt, ir beždžionė ant viršelio – savotiškas homoparkas-akvariumas, kurio pažiūrėti renkasi žiūrovai. O jiems turėtų būt nenuobodu, turi būti srautas, populiarumas ir šou.

Ši knyga – galimybė pabūti menininko galvoje, išgyventi jo aistras (šios net buvo beužknisančios), pakylėjimus, įkvėpimus ir beprotystes, santykius su šeima. Turėjusios tapti savotiška menininkų pasaulio utopija, kur nuostabiausios sąlygos atitrūkti nuo buities ir realybės, rezidencijos išsigimsta į savanorišką kalėjimą, kuriame mūzos, deja, dažnai tyli.

Nebuvo tolygiai super įdomi knyga. Banguotai taip, sakyčiau – tai įtraukdavo, tai išsitęsdavo, tai labiausiai rekomenduočiau Mariaus Ivaškevičiaus gerbėjoms ir gerbėjams ir smalsiems, kuriems įdomi Bambergo rezidencijos įtaka lietuvių literatūrai. Man pačiai tai “Žali” patiko labiau.

_______________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”