Tomas Mūras

Mūsų literatūros padangėje toks įdomus reiškinys – du lietuvių autoriai vienu metu atsidūrė toje pačioje menininkų rezidencijoje Bamberge, Vokietijoje. Rezidencijoje, matyt, tikrai kūrybinga aura, nes abu autoriai skaitytojams padovanojo po knygą – Undinė Radzevičiūtė “Minaretą”, o Marius Ivaškevičius “Tomą Mūrą”. Skaičiau abu, tad man jau sunku objektyviai įvertinti, kaip “Tomas Mūras” atrodytų neskaičius “Minareto”. Man atrodo, kad “Minaretas” tikrai suteikia “Tomui Mūrui” konteksto, padeda geriau įsijausti į knygą, nes pradžioj būtų tikrai sunkoka susivokti, kur ir kokiam laike atsidūrei. Radzevičiūtė išsamiai papasakoja apie rezidencijos kasdienybę, jos gyventojus ir į juos spoksotojus, tad ir Ivaškevičius ateities rezidencija neatrodo vien tik fantazija. Labiau pamąstymas į ką rezidencijos idėja gali pavirsti ateityje.

Šio amžiaus vidurys. Menininkai įvilioti į savotiškas reitingavimo žaidynes, juos pavertusias stebėjimo objektais, metai iš metų apgyvendintais rezidencijose. Iki tokio lygio, kad nebesugeba gyventi savarankiškai – rezidencijoje viskuo pasirūpinama. Net iškeldinimu, kai pasidarai neįdomus ir neperpektyvus. Tam, matyt, ir beždžionė ant viršelio – savotiškas homoparkas-akvariumas, kurio pažiūrėti renkasi žiūrovai. O jiems turėtų būt nenuobodu, turi būti srautas, populiarumas ir šou.

Ši knyga – galimybė pabūti menininko galvoje, išgyventi jo aistras (šios net buvo beužknisančios), pakylėjimus, įkvėpimus ir beprotystes, santykius su šeima. Turėjusios tapti savotiška menininkų pasaulio utopija, kur nuostabiausios sąlygos atitrūkti nuo buities ir realybės, rezidencijos išsigimsta į savanorišką kalėjimą, kuriame mūzos, deja, dažnai tyli.

Nebuvo tolygiai super įdomi knyga. Banguotai taip, sakyčiau – tai įtraukdavo, tai išsitęsdavo, tai labiausiai rekomenduočiau Mariaus Ivaškevičiaus gerbėjoms ir gerbėjams ir smalsiems, kuriems įdomi Bambergo rezidencijos įtaka lietuvių literatūrai. Man pačiai tai “Žali” patiko labiau.

_______________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”

Žali

Labai simbolinis gavosi skaitymas – perskaičiau romaną ir po kelių dienų parskrido Vanagas. Tiksliau – rado. Ir kai vertė kapo žemes, tikriausiai atrodė, kaip knygos viršelis.

Prisipažinsiu, skaityti buvo nelengva. Skaitydama vis galvojau, kaip suprasčiau šitą knygą nežinodama konteksto. Ir gal gerai, kad neskaičiau, kai ji buvo išleista pirmą kartą. Tiesiog. Per tarp dviejų leidimų prabėgusius metus daug nutiko, atsirado daugiau perspektyvos.

Nors, prisipažinsiu, kai dabar skaitau senas recenzijas, net sunku suprasti, dėl ko buvo kilęs visas tas šaršalas. Juk visų pirma tai yra grožinis kūrinys, antra, neperskaičiau ten nieko šokiruojančio, kaip nerandau nei didvyrių didelių, nei nusidėjelių – tik žmones. Romanas nusikalto tik tuo, kad buvo per anksti parašytas? Labai panašus “šokiravimas” kaip kad P.Roth šokiravo visuomenę su savo “Portnojaus skundu” (šiandien kaip tik ryte perklausiau diskusiją apie P.Roth “Literatūros akiračiuose” (p. Drazdauskiene, man labai patinka P.Roth, kaip gali nepatikt?)).

Knygos “Įžanga” mane tiesiog sukaustė. Joje apžvelgiamas partizaninis karas ir tai padaryta taip įžvalgiai jautriai ir dar nežinau kaip, kad perskaičius tuos kelis puslapius net pagalvojau, kad nieko daugiau nenoriu skaityti. O skaityt tikrai buvo sunku – ištisinė ribinė situacija. Tikras darbas. Bet labai verta. Nepatingėkit.

 

Metų knyga 2011

Jau paskelbtas sąrašas lietuviškų pretendenčių į metų knygą. Šiais metais jau net galėčiau rinktis iš dviejų knygų, kurias esu skaičius.

Alfonso Andriuškevičiaus „Vėlyvieji tekstai“,

Rasos Aškinytės „Lengviausias“,

Henriko Algio Čigriejaus „Ir parnešė apynio kvapą“,

Romualdo Granausko „Trys vienatvės“,

Gabijos Grušaitės„Neišsipildymas“,

Mariaus Ivaškevičiaus „Mistras“,

Herko Kunčiaus„Lietuvis Vilniuje“,

Jaroslavo Melniko „Kelias į rojų“,

Sigito Parulskio „Prieš mirtį norisi švelnaus“,

Undinės Radzevičiūtės„Baden Badeno nebus“

Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum II“.

This slideshow requires JavaScript.